TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Dievas yra viltis

2010 12 23 0:00
S.Tamkevičius: "Tikintis Dievą žmogus tuo ir yra stiprus, kad jis niekada nepraranda vilties."
Erlendo Bartulio nuotrauka

Bažnyčia nesiblaško ir nekeičia krypties pagal laiko vėjus, todėl 2011-aisiais bus svarbu pasirūpinti, kad ji augtų ne kiekybiškai, bet kokybiškai. Didžiausia mūsų dienų nelaime Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas TAMKEVIČIUS vadina tai, kad daugiausia vilčių dedama vien į pinigus ir į žmones, o jie, deja, dažnai nuvilia. Prieš šv. Kalėdas vienas iš Bažnyčios hierarchų ragina nepamiršti svarbiausių mums dalykų - meilės artimui, gerumo ir Dievo.

- Kuo svarbūs buvo 2010-ieji Kauno arkivyskupijai ir visiems tikintiesiems?

- Tai buvo nelengvi Bažnyčiai metai. Kartu su visais tautiečiais nešėme sunkmečio naštą. Tačiau Bažnyčios žmonės moka pakelti ir įprasminti net patiriamus didelius sunkumus.

Labai džiaugiausi, kai šiais metais Kaune atsirado net penkios katalikiškos mokyklos. Neskubėjau duoti sutikimo, bet aiškiai mačiau mokyklų bendruomenių rimtą norą žengti krikščioniškomis vertybėmis grįstu keliu. Tokį pasiryžimą išreiškė ne tik pedagogai, bet ir mokinių tėvai. Šis išskirtinai geras ženklas rodo, kad žmonės mąsto ir sugeba atsirinkti, kas yra kas.

Šiais metais mačiau besiburiančių maldos grupių, kuriose aktyviai dalyvauja ir jauni žmonės. Tai liudija, kad jaunimui rūpi ne tik alus ir krepšinis, bet ir dvasiniai dalykai.

Džiaugiuosi Marijos radijo veikla. Baigiantis 2010-iesiems ją jau galima girdėti beveik visoje Lietuvoje. Tai nereiškia, kad visi klausysis tik Marijos radijo, bet svarbu, kad visi turėtų galimybę klausytis katalikiško radijo balso.

- Dievo ir žmogaus susitikimo išvakarėse ko palinkėtumėte tiems, kurie itin sunkiai gyvena - šiandien neturi darbo, o gal net ir namų. Ir ko palinkėtumėte tiems, kurie visa tai turi, bet netiki, kad iš tikrųjų yra pašaukti daryti gera, dalytis džiaugsmu?

- Jėzus Kristus atėjo į šią žemę dėl visų žmonių - turtingų ir vargšų, bet artimiausi jo draugai buvo paprasti ir neturtingi žmonės. Turtai dažnam užstoja kelią pas Dievą, todėl turtingam žmogui reikia nuolat budėti, kad pinigas netaptų stabu.

Kenčiantiesiems dėl nepriteklių, nedarbo ar ligų varginamiems šv. Kalėdų proga linkiu dar nuoširdžiau atsigręžti į Kristų ir bandyti visus sunkumus pakelti drauge su juo. Turiu daug asmeninės patirties, kaip su Dievu galima pakelti net labai didelius išmėginimus. Nelaimingas tik tas žmogus, kuris visus sunkumus neša vienas ir nesiremia į Tą, kuris valdo visą pasaulį.

Turtingiesiems linkiu būti didžiadvasiams ir atviromis akimis matyti krašto žmonių gyvenimą. Šis matymas teskatina ne tik švenčių proga aukoti vargšams, bet nuolat mąstyti, ką reikėtų keisti mūsų gyvenime, kad jame būtų daugiau sąžiningumo ir pagarbos silpnesniam žmogui. Beje, visus pakeitimus visuomet reikia pradėti nuo savęs.

- Kaip žmogui sugrįžti prie Dievo žodžio, kai jis jau nebeturi jokios vilties?

- Tikintis Dievą žmogus tuo ir yra stiprus, kad jis niekada nepraranda vilties. Dievas yra bet kokios vilties pagrindas. Didžiausia mūsų dienų nelaimė, kad viltis dažnai dedama vien į pinigus ir žmones. Tik Dievas yra pastovus ir tik Jis gali būti mūsų siekimų pagrindas. Atmetęs Dievą žmogus lieka kaip laivas be vairo, be kelią rodančio kompaso.

- Politikai taip pat kartais kalba apie vadovavimąsi krikščioniškomis vertybėmis. Ar pastebite, kad jomis išties būtų vadovaujamasi mūsų politiniame gyvenime? Koks apskritai krikščioniškų vertybių santykis su politika ar verslu?

- Politikai nedažnai kalba apie krikščioniškąsias vertybes, nes toks kalbėjimas įpareigoja. Manau, daugelis jų krikščioniškas vertybes tiesiog ignoruoja.

Mūsų politinis gyvenimas labai įvairus, todėl negalėčiau apie visus vienodai kalbėti. Sutinku garbingų politikų, kuriems tikrai ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau matau daug tokių, kurie rūpinasi savo ir juos supančios aplinkos interesais. Negali būti tokios politikos ar verslo, kuri būtų grindžiama melu, nesąžiningumu ir žmonių interesų nepaisymu.

- Ar gali Bažnyčia rūpintis žmonių sielomis, bet negalvoti apie politinį ir ekonominį visuomenės gyvenimą, kaip šiandien iš jos neretai reikalaujama?

- Žmogaus negalima padalyti į dalis, nes jis yra vientisas. Bažnyčiai taip pat rūpi visas žmogus: jo siela ir kūnas. Kristus ne tik kalbėjo apie sielos išganymą - jis gydė, o alkanus valgydino. Bažnyčiai ne vis tiek, kaip gyvena žmonės, ar paisoma jų teisių. Tačiau kai kas norėtų matyti Bažnyčią kaip pelę po šluota.

Nuo sovietinių laikų gaji mintis, kad Bažnyčia neturi kištis į visuomenės gyvenimą. Bet juk Bažnyčia - tai ne tik kelios dešimtys kunigų, bet tūkstančiai, net milijonai tikinčiųjų.

- Kai švenčiamos didžiosios religinės šventės, bažnyčios lūžta nuo tikinčiųjų. Tačiau savo kasdieniu gyvenimu dažnas anaiptol neparodo tikįs Dievą.

- Gerai, kad žmogus bent retkarčiais įkvepia gaivaus dvasinio oro. Gyvenimas pilnas pavyzdžių, kai "šventinis" katalikas ilgainiui tampa normaliai tikėjimą praktikuojančiu žmogumi. Šito norėčiau palinkėti visiems, kurie šiandien į bažnyčią ateina tik per šv. Kalėdas ar šv. Velykas.

- Yra manančiųjų, kad apskritai per daug sureikšminama bažnyčios, kaip institucijos, įtaka tikėjimui, nes Dievas yra visur, ne tik bažnyčioje. Kartais sakoma, kad svarbiausia turėti Dievą širdyje.

- Sakantieji, kad Dievas yra jų širdyje, dažniausiai su Dievu nebendrauja. Toks tikėjimas, deja, dažnai ribojasi su netikėjimu ir praktiškos įtakos žmogaus gyvenimui dažniausiai neturi.

Bažnyčia - tikrai ne parduotuvė, kurioje galima gauti tikėjimo. Tačiau ji padeda pažinti Dievo žodį ir moko, kaip reikia su Dievu bendrauti. Be to, bažnyčioje žmogus randa tikinčių žmonių bendruomenę.

Galima tikėti Dievą ir niekam nematant, bet būti krikščionimi be Bažnyčios - tai nesusipratimas. Pats Kristus įkūrė Bažnyčią, kad ji neštų jo Evangeliją iki žemės pakraščių. Koks galėtų būti krikščionis, jei jis atmestų Kristaus Bažnyčią?

- Per 2000 metų, nuo to momento, kai į pasaulį atėjo Gelbėtojas, gyvenimas labai pasikeitė, tačiau tebėra daug neteisybės ir žiaurumo. Kur ir kaip šiandien rasti vilties? Juk šv. Kalėdos - vilties šventė?

- Pasaulis pasikeitė ten, kur buvo priimta Evangelija ir jos buvo laikomasi. Dabar pasaulyje apstu modernios pagonybės su naudos ir hedonizmo stabais. Siekiant iš to išsivaduoti yra tik vienas kelias - Kristus. Tik dėl to šv. Kalėdos yra vilties šventė.

- Didžiąsias metų šventes vis labiau užkariauja apsipirkimo karštligė. Ar nepamirštame šv. Kalėdų esmės?

- Visiškai natūralu, kad prieš šventes dažniau aplankome parduotuves. Svarbu, kad būtų išlaikytas saikas ir daiktų kalnai neužgožtų Betliejaus Kūdikio.

- Kokios šv. Kalėdos ir Kūčios buvo Jūsų vaikystėje?

- Esu pokario vaikas, mano vaikystės Kūčios ir šv. Kalėdos būdavo labai kuklios. Brangiausia Kalėdų dovana buvo tarpusavio meilė, šventinė nuotaika namie ir bažnyčioje. Vaikystėje nekantraudami laukdavome Kūčių vakarienės, nes visą dieną pasninkaudavome. Tėvelis iš klojimo atnešdavo šieno, o mama užtiesdavo baltą staltiesę. Ir šiandien, atrodo, girdžiu skambant anuometes kalėdines giesmes. Ir šiandien man jos atrodo pačios gražiausios.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"