TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Desovietizacija – nebe vaistas, tik istorija

2016 07 09 6:00
Arvydas Anušauskas: "Dabar desovietizacija - tik buvusi kitokios kokybės gyvenimo prielaida, kuria nepasinaudota." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus atkurtos nepriklausomybės rezultatas akivaizdus ir džiuginantis – esame laisvi, priklausome demokratinei Vakarų civilizacijai. Kita vertus, Lietuvą vis dar purto politinės korupcijos skandalai, o šalies gerovei dar toli iki europinių standartų. Anot istoriko ir politiko Arvydo Anušausko, daug neigiamų dalykų šalyje nulėmė taip ir nebaigta desovietizacija.

Prie tokios išvados dr. A. Anušauskas priėjo lygindamas naujausios laisvos Lietuvos istorijos ypatumus su prieškariu, kai mūsų šalis irgi išgyveno daugiau nei 20 laisvų metų.

Privatizavimas virto farsu

– 1918 metais Lietuvą į nepriklausomybę atvedė beveik vien Lietuvos inteligentai. 1990-aisiais inteligentai sukūrė Sąjūdį, tačiau atkūrus nepriklausomybę ekonominiai svertai perėjo į buvusių Maskvos tarnų, vėliau nuo jų atskilusios nomenklatūros rankas. Ar būta panašumų ir prieš 98-erius metus? – „Lietuvos žinios“ klausė dr. Arvydo Anušausko.

– Sakyčiau, ir prieš 26-erius, ir prieš 98-erius metus Lietuvoje nebuvo įmanoma atsiriboti nuo žmonių, kurie oficialiai tarnavo carinės Rusijos ar sovietinės valstybės institucijose, kariuomenėje ar net dirbo kaip pareigūnai. Tačiau vieno esminio skirtumo vis dėlto būta – 1918 metais kurta valstybė, kurios teritorijoje buvo išsaugota nuosavybės teisė, nebuvo ideologiškai išplauta nemenkos dalies visuomenės savivertė. Žemės ar kitos privačios nuosavybės teisė buvo neginčijama, o 1990 metais visa tai reikėjo atkurti, įgyvendinti nuosavybės restituciją, atkurti Bažnyčios teises ir t. t.

Po 1918 metų įgyvendintos reformos, ypač žemės, likviduotas stambiųjų žemvaldžių ir sukurtas ūkininkų sluoksnis, kuris nuosavybės teisėmis įgijo žemę. Šiuolaikinėje Lietuvoje įvykdytas įmonių „privatizavimas“ didele dalimi pavirto farsu ir ne tik nepanėšėjo į 3-iojo dešimtmečio reformas savo dvasia. Priešingai, jis padėjo kurį laiką išsaugoti ekonominius svertus buvusios komunistinės nomenklatūros rankose.

Prieškario inteligentai – ne „stabdžiai“

– Kuo skyrėsi carinės Rusijos ir socializmo sąlygomis išaugęs Lietuvos elitas, vėliau kūręs nepriklausomą Lietuvą?

– Pirmuoju atveju tai buvo žmonės, ką tik atkovoję lietuvių tautai teisę turėti raštiją savo kalba, visais būdais prisidėję prie lietuvių politinės minties ir srovių atsiradimo, išėję mokslus daugiausia Rusijos ir rečiau Vakarų universitetuose, tautinio atgimimo laikotarpiu nesistengę laukti „geresnių laikų“, bet artinę juos savo darbu. Politinė Lietuvos valstybės ir jos ribų vizija dar tik formavosi, tačiau XX amžiaus pradžios elitas tam tikslui nuosekliai dirbo.

Vėlyvojo socializmo sąlygomis išaugęs elitas buvo toks, kokia ir visa visuomenė – prisitaikanti, gyvenanti dvejopą gyvenimą, smarkiai atskirta nuo autentiškos Lietuvos istorijos ir kartu žinanti, jog nepriklausoma Lietuva jau buvo. Tad šis buvusios valstybės pavyzdys („prie Smetonos buvo geriau“) ir svetimos valstybės plėšomi mūsų autentiškos istorijos puslapiai (pasipriešinimas, tremtys) vertė laukti naujų galimybių istoriniam valstybingumo šuoliui.

– Iš buvusių SSRS respublikų desovietizaciją atliko tik Estija. Ar yra prielaidų teigti, kad jeigu ir mes būtume atlikę desovietizaciją, dabar mažiau kalbėtume apie šešėlinę ekonomiką, politinę korupciją ir gyventume geriau? Ar buvo taip, kad carinės Rusijos išauklėti inteligentai stabdė ir prieškarinės Lietuvos progresą?

– Galima ginčytis, ar ir Estijoje vyko desovietizacija kaip procesas. Jei desovietizaciją suprantame kaip buvusios komunistų partijos likvidavimą ir komunistų, persivadinusių kitaip, neprileidimą prie valdžios, tuomet taip, Estijoje tai buvo. Tačiau jeigu desovietizaciją suprantame kaip nuosavybės teisių restituciją, okupacijos nusikaltimų pripažinimą ir įvertinimą, teisinių valstybingumo institutų atkūrimą bei buvusios komunistinės nomenklatūros eliminavimą iš įvairių valdymo grandžių, tai reikia pasakyti, kad, išskyrus pastarąją dalį, tokia desovietizacija Lietuvoje buvo. To užtenka, kad ją būtų galima pavadinti nebaigta.

Ar būtų kitaip, jei procesas būtų įvykdytas iki galo? Štai čia galima lyginti Lietuvos ir Estijos pavyzdžius, kai akivaizdžiai matyti, jog esant vienodam bendrojo vidaus produkto dydžiui pajamų perskirstymas Estijoje yra tolygesnis (didesnės algos, pensijos). Lietuvoje „grietinėlė“ atitenka politinei korupcijai ir šešėlinei ekonomikai. Bet dabar desovietizacija jau nėra vaistas, tai tik buvusi kitokios kokybės gyvenimo prielaida, kuria nepasinaudota. Tai jau istorija.

O carinėje Rusijoje išaugusi inteligentija turėjo objektyvių ir neišvengiamų stereotipų, vertindama savo artimiausią kaimynę Lenkiją, tačiau prie ekonominio, kultūrinio ir kitokio Lietuvos vystymosi labai prisidėjo. „Stabdžiais“ jokiu būdu jų nepavadinsi, nes modernios Lietuvos sostinė (Kaunas – aut.), ūkis ir valstybė buvo pastatyta būtent jų pastangomis.

Didžiausias laimėjimas – demokratija

– Kokie buvo didžiausi lietuvių lūkesčiai kuriant nepriklausomą Lietuvą 1918-aisiais ir ją atkuriant 1990 metais?

– Didžiausi lūkesčiai 1918 metais sieti su Lietuvos ateitimi ir vieta tarptautinėje valstybių bendrijoje. Vis dėlto tikėtasi atkurti modernią Lietuvos valstybę didesnėje istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos dalyje, įtraukti į šį procesą gudus. Sąlygos atkurti valstybę, kai egzistavo reali vokiečių karinė okupacija, reikalavo nestandartinių sprendimų, kurie dabar vertinami kaip kontroversiški. Vien ko verta Mindaugo II Uracho, kurį vokiečiai norėjo padaryti Lietuvos monarchu, istorija. Tačiau galiausiai Europoje kilusi tautų apsisprendimo ir imperijų griovimo, nacionalinių valstybių kūrimosi banga iškėlė Lietuvą į naują valstybingumo etapą. Gal lūkesčiai ateityje orientuotis tik į demokratinę valstybę ir neišsipildė, tačiau valstybingumas buvo saugomas labai nepalankiomis sąlygomis.

1990 metais atkuriant nepriklausomybę lūkesčiai realios sovietinės okupacijos sąlygomis buvo kiek kiti. Norėta pirmiausia atkurti Lietuvos statusą tarptautinėje bendruomenėje, pasiekti svetimos kariuomenės išvedimą, nutraukti svetimos valstybės saugumo ir karinių struktūrų veiklą Lietuvos teritorijoje, o svarbiausia – tapti demokratinio Vakarų pasaulio dalimi.

Kaip liudija pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo sociologinės apklausos, tuomečiai su ekonomine gerove susiję lūkesčiai Lietuvos gyventojams įėjo į pirmųjų tikslų trejetuką. Taip pat tikėtasi greitai atkurti sienų kontrolę, laisvę laisvai kirsti sienas ir egzistuojantį ekonominį potencialą panaudoti savarankiškai valstybei kurti. Tačiau struktūrinė ekonomikos ir finansų krizė bei daugelis kitų veiksnių to neleido padaryti. Bet pats svarbiausias tikslas pasiektas – esame demokratinė Vakarų civilizacijos šalis.

Lietuvos bėda – „švogerizmas“

– Šiandien politinės korupcijos baloje maudosi net trys Seime atstovaujamos partijos. Ko reikėtų Lietuvai, kad iš sovietų laikų paveldėtos „švogerių“ korupcinės schemos pagaliau nustotų darkiusios valstybę? Ar panašių pūlinių turėjo ir prieškario Lietuva?

– „Švogerizmas“ nėra Lietuvos išradimas. Tačiau „švogerizmo“ būta ir Lietuvos valstybėje iki 1940 metų. Būta ir korupcinių, ir finansinio šešėlio bei kitokių bylų. Vien ką reiškė pašto ženklų klastojimo, pasų afera, „lašinių skutimo“ ar „sacharino“ bylos. Tačiau tai buvo su valdžios atstovais susijusios bylos. Kyšio davimas policininkui ar pasienio pareigūnui taip pat egzistavo, tačiau tai veikiau buvo pavieniai atvejai. Penktadalį Klaipėdos krašto gyventojų buvo įtraukusi spirito kontrabanda ir t. t.

Sovietmečiu Lietuvos gyventojai įgijo kitos patirties – kaip „nešti“ iš valstybės įmonių ir kolūkių, kaip naudotis tarnybine padėtimi priklausant komunistinei nomenklatūrai, kaip gyventi taikant dvejopus standartus.

Korupcinės schemos nustos egzistuoti tik tuomet, kai piliečiai liausis jas toleruoti ir neduos jokio „antro šanso“ nei politikui, nei verslininkui, kurie kartą jau pasižymėjo korupcinėse ar ekonominio šešėlio bylose. Jokie užkalbėjimai ar bausmės nepadės, jei nebus visuotinio netoleravimo ir atitinkamos politinės kultūros.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"