TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Dviem ratais rieda ir žiemą

2010 12 15 0:00
G.Jakubauskas vylėsi, kad kada nors lietuviai, kaip daugelio šiaurinių valstybių gyventojai, ir žiemą sės ant dviračių.
Petro Malūko nuotrauka

Prie minkštos sofos ar šiltos automobilio sėdynės pripratę žmonės pasibaisėdami ir su gailesčiu žiūri į pedalus žiemą minančius keistuolius dviratininkus. Tačiau entuziastai tikina, kad šaltas oras - prastas pasiteisinimas pusmečiui paslėpti dviratį sandėliuke.

Vasarą didieji Lietuvos miestai tiesiog dūzgė nuo dviratininkų gausos. Tačiau atėjus žiemai vos vienas kitas jų neatsisakė šios transporto priemonės. Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse įvairaus amžiaus gyventojai važinėja dviračiais visus metus, bet mūsų krašte tai dar neįprasta.

Dvigubas saugumas

Net tarp mėgstančiųjų minti pedalus vasarą atsiranda nedaug drąsuolių, ištikimų savo pomėgiui ir žiemą. Dėl įvairių stereotipų žmonės mano, kad tai praktiškai neįmanoma, kol įsitikina patys.

Susisiekimo ministerijoje dirbantis Gražvydas Jakubauskas jau šeštus metus iš eilės į darbą kasdien rieda dviračiu. "Ko gero, žiemą net dažniau važiuoju, nes vasarą, kai pernelyg karšta, tuos 4-5 kilometrus kartais einu pėsčiomis", - teigė jis.

Vyro manymu, Lietuvoje gajus stereotipas, jog žiemą dviračiais neįmanoma važiuoti. "Kolegos iš Švedijos yra pasakoję, kad jiems nė dušo neprireikia, nes visai nejuda rankos ir neprakaituoja kūnas. Ten net gydytojai rekomenduoja važinėti dviračiais žiemą. Lietuvoje, žinoma, kitaip - bijoma liesti šią temą kaip pavojingą, nesveiką ir nesaugią", - kalbėjo G.Jakubauskas.

Žiemą dviratininkams tenka kur kas daugiau kreipti dėmesio į saugumą. Vasarą užtenka pasirūpinti, kad būtų matomi vairuotojams, o šaltuoju metų laiku reikia ne tik šalmo, žibintų, šviesą atspindinčios liemenės, atšvaitų, bet ir moralinio pasiruošimo. Žiemą automobilininkai nesitiki kelyje išvysti dviratininkų, todėl šiems tenka itin akylai stebėti eismą. Be to, būtina įvertinti ir kelio dangą, esant plikledžiui nedaryti staigių judesių, žiūrėti, ar po puriu sniego sluoksniu nesislepia kokia duobė.

Eiti slidžiau

Kad ir kaip neįtikimai skambėtų, šaltis dviratininkams suteikia ir pranašumų. Pasnigus jų siluetas baltame fone geriau matomas vairuotojams, gatvių pakraščiuose suspaustas sniegas padeda lengviau nuvažiuoti nuo bortelių, šaltuoju metų laiku praktiškai iki nulio sumažėja lietaus tikimybė.

Lietuvos dviratininkų bendrijos atstovas Eduardas Kriščiūnas kiekvieną žiemą važinėja dviračiu, todėl atkreipė dėmesį, kad šįmet jo bendraminčių padaugėjo. "Pernai prasilenkdavau vos su keliais dviratininkais, o dabar jų matau daugiau. Žmonės net į darbą važiuoja, - sakė E.Kriščiūnas. - Jei gatvės švarios, nejaučiu jokio skirtumo, ar žiema, ar vasara. Tik kartais jos būna prastai nuvalytos, dėl sniego susiaurėja važiuojamoji dalis. Tačiau tada riedu šaligatviu." Vyras neslėpė, kad vairuotojai nustemba, pamatę sniegu minantį dviratininką, bet draugai jau priprato ir nustojo stebėtis.

Pašnekovo manymu, žiemą važiuoti dviračiu net lengviau, negu eiti pėsčiomis. "Kai neseniai pasnigo, teko paėjėti kilometrą. Baisu, kaip slidu ten, kur važiuodamas dviračiu niekada nejaučiu slidumo", - tvirtino E.Kriščiūnas.

Peršalimo, pasak jo, taip pat nereikėtų bijoti. Nuo ligos gelbsti taisyklingas kvėpavimas ir tinkama apranga. "Dėl šalčio reikėtų mažiausiai jaudintis. Mindami judame, taigi dar labiau sušylame. Todėl geriau rengtis net mažiau drabužių, nei ruošiantis eiti pėsčiomis. Tik esant 5 laipsnių šalčiui ima žvarbti nosis ir skruostai, juos būtina užsidengti", - aiškino E.Kriščiūnas.

Tinkama apranga

Dviračių mėgėjai sako, kad blogiau yra apsirengti per daug negu per mažai. Minant pedalus kūnas šyla, todėl jei žmogus jaučiasi gana šiltai vos užlipęs ant dviračio, jis netrukus ima prakaituoti. Taigi ne per plona apranga, o būtent buvimas šlapiam šaltyje dažniau lemia peršalimą.

Patyrę dviratininkai rekomenduoja rengtis tris sluoksnius drabužių: plonus, drėgmę praleidžiančius marškinėlius, šilumą sulaikantį megztinį ir neperpučiamą striukę. Svarbu, kad nė vienas drabužis nebūtų medvilninis, nes toks sugeria drėgmę. Verčiau rinktis aprangą, pasiūtą iš įvairių sintetinių audinių arba drėgmės nekaupiančio natūralaus šilko ar vilnos.

Taip pat derėtų nepamiršti galūnių. Pėdos ir delnai važiuojant dviračiu nejuda, be to, yra atakuojami žvarbaus vėjo, todėl žiemą tiesiog būtina mūvėti šiltas, neperpučiamas pirštines. Kojoms apsaugoti užtenka šiltų žieminių batų. Nors mūvint lengvus vasarinius batelius būtų kur kas lengviau minti, nepatariama rinktis plono apavo ir kišti į jį keliomis storomis kojinėmis apmautų pėdų. Taip gali sutrikti kraujotaka ir kojos dar greičiau sušals.

Galiausiai reikia pasirūpinti galva. Kepurė turėtų dengti ausis, o kad vėjas nepūstų pro šalmo ertmes, dviračių mėgėjai pataria jas iš vidaus užklijuoti lipnia juosta.

Persidaro net padangas

Galima rasti daugybę patarimų, kaip parengti dviratį žiemai, tačiau vienos nuomonės šiuo klausimu nėra. Užkietėjęs dviratininkas E.Kriščiūnas tikina, kad jokio specialaus paruošimo nereikia, užtenka dygliuotų žieminių padangų. Kai kurie sutinka su jo nuomone ir teigia, jog dviratis be dygliuotų padangų gali bet kada nevaldomas slystelėti. Tačiau vien mieste pedalus minantys žmonės tvirtina, kad nuvalytomis gatvėmis galima važinėti ir be specialių padangų. Galbūt taip kalbantieji tiesiog taupo, nes komplektas naujų žieminių padangų kainuoja kelis šimtus litų. Esama ir tokių nagingų entuziastų, kurie dygliuotas padangas patys pasidaro. Į padangas giliu protektoriumi jie iš vidaus įsuka nedidelius varžtus ar medvaržčius, priveržia poveržlėmis, o padangos vidų išklijuoja izoliacine juosta.

Keliuose barstoma druska ir smėlis palengvina važiavimą, tačiau įsiskverbia į judančias dviračio dalis. Todėl patariama po kiekvieno pasivažinėjimo transporto priemonę nuvalyti ir sutepti judančius mazgus. Jokios kitos papildomos priežiūros, anot E.Kriščiūno, dviračiui nereikia. Atėjus pavasariui užtenka pakeisti natūraliai susidėvinčias dalis - grandinę, ratlankius, stabdžius.

Na, o tie, kurie vis dėlto gaili savo brangios transporto priemonės, turi dar vieną išeitį - specialiai žiemai įsigyti pigų dėvėtą dviratį.

Neimtų ir už dyką

Nors vis daugiau lietuvių sėda žiemą ant dviračių, prekybininkai sako nejaučiantys to. Parduotuvės "Geras dviratis" vedėjas Aivaras Bučys tikina, kad nei dviračių, nei brangių spygliuotų padangų šaltuoju metų laiku beveik niekas neperka. "Sunku pasakyti, ar pastaruosius trejus metus žmonės važinėja vasarinėmis padangomis, ar anksčiau yra prisipirkę žieminių, ar apskritai nevažinėja", - svarstė jis ir prisipažino žiemą taip pat iškeičiantis dviratį į automobilį.

Bendrovės "2ratai" direktorius Ramūnas Šiugžda juokavo, kad žiemą žmonės neimtų net už dyką pasiūlytų dviračių. Pasak jo, dabar prekyba praktiškai sustojusi. Žieminių padangų taip pat klientai negraibsto. Apie 100 litų kainuojančias dygliuotas padangas, pašnekovo žodžiais, perka tik tikri velomanai.

R.Šiugžda neįžvelgė objektyvių priežasčių, kodėl lietuviai negalėtų pasekti europiečių pavyzdžiu ir minti pedalus ištisus metus. "Ateis laikas, kai bus tas pats kaip Skandinavijoje. Lietuviai - emigrantų tauta, jie pamatys, kad Europoje visai normalu ir žiemą važinėti dviračiais", - kalbėjo jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"