TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Diskusija. Ar visuomenė sulaužys partijų monopolį?

2012 03 30 6:07

Iki kovo 31 dienos speciali Seimo darbo grupė turėjo pateikti naują Rinkimų kodekso projektą, kur svarstoma galimybė leisti kelti kandidatus ne tik politinėms partijoms, bet ir visuomeninėms, politinėms organizacijoms. Ar galima tikėtis, kad Seimas pasiryš atsisakyti partijų monopolio? Kokių dar naujovių gali atsirasti mūsų rinkimų sistemoje?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Seimo nariai: darbo grupės Rinkimų kodeksui rengti vadovas Mantas Varaška (TS-LKD frakcija), šios grupės narys, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas Julius Sabatauskas (Lietuvos socialdemokratų frakcija), Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadovas Zenonas Vaigauskas, Konstitucinių teisių gynimo agentūros vadovas Liudvikas Ragauskis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kodėl prireikė naujo Rinkimų kodekso?

A.Medalinskas. Kodėl dabar prireikė rengti Rinkimų kodeksą?

M.Varaška. Iki šiol jokio Rinkimų kodekso mes ir neturėjome, todėl dabar reikia suvienyti į vieną teisinį kūną visus esamus, bet gana skirtingus rinkimų įstatymus ir kitus teisės aktus. Norime, kad galiotų kiek galima vieningesni rinkimų principai, taisyklės, sąlygos, reikalavimai. Kalbame apie įstatymus dėl prezidento, Seimo ir Europos Parlamento (EP) rinkimų. Svarbu įtraukti ir naujas teisines nuostatas į šį Rinkimų kodeksą. Tai darbas, kuris yra susijęs visų pirma su Konstitucinio Teismo (KT) nutarimų įgyvendinimu.

A.Medalinskas. Pasiūlymus turėjote pateikti iki kovo 31 dienos. Tad darbas jau baigtas?

M.Varaška. Ne, tai yra milžiniškos apimties darbas, todėl sutarėme, kad jis gali būti dar pratęstas iki gegužės mėnesio.

L.Ragauskis. Vykdant KT nutarimą, Seime sudaryta dar viena darbo grupė, kuri turėtų pateikti siūlymus dėl visuomenės galimybės kelti kandidatus ir dalyvauti savivaldos bei EP rinkimuose. Ji taip pat turėjo pateikti savo darbo rezultatus iki šio mėnesio pabaigos.

M.Varaška. Taip, tai darbo grupė, vadovaujama Seimo nario Pauliaus Saudargo, kuri jau pateikė mums savo teisinio reguliavimo siūlymus. Juos taip pat įvertinsime iki gegužės. Rinkimų kodekso projektas susidės iš susistemintų visų šių teisinio reguliavimo nuostatų.

J.Sabatauskas. Iš nustatytų datų matyti, kad norima Rinkimų kodeksą parengti ir pateikti Seimui iki vasaros, bet niekas - juo labiau Seimo valdyba - negali Seimui nurodyti, per kiek laiko priimti įstatymus. O dar tokį, kaip šis kodeksas, kuris yra tikrai didžiulės apimties dokumentas. Juk ir patys įstatymai, kurie įeis į kodeksą, yra nemažos apimties. Kiekvienas apima daugiau negu šimtą straipsnių. Vien galiojančias normas sudėti į vieną teisės aktą yra nemažas darbas. Įstatymo iniciatyvos teisė priklauso ne tik Seimui, bet ir Vyriausybei bei prezidentui, todėl kaip dabar nutarta, gegužės mėnesį, Seimui pateikus projektą, gali pasipilti įvairiausi siūlymai, ir viskas dar nusitęs.

A.Medalinskas. Kokie gali būti siūlymai?

J.Sabatauskas. Matysime. Laiko dar yra. Be to, nepamirškime problemos, kurią iškėlė Europos Žmogaus Teisių Teismas, kai priėmė sprendimą dėl pasyviosios rinkimų teisės, teisės kandidatuoti Seimo rinkimuose asmeniui, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš pareigų. Šios problemos sprendimas taip pat turi atsispindėti teisės aktuose.

A.Medalinskas. Šią problemą jau išsprendėte balsavimu Seime.

J.Sabatauskas. Ne. Gali tekti papildyti Konstituciją. Kai KT pripažįsta Konstitucijai prieštaraujant įstatymą, negalima kitu įstatymu įveikti teismo nutarimo, nors yra Seimo narių, kurie mano, jog užtenka, kadangi Konstitucijoje nieko nėra pasakyta šiuo klausimu. Bet KT nutarimai grindžiami argumentais, kad prieštaraujama ne konkrečiam straipsniui, o konstituciniam principui, teisinės valstybės principui. Jis kaip gija, einanti per Konstituciją. Todėl šiuo klausimu dar gali būti visko.

A.Medalinskas. Ar kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse yra Rinkimų kodeksai?

Z.Vaigauskas. Jie nebūtinai vadinasi kodeksais, bet paprastai yra tokie labai didelės apimties dokumentai. Jungtinėje Karalystėje toks dokumentas sujungia politinių partijų įstatymą, jų finansavimo įstatymą ir visus galimus rinkimų įstatymus. Taip pat atskirą įstatymo taikymą kai kuriose jų teritorijose. Toks kodeksas yra nelengvai parengiamas, nes turi apimti daug sričių.

L.Ragauskis. Gerai, kad apsisprendėme ir dėl rinkimų įstatymų kodifikavimo. Tai parodo tam tikrą mūsų valstybės teisinę brandą. Dabar rinkimai yra vykdomi keliais lygiais ir į skirtingas institucijas. Atskiri įstatymai sukuria situaciją, kai gyventojo ir piliečio subjektinės teisės tampa šiek tiek skirtingos. Konstitucija yra bendras dokumentas, tad šios teisės negali būti dalomos.

A.Medalinskas. Ar tokią praktiką turėjome nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės metų?

Z.Vaigauskas. 1990 metų rinkimai vyko pagal tarybinius rinkimų įstatymus.

A.Medalinskas. Tai yra suprantama.

Z.Vaigauskas. Bet jau tada buvo leista konkurencija: atsirado alternatyvūs rinkimai. Anksčiau buvo rinkimai iš vieno kandidato. Nepriklausomoje Lietuvoje, aišku, vaizdas pakito ir situacija su kiekvienais rinkimais vis keičiasi. Rinkėjo balsas įgijo kainą, imti sudarinėti rinkėjų sąrašai, formuojamos rinkimų komisijos, kurios įgyvendina sąžiningą balsų skaičiavimą. Vienas pastarųjų įstatymų buvo dėl politinių partijų, politinių kampanijų finansavimo. Paskutinė rinkimų įstatymų redakcija priimta maždaug prieš metus. Rinkimų kodeksas - tai gera proga permąstyti visą rinkimų procesą, kad jis tarnautų žmonėms, gintų piliečių teises, nevirstų formaliu kanonu, kaip nutinka kai kuriose šalyse.

Kuo skiriasi vienas nuo kito rinkimų įstatymai?

A.Medalinskas. Ar rinkimų įstatymai į skirtingas valdžios institucijas nedubliuoja vienas kito?

M.Varaška. Dubliuoja, todėl norime pateikti Seimui kruopščiai sutvarkytą, nuo visų dubliavimų išlaisvintą rinkimų teisinį reguliavimą, nes skirtingų rinkimų rūšys buvo reglamentuotos labai skirtingai. Kartais net atrodo, kad įvairių kartų politikai rinkimų įstatymus stengdavosi keisti ir patys dėl savęs. Bendras vaizdas labai kontrastingas, keliantis klausimus, kuriuos galbūt turėtų nagrinėti KT.

A.Medalinskas. Tai kokie yra esminiai neatitikimai tarp įstatymų?

M.Varaška. Patys įvairiausi. Partijų registravimosi terminų skirtumai: nuo 65 iki 185 dienų. Skirtingi terminai, susiję su tuo, nuo kada jos gali pradėti rinkimų kampanijas, kas gali būti rinkimų proceso dalyviais. Tai, aišku, yra susiję ir su diskusija, kokie subjektai gali kelti save rinkimuose, ar gali įsilieti naujos jėgos. Diskusija bus plėtojama: gal bus apsistota prie 65 dienų termino, gal ieškoma bendro vardiklio, tarkime, 100 dienų. Kodekso darbo grupės nariai mano, kad terminas turi būti vienas.

J.Sabatauskas. Prezidento atveju keliami didesni reikalavimai negu savivaldos rinkimuose. Pirmiausia - amžius. Tarybos nariu galima tapti dvidešimties, Seimo nariu - dvidešimt penkerių, prezidentu - keturiasdešimties metų. Toliau - sėslumo cenzas. Prezidentui nustatomas trejų metų pragyvenimo Lietuvoje sėslumo cenzas. Įstatymuose dėl kitų rinkimų rašoma: nuolat gyvenantis. Tai reiškia, kad vietovėje reikia pragyventi ne mažiau kaip pusę metų. Savivaldybių tarybų rinkimuose gali kandidatuoti ne tik piliečiai, bet visi nuolatiniai to administracinio vieneto gyventojai. Seimo ir prezidento rinkimuose - tik piliečiai. Seimo narius ir prezidentą rinkti gali tik piliečiai, o EP ir savivaldybių tarybų - visi nuolatiniai gyventojai. Skirtumų, kaip matome, yra tikrai daug.

M.Varaška. Mes kalbame ir apie Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, apkaltą. Ar gali būti toks kriterijus taikomas pasyviosios rinkimų teisės apribojimui? Bus argumentų, kad apriboti reikia visais atvejais, nes visada gaunant mandatą prisiekiama.

A.Medalinskas. Bet tampant Europos parlamentaru juk nėra prisiekiama.

Z.Vaigauskas. Ne. Jie, kaip EP nariai, atstovauja visai Europai.

A.Medalinskas. O Lietuvai jau neatstovauja?

Z.Vaigauskas. Ne. Jeigu reikalautume, kad EP nariai prisiektų Lietuvai, tai neatitiktų Europos sutarties. Nors renkami Lietuvoje, jie atstovauja visos Europos piliečiams. Tai panašu į vienmandates rinkimų apygardas.

M.Varaška. Tačiau savivaldybių tarybų nariai prisiekia.

J.Sabatauskas. Šis pakeitimas atsirado tik prieš pastaruosius rinkimus į savivaldybių tarybas. To anksčiau nebuvo. Aš visada buvau prieš tokią priesaiką. Kas šiuo atveju yra objektas, kuriam prisiekiama? Prezidentas, Seimo nariai prisiekia visai tautai. O kam prisiekia savivaldybės tarybos nariai? Tam miestui ar rajonui? Deja, Seime nugalėjo nuomonė, kad ir savivaldybių tarybų nariams reikia priesaikos. Mano nuomone, tai kertasi su pačiu priesaikos institutu, jo paskirtimi, pagaliau - tradicija.

Ar bus atsisakyta rinkimų blokų diskriminacijos?

A.Medalinskas. Visuomenei yra svarbu, kad būtų žinoma ne tik už kokią politinę jėgą balsuojama, bet ir kokias koalicijas partijos sudarys, eidamos į valdžią. Tačiau šiandien Lietuvos įstatymuose iki rinkimų sudarytos koalicijos yra diskriminuojamos, nes jas sudariusios partijos turės perlipti nebe 5, o 7 proc. balsų barjerą? Ar ruošiamasi kaip nors reaguoti į šią piliečių ir visuomenės atžvilgiu neteisybę naujajame Rinkimų kodekse?

Z.Vaigauskas. Įdomus klausimas. Nežinau, kodėl pas mus taip yra dėl blokų, sudarytų prieš rinkimus. Ukraina priėmė įstatymą, kuriame blokai buvo apskritai uždrausti.

A.Medalinskas. Ukraina - ne geriausias parlamentinės demokratijos pavyzdys.

Z.Vaigauskas. Bet ir jie siekia demokratijos. Galėčiau pasakyti ir blogesnių pavyzdžių. Problema yra tai, kad pačios partijos spjaudėsi po rinkimų, stojo į skirtingas puses. Dabar jos siekia į rinkimus eiti savarankiškai, o koalicijas sudaryti po rinkimų.

A.Medalinskas. Prancūzijoje, kiek girdėjau, yra rinkimų blokai, sudaryti iki rinkimų?

Z.Vaigauskas. Mūsų krašte bloką galima sudaryti apeinant įstatymą. Kai kurios nedidelės partijos taip ir daro. Viena partija įtraukia kitos partijos kandidatus į savo sąrašus arba partijos siekia susijungti, tapti viena partija. Partijų susijungimo procesai yra dažnesni už partijų skaidymąsi ir tai džiugina. Mechanizmas, apie kurį dabar kalbame, susiklostė 1992 metais pirmajame Seimo rinkimų įstatyme ir tapo tradicija. Tada politinei jėgai reikėjo peržengti 4, o ne 5 proc. ribą, kaip dabar. Ir nebuvo skirtumo, ar tai partija, ar politinis partijų blokas. 1996 metais tuometinės opozicijos ir daugumos partijų lyderiai susitarė, kad rinkimų blokams barjerą reikia kilstelėti iki 6 procentų. O po kurio laiko jį pakėlė dar vienu procentu ir dabar rinkimų blokui reikia įveikti 7 proc. ribą.

A.Medalinskas. Kad niekas nebenorėtų iki rinkimų formuoti rinkimų bloko.

Z.Vaigauskas. Nežinau. Reikėtų klausti to meto politikų.

Visuomenė ir rinkimuose yra podukros vietoje?

A.Medalinskas. Ar kalbama šiame kodekse ir apie platesnį visuomenės dalyvavimą rinkimuose, galbūt mažinant tą partinį monopolį, kuriuo žmonės nepasitiki?

M.Varaška. Yra svarstymų, kaip EP rinkimuose galėtų dalyvauti nepartinės organizacijos, bet į šį klausimą dar neatsakyta. Matyt, bus ir politinių partijų, organizacijų, visuomeninių organizacijų siūlymų dėl naujų rinkiminių nuostatų.

L.Ragauskis. Reikia turėti omenyje, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių, kuriose piliečiams, visuomenei iki šiol nepripažįstama teisė kelti kandidatus, ir nei VRK, nei Seimas nenori jiems pripažinti šios teisės. Tik juridiniam subjektui. O šis viešasis juridinis subjektas yra politinė partija.

A.Medalinskas. Bet Konstitucijoje nėra parašyta, kad rinkimai turi vykti partiniu sąrašu.

L.Ragauskis. Laikinajame pagrindiniame įstatyme, kuris buvo svarbiausias teisinis aktas šalyje, kol dar neturėjome Konstitucijos, buvo įvardyti subjektai, galintys kelti kandidatus. Tada tie subjektai buvo ne tik partijos, bet ir visuomeninės organizacijos. Konstitucijoje tie juridiniai subjektai jau nebuvo įvardyti.

A.Medalinskas. Yra palikta tik fiziniam asmeniui išsikelti pačiam.

L.Ragauskis. Fiziniai asmenys, kurie turi piliečio ar gyventojo statusą. Pavyzdžiui, savivaldos, EP rinkimuose gali dalyvauti ir kitų ES šalių narių piliečiai.

J.Sabatauskas. Taip, mūsų Konstitucijoje, kuri yra viena moderniausių pasaulio Konstitucijų, nėra įvardyti subjektai, kurie gali kelti kandidatus per rinkimus. Įstatymų leidėjui yra palikta įstatymu nustatyti visą tvarką, principus.

A.Medalinskas. Kadangi Seimas sudarytas partiniu principu, tai partijoms nelabai norisi leisti visuomeninėms organizacijoms kelti savo kandidatus?

J.Sabatauskas. Nežinau, ar galima šitaip teigti.

A.Medalinskas. Tai ar Seimas sutiks atverti duris visuomeninėms organizacijoms, jų keltiems kandidatams dalyvauti savivaldybės ir EP rinkimuose?

J.Sabatauskas. Ten buvo keli problemos aspektai. Vienas jų (kalbu apie rinkimus į savivaldybių tarybas), kad piliečiai, nuolatiniai gyventojai, kuriems buvo numatyta teisė išsikelti save kandidatais, patys turi jungtis į sąrašus, o tie sąrašai buvo prilyginti partijų koalicijai. KT pasakė, kad tai yra artimiau vienos partijos sąrašui. Kitas klausimas, kad kelti kandidatus galėtų ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys. Atsiranda tam tikras Konstitucijos ir įstatymų neatitikimas. Konstitucijos tėvai numatė asmenų teisę jungtis į įvairias organizacijas, asociacijas, politines partijas ir politines organizacijas. Jie paminėjo politinių organizacijų darinį, kurio ilgainiui mūsų įstatymuose neliko. Kai buvo svarstomas Politinių partijų įstatymas, dėl esminių skirtumų nebuvimo pasiūlyta, kad politinių organizacijų nebereikia, nes visos politinius tikslus keliančios politinės organizacijos turi būti tik kaip partijos.

A.Medalinskas. O politinės visuomeninės organizacijos? 

J.Sabatauskas. Tokių nėra.

A.Medalinskas. Anksčiau buvo.

J.Sabatauskas. Politinės, visuomeninės organizacijos turi skirtingus tikslus, todėl apibrėždami jų vaidmenį rinkimuose įstatymo leidėjai turi apsispręsti. Ar gali būti ta pati organizacija su dviem sparnais: visuomeniniu ir politiniu. Bet sutinku, kad reikia apsispręsti: ar kelia kandidatus tik partijos, ar gali kelti ir visuomeninės organizacijos.

Partijų monopolis: antidemokratiškas ir antikonstitucinis?

A.Medalinskas. Konstitucijoje neparašyta, kad rinkimuose dalyvauja tik partijos. Ar šis partijų monopolis rinkimuose nėra ne tik antikonstitucinis, bet ir antidemokratiškas?

L.Ragauskis. Net ir Seimo narys, kuris priklauso kuriai nors partijai, jai juridiškai neatstovauja. Kiekvienas Seimo narys pagal Konstituciją turi laisvą mandatą.

A.Medalinskas. Bet balsavimo metu Seime kiekvienas privalo paklusti partinei, frakcinei drausmei. Kitaip gali lėkti iš frakcijos ir partijos.

L.Ragauskis. Partinė sistema klaidina rinkėjus: jie įsivaizduoja renkantys partijos atstovą, bet Seimo narys atstovauja visiems. Bandau suvokti, kuria linkme eina rinkimų norminiai aktai. Tendencija rodo, kad jie nėra naudingi piliečiui. Pagal Konstituciją mūsų santvarka yra demokratinė, todėl reikia žiūrėti, kiek įstatymai atitinka šią santvarką. Deja, kuo toliau, tuo subjektinės piliečių politinės teisės darosi menkesnės. Partija yra oligarchinė struktūra. Dabar siūloma ir visuomenei per įstatymus oligarchizuotis. Visų rinkimų tvarka mažina piliečių teisę dalyvauti valstybės valdyme, todėl kodekse visų pirma turi būti išspręstas minėtas kandidatų rinkimuose kėlimo klausimas. KT vengia tiesiogiai atsakyti į šį klausimą, todėl jį būtų galima išspręsti per Rinkimų kodeksą.

A.Medalinskas. Gal visuomenininkams reikia pateikti savo siūlymus?

L.Ragauskis. Be jokios abejonės. Panašiai buvo ir su savivalda. Viešų juridinių asmenų, politinių partijų, interesai buvo supriešinti su nesusiorganizavusių į politines partijas asmenų interesais. Realiai tos organizacijos turėjo vieną tikslą: padėti savo nariams tapti valstybės politikais. Pataisas kodeksui teiksime, tik nežinia, ar įstatymų leidėjai jas priims. Duodu 99,9 proc., kad ne, nors siūlome įgyvendinti KT sprendimus.

A.Medalinskas. Nepalaikys, nes Seime sėdi partijų atstovai?

L.Ragauskis. Kai žiūrėjau, kam Seimas pritarė iš to, ką nusprendė KT dėl savivaldos rinkimų, pamačiau, kad nepritarė net 57 normoms. Bet pistoletų prie smilkinių juk jiems nepridėsi: jeigu nekelia rankos, tai nekelia...

Z.Vaigauskas. Klausimas nėra paprastas. Bėgant nuo vilko galima užšokti ant meškos. Buvo paminėtos organizacijos, kurios turėtų du sparnus: politinį ir visuomeninį. O jeigu politinė organizacija turėtų karinį sparną arba komercinį? Ar galima leisti, kad kurtųsi organizacijos, kurios turėtų politinių partijų teises, tačiau neturėtų jokios atsakomybės?

J.Sabatauskas. Jūs norite, kad galėtų dalyvauti įvairūs visuomenės judėjimai.

A.Medalinskas. Aš tik klausiu, kodėl negalėtų. Ir negaunu atsakymo.

J.Sabatauskas. Bet tikrai, kokia yra tokių judėjimų veiklos atskaitomybė. Partijoms yra daug draudimų. Jos negali užsiimti komercine veikla, įpareigojamos turėti ne mažiau kaip tūkstantį narių. O kokia kontrolė būtų toms politinėms organizacijoms?

A.Medalinskas. Atsakomybės klausimą galima numatyti. O partijos ar ją turi?

Z.Vaigauskas. Mano supratimu, politinė partija turi. Ir rinkėjai patys renkasi partijas.

A.Medalinskas. O jie turi kitą pasirinkimą?

Z.Vaigauskas. Per savivaldybių tarybų rinkimus išsikėlė keli šimtai nepriklausomų kandidatų, bet žmonės išrinko tik dešimtis. Tarp jų ir keletą merų.

A.Medalinskas. Parlamentinės partijos gauna pinigus iš mokesčių mokėtojų kišenės ir su jomis atskiriems visuomenininkams ir net neparlamentinėms partijoms sunku konkuruoti.

J.Sabatauskas. Tarp mūsų yra Seimo narių, kurie patys save išsikėlė. Bet jais tikrai tampa tik vienetai, nors išsikelia šimtai.

A.Medalinskas. Tad jeigu individualių kandidatų neišrenka, kodėl bijoti atsisakyti rinkimų pagal partijų sąrašus bent savivaldoje, kur nėra tiek ryškių ideologinių skirtumų?

Z.Vaigauskas. Jeigu savivaldybės rinkimuose būtų atsisakyta balsavimo pagal partijų sąrašus ir nuspręsta rinkti tik vienmandatėse apygardose, į savivaldybių tarybas patektų dar siauresnis politinis jėgų ratas, nei yra dabar. Rinkimų teorija ir praktika rodo, kad tai yra naudinga stipriausioms politinėms jėgoms, o ne visuomeninėms organizacijoms, frontams, nepartiniams... Po rinkimų pamatytumėte dar didesnį atstovavimą kurios nors vienos politinės jėgos. Dėl to daugelyje ES šalių yra proporcinė rinkimų sistema.

A.Medalinskas. Seime - aš suprantu.

Z.Vaigauskas. Savivaldoje - tas pat. Mažoritarinėje sistemoje nugalėtojas gauna viską. Mažuma - nieko. Proporcinėje rinkimų sistemoje veikia kitas principas: mandatai gaunami pagal tai, kiek rinkėjai paremia. Mažoritarinė sistema reiškia, kad savivaldos rinkimuose vyraus ta politinė jėga, kuri turi 40 proc. rinkėjų palaikymą. Ji turės 80 proc. mandatų. O proporcinė sistema reiškia, kad 40 proc. palaikymą turintysis turi 40-50 mandatų, bet neturi absoliučios daugumos. JAV, Jungtinėje Karalystėje valdančiosios partijos pagal mažoritarinę sistemą turi daug vietų. Jungtinėje Karalystėje svarstoma, kaip padaryti, kad mažosios jėgos, kurios atstovauja svarbioms rinkėjų grupėms, turėtų atstovavimą parlamente. Proporcinė savivaldybių rinkimų sistema todėl ir galioja praktikoje.

A.Medalinskas. Taip, žinau ir aš tą politinę teoriją, bet kas trukdo pabandyti įgyvendinti tai Lietuvoje praktikoje ir pažiūrėti, kaip ji veiks. Juk žmonėms jau nusibodo tie balsavimai už partijų sąrašus net per savivaldybių rinkimus.

M.Varaška. Manau, bus diskusija, ar politinių partijų vaidmuo savivaldybių tarybų rinkimuose turėtų išlikti dominuojantis, ar paritetinis, ar iš viso jo ten turėtų nebelikti. Aš dabar į tą klausimą negaliu atsakyti. Kandidatų filtravimo funkciją turėtų atlikti ne partijos, o rinkėjai. Tai, kad kartais jie neturi nuomonės, yra ne politikų, partijų, ne valdžios, o rinkėjų problema. Abejingumas kyla nuo šaknų. Pati rinkimų sistema, kaip matau, susideda iš šimtų subjektyvių interesų, pasiūlymų. Jeigu eisime tokiu keliu, kai visuomeninės organizacijos, partijos, kiti subjektai vieniems ar kitiems rinkimams, atskiroms stadijoms, ieškos individualių išeičių, tai Rinkimų kodeksas bus pasmerktas.

A.Medalinskas. Kodėl iš karto pasmerktas, jeigu kalbama apie elementarią teisę kelti savo kandidatus ne tik partijoms, bet ir organizacijoms: visuomeninėms ar politinėms? Ar tokių pavyzdžių demokratiniame pasaulyje nėra?

Z.Vaigauskas. Yra. ES, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija netgi reikalauja, kad galiotų ir individualaus kandidatų išsikėlimo teisė. Kad iš žmogaus nebūtų reikalaujama stoti į jokią partiją.

A.Medalinskas. Tai kodėl principai šių organizacijų, kurių narė yra ir Lietuva, galioja mūsų valstybėje tik renkant pusę Seimo kaip individuali teisė, ir tai ji yra diskriminuojama, palyginti su partijų iškeltais kandidatais, nes partijų kandidatams nereikia rinkti juos palaikančių parašų, o individualiems tai reikia daryti Ir kodėl negali galioti teisė kelti kandidatus visuomeninėms, politinėms organizacijoms?

Z.Vaigauskas. Gal ir galėtų. Tada būtų įgyvendintas Konstitucijos principas: dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai arba per išrinktus atstovus. Save išsikėlus, neriboja jokia narystė - sprendžia rinkėjai. Bet ir vėl sakau - laimėti tokiems kandidatams būtų sunku.

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"