TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Didįjį europietį Jurgį Savickį prisiminus

2012 11 18 21:19
A.Liutkus (kairėje), mažasis Perkūnas ir jo krikštatėvis J.Savickis (1942)./ Antano Liutkaus archyvo nuotr.

Šeštadienį, lapkričio 17 dieną, Rokbriun Kap Marteno kapinėse Pietų Prancūzijoje buvo pagerbtas lietuvių rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890-1952). Artėja gruodžio 22-oji, kai nuo jo mirties bus praėję lygiai 60 metų.

Šeštadienį Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė, Pietų Prancūzijos lietuvių bendruomenės veikėjas, prieškario Lietuvos diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas Liutkus ir Lietuvos ambasados Paryžiuje kultūros atašė Rasa Balčikonytė atidengė J.Savickio 60-ųjų mirties metinių proga atnaujintą antkapį.

Rašytojo ir diplomato krikštasūnis P.Liutkus gyvena Pietų Prancūzijos miestelyje Vilfranše ant Viduržemio jūros kranto. Netoliese, Rokbriune, nuo 1940 metų iki mirties su žmona dane Inge gyveno ir J.Savickis. Viloje, kurią pavadino "Ariogala", jis užsiėmė "aristokratine" daržininkyste. Nuo karo audrų čia glaudėsi darbo ir namų netekę lietuvio kolegos diplomatai, rašytojai.

Praėjusiais metais P.Liutkus Lietuvai padovanojo vertingos archyvinės medžiagos: Užsienio reikalų ministerijai atiteko A.Liutkaus dokumentai, laiškai, nuotraukos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui - Liutkams rašyti Jono Aisčio ir J.Savickio laiškai.

Didysis europietis

J.Savickis buvo aristokratiška ir kosmopolitiška asmenybė. Domėjosi daile, teatru, Europos kultūra, lankytų kraštų gyvenimu. Nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Humanitarinių mokslų daktarė, docentė Solveiga Daugirdaitė J.Savickį vadina didžiuoju europiečiu, kurio asmenybės ir kūrybos žavesį, deja, iki šiol lydi svetimumo šešėlis. "Jame nuostabiai derėjo rašytojo talentas ir žavinga asmenybė - ypač spalvingi ir itin nebūdingi Lietuvai. Sunku net patikėti, jog tai lietuvis kaimietis, - LŽ teigė literatūros tyrinėtoja. - Atsiminimuose apie J.Savickį esama tiek pat grožio, kiek ir jo paties prozoje. Jis vienodai gerai jautėsi ir su prasčiokais, ir su karaliais. O su antraisiais jam tekdavo bendrauti."

Svetimas

Pirmieji J.Savickio apsakymai, novelių knygos ilgai nesulaukė palankaus žodžio. Štai ano meto literatūros kritikas Adomas Dambrauskas-Jakštas jo rinkinį "Šventadienio sonetai" (1922) pašaipiai pavadino "Dekadento paistalais". S.Daugirdaitės teigimu, J.Savickis literatūroje buvo vienišas - tuo požiūriu, jog rašė gana rafinuotą prozą, kurią perprasti nelengva. "J.Savickis visomis prasmėmis buvo truputį užsienietis. Jis nepriklausė pirmajai lietuvių literatūros bangai, kuri rašė paprastiems žmonėms, liaudžiai. J.Savickis jau buvo pasimokęs Krokuvos dailės akademijoje, kūrė mąstydamas aukštesnėmis meno kategorijomis, - teigė S.Daugirdaitė. - Antra, rašytojas labai mažai gyveno Lietuvoje - tai irgi darė jį svetimą. Juk šalia tikrojo, viešojo literatūros gyvenimo - tekstų skaitymo, interpretavimo - vyksta ir kitas, neoficialusis. O jame J.Savickis negalėjo tiesiogiai dalyvauti, gyveno per toli. Tad tam tikras jo svetimumas visą laiką išliko."

Nekasdienė asmenybė

Mėginimų grąžinti J.Savickį naujosioms skaitytojų kartoms radosi po Lietuvos valstybės atkūrimo. Visų pirma minėtina Donato Saukos knyga "Jurgis Savickis: XX amžiaus literatūros šifras" (1994). Taip pat Janinos Žėkaitės monografija "Jurgis Savickis" (1994). "Lietuvių literatūroje tai viena žaviausių atsiminimų knygų apie rašytojus, - teigė S.Daugirdaitė. - Nežinau kitos tokios asmenybės, apie kurią būtų galima papasakoti tiek gražaus ir nekasdieniško. Pavyzdžiui, parvažiavęs į Lietuvą, J.Savickis ką nors statydavo kaime. Derėdavosi iki cento, o atėjus atsiskaitymo dienai sumokėdavo dešimteriopai. Arba - atsikvietęs brolį į Daniją pasimokyti ūkininkavimo, tyčia jį paklaidindavo Kopenhagoje: "Ar pats vienas sugebės grįžti?" Arba per priėmimą atneša vandens. Brolis klausia: "Ką su juo daryti?" J.Savickis jam sako: "Išgerk." Brolis pasakoja: "Aš ne kvailas, pasižiūrėjau, ką kiti daro - rankas nusiplauna."

Dr. S.Daugirdaitė priminė, jog J.Savickis, nors ir neilgai, ėjo Valstybės teatro vadovo pareigas, iš Maskvos pakvietė režisierių Andrių Oleką-Žilinską, su kurio vardu siejamas Lietuvos teatro atsinaujinimas. "Teatrui tai buvo labai šviesus laikotarpis. Intrigų kamuolyje jis gebėdavo palaikyti kūrybišką ir darbingą atmosferą, kilstelėti teatro meistriškumą", - teigė literatūros mokslininkė.

Ironiškas amžininkas

Diplomatas ir rašytojas daug keliavo - automobiliu apvažiavo visą Vakarų ir Pietų Europą, lėktuvu nuskrido į Šiaurės Afriką. Kelionių užrašai virto knygomis "Atostogos" (1928), "Truputis Afrikos" (1934), "Kelionės" (1938). Šią J.Savickio kūrybos dalį tyrinėjusi humanitarinių mokslų daktarė Imelda Vedrickaitė LŽ teigė, jog kelionių literatūrai galima priskirti ir jo karo metų dienoraštį "Žemė dega". "Tai labai gyvybingas kūrinys. Apskritai J.Savickis yra gana artimas šiuolaikiniam žmogui. Jis taip sugeba perteikti savo įspūdį, kad atrodo - rašo mūsų amžininkas. Stebėtojo požiūris dažnai ironiškas, kartais ciniškas, tačiau absoliutaus dviprasmiškumo nepasiekia, išsaugo žmogiškumo branduolį", - tvirtino mokslinio darbo "Diogeno gestas Jurgio Savickio dienoraštyje ir kelionių apybraižose" (2008) autorė.

J.Savickis keliavo pažintiniais ir profesiniais tikslais. Aplankė klasikinius Europos turizmo centrus - Prancūziją, Vokietiją, Austriją. Diplomatu dirbo Danijoje, iš čia lankė kitas Skandinavijos valstybes, Suomiją. "J.Savickis domėjosi ir pabrėžtinai "antituristinėmis" vietomis: Vidurio Europa ir Balkanais. Europos pakraščiu jis laikė Albaniją, apkeliavo Jugoslaviją, Juodkalniją, Slovėniją, Čekiją, Vengriją ir Graikiją, - vardijo I.Vedrickaitė. - Svarbios ir J.Savickio kelionės po Lietuvą, Žemaitiją. Gana ironiškai rašo apie civilizacinį lietuvių atsilikimą. Įdomu, kad po kelionių į Albaniją, Jugoslaviją tas požiūris šiek tiek keitėsi. Lietuva J.Savickiui tapo vieta, kur jis nuolat pasitikrindavo, kas esąs, koks jo santykis su pasauliu."

Dienoraščio pranašystės

Pasak I.Vedrickaitės, kelionių apybraižose atsiskleidžia gana įdomus J.Savickio požiūris į sovietų Rusiją. Jaunystėje čia mokėsi, 1926-siais vėl apsilankęs į ją žvelgia labai blaiviai, nepaiso pačių rusų palaikomo mito apie "paslaptingą", "nesuprantamą" jų dvasią. "J.Savickis gana įžvalgiai sudėlioja akcentus, kas Rusijoje pasikeitė po Spalio perversmo. Labai skausmingai pabrėžė aplinkos nevalyvumą, Peterburgo vaizdus, kurie jam priminė psichiatrijos ligoninę. Aristokratinis kultūros sluoksnis - dingęs, matomi tik mirusios muziejinės kultūros ženklai", - rašytojo tekstus interpretavo literatūros tyrėja. Rusiją J.Savickis ironiškai vadina "Rasieja". "Toks žodelis lyg ir netiktų diplomato kalbai, tačiau kelionių apybraižose ir dienoraštyje J.Savickis tarsi atsigauna, kompensuoja negalėjimą pasakyti tai, ką iš tiesų mano", - teigė I.Vedrickaitė.

Rašytojo apybraižose nemažai dėmesio skiriama karo grėsmės bangai ir mažų valstybių likimui jos akivaizdoje. "Tekstuose vienur kitur galima pajusti lietuvių diplomatijos bejėgiškumą. J.Savickis kalba perspėjančiu balsu. Jis žavisi Suomijos priešinimusi stalininei Rusijai ir pasibaisėjęs žvelgia, kaip veidmainiškai Europos valstybės elgiasi su puolama šalimi", - teigė J.Savickio kūrybos tyrinėtoja. Pasak jos, tai aliuzija į pokarinės Lietuvos situaciją, nuojautos, ateities matymo akimirka. J.Savickis negaili kritikos galingosioms Europos tautoms. Jis iškelia Jungtinės Europos idėją, tačiau tik tuo atveju, jei ši bendrija gerbs mažas valstybes. "Būdamas ironiškas ir ciniškas, vis dėlto išlieka moralios politikos svajotojas", - darė išvadą I.Vedrickaitė.

Trumpai

Netoli Ariogalos gimęs J.Savickis mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose, studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą, nuo 1915 metų Danijoje rūpinosi lietuvių karo belaisviais. Po karo, kuriantis Lietuvos valstybei, J.Savickis dirbo Lietuvos reikalų patikėtiniu Skandinavijos šalyse, šias pareigas ėjo beveik dvidešimt metų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo perkeltas į Ženevą, Lietuvai atstovavo Tautų Sąjungoje.

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, diplomatas neteko darbo. Apsigyveno Rokbriune, viloje, kurią pavadino "Ariogala". Joje užsiėmė daržininkyste. Po mirties buvo palaidotas Rokbriun Kap Marteno kapinėse. Netoli ilsisi architekto Le Corbusier ir airių poeto Williamo Yeatso palaikai.

Pirmus apsakymus J.Savickis išspausdino XX amžiaus pradžioje, pirmosios knygos pasirodė trečiajame dešimtmetyje: "Šventadienio sonetai" (1922) ir "Ties aukštu sostu" (1928). Trečiąjį novelių rinkinį "Raudoni batukai" paskelbė tik 1951 metais, jau gyvendamas Prancūzijoje. 1952-aisiais Londone išėjo vienintelis J.Savickio romanas "Šventoji Lietuva". Po rašytojo mirties, 1956 metais, paskelbtas jo karo metų dienoraštis "Žemė dega". Kelionių aprašymai sugulė į knygas "Atostogos" (1928), "Truputis Afrikos" (1934), "Kelionės" (1938).

 

J.Aistis (kairėje) ir J.Savickis./Antano Liutkaus archyvo nuotr.
Manuelio Liutkaus nuotrauka
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"