Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Dvi Lietuvos: akis bado gerovės skirtumai

 
2017 07 14 13:00
Skirtumas tarp daugiausia ir mažiausia socialinės pašalpų gavėjų turinčių savivaldybių buvo 23 kartai.
Skirtumas tarp daugiausia ir mažiausia socialinės pašalpų gavėjų turinčių savivaldybių buvo 23 kartai. LŽ archyvo nuotrauka

Lietuvoje gyventi geriausia didmiesčiuose, sunkiausia – pasienio rajonuose. Duomenys apie darbo užmokestį, nedarbą, pašalpų gavėjų skaičių atskleidžia didelį atotrūkį tarp šalies savivaldybių.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) parengė ataskaitą, kokie vidutiniai atlyginimai pernai mokėti mūsų šalies miestuose ir rajonuose, kur jie sparčiausiai augo, koks buvo nedarbo lygis ir pašalpų gavėjų gretos.

Teko konstatuoti esant optimizmo nekeliančių tendencijų: bedarbių, socialiai remtinų žmonių skaičius kai kuriose savivaldybėse labai skiriasi, o vidutinis darbo užmokestis Vilniuje – net 50 proc. didesnis nei gretimame Šalčininkų rajone.

Savivaldos atstovai aiškina, kad skirtumus padėtų sumažinti didesnės investicijos regionuose. Tačiau ir čia didelė dalis mažesnių rajonų pralaimi konkurencinę kovą didesnėms savivaldybėms.

54 savivaldybėse alga nesiekė 600 eurų

Praėjusiais metais vidutinis mėnesinis atlyginimas buvo didžiausias sostinėje – jis siekė 685 eurus atskaičius mokesčius, o mažiausias – 451 euras – Šalčininkų rajone.

Vidutinis mėnesinis atlyginimas šalyje siekė 602 eurus į rankas. Tik šešiose savivaldybėse – Vilniaus, Klaipėdos, Kauno miestų, Visagino, Jonavos ir Kėdainių rajonų – mokėtos didesnės algos.

Visur kitur Lietuvoje darbuotojai vidutiniškai uždirbo mažiau nei 600 eurų, atskaičius mokesčius. Tarp autsaiderių čia buvo Kalvarijos (vidutinė alga – 455 eurai), Lazdijų (456 eurai), Zarasų (463 eurai), Skuodo (465 eurai) rajonų savivaldybės.

Bedarbių skaičiaus skirtumai

Nedarbas Lietuvoje laipsniškai mažėja. Praėjusiais metais darbo neturinčių žmonių padaugėjo tik trijose savivaldybėse: Utenos, Švenčionių ir Trakų rajonų, o labiausiai sumažėjo – Skuodo ir Alytaus rajonuose.

2016 metais darbo neturėjo 8,1 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų. Tačiau nedarbo lygio skirtumai tarp tam tikrų savivaldybių buvo didžiuliai. Elektrėnų savivaldybėje fiksuotas mažiausias nedarbo lygis – 4,8 procento. Ignalinos rajone bedarbių buvo gerokai daugiau – 15,4 procento.

Žilvinas Šilėnas: „Viską lemia ne tik gyventojų skaičius, bet ir investicijų intensyvumas.“

Kaip rodo LLRI ataskaita, kai kuriose savivaldybėse nedarbo problema išties aktuali: didesnis kaip 12 proc. nedarbas pernai buvo penktadalyje savivaldybių. Daugiausiai bedarbių, palyginti su darbingo amžiaus gyventojais, be Ignalinos rajono, buvo Lazdijų, Kalvarijų, Zarasų rajonų savivaldybėse.

Skirtumas tarp savivaldybių, kuriose fiksuotas didžiausias ir mažiausias ilgalaikis nedarbas (kai žmogus darbo neranda metus ir ilgiau), – didesnis kaip 5 kartai. Kretingos rajone 2016 metų pabaigoje ilgalaikiai bedarbiai sudarė 9,9 proc. visų bedarbių, o Lazdijų rajono savivaldybėje – 52,1 procento.

Mažiausiai pašalpininkų – Neringoje

Po socialinių pašalpų skyrimo reformos 2012 metais, kai ši funkcija perduota savivaldybėms, pašalpų gavėjų iki pernai sumažėjo daugiau kaip 130 tūkst., t. y. beveik dviem trečdaliais.

Savivaldybės labai skiriasi ir pagal pašalpų gavėjų skaičių. Skirtumas tarp daugiausia ir mažiausia socialinės pašalpų gavėjų turinčių savivaldybių buvo 23 kartai. Pavyzdžiui, Neringos savivaldybėje pernai socialiai remti 0,4 proc., Klaipėdos ir Vilniaus miestuose – atitinkamai 1 bei 1,3 proc., Elektrėnuose – 1,5 proc. gyventojų. Daugiausia pašalpų gavėjų buvo Kalvarijos savivaldybėje (9,2 proc.), Lazdijų (8 proc.), Šalčininkų (7,1 proc.) ir Zarasų (7,1 proc.) rajonuose.

Neturi recepto tapti pirmūnais

Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas, Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas „Lietuvos žinioms“ sakė, kad tokius netolygumus lemia nevienodas investicijų pasiskirstymas. Verslininkai renkasi investuoti ten, kur įdėtas euras labiausiai atsiperka ir duoda daugiausia naudos, kur darbo jėga – jauni ir išsilavinę žmonės. „Žinoma, įtakos tam turi ir savivaldybės“, – pridūrė jis.

LLRI nuotrauka.
LLRI nuotrauka.

A. Vrubliausko teigimu, mažesnėms savivaldybėms nelengva pritraukti investuotojų. Jis svarstė, kad daugiau būtų galima nuveikti kelioms greta esančioms savivaldybėms sutelkus jėgas. „Žinoma, čia reikia ir skatinamųjų dalykų, galbūt tam tikrų pinigų, vyriausybinio požiūrio, kad mes, kaip savivaldybės, galėtume veikti ne vienos, o net kaip regionas“, – aiškino meras.

A. Vrubliauskas pažymėjo, kad centrinė valdžia daug kalba apie būtinybę bei pastangas mažinti atotrūkį tarp didžiųjų miestų ir silpnesnių rajonų. Tačiau realių darbų kol kas nematyti.

Klausiamas, ar blogiausiai atrodančios savivaldybės ir toliau bus pasmerktos vilktis uodegoje, jis atsakė, kad tai – klausimas žinomiems ekonomistams. „Recepto, kaip iš autsaiderio tapti pirmaujančiajam, nežinau, nors dirbu jau ne vieną kadenciją. Bandome, skatiname, turime visokių fondelių. Mūsų atveju yra gera nedarbo mažėjimo dinamika, didelės investicijos vienam žmogui, pritraukiame daug europinių pinigų, bet sakyti, kad tai sukūrė labai daug papildomų darbo vietų... Deja, labai sunku konkuruoti su uostamiesčiu, Vilniumi, Kaunu“, – kalbėjo Alytaus rajono meras.

Ašaros problemų neišspręs

LLRI prezidento Žilvino Šilėno nestebina netolygumai tarp savivaldybių. Kai kalbame apie nelygybę, atlyginimų skirtumus, turime prisiminti, kad miestai ir rajonai yra nevienodi, skiriasi padėtis juose.

Vis dėlto ekspertas mato panašumų tarp savivaldybių, kuriose didelis nedarbas, maži atlyginimai, daug pašalpų gavėjų. Jose vienam gyventojui vidutiniškai tenka mažiau materialinių ir tiesioginių užsienio investicijų nei kitose.

Investicijos, anot Ž. Šilėno, yra vienas svarbių veiksnių, lemiančių atlyginimų dydį, užimtumą ir pan. „Užsienio investicijos dažniausiai yra investicijos į įrangą, geresnius įrenginius, su kuriais galima daugiau pagaminti. O kai gali daugiau pagaminti, tai ir didesnę vertę sukuri, ir galima mokėti didesnį atlyginimą“, – aiškino jis.

Savivaldybės, kuriose mažiausi atlyginimai, didžiausias nedarbas ir daug pašalpų gavėjų, dažniausiai yra mažesni rajonai. „Matome, kad įmonės mėgsta kurtis ten, kur yra darbuotojų. Didesniuose miestuose ir darbuotojų pasirinkimas yra didesnis. Dažnai kartojama istorija, kad yra keli dideli miestai ir likusi Lietuva, to neginčijame. Lygiai taip pat atkreipiame dėmesį į kitą dalyką – viską lemia ne tik gyventojų skaičius, bet ir investicijų intensyvumas. Turime Jonavą, Kėdainius, kitus nedidelius rajonus, kuriuose dėl to, kad yra daug ekonominės veiklos, atlyginimai yra dideli“, – pažymėjo Ž. Šilėnas.

Jis aiškino matantis tam tikrų savivaldybių pastangas spręsti problemas, pritraukti investicijų, kelti gyvenimo lygį. Tačiau vien stengtis neužtenka. LLRI prezidentas priminė, kad dėl tiesioginių užsienio investicijų savivaldybės turi konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su regionais kitose valstybėse.

„Pastangų yra, kai kuriuos merus galima pagirti. Jeigu jie sulauktų daugiau pagalbos ar centrinė valdžia išsikeltų tikslą, kad popieriai šalyje būtų tvarkomi maksimaliai greitai, tai tikrai padėtų. Jeigu nieko nebus daroma, tik sėdima ir verkiama, kad esame mažas užmirštas kraštas, niekas į gera nepasikeis“, – įsitikinęs Ž. Šilėnas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"