TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

E.Kūris: „Viešasis interesas nepaklūsta rinkos dėsniams“

2013 07 22 6:00
Prof. E.Kūris: „Matyt, gindamas viešąjį interesą sveikatos apsaugos ministras užkabino pernelyg svarbų siūlą...“ Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Po nepavykusios interpeliacijos sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Povilui Andriukaičiui diskusijos dėl Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo, kuriuo išaiškinti sveikatos apsaugos sistemos konstituciniai pagrindai, netyla. Akivaizdu, jog ginčai politizuojami, o kompetentingos konstitucinės teisės specialistų nuomonės trūksta.

Profesorius Egidijus Kūris – vienas žymiausių Lietuvos konstitucinės teisės specialistų, 2002–2008 metais jis buvo KT pirmininkas, o dabar yra išrinktas Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju. Jis sutiko pasidalyti su "Lietuvos žinių" skaitytojais savo mintimis apie gegužės 16 dieną KT priimtą nutarimą, kuriuo buvo išaiškintos Konstitucijos 53 str. 1 d. nuostatos.

Sąvokų turinys

- Daugelis mano, kad Konstitucijos nuostatos yra nekintamos, tarsi iškaltos akmenyse. Galbūt todėl kreipimaisi į KT ir jo priimti nutarimai kartais traktuojami kaip bandymai tuos akmenis išjudinti siekiant vykdyti tam tikrą politiką? Kodėl apskritai šiuo atveju reikėjo kreiptis į KT? Ir kas laimėjo?

- Nežinau, kam ir kodėl pirmiausia kilo mintis kreiptis į KT, bet Seimo nariai, suabejoję dėl įstatymo atitikties Konstitucijai, tai gali daryti. Buvo kreiptasi 2009 ir 2010 metais - gerokai anksčiau nei V.P.Andriukaitis tapo sveikatos apsaugos ministru ir inicijavo tam tikrus sveikatos sistemos pokyčius. KT nutarimą perskaičiau labai susidomėjęs. Vertinu jį kaip apmąstytą, subalansuotą, nekategorišką. Nutarimas tikrai labai reikšmingas, nes pirmąkart oficialiai ir plačiai išaiškintos iki tol neaiškintos Konstitucijos nuostatos, aktualios kiekvienam iš mūsų. Jis padėjo tam tikrus labai reikalingus pagrindus, kurių iki šiol trūko.

Kodėl tos nuostatos nebuvo aiškinamos? Atsakymas paprastas - niekas neinicijavo su tuo susijusios konstitucinės justicijos bylos. Reikalas tas, kad konstitucinė teisė vystosi laipsniškai – per KT jurisprudenciją. Savo studentams teikiu tokį palyginimą: konstitucinė teisė auga kaip koralas, sluoksnis po sluoksnio. Nėra taip, kad Konstitucija yra tarsi vienąkart „apreikšta“ ir visi viską supranta vienodai. Iškilus ginčų dėl teisės aktų konstitucingumo, Konstituciją tenka aiškinti. Tas aiškinimas niekada nesibaigia. Jis neišvengiamas, nes ginčų kyla net dėl, regis, paprasčiausių formuluočių, pavyzdžiui, dėl Konstitucijoje įtvirtintų skaičių ar laiko terminų. Juo labiau negali nekilti nesutarimų dėl tokių nuostatų, kurios įtvirtina tam tikrą bendrą principą ir suformuluotos gana aptakiai.

Būtent tokios yra ir 53 str. nuostatos. Čia negali nekilti klausimų dėl beveik kiekvienos sąvokos turinio. Pavyzdžiui, kas turima galvoje sakant „valstybė“? Ar ši sąvoka apima vietos savivaldos sistemą? Ką konkrečiai reiškia „rūpinasi“? Kas yra „sveikata“, „susirgimas“, „pagalba“, „paslaugos“? Yra gajus mitas, kad Konstitucija garantuoja nemokamą gydymą, bet ji byloja tik apie nemokamos medicinos pagalbos teikimo tvarką ir tik valstybinėse gydymo įstaigose. Ką tai reiškia? Kol nebuvo šio KT nutarimo, kas kaip norėjo, tas taip ir galėjo aiškinti. Dabar jau yra oficialus išaiškinimas, nors, matyt, prireiks ir kitų.

Deja, ir tą oficialią doktriną kai kas aiškina taip, kaip patogiau. Kaip sako amerikiečiai, „tavo pozicija priklauso nuo to, kur sėdi“.

- Ministro kritikai įrodinėja, esą jis pralaimėjo.

- Bet taip nėra. Tai labai paviršutiniškas ir angažuotas vertinimas. Jis gali įtikinti tik tuos, kurie neskaitė to nutarimo ir nemato jo kaip visos konstitucinės jurisprudencijos sudedamosios dalies. Taip, nutarimo rezoliucijoje prieštaravimas Konstitucijai nurodytas tik viename punktų. Bet ne mažiau svarbi yra nutarimo motyvuojamoji dalis, kurioje išaiškintos Konstitucijos nuostatos. O joje yra beveik viskas, ką įrodinėjo ministras ir jo bendraminčiai. Futbolo terminais tariant, rezultatas būtų 3:1, gal net 4:1 bylos iniciatorių naudai. Patvirtinta tai, kas svarbiausia: sveikatos apsauga yra valstybės funkcija, kuriai turi būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos; šios funkcijos vykdymas neturi būti paliktas vien rinkai; valstybė privalo reguliuoti sveikatos apsaugą, užtikrinti jos prieinamumą ir ją kontroliuoti.

Viešasis interesas ir biudžetas

- Bet vos prasitarus apie valstybės reguliavimą, pasigirsta nuomonių apie privačių medicinos įstaigų diskriminavimą. Kaip vertinate tokią situaciją kaip konstitucinės teisės specialistas?

- Ūkinės veiklos laisvė, privati iniciatyva – konstituciniai principai, kurių būtina paisyti. Bet jų negalima priešinti viešajam interesui, kuriam nutarime skirta itin daug dėmesio. Advokataujantieji minimaliai reguliuojamai ar net visai nereguliuojamai rinkai tai pamiršta arba sąmoningai nutyli, vadinasi, kartu ignoruoja ir Konstituciją, įpareigojančią įgyvendinti ir ginti viešąjį interesą, užtikrinti visuomenės solidarumą, be kurio apskritai nebūtume valstybinė bendruomenė, pilietinė tauta. Kur prasideda viešasis interesas, rinka baigiasi. Juk valstybės biudžetas – vienas svarbiausių valstybės institutų – nėra rinkos kategorija. Kas yra biudžetas? Jis reiškia, kad privatūs pinigai surenkami ir perskirstomi visuomenei reikalingoms sritims. Rinkos fundamentalizmas šį, atrodo, paprastą dalyką nutyli. Deja, diskusijose nenorima pripažinti, kad KT nutarimas sveikatos apsaugos funkciją labai aiškiai susieja su viešuoju interesu. Dėl to ir sakau, kad bylos iniciatoriai laimėjo kur kas labiau nei jų oponentai.

- Nutarime nekalbama apie suvaržymus nei privačiai medicinai, nei kitiems medicinos paslaugų finansavimo šaltiniams, tarkime, ateityje galbūt atsirasiančiam savanoriškam sveikatos draudimui.

- KT nėra įstatymų leidėjas. Jis taip pat negali nurodyti įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai, kokį sveikatos priežiūros ir jos finansavimo modelį pasirinkti. Kita vertus, įstatymų leidėjai, pasirinkdami tą modelį, nėra visiškai laisvi. Juos saisto Konstitucija. O ji draudžia įstatymų leidėjams įtvirtinti tokį reguliavimą, kai, kaip sakoma, skęstančiųjų gelbėjimas taptų pačių skęstančiųjų reikalu. Konstitucija įpareigoja valstybę teikti gyvybiškai būtiną medicinos pagalbą. Bet kokia medicinos pagalba laikytina gyvybiškai būtina? Ar valstybė jau bus įvykdžiusi šią savo konstitucinę pareigą, jei susižeidusiam žmogui valstybinėje gydymo įstaigoje bus susiūta žaizda, ar jis dar turi būti pagydytas, o jei taip, tai kiek? Apibrėžti gyvybiškai būtinos pagalbos ribas ir nustatyti, kokios paslaugos finansuojamas iš valstybės, kokios – iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, o už ką žmogus turėtų mokėti pats, yra rimtas uždavinys ir medikų bendruomenei, ir politinei valdžiai.

Čia susipina ekonomika, finansai, teisė, moralė, politika, medicina. Būtų blogiausia, jei teisės aktais apibrėžiant, kokia medicinos pagalba yra gyvybiškai būtina (vykdant KT nutarimą, tai reikės padaryti), medikų balsą ir vėl nustelbtų ideologiniai burtažodžiai, kaip, pavyzdžiui, „leiskite žmogui pasirinkti pačiam“ ir pan.

Jau sakiau, kad nutarimas subalansuotas. Jis tikrai nėra nukreiptas prieš privačią sveikatos apsaugą, bet pirmenybė teikiama valstybinei. Juk jei privatus sektorius negali arba nenori ko nors užtikrinti arba yra per brangus, vadinasi, neprieinamas, negi ši valstybės funkcija išnyksta? Negi viską galima palikti rinkai? Patinka ar nepatinka, bet Konstitucijoje to nenumatyta. Ne pagal rinkos dėsnius turi veikti švietimo, valstybės sienos apsaugos, teisingumo vykdymo, laisvės atėmimo vietų priežiūros ir kitos sistemos.

Viešojo intereso užtikrinimas apskritai daug kur nepaklūsta rinkos dėsniams. Bet tai nereiškia, kad rinkai veikti neleidžiama, tik ji turi sutikti su tam tikra priežiūra. Teisės moksle jau daugiau kaip šimtas metų rašoma apie privačios nuosavybės socialinę funkciją: nuosavybė įpareigoja! Ir mūsų Konstitucijos 46 str. 3 d. nustatyta: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“ Konstitucija nesuponuoja, kad tuo, kas nepelninga, tegu užsiima valstybė ir naštą tegu prisiima visi mokesčių mokėtojai, o tai, kas pelninga, atiduokime į privačias rankas. Kai leidžiama šitaip veikti, turime rezultatą: esame valstybė be nacionalinio vežėjo ir skraidome į užsienį per Rygą ar Varšuvą.

Kas viešai nesakoma

- Europos Teisingumo Teismas išaiškino, kad sveikatos priežiūros sistemoje, kaip ir kitose srityse, kur reiškiasi viešasis interesas, rinkos principų viršenybės nėra. Negalima ignoruoti visuomenės solidarumo principo. Bet ar nėra keista, kad diskutuojant apie kiekvienam svarbius sveikatos apsaugos sistemos dalykus apie šiuos principus nė neužsimenama?

- Nežinau Europos valstybės, kurios konstitucinėje jurisprudencijoje būtų pamirštas viešasis interesas. Tai būtų labai trumparegiška. Juo labiau tai pasakytina apie sveikatos apsaugą, nes tai, kas su ja susiję, gali staiga ir visai netikėtai paliesti kiekvieną iš mūsų. Todėl kiekvienas esame suinteresuoti, kad sveikatos priežiūros sistema funkcionuotų, kad būtų pakankamai aukštos kvalifikacijos specialistų, kad medicinos paslaugos ir vaistai būtų kokybiški bei prieinami.

Jei suserga vienas žmogus, tai gali būti tik jo bėda, jei neteko darbo vienas žmogus, gal jis pats dėl to kaltas. Bet didelis nedarbas visoje šalyje arba tai, kad daug žmonių serga tam tikromis ligomis, yra visos visuomenės problemos, jas reikia spręsti valstybiniu mastu. Žinoma, tai nepaneigia ir kiekvieno žmogaus priedermės rūpintis savo paties gerove ir sveikata. Ne kartą tai yra pabrėžęs ir KT, visada akcentuodamas ir Konstitucijoje įtvirtintą visuomenės solidarumo, socialinės darnos imperatyvą.

Jūs teisi: komentuojant tą KT nutarimą ir ypač pliekiant sveikatos apsaugos ministrą tas principas dažnai nutylimas. Kaip sakė vienas J.W.Goethe’s personažas, žmonės dažnai kartoja netiesą vien dėl to, kad kartą jau yra ją pasakę. Ir šiuo atveju atkakliai kartojami rinkos fundamentalizmo šūkiai, nors KT nutarime tai pozicijai nepritarta.

Bet ne vien tai. Manau, jog atakos prieš ministrą yra ne tokios jau nekaltos. V.P.Andriukaitis pirmą kartą įstatymų keitimą inicijavo dar sausį. Galbūt tą iniciatyvą galima vertinti kaip skubotą, galbūt galima ginčytis dėl siūlytų naujovių... Tomis dienomis nebuvau Lietuvoje ir per daug nesigilinau. Bet grįžęs gavau pasiūlymą pareikšti „akademinę nuomonę“ tais klausimais. Na, tam tikra advokatų kontora prašo nuomonės, ir tiek. Viskas legalu. Prašyti nešališkos specialisto nuomonės – įprasta praktika. Bet tąkart, kaip supratau, būtent mano nuomonės ir nereikėjo – reikėjo mano pasirašytos nuomonės, nukreiptos prieš ministrą. Reikėjo dar vienos lazdos ministrui mušti. Aišku, už gerą užmokestį. Atsisakiau. Bet ši mažytė asmeninė patirtis man leidžia daryti prielaidą, kad bent kai kurios iš šiuo metu viešąją erdvę užtvindžiusių „nuomonių“, kuriomis į skutus draskomas V.P.Andriukaitis, gali būti inspiruotos atitinkamų interesų grupių. Matyt, jis, gindamas viešąjį interesą, iš tikrųjų užkabino pernelyg svarbų siūlą, ir jam už tai nebus atleista.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"