TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Dingusieji: nei gyvi, nei mirę

2012 06 08 7:44

Lietuvoje kasmet prapuola daugiau kaip tūkstantis žmonių. Kai kurių iš jų artimieji taip ir lieka nežinioje - net praėjus daugeliui metų nepavyksta aptikti nė menkiausių dingusiųjų pėdsakų. Nėra ir kapo, prie kurio būtų galima uždegti žvakelę.

Dažniausiai į policijos pareigūnus kreipiamasi nurodant panašias aplinkybes: žmogus išėjo iš namų ar iš darbo ir negrįžo. Tokiais atvejais svarbiausia - kuo greičiau pradėti dingusiojo paiešką. Sekant vadinamaisiais karštais pėdsakais yra didžiausia tikimybė ką nors sužinoti, rasti liudytojų, aptikti vienokių ar kitokių ženklų. Kuo daugiau praeina laiko, tuo mažiau lieka vilties, kad galimi liudininkai ką nors prisimins.

"Artimieji visą tą laiką gyvena tikėjimu ir laukimu. Stengiamės jiems padėti, patarti, kur kreiptis, kaip elgtis, mėginame palaikyti tą viltį. Ji turi rusenti visada - juk būna, kad žmonės atsiranda ir po gana ilgo laiko", - LŽ sakė Dingusių žmonių šeimų paramos centro (DŽŠPC) direktorė Natalija Kurčinskaja.

Išgyveno tragediją

N.Kurčinskaja ėmėsi padėti dingusiųjų artimiesiems, kai pati patyrė skaudžią nelaimę. Moters šeimą tragedija ištiko prieš 15 metų. 1997-ųjų gegužės 12 diena - šią datą Natalija atsimins visą gyvenimą. Tądien iš mokyklos grįžę jos dvylikametis sūnus ir keturiolikmetis sūnėnas išėjo į kiemą ir dingo be pėdsakų. "Be pėdsakų" šiuo atveju reikia suprasti tiesiogiai. Vakare, kai sunerimę tėvai pradėjo skambinti draugams ir pažįstamiems, paaiškėjo, kad vaikų niekas nematė. Artimieji ieškojo berniukų visą naktį, važinėjo aplinkui, teiravosi praeivių. Atrodė, kad vaikai tiesiog išgaravo. Niekas net nematė jų žaidžiančių kieme.

Paiešką pradėję pareigūnai vėliau apklausė aplinkinių namų gyventojus, dingusių berniukų nuotraukos buvo išplatintos viešojoje erdvėje, tačiau neatsirado nė vieno liudytojo, nė menkiausios žinelės, kokiomis aplinkybėmis jie galėjo dingti. Ir visa tai vyko Vilniuje, tirštai apgyventame kvartale. Pati N.Kurčinskaja mano, kad pareigūnai per vėlai ėmėsi darbo. Mat tuo metu buvo įprasta paiešką pradėti ne tą pačią minutę, vos gavus pranešimą. Paprastai policininkai teigdavo, jog dingusieji galbūt kur nors užtruko ir tikriausiai dar atsiras. "Policijos paieška buvo pradėta ne iš karto. Tą naktį ieškojome tik mes, artimieji. Šiandien pareigūnai nebelaukia, tuoj pat imasi veiksmų. Jei ta tragedija būtų įvykusi dabar, gal vaikus ir būtų suradę", - iki šiol graužiasi moteris.

Sulaukė skambučio

Dar didesnis skausmas N.Kurčinskają prislėgė praėjus daugiau kaip trejiems metams po vaikų dingimo. Per tą laiką ji nebuvo gavusi jokių žinių apie sūnų ir sūnėną. Ir staiga 2000-aisiais, prieš pat Kalėdas, moteris sulaukė netikėto skambučio. Skambinančioji prisistatė esanti iš Kauno, vardo nepasakė. Ir pareikalavo išpirkos. "Ji man sakė, kad sūnus gyvas, laikomas uždarytas kažkur Lenkijoje. Su juo neva yra dar viena mergaitė. Tuo metu kaip tik buvo dingusi panašaus amžiaus mergaitė iš Kauno", - dramatiškus įvykius prisiminė pašnekovė.

Skambinančioji paaiškino, kad netrukus N.Kurčinskajos sūnų turi parduoti į kitą užsienio valstybę. Esą išvešiąs kažkoks dėdė Henrikas. Jei N.Kurčinskaja norinti susigrąžinti sūnų, turinti sumokėti išpirką - 2 tūkst. JAV dolerių. Baigdama pokalbį moteris liepė jokiu būdu nesikreipti į policiją.

Tačiau N.Kurčinskaja, nors ir priblokšta žinios, pareigūnams apie skambutį pranešė. Su kauniete ji sutarė susitikti gruodžio 24 dieną Kauno autobusų stotyje ir perduoti pinigus. Vykti kartu į Lenkiją moteriai neleista. Esą ten mažas bažnytkaimis, ji iš karto kristų į akis.

Atvažiavusi į stotį N.Kurčinskaja ėmė dairytis pareigūnų, tačiau šių nebuvo nė kvapo. Moteris teigia buvusi priversta vilkinti laiką, aiškinti aferistei, neva pamiršusi namie pinigus, tuoj pasiųsianti jų atvežti. Galiausiai prisistatė dvi policininkės. "Jas pamačiusi pasakiau tai moteriai, kad nubėgsiu pažiūrėti, ar jau atvežė pinigus. Pripuoliau prie pareigūnių, parodžiau joms tą aferistę. Policininkės liepė man važiuoti į Vilnių. Nesupratau, kodėl turiu važiuoti, visa drebėjau, mane buvo ištikęs šokas. Nieko neaiškindamos jos liepė kuo greičiau lipti į automobilį ir važiuoti. Sakė, čia pačios susitvarkys", - LŽ pasakojo N.Kurčinskaja.

Sukrėsta, beveik nesuprasdama, kas vyksta, moteris grįžo namo į Vilnių. Ir sulaukė skambučio. Skambino "ponia iš Kauno". Tik šįkart kalbėjo jau visai kitaip. "Sakė: "Kekše tu, tau nerūpi vaikas, jau praradai jį - išveš, pedofilams atiduos arba organus išims", - su siaubu prisiminė skambutį N.Kurčinskaja. Ji negalėjo patikėti, kad pareigūnės aferistę ramiausiai paleido.

Paieška pradėta nedelsiant

Šių metų gegužės mėnesį Vilniuje dingusios devyniolikmetės Godos Kilaitės mama Ingrida Kilienė jokių priekaištų pareigūnams neturi. "Kai Goda dingo, policininkai iš karto užregistravo pareiškimą, nedelsdami atvyko pas mus, nors buvo gal antra valanda nakties, apžiūrėjo kambarį, sakė, gal dukra kokį raštelį bus palikusi", - LŽ pasakojo I.Kilienė. Kitą rytą susirinko nemažai žmonių, norinčių padėti ieškoti merginos. Ketinta apžiūrėti teritoriją prie Žaliųjų ežerų. Savanoriai nežinojo, kaip ieškoti dingusiosios, o kad tai būtų planinga paieška, ne paprastas vaikščiojimas, kreipėsi pagalbos į policiją. Pasak I.Kilienės, netrukus atvažiavo du pareigūnai, kurie tuo metu net neturėjo būti tarnyboje. Jie paaiškino, kaip elgtis, patys padėjo ieškoti.

"Taip, policijos požiūris tikrai pasikeitęs. Pavyzdžiui, anksčiau suaugusiojo būdavo pradedama ieškoti tik po trijų dienų. Dabar pareiškimai registruojami ir paieška skelbiama nedelsiant. Noriu patarti nelaimės ištiktiems žmonėms: jei susiduriate su nesąžiningu pareigūnu, kuris pasiūlo patiems kol kas paieškoti dingusiojo, reikalaukite, kad paieška būtų pradėta tuoj pat. Tai jūsų teisė, o policininkų - pareiga", - pabrėžė N.Kurčinskaja.

G.Kilaitė dingo gegužės 23-iosios pavakarę. Maždaug 17 val. ji iš namų išvažiavo į kursus Lietuvos edukacijos universitete, žadėjo grįžti apie 21 valandą. Tačiau į kursus taip ir neatvyko. Skausmo prislėgti artimieji kol kas nėra gavę jokių žinių apie dukrą. Vilniaus universiteto Chemijos fakultete studijavusi mergina nebuvo linkusi leisti laiko kompanijose, daug dėmesio skyrė mokslams. Todėl kai Goda negrįžo, artimieji suprato - atsitiko kažkas negera.

"Mūsų skelbtu numeriu skambina nedaug žmonių, daugiausia bendraujame su šeimų paramos centru. Apie kai kuriuos skambučius man praneša direktorė. Štai ir dabar parašiau elektroninį laišką vienam žmogui, kurio adresą gavau iš centro. Jis lyg gali kai kuo padėti. Laukiu atsakymo", - neslėpdama ašarų sakė Godos mama. Moters teigimu, visi artimieji tebetiki, kad mergina atsiras gyva. "Dar nedaug laiko praėjo, - vylėsi I.Kilienė. - Reikia tikėti."

Sakykite viską

N.Kurčinskaja, pati išgyvenusi tragediją ir nuėjusi kryžiaus kelius ieškodama dingusių vaikų, nusprendė padėti kitiems. Kad žmonės ne tik nekartotų jos klaidų, bet ir gautų visą įmanomą paramą. Kurį laiką moteris buvo savanorė, paskui dirbo socialinį darbą, o dabar jau pusantrų metų vadovauja DŽŠPC.

Centro direktorė pabrėžė, kad tiesiogine dingusiųjų paieška jie neužsiima. "Tai policijos funkcija. Mes net ir negalėtume to daryti, nes nesame įregistravę tokios veiklos, turėtume mokėti baudas", - LŽ aiškino N.Kurčinskaja. Centras teikia metodinę pagalbą, pataria, kur kreiptis, kaip elgtis, psichologai padeda įveikti stresą. N.Kurčinskaja priminė, kad centre dingusiųjų artimieji priimami tik tada, kai užregistruoja pareiškimą policijoje. "Kai į mus kreipiasi nelaimės ištikti žmonės, visada pirmiausia prašome, kad jie viską papasakotų pareigūnams. Galbūt dingusysis buvo priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, gal turėjo kokių bėdų šeimoje... Prašome parodyti policininkams asmeninius daiktus, pavyzdžiui, užrašų knygeles. Kuo daugiau pareigūnai turės informacijos, tuo didesnė tikimybė, jog paieška bus sėkminga", - patikino N.Kurčinskaja. Jos teigimu, tokiu atveju nereikia kreipti dėmesio į tai, "ką kiti pasakys", svarbu, kad žmogus atsirastų.

Be to, kaip pažymėjo DŽŠPC vadovė, nevertėtų kreiptis į jokius ekstrasensus ir aiškiaregius. Žinoma, tarp jų tikrai yra norinčiųjų padėti, bet pasitaiko ir siekiančiųjų pasinaudoti nelaime. "Suprantu, sukrėsti artimieji griebiasi bet kokio šiaudo, tačiau tai reikia daryti atsargiai. Ir pati buvau užkibusi ant jų kabliuko, išleidau siaubingai daug pinigų, o rezultatas - nulinis", - neslėpė N.Kurčinskaja.

Ji prisiminė neseną įvykį, kai buvo dingusi kelerių metukų mergaitė. Labai gera būrėja prisistačiusi moteris tikino aiškiai matanti, kaip mergaitę už rankutės nusivedė nepažįstamoji. Vaizdą nupasakojo iki smulkmenų. Vėliau paaiškėjo, kad mergytė žaisdama įkrito į nedidelį tvenkinėlį netoli namų ir nuskendo.

Karštais pėdsakais

Šiuo metu centre dirba keturi žmonės. Be to, yra apie 15 savanorių. Visi jie ne tik bendrauja su dingusiųjų šeimomis, bet ir stengiasi kuo greičiau, kuo plačiau paskleisti informaciją, kad prapuolė žmogus. Centras turi sudaręs sutartis su policijos pareigūnais: ir su krašto, ir su Interpolu, aktyviai bendradarbiauja su žiniasklaida - televizija, portalais, spaudos leidiniais. "Informacija turi pasklisti kuo plačiau. Visada atsiranda žmonių, kurie ką nors matė, atkreipė dėmesį į neįprastą situaciją. Tik svarbu, kad informacija būtų skubi. Po savaitės tai, kas matyta, jau bus išgaravę iš galvos", - aiškino N.Kurčinskaja.

Ji apgailestavo, kad neretai policija informaciją paviešina vėlokai. LŽ gali tai patvirtinti. Štai prieš porą dienų pareigūnai atsiuntė pranešimą, kad Vilniaus rajone iš namų išėjo ir negrįžo garbaus amžiaus vyriškis. Tačiau žmogus, kaip rašoma, dingo dar gegužės 26-ąją, o informacija buvo paskelbta daugiau kaip po savaitės. Tokių atvejų - ne vienas. Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) vyriausiasis tyrėjas Svajūnas Jonikas LŽ teigė, jog pareigūnai niekada nevėluoja nei pradėti paieškos, nei skelbti duomenų viešojoje erdvėje. "Kiekvienas tyrėjas priima sprendimus atsižvelgdamas į individualų atvejį. Kartais tiesiog nebūtina viešinti duomenų tuoj pat. Pavyzdžiui, jei vaikas nuolat bėga iš namų, neskubama skelbti jo paieškos. Ir pasilinksminti linkęs žmogus kartais tiesiog užsibūna pas kokius pažįstamus. Be to, kai prašome žiniasklaidos paviešinti dingusiųjų duomenis, mums atsakoma, kad tai neįdomu", - pažėrė priekaištų tyrėjas.

Tačiau N.Kurčinskaja su jo nuomone nesutinka. "Vaikas pabėgo penkis kartus ir atsirado sveikas gyvas. Bet juk šeštą sykį jam gali ir nepasisekti", - tvirtino centro direktorė.

Kreipsis į policijos generalinį komisarą

DŽŠPC bendradarbiauja ir su privačiais detektyvais. Vieną tokią įstaigą - VšĮ "PoliPro", kuri daug prisideda prie dingusiųjų paieškos, vos prieš pusantrų metų įkūrė buvęs teisėsaugos pareigūnas Vladislavas Semeniukas. Jis pradėjo dirbti dar 1991 metais kaip individualios įmonės savininkas.

Dingusiųjų paiešką "PoliPro" finansuoja iš kitų savo veiklos sričių, pavyzdžiui, teisinių konsultacijų, gaunamų lėšų. Rėmėjų kol kas neturi. Įstaigoje dirba keturi žmonės. Neseniai atidarytas padalinys Žemaitijoje. Pasak V.Semeniuko, jie, priešingai nei DŽŠPC, neteikia patarimų, neanalizuoja situacijos, o tiesiog ieško. "Vienas tinkamiausių paieškos būdų - informacija viešojoje erdvėje. Ją reikia skelbti ne po dviejų trijų dienų, bet po kelių minučių", - LŽ sakė V.Semeniukas. Anot jo, viešoji įstaiga labai norėtų bendradarbiauti su policija, tačiau ši nežiūri į tai rimtai. "Pareigūnų nuostata tokia: jūs netrukdote mums ir galite daryti, ką norite", - pridūrė V.Semeniukas.

Policijos departamento LŽ atsiųstame rašte teigiama, jog skundų iš visuomeninių organizacijų, bent jau oficialiai, nėra gauta. V.Semeniukas planuoja kreiptis tiesiogiai į policijos generalinį komisarą Saulių Skvernelį. Tačiau prieš tai su kolegomis ketina įgyvendinti tam tikrą programą, derindami bendradarbiavimą su savivaldybėmis ir seniūnijomis. Pernai birželį "PoliPro" kreipėsi į krašto savivaldybes (jų yra 60), atrodytų, su labai paprastu prašymu. Viešoji įstaiga įsipareigoja nedelsdama persiųsti savivaldybėms visų dingusiųjų nuotraukas, duomenis, o šių prašoma juos iškabinti visos savivaldybės teritorijoje arba bent pačiame merijos pastate ar šalia jo. Analogiškas prašymas pateiktas ir seniūnijoms, kurių krašte yra 550. "Tuomet mums atsakė 8 savivaldybės ir 14 seniūnijų. Šiemet sausį pakartojome bandymą užmegzti bendradarbiavimą. Atsakė 20 savivaldybių, iš jų realiai prašymą vykdo šešios. Žmonės niekaip nenori suprasti, kad panaši nelaimė gali ištikti kiekvieną", - apgailestavo V.Semeniukas.

Dabar "PoliPro" darbuotojai ketina asmeniškai aplankyti visas savivaldybes. Galbūt net pasiūlys jų administracijoms specialias skelbimų lentas. V.Semeniukas viliasi, kad tada, kai reikalai pajudės, bus galima kreiptis ir į policijos generalinį komisarą.

Gyvybė - neįkainojama

Ypač sudėtinga ieškoti žmonių, dingusių svetur. Policija turi galimybę užmegzti kontaktus su užsienio kolegomis. "PoliPro" bendradarbiautų su privačiais detektyvais, tačiau tai - didžiulės išlaidos. Kita vertus, pasak V.Semeniuko, sudaręs sutartį su, tarkime, britų detektyvais, gali tikėtis rezultato. O štai Ispanijoje toli gražu negali būti tikras, kad pasamdyti asmenys, gavę pinigus, apskritai ką nors darys.

Nemažai problemų kelia tie Lietuvos piliečiai, kurie slapstosi arba tiesiog nenori bendrauti su artimaisiais. To priežastys gali būti įvairios - padarytas nusikaltimas, nemokami alimentai, skolos. Kitąsyk užsienyje žmogus patenka už grotų, bet prašo apie tai nepranešti, o jo paieška vykdoma.

Lietuvoje dingęs be žinios asmuo oficialiai paskelbiamas mirusiu po trejų metų. Tačiau paieška nenutraukiama septynerius metus. Pareigūnai tvirtino dar neturintys šių metų statistikos, nes ji atliekama kas pusmetį. Bet gana iškalbingi praėjusių metų skaičiai. Pernai buvo užregistruoti 2502 dingusieji be žinios. Iš jų 1152 - nepilnamečiai. Tai sudaro 47 proc. visų dingusiųjų. Surasti 2094 asmenys. Sausoje Policijos departamento suvestinėje nefiksuojama, kiek rasta jau mirusių žmonių. Tad liko ieškomi 408 asmenys, iš jų 73 - nepilnamečiai. N.Kurčinskajos duomenimis, devyni vaikai dingę jau daug metų. Surasti juos gyvus mažai vilties.

Tiek N.Kurčinskaja, tiek V.Semeniukas tikisi ateityje suburti platų tinklą savanorių, kurie veiktų labai efektyviai. O jei pavyktų ir valstybės institucijas įtikinti, kad kiekvienas žmogus - vertybė, rezultatai būtų teigiami. "Padedame surasti bent vieną, bent du - tai jau daug. Tai neįkainojama", - sakė V.Semeniukas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"