TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Demokratija ir meilė Stalinui

2016 01 22 9:01
Ne paslaptis, kad Rusija gerai finansuoja propagandinę sklaidą į užsienį. tumblr.com asociatyvi nuotrauka

Ar laisvoje, demokratinėje ir cenzūros nevaržomoje šalyje galima pardavinėti bei platinti bet kokius leidinius? Kur yra riba tarp skirtingo požiūrio į istoriją, dabartį, vertybes ir propagandos, kurios slaptas ar net atviras tikslas – kenkti nepriklausomai Lietuvai? Ką daryti, knygyne pamačius siūlomą knygą „Apie Staliną su meile“, pačioje Rusijoje vadinamą falsifikatu?

Lietuvoje atidžiai vertinama, kas skelbiama per retransliuojamus Rusijos televizijos kanalus. Tai daro Lietuvos televizijos ir radijo komisija (LTRK). Šios institucijos Monitoringo skyrius stebi retransliuojamas programas ir atlieka pirminį vertinimą apie galimą pažeidimą. Dėl pažeidimų įspėjama, ribojama, baudžiama. Rusiškos produkcijos retransliavimas ne kartą buvo stabdomas teismo, buvo draudžiama kurį laiką retransliuoti tam tikras programas ar pačius kanalus. O praėjusių metų pabaigoje operatoriai buvo įpareigoti į papildomai apmokestintų kanalų paketus perkelti „RTR Planeta“ – už karo ir neapykantos kurstymą.

Mūsų šalyje aktyvi neabejinga visuomenė stebi ir analizuoja, kas vyksta socialiniuose tinkluose, tinklapiuose, visame internete. Šmeižtas, manipuliacija bei propaganda išaiškinama, siekiama tam užkirsti kelią, tarkime, uždaryti tai skleidžiančius puslapius, grupes, atskiras paskyras. Kai peržengiamos ribos, pažeidžiami įstatymai, specialiosios tarnybos imasi atitinkamų veiksmų.

O kokia situacija su popieriniais leidiniais, kuriais prekiaujama Lietuvoje? Ar reikėtų stebėti, kas juose spausdinama, ar kas nors tai daro?

Leidiniai lentynose

Neseniai viena žurnalistė populiariame socialiniame tinkle paskelbė nuotrauką – sostinėje esančiame žinomos leidyklos knygyne parduodamas leidinys, kuris vadinasi „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“. Žiniasklaidos atstovė parašė: „Prie istorinių knygų. Tik verslas? Dar viena vieta, kur piniginės nepraversiu.“

Paprašytas pakomentuoti, Seimo narys bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas prie žurnalistės įrašo parašė: „Finansuoja su Rusijos ambasada susiję fondai. Informacija dar rengta KGB.“

Lietuvos sostinėje viešėjęs ir knygą apie karą Donbase pristatęs Ukrainos žurnalistas bei rašytojas Maksimas Butčenka laisvu laiku pasivaikščiojo po Vilnių, apžiūrėjo, kokie spaudos leidiniai siūlomi pardavimo vietose. Socialiniame tinkle jis parašė: „Lietuvoje pakankamai daug spaudos leidinių – žurnalų ir laikraščių. Beje, pasirodė, kad kai kuriuos finansuoja Rusijos ambasada. Na, vieno ir pavadinimas atitinkamas – „Pensioner“ („Pensininkas“ – lietuviškai). Tai toks savaitės senumo naujienų iš interneto rinkinys, nostalgiškai verkiantis dėl SSRS, ir mezgimo pavyzdžiai. Na, aišku, pridedamas ir standartinis „makaronų ant ausų“ rinkinys.“

Brandaus amžiaus vilnietė, tremtinio dukra, Vilniaus knygyne, prekiaujančiame leidiniais rusų kalba, nemaloniai nustebo aptikusi knygą „O Staline s liubovju“ („Apie Staliną su meile“ – lietuviškai). Leidinys, kuriame neva spausdinami žinomos sovietmečio rusų aktorės prisiminimai, pačioje Rusijoje vadinamas falsifikatu. Vilnietė sakė mačiusi ir daugiau parduodamų abejonių keliančių leidinių, kuriuose gali būti propaganda, manipuliavimas istoriniais ar dabarties įvykiais.

Reikėtų vertinti naujai

Pernai per Vilniaus knygų mugėje surengtą diskusiją apie saugumą informacinėje erdvėje Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento darbuotojas Karolis Zikaras kalbėjo, kad žodžio laisvės supratimą reikėtų vertinti naujai. Kaip jis teigė, būtina rasti ribą, kur yra kitokia nuomonė, be kurios negalėtų egzistuoti demokratinė visuomenė, o kur jau derėtų saugotis. Jis minėjo, kad Lietuvoje išleista ne viena istorinė knyga, kurioje skleidžiama rusiška propaganda. K. Zikaro nuomone, mūsų šalyje galbūt reikėtų neleisti platinti kai kurių Rusijos propagandinių leidinių, bet kiekvienas atvejis turėtų būti sprendžiamas atskirai.

Jis kalbėjo ir apie buvusio LKP CK žurnalo „Komunistas“ redaktoriaus Povilo Masilionio parašytą bei išleistą knygą „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kurioje teršiamas lietuvių partizanų atminimas.

Deja, per metus niekas nepasikeitė, leidiniu iki šiol prekiaujama sostinės centre esančiame knygyne.

Ribojama tik išimtinais atvejais

Suprantama, kad Lietuvoje, laisvę branginančioje demokratinėje šalyje, cenzūros nėra. Tačiau ne tik per televiziją, internete, bet ir popieriniuose leidiniuose gali būti kurstoma rasinė, tautinė, religinė neapykanta, neigiami ar iškraipomi istoriniai įvykiai, manipuliuojama informacija, skleidžiama priešiška propaganda, raginama pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą valdžią, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą ir taip toliau.

Ar kas nors rūpinasi, kad tokių dalykų nebūtų, ar gilinasi į leidinių turinį? Juk šiais laikais bet kas gali bet ką išleisti, tereikia turėti lėšų ir kreiptis į leidyklą ar spaustuvę, kurių yra daugybė, arba pardavinėti tai, ką leidžia kiti Lietuvoje ar užsienyje.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius: "Lietuvoje propaganda niekaip nėra apibrėžta Visuomenės informavimo įstatyme".

„Dėl viso to, kas paminėta, dėl nesantaikos kurstymo, sovietmečio propagandos, kuri pagal mūsų įstatymus draudžiama, skleidimo yra institucijos, įgaliotos atlikti ikiteisminį tyrimą, – prokuratūra su policija“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad darbe su popieriniais leidiniais nėra analogiškos institucijos, kaip LTRK, sukurtos reguliuoti radijo ir televizijos rinką. „Stebėseną atlieka Valstybės saugumo departamentas (VSD). Iš viešai pateikiamų ataskaitų matyti, kad stebi pakankamai aktyviai“, – teigė pirmininkas D Radzevičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad mūsų demokratinėje šalyje žodžio, spaudos laisvė ribojama tik išimtinais atvejais. „Lietuvos teritorijoje platinami leidiniai, kuriuose galbūt garbinamas stalinizmo laikotarpis, bet vien pamačius pavadinimą ar dalį turinio, negalima automatiškai jų riboti ar drausti. Mano galva, tai būtų lazdos perlenkimas“, – kalbėjo D. Radzevičius. Jis pridūrė manantis, kad Lietuvoje nėra pakankamai kompetetingų specialistų, galinčių objektyviai ir adekvačiai įvertinti tokių leidinių turinį ir jo poveikį visuomenei.

Įstatymas – be propagandos apibrėžimo

LŽS vadovas teigė: „Šiandien daug kas kalba apie propagandą ir kovą su ja. Tiems žmonėms, ypač politikams, galiu pasakyti naujieną: Lietuvoje propaganda niekaip nėra apibrėžta Visuomenės informavimo įstatyme. Yra paaiškinta, kas yra žinia, nuomonė. O propagandos sąvokos šiame įstatyme nėra.“

Pasak D. Radzevičiaus, žmonės yra klaidinami esą Lietuvoje kovojama su propaganda. „Ji ir neapibrėžta, ir nedraudžiama, ir už ją nebaudžiama, – tvirtino jis. – Tai reiškia, kad su propaganda, išskyrus specifinę jos rūšį, tokią, kaip nesantaikos, karo kurstymas, niekas rimtai nekovoja.“

LŽS vadovas teigė, kad demokratinėse šalyse propagandinis turinys paprastai traktuojamas tiesiog kaip nekokybiškas ir prasto skonio ženklas.

Tiesiog prastas skonis

„Demokratinėse valstybėse siekiama kurti gerovės visuomenę remiant švietimą, ugdymą, kad žmonės sugebėtų patys atsirinkti, koks skonis geras, koks – ne“, – teigė D. Radzevičius. Pasak jo, to derėtų siekti ir Lietuvoje. Žmones būtina auklėti, šviesti, informuoti, formuoti gebėjimą viską vertinti kritiškai. Propagandą, istorijos klastotes, pseudoistorinius kūrinius LŽS pirmininkas vadino daugeliu atvejų šiukšlėmis, nors sakė, kad gali būti ir tyrinėjimo vertų šaltinių, nes reikia pažinti ir suprasti, dėl kokių tikslų jie leidžiami, kodėl skiriami pinigai.

D. Radzevičiaus nuomone, daug kas priklauso nuo vietos verslo, šis turėtų būti socialiai atsakingas. Tarkime, galėtų atidžiai rinktis, kokius leidinius pardavinėti ir platinti, kokių – ne. LŽS vadovas pasisako prieš cenzūrą ir džiaugiasi, kad Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas jos draudimas.

Papildytas Baudžiamasis kodeksas

Seimo narys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys A. Anušauskas „Lietuvos žinioms“ teigė: „Taip, Lietuvoje nėra cenzūros, ir apie leidinius, grupes ar asmenis, kurie kursto rasinę, tautinę, religinę neapykantą ar iškraipo istorinius įvykius, skleidžia priešišką propagandą, ar ragina pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą valdžią, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, – apie visa tai sužinome iš savo piliečių. Tokios informacijos mums politikams atsiunčiama ne tiek ir mažai. Kiekvienu atveju man ir ne tik man tenka kreiptis į VSD, Policijos departamentą arba Generalinę prokuratūrą. Kartais buvo pradedamas ikiteisminis tyrimas, kartais ne. Tačiau renkama informacija, apklausiami žmonės.“

Seimo narys bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas: "Pilietinėje visuomenėje reikia ne cenzūros, o pilietinio aktyvumo, kad „neapykantos nusikaltimai“ neliktų be teisėsaugos dėmesio."

A. Anušauskas priminė, kad Lietuvos baudžiamojo kodekso (BK) XXV skyriuje yra 170 straipsnis: veikos forma gaminant, įsigyjant, siunčiant, gabenant, laikant dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu. 2009 metais minėtas BK skyrius buvo papildytas nauju 170(1) skirsniu „Grupių ir organizacijų, turinčių tikslą diskriminuoti žmonių grupę arba kurstyti prieš ją, kūrimas ir veikla“, 2010-aisiais papildytas 170(2) skirsniu „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“.

„Pasižiūrėjus į pastarųjų metų „neapykantos veikų“ statistiką, matyti, kad pagal šiuos naujus straipsnius registruotų veikų labai nedaug arba tik pavieniai atvejai“, – teigė politikas.

„Reikia pilietinio aktyvumo“

A. Anušauskas informavo, kad iš viso 2009 metais registruotos 38, 2010 m. – 160, 2011 m. – 335, 2012 m. – 278, 2013 m. – 163 BK XXV skyriuje nustatytos veikos. Daugėjo ir teismams perduodamų bylų: pirmosios instancijos teismuose pagal BK XXV skyriuje kriminalizuotų neapykantos veikų sudėtis 2008 metais gautos 27, išnagrinėtos 26 bylos, 2009 metais gauta 11, išnagrinėta 16 bylų, 2010 metais gautos 24 bylos, išnagrinėta 21 byla, 2011 metais gauta net 98 ir 96 bylos išnagrinėtos, 2012 metais gauta 60 bylų, išnagrinėtos 62 bylos, 2013 metais gauta 40 ir tiek pat šios kategorijos bylų išnagrinėta.

„Tačiau jei kėsinamasi pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą valdžią, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, tokiu atveju generalinė prokuratūra pradeda tyrimus. VSD, sužinojusi tokių duomenų, taip pat perduoda informaciją prokuratūrai. Dėl to man teko kreiptis į prokurorus du kartus. Tačiau mūsų pilietinėje visuomenėje reikia ne cenzūros, o pilietinio aktyvumo, kad minėti „neapykantos nusikaltimai“ neliktų be teisėsaugos dėmesio“, – pažymėjo A. Anušauskas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"