TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Dvasinės atramos - Tėvynė ir istorija

2012 07 02 7:07

Laikraščio "Peterburgo lietuvis" redaktoriaus Vitalijaus Bručo teigimu, dvi jungtys, ypač svarbios žmogaus egzistencijai - ryšys su Tėvyne ir ryšys su istorija - yra esminės dvasinės atramos kiekvienam žmogui.

Apie lietuvius, gyvenančius istorinėje Rusijos sostinėje, jų visuomeninę veiklą, ryšius su Lietuva su aktyviu Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės nariu, laikraščio "Peterburgo lietuvis" redaktoriumi Vitalijumi Bruču kalbėjomės birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dienos minėjimo dalyviams su vėliavomis ir ginkluotųjų pajėgų orkestru žygiuojant Gedimino prospektu.

Išleido atminties knygą

- Pone V.Bručai, kokie jūsų įspūdžiai Lietuvoje?

- Labai malonu lankytis savo tėvo žemėje tokią dieną. Tai tam tikra dvasinė įkrova, gyvenimo syvai, reikalingi gyvybinei energijai, pilietinei sąmonei palaikyti. Tai patvirtinimas, kad mūsų veikla nėra dirbtinė, iš piršto laužta, bet iš tiesų reikalinga. 

Noriu pažymėti, kad Gedulo ir vilties dieną pagarbiai mini ir lietuviai, gyvenantys Sankt Peterburge. Ir minima ji ne užstalėje - Peterburgo lietuviai organizuoja išvyką į Levašovo kapines aplankyti tremtinių ir sušaudytų lietuvių palaidojimo vietų. Pagerbiant stalinizmo aukas giedamas Lietuvos himnas - tai patvirtinimas, kad net ir tolimose nuo Lietuvos vietose saugomas jų atminimas. Mūsų bendruomenė išleido atminties knygą - Sankt Peterburge represuotų ir žuvusių lietuvių sąrašą. Pagal galimybes surinkome visas pavardes iš archyvų, suskaičiavome visus iš Lietuvos kilusius žmones, kurie buvo nekaltai nuteisti ir žuvo.

Rengiasi minėti penkmetį

- Kaip Jūs, žmogus, turintis lietuvišką pavardę, atsidūrėte Sankt Peterburge, tapote lietuviško laikraščio redaktoriumi?

- Peterburge sutikti žmogų lietuviška pavarde - jokia staigmena. Pagal pastarąjį gyventojų surašymą apie 3 tūkst. žmonių laiko save lietuviais arba lietuvių kilmės. Dauguma jų turi lietuviškus vardus ir lietuviškas pavardes. 

Kaip tapau redaktoriumi? Prieš penkerius metus buvusiam generaliniam konsului Sankt Peterburge Eitvydui Bajarūnui ir mūsų bendruomenės vadovui prof. Gintautui Želviui pateikiau pasiūlymą leisti lietuvišką laikraštį. Parengiau verslo planą, pažymėjau, kad svarbu išryškinti mūsų organizacijos tapatybę, kad apie ją sužinotų kiti, kad ji pati pajustų savo potencialą. Mane suprato, palaikė, ir 2007 metais išėjo pirmasis "Peterburgo lietuvio" numeris.

- Prie laikraščio dar grįšime. O kaip atsitiko, kad jūsų tėvai atsidūrė Rusijoje?

- Tėvas gavo 5 metų kalėjimo ir 10 metų tremties bausmę, mat nebuvo priimtinas režimui. Sėdėjo lageryje Kolymoje. Vėliau perkėlė į Donbasą, dirbo šachtoje. Bausmę iki galo atbuvo Ukrainos teritorijoje, ten susipažino su mano mama. Ji - ukrainietė. 

Aš tik vėliau atvykau į tuometį Leningradą, baigiau jūrininkų mokyklą, dirbau Baltijos jūros laivyne, Leningrado Makarovo aukštojoje inžinerijos mokykloje, mokomuosiuose laivuose.

Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo dirbau laivuose su kitų šalių vėliavomis, taip pat lietuviškoje bendrovėje "Lisco Baltic Service". O kai karjera jūroje pasibaigė, gavau pasiūlymą dirbti Peterburgo uoste. Žinojau, kad mieste veikia visuomeninė lietuvių organizacija, tad 2006-aisiais atėjęs į ją radau sau mėgstamą veiklą, 2007-aisiais pradėjau leisti laikraštį.

Ryšiai gyvi, tikri

- Kas sudaro Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenę?

- Tikrasis jos pavadinimas - Sankt Peterburgo lietuvių tautinės kultūros autonomija. Jai vadovauja prof. G.Želvys, dirigentas, pianistas, daugelio muzikinių festivalių Peterburge, Lietuvoje, Europos šalyse organizatorius. Ne tik Rusijai, bet ir Lietuvai nusipelnęs meno veikėjas. 

O pati bendruomenė - tai 270 žmonių, kurie susitinka ne dėl protokolo, kurie jaučia prasmę bendrauti. Visi turime daug prasmingos veiklos, mat Sankt Peterburgas yra artimai susijęs su Lietuvos istorija, archyvuose gausu Lietuvos istorijai svarbios medžiagos. Kita vertus, čia gyvena tam tikro - kūrybinio - mentaliteto žmonės.

- Kokio ryšio ir bendradarbiavimo esama tarp Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės, Lietuvos generalinio konsulato, pačios Lietuvos?

- Lietuvos generalinio konsulato darbuotojų padedami palaikome ryšius su istorine tėvyne, gauname mums reikalingos informacijos. Sakyčiau, kad generalinio konsulato vaidmuo yra labai didelis, mat jo darbuotojai labai veiksmingai dalyvauja mūsų bendruomenės gyvenime. 

O mūsų pačių ryšiai su Lietuva glaudūs, dar niekas nenutraukė savo siūlelių, kuriais kiekvienas bendruomenės narys susijęs su Lietuva, mat kiekvienas čia turi giminių.

Pareikšti apie save

- Grįžkime prie laikraščio. Koks jo vaidmuo Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenėje?

- Pati situacija įpareigoja Sankt Peterburge turėti lietuvišką laikraštį. Ne mes pirmieji pradėjome, dar XX amžiaus pradžioje čia ėjo lietuviška spauda, kėlusi tautiečių dvasią, klojusi pamatus būsimai valstybei. Turime tęsti tradiciją, palaikyti tai, kas gera jau padaryta. Lietuviškų laikraščių nėra nei Petrozavodske, nei Murmanske. Todėl savo laikraštį matau kaip priemonę populiarinti lietuvių bendruomenę ir lietuvybę ne tik pačiame Sankt Peterburge, bet ir Murmanske, Syktyvkare, Petrozavodske. 

- Nemažai rašinių skiriate kultūros, istorijos temoms.

- Kai kūrėme laikraščio koncepciją, šios rubrikos jau buvo numatytos. Būtų buvę neteisinga jų nenumatyti. Tam tikri Lietuvos istorijos momentai, bendruomenės narių biografijų vingiai - vienos pagrindinių temų. Ryšys su Tėvyne ir ryšys su istorija - svarbiausios dvasinės žmogaus atramos.

- Dalis straipsnių skelbiama lietuvių kalba, dalis - rusų. Kodėl?

- Laikraštis leidžiamas Rusijos Federacijos teritorijoje. Nors jis orientuotas į lietuvius ir lietuvybę, tačiau laikraštį skaito ir Rusijos atstovai. Rašiniai nedubliuojami, vieni - lietuvių, kiti - rusų kalba. Taip darome sąmoningai, nes dauguma mūsų bendruomenės narių gerai moka abi kalbas. Tačiau kartais naudinga pateikti informaciją ir rusų kalba. Tai buvo apgalvotas žingsnis.

Dirba visuomeniniais pagrindais

- Laikraštyje, pastebėjau, spausdinate ir savo eilėraščių.

- Jūroje kiekvienas savaip "eina iš proto". Mano darbo laivuose sutartys būdavo šešių, devynių mėnesių, tad dienos jūroje nuo uosto iki uosto būdavo ilgos. Pavyzdžiui, 1994 metų reidas iš Hjustono uosto į Šanchajaus uostą Kinijoje, įskaitant stovėjimą reido metu, užtruko 52 dienas. Vadinasi, 52 dienas mano koja nelietė žemės, tad laisvu nuo darbo laiku laive reikėjo kuo nors užsiimti. O pomėgį kurti eilėraščius turėjau nuo vaikystės ir vėliau nemečiau šio užsiėmimo. Matyt, pasiekiau palyginti neblogą lygį, nes mano kūrybą spausdina žurnalai, teko skaityti jų ir rimtuose viešuose renginiuose. Nemanau, kad batsiuvys turi būti būtinai be batų, tad ir į savo laikraščio skiltis kartais įdedu vieną kitą eilėraštį. 

- Kaip dažnai laikraštis išeina?

- Įdomus klausimas. Neturime jokios nuolatinės finansinės paramos. Kiekvienam laikraščio numeriui ieškome rėmėjų. Todėl iš dalies leidyba priklauso nuo to, kiek turime pinigų redakcijos kasoje. Nors viskas daroma visuomeniniais pagrindais ir niekas nei atlyginimų, nei honorarų negauna, pinigų vis dėlto prireikia. Kai turime pinigų spaustuvei, tuomet ir leidžiame laikraštį. Kai jų neturime, sučiaupiame lūpas ir renkame medžiagą, dedame ją į stalčių bei laukiame, kol atsiras pinigų. 

- Ar pinigų aukojimo visuomeninėms reikmėms kultūra Rusijos visuomenėje gyva?

- Jos esama, nors ne itin daug. Laikraščio puslapiuose mes paprastai dėkojame rėmėjams, kurie mums padėjo išleisti vieną ar kitą numerį. Kartais mus paremia ir Lietuvos piliečiai, negyvenantys Sankt Peterburge, o kartais pasinaudojame išskirtinai žmogiškais ryšiais. 

Pavardės keisti nesirengia

- Ką manote apie lietuvių ir rusų santykius, žvelgiant iš Sankt Peterburgo? Politinėje plotmėje atrodytų, kad abiejų valstybių įvaizdis, žvelgiant iš kitos pusės, galėtų būti, švelniai tariant, geresnis...

- Jokio atvirai priešiško nusistatymo lietuvių atžvilgiu Sankt Peterburge nejaučiu. Dažno ruso dėmesį patraukia mano tėvavardis ir pavardė. Vyresni žmonės, kuriems jau per 45, dažniausiai prisimena dirbę ar kitaip susidūrę su lietuviais, išgirstu prisiminimų, kurių 99 proc. būna teigiami. 

Todėl Bručo pavardės keisti į Ivanovo nesirengiu (juokiasi - V.V.). Savo pavardę tariu atvirai, garsiai, su pasididžiavimu. Ir jokio antagonizmo, jokio negatyvumo nejuntu.

- Pastebėjau, kad prof. G.Želvys ir ant oficialių dokumentų, įskaitant Peterburgo konservatorijos išduodamus diplomus, pasirašo lotyniškomis raidėmis.

- Nors jau aštuonerius metus esu pažįstamas su prof. G.Želviu, tačiau nesu matęs jo parašo ant diplomų... Jo autoritetas Sankt Peterburge yra labai didelis, profesorius pelnė jį ilgamečiu darbu Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. Šis menininkas nuolat matomas, jo profesinė raiška labai aukšto lygio, žmogiškosios savybės taip pat nepriekaištingos. Tai mums labai padeda sprendžiant visuomeninius lietuvių bendruomenės reikalus, mat prof. G.Želviui yra atviros daugelis durų Sankt Peterburgo vyriausybėje, kitose įstaigose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"