TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Duomenų apsauga - (ne)įveikiama tvirtovė

2012 09 27 7:35
Erlendo Bartulio nuotrauka

Informacinių technologijų amžiuje galime būti stebimi gatvėje, darbo vietoje ir net namuose. Ar įstatymai gina mūsų privatumą ir ar jie nepadeda išvengti atsakomybės tiems, kurie daro nešvarius darbus?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius Algirdas Kunčinas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas Julius Zaleskis, teisininkas, Vilniaus Žvėryno bendruomenės vicepirmininkas Paulius Markevičius ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Tarnybiniai numeriai

A.Medalinskas. Ne vienas žmogus, paskambinęs į kokią nors įstaigą ir paprašęs kurio nors darbuotojo tarnybinio telefono numerio, jo negauna. Ar tai nesikerta su teisinės demokratinės  valstybės normomis?

A.Kunčinas. Valstybinių institucijų darbuotojų telefonų numeriai yra skelbiami viešai.

A.Medalinskas. Bet ne mobiliųjų telefonų, nors už pokalbius jais moka mokesčių mokėtojai. Nekalbu apie aukščiausių arba specialiųjų tarnybų pareigūnų telefonų numerius.

P.Markevičius. Žmonėms tikrai būtų patogu turėti tokią informaciją, tačiau daugelyje šalių tokia praktika netaikoma. Pateikiami tik įstaigos kontaktai, dažniausiai elektroninio pašto adresai, laidinių telefonų ir fakso numeriai kontaktams ar pasiteirauti. Duomenys, pagal kuriuos galima identifikuoti asmenį, nepateikiami. Žmogus kreipiasi į įstaigą, o ne į konkretų asmenį. Šis rašo atsakymą ne savo, o įstaigos vardu. Todėl pateikiamas tik įstaigos kontaktinis numeris. Mūsų šalyje panašiai elgiasi komercinės įmonės.

A.Medalinskas. Bet kaip tada dėl konkretaus asmens, kuris vilkina atsakymą, atsakomybės?

J.Zaleskis. Duomenų apsaugos įstatyme yra nuostatų, leidžiančių suderinti asmens privatumą ir visuomenės interesus. Pavyzdžiui, skelbti informaciją, kai to reikalauja teisėtas interesas ar kiti įstatymai. Į asmens duomenų apsaugą negalima žiūrėti ignoruojant kitus įstatymus. Yra numatyta, kaip gaunama informacija iš valstybės ir savivaldos institucijų, privaloma atsakyti žmogui, kuris kreipiasi. Įstatymai taip pat numato pareigą informuoti visuomenę apie institucijų darbuotojus, jų telefono numerius.

A.Kunčinas. Pagal Vyriausybės nutarimą valstybės įstaigų internetinėse svetainėse turi būti skelbiamos darbuotojų pavardės, pareigos, telefono numeriai. Tai reiškia, kad Lietuvoje šiuo klausimu žmonėms leidžiama sužinoti daugiau nei daugelyje kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių, nors pagal asmens duomenis galima identifikuoti asmenį. Elektroninis paštas, telefono numeris ir yra tie duomenys.

P.Markevičius. ES direktyvos nustato gaires, kokie asmens duomenys turi būti saugomi. Kadangi Vyriausybė leidžia skelbti šią informaciją, ji sudaro sąlygas asmenis identifikuoti, susieti su darbo vieta, rasti kontaktus. Jeigu tai iškiltų ES lygiu, galbūt tai būtų įvertinta kaip ES direktyvos nesilaikymas.

Demokratinio pasaulio praktika

A.Medalinskas. Kada atsirado ES praktika riboti kitų asmenų galimybę domėtis kieno nors privačiu gyvenimu, kad ir kas jis būtų - paprastas žmogus ar valdžios atstovas?

A.Kunčinas. ES direktyva dėl duomenų apsaugos priimta 1995 metais. Dabar ruošiamasi ją keisti. Internetas tuo metu buvo daug primityvesnis. Dabar yra "Facebook", "Google" ir kitos sistemos. Norima priimti ir reglamentą, kuris galiotų visose ES šalyse.

A.Medalinskas. Tada ir mūsų valdžios pareigūnai liks visiškai "nuasmeninti", ir jų žmonės negalės pasiekti. Kada Lietuvoje priimtas duomenų apsaugos įstatymas? Ar tai padaryti paskatino stojimas į ES?

A.Kunčinas. Ne, įstatymas priimtas 1996 metais.

J.Zaleskis. Tačiau rengiant šį įstatymą buvo atsižvelgta ir į tuo metu jau egzistavusią ES direktyvą.

A.Medalinskas. Prieš kelerius metus buvo kilęs skandalas. Teigta, kad ES priėmė teisės aktus, kurie sudarė galimybę stebėti, kontroliuoti kiekvieno žmogaus gyvenimą. Paskui viskas nurimo. Ar tos normos dar galioja?

J.Zaleskis. Tas reikalas buvo išpūstas. Minėta ES direktyva taikoma tik elektroninių ryšių srityje. Jau daug metų ryšio operatoriai turi saugoti srauto duomenis. Kad juos būtų galima pateikti teisėsaugai, tiriančiai sunkius arba labai sunkius nusikaltimus.

A.Kunčinas. Tai yra srauto duomenys, o ne, pavyzdžiui, elektroninių laiškų turinys, kaip buvo teigta. Tiesiog galima sužinoti, kad aš parašiau vienam ar kitam žmogui žinutę, bet jos turinys turėtų būti privatus.

J.Zaleskis. Ir šie reikalavimai yra tik ryšių srityje. Jeigu kalbame apie laiško turinio tikrinimą, galioja bendri principai. Yra situacijų, kai tai būtina žinoti atsakingoms tarnyboms. Suformuluoti principai, kada ir kaip galima patikrinti net ir kompanijos ar įstaigos darbuotojo elektroninį paštą.

A.Medalinskas. Po Rugsėjo 11-osios teroristinių aktų demokratiniame pasaulyje prabilta, kad privatumo sritis gali susitraukti. Ar tokių nuotaikų jau nebėra?

J.Zaleskis. Jokių specialių naujų įstatymų po tos datos ES lygiu nebuvo priimta.

A.Kunčinas. Tik pati praktika keitėsi. Tačiau JAV duomenų apsaugos reguliavimas yra daug griežtesnis.

A.Medalinskas. Griežčiau saugomas asmens privatumas ar daugiau laisvės suteikiama žmonėms stebėti?

A.Kunčinas. Kai po Rugsėjo 11-osios vyrai bare kvailai pajuokavo apie bombas, jais iš karto buvo susidomėta. Kaip tarnybos galėjo apie tai sužinoti, spręskite patys.

P.Markevičius. JAV slaptosios tarnybos dar nuo Federalinio tyrimų biuro įkūrimo laikų renka informaciją tik apie asmenų veiksmus, o ne apie nuomones, ir tik tada, kai veiksmai gali pažeisti įstatymą.

A.Kunčinas. Bet pastaruoju metu JAV kai kuriais atvejais elgėsi labai negražiai. Pavyzdžiui, rinko duomenis apie keleivius, kurie atskrenda į JAV. Žinoma, tokie sprendimai buvo priimti po Rugsėjo 11-osios teroristinių aktų. Amerikiečiai sako, kad jiems to reikia kovojant su terorizmu. Bet faktas lieka faktu. Jeigu pastaruoju metu skridote į JAV, tai yra užfiksuota. Ir duomenys saugomi.

Mus stebi kameros

A.Medalinskas. Taigi ir demokratiniame pasaulyje privataus gyvenimo ribos siaurėja?

A.Kunčinas. Europoje privatus gyvenimas yra saugomas. Tik sovietų bloko šalyse buvo įprasta, kad kažkas gali kištis į mūsų gyvenimą.

A.Medalinskas. Ir dabar gali domėtis. Ir, matyt, domisi. Ir valstybinės, ir privačios struktūros.

A.Kunčinas. Neabejoju, kad atsiradus naujoms technologijoms domisi daug kas ir įvairiais būdais. Bet privatumas, ypač Vakaruose, yra labai branginamas. Lietuvoje - mažiau. Kol nebuvo naujų technologijų, kištis į privatų gyvenimą buvo sunku. Tai galėjo daryti tik specialiosios tarnybos, naudodamos brangias, sudėtingas technologijas. Dabar beveik kiekvieno žmogaus kišenėje yra mobilusis telefonas, o vaizdas kai kuriose gatvėse stebimas visą parą. Vieni sako, kad tai sustiprina saugumą, kiti piktinasi dėl pažeidžiamo jų privatumo. Tie, kurie pabrėžia visuomenės saugumą, dar sako, kad jeigu žmogus nieko bloga nedaro, kodėl jis turėtų bijoti būti stebimas. Bet, pavyzdžiui, Šiauliuose, pramogų centre "Saulės miestas", vaizdo kamera buvo įrengta net vyrų tualete. Kodėl? Juk žmogus tokioje vietoje tikrai tikisi visiško privatumo.

J.Zaleskis. O Vilniuje vaizdo kamera buvo įrengta soliariumo persirengimo kambaryje.

A.Medalinskas. Kaip pasaulyje sprendžiamas vaizdo kamerų klausimas?

J.Zaleskis. Iš esmės vaizdo stebėjimo principai panašūs visose ES valstybėse. Pirmas principas: vaizdas gali būti stebimas tik siekiant apsaugoti turtą, asmenų sveikatą, užtikrinti visuomenės saugumą.

A.Medalinskas. Vadinasi, net ir tualete teroristas gali bombą slėpti.

J.Zaleskis. Bet dar yra proporcingumo ir protingumo kriterijai. Europinė direktyva įtvirtino šiuos principus. Technologijos, informacijos mastas keitėsi, bet pagrindiniai principai liko tie patys. Kita vertus, visiems aišku, kad duomenų apsauga niekada nebus iki galo sureguliuota.

A.Kunčinas. Todėl praktikoje ir nėra viskas aišku. Pavyzdžiui, poliklinikos nori įdiegti vaizdo stebėjimo sistemas, bet juk ten fiksuojami ypatingi - sveikatos - duomenys. Administracijos aiškina norinčios apsisaugoti nuo vagysčių. Esą buvo pavogtas kilimėlis. Bet žmonės gali būti užfiksuoti stovintys prie psichiatro kabineto durų. O vaizdo stebėjimas mokyklose? Sutinkame, kad gali būti stebima, kas įeina į mokyklos teritoriją. Stebėjimas koridoriuose galbūt taip pat pateisinamas. Tačiau norima stebėti ir persirengimo kambariuose, nes ten dažnai dingsta daiktai.

A.Medalinskas. O privačioje gyvenamoje teritorijoje?

A.Kunčinas. Privačioje teritorijoje darau tai, ką noriu, galiu ir vaizdo stebėjimo sistemą įsirengti.

A.Medalinskas. O stebėjimas parduotuvėse?

A.Kunčinas. Čia susiduriama su vartotojų apsauga. Prekybos centruose stebėjimas leidžiamas, bet jis turi būti griežtai reglamentuojamas. Kai vienais metais tikrinome visus prekybos centrus, nustatėme pažeidimų. Pavyzdžiui, buvo įrengta kamera persirengimo kabinoje. Viename prekybos centre užfiksavome, kad vaizdo kamera stebi ir bankomatą, tad galima matyti, kokį PIN kodą žmogus įvedė prieš pasiimdamas pinigų.

A.Medalinskas. Tarkime, kokia nors bendrija, bendruomenė sako, kad nori įgyvendinti saugios teritorijos principą, ir imasi vaizdo stebėjimo. Žmonėms gal tikrai yra saugiau. Bet jeigu tai viešoji erdvė?

A.Kunčinas. Kai kas mano, kad vaizdo stebėjimas gatvėse išsprendžia visas problemas. Mes taip nemanome. Narkotikų prekeiviai išsiaiškina, kur jie yra nematomi, ir savo prekybą tęsia tose vietose. Policija gali imtis tokio stebėjimo, norėdama užtikrinti viešąjį saugumą. Tačiau Vilniaus miesto merija susiruošė pirkti dar ir skraidymo įrenginį su vaizdo kamera, kuri gali vos ne prie kiekvieno lango pasirodyti.

P.Markevičius. Visada reikia atsižvelgti į tikslą - ką siekiama apginti. Yra keli teisiniai gėriai - privatumas ir visuomenės saugumas. Kartais jie kertasi. Įstatymų leidėjai ir vykdytojai sprendžia, kaip suderinti interesus.

A.Medalinskas. Ar būtumėte už vaizdo stebėjimo sistemą visame Žvėryne?

P.Markevičius. Iš principo, stebėjimas suteikia daugiau saugumo. Yra vietų, kur kamerų tikrai reikėtų kaip atgrasančio veiksnio. Kartais pats stebėjimas nepadaro tiek žalos, kiek paskui išplatinami įrašai arba nuotraukos. Jeigu situacija kontroliuojama realiu laiku - vienas dalykas, jei viskas įrašoma į saugomas laikmenas - kitas. Turėtų būti sprendžiama, ką įrašyti. Gal ir galima stebėti susibūrimų vietas, tačiau gyventojų langų - ne. Tokius dalykus galima spręsti pagal protingumo, proporcingumo kriterijus. Visais atvejais tas procesas turėtų būti griežtai reglamentuotas ir kontroliuojamas.

A.Medalinskas. Ar vaizdo stebėjimas Lietuvoje reglamentuojamas?

A.Kunčinas. Taip, bet vaizdo stebėjimas plačiu mastu prasidėjo neseniai. Pagrindinis principas toks: jeigu patenku į vaizdo stebėjimo zoną, turiu būti apie tai informuojamas. Vaizdo stebėjimas kelia tam tikrų grėsmių. Pavyzdžiui, Vilniuje viena firma viename mikrorajone siūlė visuose namuose įrengti vaizdo stebėjimo sistemas. Neva iš Palangos matysiu, kas vaikšto prie mano namų. Tačiau tokie duomenys naudingi ir nusikaltėliams. Žmogus išvyko iš namų - kelias laisvas. Daugiausia vaizdo stebėjimo kamerų yra Didžiojoje Britanijoje. Jeigu vaizdo kameras žemėlapyje pažymėtume raudonu tašku, Londonas taptų raudona dėme.

Privatumas darbo vietoje

A.Medalinskas. O privatumas darbo vietose - valstybinėse įstaigose ir privačiose bendrovėse? Girdėjau, kad viena garsi privati kompanija, priimdama į darbą Lietuvoje žmones, reikalauja pasirašyti susitarimą, kad jie sutinka būti stebimi. Ar tai reiškia, kad gali būti skaitomi ir laiškai, siunčiami iš jų kompiuterių, klausomasi telefono pokalbių, daroma bet kas, ko tik viršininkas nori?

J.Zaleskis. Negali vykti tik nuolatinis stebėjimas. Praktikoje esama įvairių dalykų. Vienoje byloje teismas pripažino, kad darbdavys, duodamas darbuotojui priemones, tikisi, jog kompiuteris ir telefonas bus naudojami tik darbo tikslais. Byloje svarstytas klausimas, ar darbdavys teisėtai patikrino darbuotoją, ar būta svarbios konfidencialios informacijos nutekinimo per programą "Skype”. Teismas dėl to problemos neįžvelgė.

A.Medalinskas. Tarkime, dirbančiam žmogui reikia perskaityti straipsnį internete. Ką jis tada turi daryti pagal įstatymus? Nustumti į šoną darbo kompiuterį ir įsijungti savo nešiojamąjį? O kaip perskaityti asmeninę žinutę elektroniniame pašte?

P.Markevičius. JAV ir Kanadoje griežtų apribojimų nėra net valstybės tarnyboje. Asmeninių laiškų skaitymas, asmeniniai skambučiai tiesiog neturi peržengti etikos, užgožti darbo. Nėra griežto "ne". Buvo nuspręsta, kad taip žmogus patirs mažiau streso, bet svarbu, kad ta kita veikla nepakenktų tiesioginiam darbui. Lietuvoje kartais lazda perlenkiama. Kai darbuotojai sekami, įmonės sau daro meškos paslaugą.

A.Kunčinas. Vienas verslininkas gyrėsi, kad jo įmonėje visi sutinka, jog vaizdas darbo vietose būtų stebimas. Kai kamera išjungiama, už darbą nemokama. Kita vertus, nenormalu ir tai, jei darbuotojas du trečdalius laiko naršo interneto svetainėse ar darbo metu rašo piktus komentarus. Tai - tiesiog neetiška. Darbuotojas turi aiškiai žinoti, kas galima. Įmonės kartais blokuoja kai kurias svetaines. Bankų darbo vietose esantys kompiuteriai neprijungti prie interneto. Tai daroma kitu tikslu - kad banko informacija nepatektų į internetą.

P.Markevičius. Būna, kad tarnybiniu kompiuteriu gali naudoti asmeniniais tikslais, bet tai negarantuoja privatumo.

A.Medalinskas. Ką tai reiškia? Bet kada kas nors gali stebėti, ką žmogus daro kompiuteriu? Ar teisus būna vadovas, jei staiga pareikalauja parodyti, ką darbuotojas daro naudodamasis kompiuteriu?

A.Kunčinas. Turi būti koks nors įvykis.

J.Zaleskis. Kad vadovas galėtų pagrįsti, jog būta pagristų įtarimų, kad tas darbuotojas darė kažką bloga.

A.Medalinskas. O jeigu kolegą įskundė kitas darbuotojas, norintis įsiteikti viršininkui?

J.Zaleskis. Tada darbdavio pareiga - įrodyti, kad buvo pagrįsta priežastis pasidomėti: vagiamas turtas, atskleidžiama konfidenciali informacija, keičiamasi informacija su konkurentais. Tik tada jo kišimasis pateisinamas.

P.Markevičius. Tokiais atvejais įmonėje turi būti atliktas vidinis tyrimas, sprendžiama, kas tai buvo: etikos pažeidimas, darbinis nusižengimas ar dar blogiau. Bet tai neturėtų būti plačiai viešinama.

Kai sužino skolų išieškotojai

A.Medalinskas. Taigi žmogus gali jaustis ramus dėl savo privatumo tik namie, jei, žinoma, prie langų nepriskris tas Vilniaus merijos geidžiamas aparatas.

P.Markevičius. Mūsų gyvenimu galima domėtis net ir mums būnant namie. Ar žinote, kad ūkio subjektams Lietuvoje suteikiama tiek laisvės, kad sunku patikrinti, kokius duomenis jie kaupia apie kiekvieną iš mūsų. Tai didžiulės informacijos bazės, pertekliniai duomenys. Tarkime, su įmone turėjote sutartį. Ar žinote, kad jūsų duomenys ten gali likti amžinai? Net jei paprašysite juos grąžinti, abejotina, ar tai bus padaryta.

A.Medalinskas. Kodėl?

P.Markevičius. Gali būti pasakyta, kad turite skolų ar jos dar gali iš kur nors atsirasti. Pagaliau sunku patikrinti, ar duomenys buvo sunaikinti. Įmonės pačios tų asmens duomenų netvarko. Dažnai tam darbui samdo skolų išieškojimo bendroves. Įstatymas draudžia fizinių asmenų duomenis perduoti tretiesiems asmenims, jei skolos yra ginčijamos. Įmonės sugalvojo, kaip šį punktą apeiti. Jos teigia, kad duomenų neperduoda. Bet kokia nors "Gorila ir partneriai" vis dėlto ima dirbti su mūsų duomenimis. Esant tokiai situacijai įmonė turėtų būti nubausta. Ypač kai ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nustato pažeidimą. Bet kas nustatys, ar ta įmonė neperdavė mūsų duomenų tretiesiems asmenims? Ir bauda dažnai neskiriama. Tik pagrūmojama piršteliu, nors žala padaroma. Pavyzdžiui, kuriai nors įmonei nesuteikiama paskola plėtoti veiklą. Ir tai Lietuvoje vyksta masiškai. Tai reikia pertvarkyti įstatymu. Įmonė, kuri profesionaliai užsiima kreditų valdymu bei skolų išieškojimu, negali dar ir tvarkyti visų vartotojų duomenų.

A.Kunčinas. Taip, yra tokia praktika. Stambios įmonės, kurios turi daug skolininkų, skolų išieškojimu neužsiima, tai perduoda kitoms įmonėms. Bet šios privalėtų valdyti tik informaciją apie tų asmenų skolas. Po vieno teismo sprendimo prieš pusantrų metų situacija pasikeitė iš esmės. Galima perduoti tik skolininkų, kurių skolos įrodytos teisme, duomenis.

J.Zaleskis. Asmens duomenų teisinė apsauga yra pagrįsta keliais principais. Pirma, reikia sutikimo, teisėto intereso arba kito pagrindo tvarkyti asmens duomenis. Antra, asmenį būtina informuoti. Trečia, tvarkyti tiek duomenų ir tiek laiko, kiek reikia tam tikslui pasiekti. Informacija negali likti amžiams. Jeigu teisme kiltų klausimas, ar ne per ilgai buvo tvarkyti asmens duomenys, įrodinėjimo našta tektų tam, kuris tvarkė duomenis. Todėl jis turi gerai pagalvoti apie priežastį, kodėl tvarko ir kiek ilgai. Asmens duomenų apsaugos įstatyme yra įtvirtintas ir protingumo saugiklis. Kai tvarkome duomenis asmeniniais tikslais, duomenų apsaugos įstatymas nėra taikomas. Pavyzdžiui, į savo telefoną įvedame kitų asmenų kontaktus. Tada mums nereikia tų asmenų informuoti.

A.Medalinskas. Ar galime būti tikri, kad skolų išieškojimo bendrovės duomenų neperduoda kitiems?

A.Kunčinas. Mūsų pajėgos nedidelės. Stebėsenos atlikti negalime. Tegalime nusiųsti nurodymą tai padaryti, bet ar įmonės jį įvykdė, patikrinti dažnai negalime.

Maža atsakomybė ir juokingos baudos

A.Medalinskas. Kokia būna bendrovių ar asmenų atsakomybė, jeigu jums pavyksta ką nors išsiaiškinti?

A.Kunčinas. Galime skirti baudas, bet jos yra juokingos. Už tai sulaukiame priekaištų iš ES. Pirmą kartą nusižengus skiriama bauda nuo 500 iki 1000 litų, antrą - nuo 1000 iki 2000 litų. Bauda skiriama tik asmeniui.

P.Markevičius. Bausti įmonių Lietuvoje neleidžia įstatymai. Baudžiamajame kodekse (BK) tie klausimai sutvarkyti: numatoma baudžiamoji atsakomybė ir įmonėms. Administracinių teisės pažeidimų kodekse (ATPK) - ne. Nors pažeidimą dažnai daro ir juridinis asmuo, ne tik konkretus darbuotojas.

A.Medalinskas. Kas atsako kitose ES valstybėse - tik fiziniai ar ir juridiniai asmenys? Juk piktnaudžiauti noru žinoti, ką daro pavaldiniai, gali ir kokios nors įmonės vadovas, bet lygiai taip pat kištis į mūsų gyvenimą, rinkti duomenis gali ir privačios bendrovės.

J.Zaleskis. Daugelyje valstybių atsako ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Viskas priklauso nuo pažeidimo. Mūsų problema - ATPK archajiškumas. Iš esmės už visus jame numatytus pažeidimus negalima bausti juridinių asmenų. Kita vertus, per pirmąjį dešimtmetį po ATPK priėmimo patys pažeidimai buvo labiau asmeninio pobūdžio: Kelių eismo taisyklių pažeidimai, viešosios tvarkos trikdymas. Laikui bėgant buvo įtraukta daug straipsnių, susijusių su ekonominės veiklos pažeidimais. Dabar jau parengtas projektas, pagal kurį numatoma ir juridinių asmenų atsakomybė.

A.Kunčinas. Estijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė. Latvijoje baudos didesnės negu Lietuvoje. Nekalbu apie kitas ES valstybes. Pasiūlymai jas didinti Seime guli jau keletą metų. ES mums dėl to priekaištauja. Netrukus bus naujas patikrinimas. Gavome paklausimus, kodėl tokios mažos baudos.

P.Markevičius. Mūsų ATPK - sovietinis reliktas. Jis parengtas pagal sovietinę doktriną, kad valstybė negali nusikalsti, o visos įmonės tada buvo valstybinės. BK parengtas jau vėliau. BK doktrina yra šiek tiek pakeista. Pagal jį atsakomybėn galima traukti ir juridinius asmenis. ATPK turi būti iš esmės pakeistas, suderintas su BK. Pažeidimų daro ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys. O nebaudžiamumas skatina tolesnius pažeidimus. Jie tampa masiniai. Todėl ši veika turi būti kriminalizuota. Duomenys, parduodami kokiam nors žmogui ar įmonei, gali padaryti didelę žalą.

J.Zaleskis. Mūsų BK kriminalizuotos tam tikros su neteisėtu asmens duomenų tvarkymu susijusios veiklos. Yra bent trys straipsniai, kurie gina privatumą. Bet kiek tyrinėjau, ši praktika tikrai labai neišvystyta.

A.Medalinskas. Duomenis apie privačius asmenis gali rinkti ir valstybės bei privačios slaptosios tarnybos. Ir čia, kaip suprantu, atsakomybės klausimai neišspręsti?

A.Kunčinas. Taip. Turėtų būti valstybinė, parlamentinė slaptųjų tarnybų veiklos priežiūros institucija. Kalbama apie žvalgybos komiteto įkūrimą. Jeigu kokios nors veiklos nereglamentuojame, galima viskas. Tokia situacija buvo ir dėl privačių detektyvų ar jų firmų veiklos. Dabar rengiamas ir privačių detektyvų veiklą reglamentuojantis įstatymas.

A.Medalinskas. Jis rengiamas jau daug metų.

J.Zaleskis. Asmens duomenų apsaugos įstatymas nėra taikomas teisėsaugos srityje. Net ir kitose valstybinėse įstaigose realūs standartai dažnai skiriasi nuo privataus sektoriaus standartų. Pavyzdžiui, kai kurios valstybinės institucijos nesilaiko proporcingumo principo. Jos gali rinkti informaciją, kuri nesusijusi su jų tikslais.

P.Markevičius. Turime pripažinti, kad Lietuvoje, tvarkant Žvalgybos įstatymą, bandoma pažaboti slaptųjų tarnybų kišimąsi į privačių asmenų gyvenimą, bet tokios priežiūros dar irgi beveik nėra.

A.Medalinskas. Sakoma, kad įstatymai paslaptis saugo piliečių labui, bet kai Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) užsiminė, jog kai kurie Seimo nariai gali būti neteisėtai praturtėję, buvo pareikšta, kad didesnis domėjimasis šiuo klausimu prieštarauja asmenų privatumui ir įstatymui. Ar tokiais atvejais duomenų apsauga nesikerta su viešuoju interesu ir piliečių teise žinoti apie valdžios atstovų nusikaltimus?

A.Kunčinas. Kai VMI baigia tyrimą, ji priima sprendimą, ar medžiagą perduoti ikiteisminiam tyrimui. Minimu atveju medžiaga buvo perduota.

A.Medalinskas. Bet Generalinė prokuratūra tai neigia. Kaip tada žmonėms sužinoti teisybę?

A.Kunčinas. Kiek žinau, prokuratūra šiuo klausimu tikrai atlieka ikiteisminį tyrimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"