TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Drumzlinas vanduo partijų akvariume

2011 11 18 7:00

Kodėl partijos, turinčios aiškias idėjines nuostatas ir jomis besivadovaujančios, nepatenka į Seimą ar savivaldybių tarybas, nes pralaimi neretai nomenklatūrinėms, korumpuotoms, net šešėlinio verslo remiamoms politinėms jėgoms? Ar žmonėms skaidrių partijų nereikia? 

Galbūt viską lemia iškreipta ir partijų konkurenciją stabdanti teisinė bazė, neskaidrūs partijų finansavimo, santykio su žiniasklaida principai, valstybės institucijų negebėjimas taip sudėlioti partinės sistemos pagrindų, kad ji dar labiau neišsigimtų?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) pirmininkas Arvydas Akstinavičius, Nacionalinės centro partijos (NCP) pirmininkas Eugenijus Skrupskelis, partijos "Lietuvos žaliųjų sąjūdis" vicepirmininkas Saulius Lapienis, buvusios, bet šiuo metu atkuriamos Tautininkų sąjungos lyderis Gintaras Songaila, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vicepirmininkas Valentinas Stundys ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.   

Partijų idėjų konkurencija iškreipta?

A.Medalinskas. Neiškreipta konkurencija - pažangos variklis. Lietuvos partinės sistemos pažangia nepavadinsi. Gal partijų veiklos konkurencija yra iškreipta?

V.Stundys. Partijų konkurencija yra labai svarbi visuomenės ir valstybės raidai, o partijoms, kaip politinės sistemos pagrindiniam elementui, tai rimta paskata susimąstyti apie savo veiklą, ją projektuoti, matyti, kaip tvarkomi ir galėtų būti tvarkomi valstybės viešieji reikalai. Per partijas tauta gali įgyvendinti savo valią, galimybę dalyvauti tvarkant valstybės reikalus, o valstybei turi rūpėti partinė įvairovė. Dėl konkurencijos visuomenei atsiranda galimybių vertinti, matuoti ir rinktis iš partijų įvairovės patį sveikiausią elementą. Bet dvi kadencijas vadovavęs neparlamentinei Lietuvos krikščionių demokratų partijai supratau, kad teisinė bazė partijoms, kurios neturi atstovų Seime ir savivaldoje, yra labai nepalanki. Nekalbu apie marginalias partijas, kurios turi tik pavadinimą ir vieną lyderį. Kalbu apie partijas, kurios yra už Seimo ir savivaldos ribų, nors turi idėjų, jas propaguoja, išmano valstybės viešuosius reikalus, mato valstybės ir visuomenės raidos perspektyvas.

G.Songaila. Lietuvoje esama ir partijų demokratiškumo problemos. Net ir daugumą parlamentinių partijų valdo bei jomis manipuliuoja nedaug žmonių. Ar nenorima daugiau gyvybės? Seime pasitaiko vadinamojo horizontalaus balsavimo prieš frakcijų vadovybę atvejų, bet dažniausiai balsavimus laimi partijų vadovybė ir taip neretai pasireiškia oligarchinis partijų pobūdis. Todėl neprieštarauta, kad ir savivaldos rinkimuose galėtų dalyvauti panašiu principu sudarytos nepartinės oligarchinės grupės, už kurių stovi dideli pinigai, bet tik ne visuomeninės organizacijos. Pavieniai asmenys negalėjo konkuruoti su partijomis, nebuvo įgyvendintas aiškus Konstitucinio Teismo sprendimas, kad visuomeninės organizacijos turi tokią teisę savivaldos rinkimuose. 

A.Akstinavičius. Lietuvos partinėje sistemoje dominuoja ne tie, kuriems svarbi ideologija, vertybės ar programos, o tie, kuriems svarbūs pragmatiniai, merkantiliniai interesai, kuriems įtaką daro verslo grupių ir piniginiai svertai. LSDS prieš aštuonerius metus pabrėžė, kad politinė partinė sistema pūva. Šaukėme SOS, siūlėme ją gelbėti. Tada mūsų, neparlamentinių partijų, buvo daugiau. Kartu buvo ir krikščionys demokratai bei tautininkai, kurie prieš rinkimus susijungė su konservatoriais. Dabar likome mes ir LCP. Mūsų partijos toliau aiškiai deklaruoja savo principus ir jų laikosi. 

E.Skrupskelis. Neparlamentines partijas blokuoja ne tik teisinė sistema. Nemažą dalį partijų narių sudaro tarnautojai ir inteligentai, bet jiems įtaką nuolat gali daryti valdžios institucijos. Todėl Lietuvoje, palyginti su kitomis panašaus dydžio valstybėmis, partijos yra negausios. Žmonės baiminasi dėl savo pažiūrų netekti darbo. Arba gali būti sustabdytas jų kilimas karjeros laiptais, jeigu į aukštesnes pareigas pretenduos koks nors kitos partijos atstovas. 

A.Medalinskas. Arba tokiam asmeniui siūloma pereiti į partiją, kurios atstovas tapo institucijos vadovu. Todėl, ypač rajonuose, kur valdžia dažnai keičiasi, tarnautojai priversti bėgioti iš vienos partijos į kitą. Kiti patys pasirenka tokį kelią dėl karjeros. Ne vienos ilgai rajone viešpataujančios partijos skyrių sudaro merijos tarnautojai, savivaldybei pavaldžių įmonių, įstaigų darbuotojai ir jų šeimos nariai. Partinė sistema visai išsigimė?

E.Skrupskelis. Taip. Ir mums siūloma žaisti pagal šias taisykles. Kadangi atsisakome tai daryti, esame iš anksto pasmerkti pralaimėti.

A.Medalinskas. Pralaimėti, jei nebus pakeista ydinga partijų veiklos vertinimo bazė. Ir jei žmonės, balsuodami už partijas, netaikys antikorupcinio kriterijaus, neatkreips dėmesio į jų idėjas. Kas nutiko partijoms, kurios Sąjūdžio metu laikytos gera ir patikima alternatyva vienos komunistinės partijos dominavimui?

S.Lapienis. Sąjūdis siekė skandinaviškojo kapitalizmo modelio, nes lietuviai - sumani ir darbšti tauta, bet mūsų krašte susiformavo laukinis kapitalizmas. Žmonės tada atsitraukė nuo politikos, nors ir radosi daug naujų partijų. Visai nesijaudinu dėl jų gausos - tai išspręs partinė evoliucija. Kalbėdamas apie Žaliųjų partiją, galiu pabrėžti tik viena: Europos kontekste Lietuva daug metų buvo balta dėmė, nes tokios partijos neturėjo. Visose kitose valstybėse evoliucionuojant partinei sistemai žaliųjų partijos pateko į pirmąjį penketą. Tokia partija turėtų būti nei maža, nei didelė, parlamentinė, bet ne vadovaujanti, ji turėtų sudaryti koalicijas su kitomis partijomis, kad galėtų ginti ekologines idėjas. Žaliųjų idėjos buvo labai populiarios ir Sąjūdžio metais. 

Ar partijos turi lygiavertes sąlygas viešojoje erdvėje?

A.Medalinskas. Bet kurios partijos idėjų sklaidai labai svarbu sulaukti žiniasklaidos dėmesio. Kai žiniasklaida yra privati, daug lygių galimybių nepasieksi, bet juk yra ir nacionalinė žiniasklaida. Be to, dabar yra pavyzdžių, kai privataus kapitalo valdomi interneto portalai suteikia tribūną partijų atstovams išsakyti savo poziciją.  

G.Songaila. Yra tokių atvejų, bet turiu pripažinti, kad žiniasklaidai nelabai įdomi tų partijų veikla ir jų išsakomos idėjos. Elektroninė žiniasklaida demokratiškesnė. Kartais jos atstovai ateina į neparlamentinių partijų renginius, atkreipia dėmesį į jų pareiškimus. 

A.Akstinavičius. Bet padėtis labai bloga. Prieš rinkimus nebeskiriama laiko neparlamentinių partijų atstovams pasisakyti, o prieš 2011 metų savivaldos rinkimus pirmą kartą visai atsisakyta politinių debatų, nors juos pagal įstatymą reikia rengti.

A.Medalinskas. Bet gal ir žmonės prieš rinkimus nenori tų kalbančių galvų televizijoje, juolab kai pilstoma iš tuščio į kiaurą? 

G.Songaila. Žinoti politines idėjas būtina. Ir turi būti nesvarbu, kas kalba, - parlamentinės partijos atstovas ar ne. Žiniasklaidai turi rūpėti visos nuomonės. 

V.Stundys. Žiniasklaidos paskirtis turėtų būti parodyti nuomonių spektrą, bet jai dažnai rūpi tik turintieji vienokios ar kitokios galios, todėl neparlamentinės partijos ignoruojamos. 

E.Skrupskelis. Susidaro uždaras ratas. Negalime išeiti į viešąją erdvę, nes neturime didelių pinigų. Partijų startinės sąlygos, apibrėžtos partijų finansavimo įstatyme, yra nevienodos, bet vadinamosios didžiosios partijos nenori nieko keisti. 

A.Akstinavičius. Šiandien mūsų, neparlamentinių partijų, veikla ir teikiami siūlymai nėra nušviečiami net nacionalinio transliuotojo, jau nekalbant apie kitas žiniasklaidos priemones, taip pat nėra minimi politologų komentaruose. Kai kurie laikraščiai per praėjusius rinkimus tarp kandidatų net nepaminėjo LSDS atstovų. Kreipėmės į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK), bet nesulaukėme atsakymo. Kodėl nesilaikoma Konstitucijos 25 ir 29 straipsnių, teigiančių, kad žmogus turi teisę gauti ir skleisti informaciją, nebūti diskriminuojamas dėl pažiūrų? Dabar tos diskriminacijos labai daug. 

V.Stundys. Bet kuriai partijai veikti reikia finansinių resursų, būtinų telkti intelektines pajėgas, partijos sklaidai, efektyviai veiklai. Pateikti idėjas neturint resursų yra labai sunku, todėl neparlamentinės partijos neturi lygių galimybių.

Ar galima nustatyti teisingus partijų finansavimo kriterijus?

A.Medalinskas. Iki šiol visa valstybės parama buvo paskirstoma tik toms partijoms, kurios įveikė 5 proc. barjerą. Kitos negaudavo nieko, nors už jas rinkėjai taip pat balsuodavo. Jeigu valstybės parama partijoms būtina, ar ji neiškreipiama? 

V.Stundys. Pagal dabar vis dar galiojančius įstatymus partijos turėjo galimybę ne tik rinkti lėšas per nario mokestį, bet ir pritraukti privačių lėšų. Netrukus to gali ir nebūti. 

A.Medalinskas. Ir gerai, nes privačių rėmėjų parama ir buvo vienas tų veiksnių, kuris "susargdino" parlamentines ir savivaldoje įtakos turinčias partijas. Padarė jas korumpuotas. Sveika partija ir anksčiau, eidama į rinkimus, neįsipareigodavo korupciniams sandėriams, bet todėl likdavo už politinės sistemos borto. Kur išeitis?

A.Akstinavičius. LSDS ir LCP siūlo, kad visos partijos turėtų teisę į valstybės finansinę paramą. Tai būtų galima padaryti nustatant dvinarę finansavimo sistemą, susidedančią iš pastovios ir kintamosios dalių. Pastovi dalis paskirstoma visoms veikiančioms partijoms, kintamoji - atsižvelgiant į visuomenės palaikymą. Pasaulyje veikia panašios sistemos, o Lietuvoje nenorima eiti to link. Kodėl? Nenori tie, kurie tvirtai jaučiasi šioje nesveikoje partinėje sistemoje ir nepageidauja šalia matyti kitaip manančiųjų. 

A.Medalinskas. Jei juridiniams asmenims bus uždrausta finansuoti partijas, parlamentinės partijos išsireikalaus padidinti finansavimą iš valstybės. Ar kitos partijos tada galės dalyvauti rinkimuose, jei neturės lėšų net registracijos rinkimams mokesčiui, siekiančiam kelis šimtus tūkstančių litų? O kur dar lėšos nuvykti pas rinkėjus, patekti į žiniasklaidą ir t.t.? 

S.Lapienis. Būtų galima paaukoti ir dalį asmeninių santaupų, bet mūsų valstybėje nėra stipraus viduriniojo sluoksnio, todėl ir partijoms tik iš nario mokesčio sunku išsilaikyti. Jeigu turėtume daug viduriniojo sluoksnio atstovų partijose ir kiekvienas iš jų gautų apie 4-5 tūkst. litų algos, tokioje partijoje būtų ne mažiau kaip 2 tūkst. narių, kaip to reikalautų įstatymas (šiuo metu reikalaujama turėti tūkstantį narių - aut.). Jeigu kiekvienas iš narių apie 2 proc. atlyginimo skirtų partijai, jos sąskaitą pasiektų apie milijoną litų per metus. Pinigų galėtų būti per akis, tačiau bėda yra tautos neturtingumas.

A.Akstinavičius. Daugelio mūsų partijos narių gyvenimo būdas yra socialdemokratiškas. Jiems 10 litų nario mokestis yra didelis. Mūsų siūlymas finansuoti visas veikiančias partijas atitinka Konstituciją, jos 25 straipsnis sako, kad žmogus, rinkėjas, turi gauti pakankamai informacijos ir turėti pasirinkimo teisę. Jei rinkimuose dalyvauja 20 partijų, o matomos tik keturios, tokiu atveju pažeidžiamos ir rinkėjo teisės. Paminama Konstitucija. Jei neišrenkama partija, už kurią žmogus balsavo, jo balsas lyg ir eliminuojamas. Jis tampa bevertis. Tokių balsų vidutiniškai yra apie 10 procentų. Kiti balsai įgyja vertės skirstant pinigus partijoms. 2008 metais vieno balso kaina buvo 5 litai 12 centų, 2010 metais - 1 litas 40 centų. Valstybei remiant tik tas partijas, kurios per rinkimus įveikia 5 proc. barjerą, net apie 10 proc. balsavusiųjų už kitas partijas tampa partijų, už kurias jie nebalsavo, rėmėjais. Tai yra rinkėjų valios iškraipymas.

V.Stundys. Dvinaris partijų finansavimo modelis turi daug logikos. 

E.Skrupskelis. Bet jūsų frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma užkirto tam kelią, padaręs mūsų pateiktame siūlyme pataisų ir pareiškęs, kad netikslinga remti mažas partijas. Nuo 2003 metų nesėkmingai siekiame, kad partijų finansavimą reglamentuojantis įstatymas atitiktų europinius standartus. 

V.Stundys. Kai kuriose šalyse valstybės parama susieta ir su nario mokesčio dydžiu partijoje. Tai skatina ir partijos narių atsakomybę. Rodo, kiek partija jiems svarbi. 

E.Skupskelis. Galima svarstyti ir šį variantą. LCP nuo 2003 metų ragina apskritai peržiūrėti partijų finansavimo tvarką. Siūlėme ne tik įvesti visų veikiančių partijų dvinarį finansavimą, bet ir atsisakyti finansavimo juridinių asmenų lėšomis, rinkimų išlaidų kompensavimo. Partijų finansavimą turi lemti ne valdžios institucijos, o rinkėjai.

A.Akstinavičius. Prezidentės siūlymas atriboti politiką nuo verslo atitinka mūsų viziją, bet palikus dabartinį biudžetinį partijų veiklos finansavimą ir padidinus parlamentinėms partijoms skiriamą valstybės paramos sumą, tai reikštų tik viena: neparlamentinės partijos yra nereikalingos, reikia nutraukti jų veiklą, o palaikomos tik parlamentinės. Vis dėlto turėtume laikytis Konstitucijos. Jeigu yra veikianti partija, o valstybėje veikia partijų rėmimo iš biudžeto sistema, visos partijos turi gauti paramą. Kitu atveju neparlamentinėms partijoms veikti bus dar sudėtingiau nei iki šiol.

Veikiančios ir neveikiančios partijos

A.Medalinskas. Atskirti parlamentinę partiją nuo neparlamentinės lengva. Bet kaip atskirti marginalinę partiją nuo veikiančios? Gal reikia keisti ir pačius terminus? Kalbėti apie veikiančias ir neveikiančias partijas vietoj parlamentinių ir kitų?

E.Skrupskelis. Yra partijų politinio veikimo kriterijai, pagal kuriuos būtų galima tai atskirti. Dabar girdime: yra per 40 partijų, nejaugi visas reikės finansuoti. Tačiau svarstykime ne tik tai, ar būtinas partijos narių skaičius, bet ir tai, ar partija tarp rinkimų vykdo kasdienę veiklą. Vertinant dalyvavimą rinkimuose ir kasdienę veiklą paaiškės, kad realiai veikiančių partijų nedaug.

A.Medalinskas. Kokie galėtų būti tos kasdienės politinės veiklos kriterijai?

E.Skrupskelis. Pavyzdžiui, siūlymai taisyti įstatymus juos svarstant Seimo komitetuose, siūlymai savivaldybių tarybose.

V.Akstinavičius. Realų partijų veikimą rodo ir jų dalyvavimas rinkimuose. Nors šiuo metu Lietuvoje registruota apie 40 partijų, rinkimuose dalyvauja gerokai mažiau. Žinoma, svarbi ir partijų veikla tarp rinkimų. LSDS per šį laikotarpį pateikė apie 120 siūlymų ne tik Seimui, Seimo komitetams, bet ir Vyriausybei, prezidentūrai. Partijų veiklą galėtų demonstruoti ir žiniasklaidai siųsti pranešimai apie partijos renginius, pareikštą poziciją.

V.Stundys. Mums visiems turi rūpėti sveika partinė konkurencija ir aiškūs partijų veiklos mechanizmai. Reikia naujo sisteminio požiūrio, kuris skatintų partijų veikimą. Šiuo metu įkurti partiją nesudėtinga. Todėl ir turime tiek registruotų partijų, o iš jų veikia gal trečdalis. Kad atskirtume veikiančias partijas nuo kitų, turi būti aiškūs kokybiniai reikalavimai, verčiantys pateisinti partijos misiją ir paskirtį: dalyvauti viešojoje politikoje, teikti idėjas, diskutuoti. Jeigu tokie reikalavimai būtų susieti su valstybės finansavimu, būtų neišvengiamų teigiamų pokyčių politinėje sistemoje. Tada turėtume permąstyti valstybės paramos partijoms sistemą, nes šiuo metu ją gauna tik partijos, užimančios pozicijas Seime, savivaldybių tarybose ir Europos Parlamente.

S.Lapienis. Kompiuterių laikais nėra problemų įrodyti partijos veiklą. VRK arba Teisingumo ministerija gali prašyti pateikti partijos tarybos, valdybos, komitetų, skyrių posėdžių vaizdo įrašus, jeigu netinka tik protokolai. Ir politikos apžvalgininkams, politologams, nagrinėjantiems partijų veiklą, ši medžiaga būtų tikras lobis. Juk jie galėtų matyti visą partinės veiklos virtuvę.

V.Stundys. Ši virtuvė nėra lemiamas dalykas. Ją turi ir partijos, kurios yra panašios į diskusijų klubus. Ten taip pat susirenkama, diskutuojama. Esminis dalykas turėtų būti partijos dalyvavimas viešojoje politikoje, jos formavime.

E.Skrupskelis. Tegul kai kurios partijos būna nors ir diskusijų klubo lygio. Problema, kad visuomenėje nėra politinio aktyvumo. Prie to prisidėjo žiniasklaida, formuodama nuostatą, jog politika yra nešvarus žaidimas. Kuriami įvairūs varžantys reglamentai, kad mažiukų politikoje neliktų. Dabar jau siūloma, kad partijoje būtų mažiausiai 5 tūkst. narių. Ar to reikia? Į valstybės paramą turėtų pretenduoti tik veikiančios partijos, todėl nustatykime aiškius jų veikimo kriterijus, o jos pasirinktų veikimo būdą. Lietuvoje nėra partijos, kuri galėtų išsilaikyti iš nario mokesčio. Visi tai pripažįsta. Turint omenyje pragyvenimo lygį, parama iš visuomenės tikrai nereali.

G.Songaila. Tikrai reikia kalbėti apie veikiančias ir neveikiančias partijas, o ne apie gausias ir negausias. Partijų dydis priklauso nuo rinkėjų pasitikėjimo. Partija, kuri šiandien ne tokia gausi, rytoj gali tapti gausi, jei ją palaikys rinkėjai. Nereikia ir niekam skubėti lipdyti marginalios partijos etiketės, nes šiandienė parlamentinė partija pati nesunkiai gali tapti neparlamentinė, o tada ir jai gali būti pritaikyti tie patys metodai, kuriuos ji arogantiškai taiko kitiems. Esminis klausimas: ar vadinamosioms didžiosioms partijoms reikia konkurencijos? Manau, reikia, nes tai vienintelis būdas išsikapstyti iš esamos situacijos. Jei konkurencijos nebus, uždarų būrelių valdymo principas įsigalės dar labiau. Sutinku, kad labai svarbus, ypač kalbant apie valstybės finansavimą, turi būti ir partijų veiklos tęstinumo kriterijus.

V.Stundys. Aiškūs kriterijai ir reikalavimai partijoms paskatintų jas veikti, išeiti iš apkasų, už parlamentinės tamsos. Tai veikla tarp rinkimų, partijos tinklas visoje Lietuvos teritorijoje, dalyvavimas rinkimuose. Periodiška nesėkmė rinkimuose neleistų tokiai partijai vegetuoti, skųstis, kad ji nematoma. Reikia skatinti ir partijų bendruomeniškumą, politinį įsipareigojimą savo bendruomenėje. Sistema turi vienodai vertinti visų įregistruotų ir veikiančių partijų veiklą bei nustatyti joms paramą. Dabar dalis partijų Lietuvoje tiesiog vegetuoja.

Akvariumas, kuriame ilgai nekeistas vanduo

A.Medalinskas. Į ką panaši dabartinė politinė partinė sistema Lietuvoje?

A.Akstinavičius. Ji panaši į akvariumą, kuriame ilgai nekeistas vanduo ir žuvys gali išgaišti. Žmonėms kuriama iliuzija, kad kito pasirinkimo nėra. Kaip ir politinio gyvenimo už Seimo ribų. Seime nesančios partijos vadovas net nėra laikomas politiku.

A.Medalinskas. Kas turi rūpintis tuo politiniu akvariumu, kad žuvys neišgaištų? Arba kad nesulauktume Lietuvoje laikų, kai žmonės ims sakyti, kad partijos apskritai nereikalingos. Esą turėkime vieną valstybės lyderį ir nei partijų, nei Seimo nereikia.

A.Akstinavičius. Įvertinti partijų veiklą tarp rinkimų turėtų Teisingumo ministerija ir VRK, o partijos galėtų būti įpareigotos informuoti VRK apie savo renginius, konferencijas, tarybos posėdžius, juose galėtų dalyvauti komisijos atstovai. Beje, ir žiniasklaida turėtų prasmingos veiklos demaskuodama neveikiančias partijas. Partija - ne šiaip vienas lyderis, bet daug bendraminčių, kurie, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai, turi galimybę reikšti savo nuomonę ir per neparlamentines partijas.

V.Stundys. Sutinku, reikia keisti požiūrį į partijas, jų veiklą ir teisinį reglamentavimą. Jeigu to nedarysime, situacija nesikeis. Žmonės nusivylė partijomis, dalyvavimas partinėje veikloje jiems atrodo nepatrauklus.

A.Medalinskas. Lietuvoje yra tam labai objektyvių priežasčių: partijų korupcija per viešuosius pirkimus arba partijų lyderių užmerktos akys, kai savi dirba tamsius darbus.

V.Stundys. Sutinku.

A.Medalinskas. O gal reikia reikalauti, kad Teisingumo ministerija jau dabar sudarytų veikiančių partijų registrą ir iš veikiančių partijų nereikalautų mokėti registravimosi mokesčio už dalyvavimą rinkimuose? Kitaip sveikos partijos nepakeis nomenklatūrinių, o šiuose rinkimuose dalyvaus ir ne viena nauja korupcinių veikėjų vadovaujama partija.

S.Lapienis. Kovo mėnesį Teisingumo ministerija pirmą kartą pagal naują tvarką įvykdys partijų elektroninę registraciją. Ji parodys, kiek yra veikiančių partijų Lietuvoje. Ar visos jos turi tiek narių, kiek reikalauja įstatymas.

A.Medalinskas. Bet kas trukdo iki kovo mėnesio įvesti ir naujus, tikslesnius kriterijus, kas yra ta veikianti partija? Juk nuo to partinei sistemai bus tik geriau. Ir žmonės galbūt turės daugiau galimybių pamatyti, kad Lietuvoje veikia ir turinčios idėjų bei žmonių neparlamentinės partijos, kurioms vertybės, idėjinės nuostatos nėra tuščias žodis.

S.Lapienis. Tada šneka tikrai būtų prasmingesnė.

G.Songaila. Kitose Europos šalyse rinkimuose dalyvauja ne tik atskiros partijos, bet ir politinių partijų sąjungos kaip juridinis asmuo, kuris gali ir išsiskirti. Lietuvoje mes, tautininkai, jungėmės į jungtinę partiją, bet dėl vertybinio konflikto ir jungimosi sutarties nevykdymo turėjome atsiskirti. Dabar mus traktuos kaip naują partiją, nors atsikuriame ir platesniu pagrindu. Bet Lietuvos įstatymai daro nenaudingą partijų koalicijų kūrimą prieš rinkimus. Kad patektų į Seimą ar savivaldybių tarybas partijų koalicijoms reikia surinkti 7 proc. balsų, o partijai tas barjeras yra 5 procentai. Tik tada partijos gali tikėtis valstybės finansavimo, todėl kuria koalicijas dažniausiai jau tik po rinkimų.

A.Medalinskas. Bet tokias koalicijas po rinkimų dažniausiai jau sieja ne bendros idėjos, o matematiniai skaičiavimai ir noras pasidalyti ministrų portfelius.

G.Songaila. Taip, nes įstatymai neskatina panašias politines nuostatas turinčių politinių partijų iki rinkimų telktis į gausesnius judėjimus, ieškoti bendros platformos, suprantamos ir rinkėjams, kaip yra kitose šalyse.

E.Skrupskelis. Prieš keletą metų pasiūlėme įteisinti koalicines partijas, bet pasipriešino visos parlamentinės partijos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kaip vienas juridinis asmuo veikia koalicinių partijų blokai su savo vėliava, vadovu, programa.

A.Medalinskas. Aiškėja, kad būtent neparlamentinės, sveikos, veikiančios partijos bando siūlyti būdų, kaip įveikti stagnaciją Lietuvos partinėje sistemoje, bet tam priešinasi parlamentinės partijos. Ar šios negina pūvančios politinės sistemos?

V.Stundys. Nedrįsčiau taip teigti, bet akivaizdu, kad reikia pasiryžti sisteminiams pokyčiams siekiant gyvybingesnio ir patrauklesnio politinio gyvenimo. Terminai "veikiančios" ir "neveikiančios" partijos turėtų būti vieni iš pagrindinių lemiant valstybės požiūrį į partijas. Gerai būtų, jeigu partijos aiškiau akcentuotų ir savo ideologinius momentus.

A.Medalinskas. Kai kurios Lietuvos partijos to ideologinio momento visai neturi. Susikūrė tik kaip valdžios paėmimo instrumentas aplink kokį nors lyderį. Apie tai, ką kalbėjome čia su jumis, būtų naudinga pakalbėti ir su visų parlamentinių partijų vadovais.

V.Stundys. Visi turi suprasti, kad partijoms ideologija negali būti nesvarbi. Yra europinė partijų tradicija ir dviračio neišrasime. Labai svarbus ir sisteminis požiūris į teisinį partijų reglamentavimą bei jų veiklą. Jis išjudintų partinę veiklą. Partijoms senbuvėms atsirastų rimtų konkurenčių. Tai išeitų į naudą valstybei, visuomenei, viešųjų reikalų tvarkymui.

A.Akstinavičius. Neseniai oficialiai pripažinta, kad neparlamentinės partijos Lietuvoje patiria diskriminaciją. Ir situacija blogėja. Bet neparlamentinės partijos praplečia daugiapartinės sistemos bei demokratijos galimybes. Jeigu jos bus sužlugdytos, pralaimės ir rinkėjai, bus susiaurinta bei ignoruojama Konstitucija. Daugiapartinė sistema dabar nyksta. Mes pasisakome už evoliucinį ir demokratinį kelią. Bet politinės sistemos problemos ir jų sprendimo būdai turėtų rūpėti ne tik mums, neparlamentinėms partijoms, bet ir politologams bei žiniasklaidai. Esminis klausimas: ar mes norime pokyčių? Jeigu norime, turime sudaryti sąlygas visų partijų lygiavertei konkurencijai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"