TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

E.Kusaitė: "Nenoriu gyventi kentėdama"

2010 10 16 0:00
E.Kusaitė visą savo laiką dabar skiria bylai skaityti.
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Terorizmu kaltinama klaipėdietė Eglė Kusaitė nepraranda vilties kada nors susikurti normalų gyvenimą. Tačiau svajoti apie tai mergina kol kas sau draudžia, juolab - savęs gailėti.

Šiuo metu nuomojamame bute sostinės Lazdynų mikrorajone su teta apsistojusi E.Kusaitė iš jo išeina tik tam, kad nuvyktų skaityti 15 tomų apimties bylą. Joje merginos kaltė grindžiama saugumiečių darytais garso įrašais, jų liudijimais, klaipėdietės susirašinėjimu su draugais. Ji įsitikinusi, jog į painią istoriją įsivėlė tik dėl to, kad buvo naivi ir patikli.

Beveik 10 mėnesių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleidusi, rugpjūčio pradžioje į laisvę paleista E.Kusaitė apie savo jausmus kalba santūriai. "Jeigu pradėčiau savęs gailėti, tektų gyventi kenčiant nuolatinį širdies skausmą", - atsiduso ji. Interviu "Lietuvos žinioms" 21 metų Eglė KUSAITĖ pabrėžė tikinti, kad jai nebeteks grįžti už grotų.

Rusena maža viltis

- Pastaruoju metu daug bendraujate su prokurorais, tiriančiais, ar prieš jus buvo smurtauta. Ar dabar, praėjus tiek laiko, įmanoma išsiaiškinti, kas iš tiesų įvyko?

- Atrodo, prokuroras Gintaras Jasaitis nusiteikęs tai padaryti. Jis net kartą sakė, kad mano skriaudikams gali būti iškeltos baudžiamosios bylos, klausė, ar to norėčiau. Nežinau, ar tai nuoširdus noras viską ištirti. Manau, kad prokurorai stengsis vieni kitus apginti, juk niekas nenorėtų sujaukti gyvenimo savo kolegoms. Neturiu žinių, kad dėl smurto prieš mane būtų buvę apklausti Lietuvos ar Rusijos pareigūnai. Atvirai kalbant, vilties, kad kas nors dėl to bus nubaustas, labai mažai. Žymės, likusios po mušimo, nebuvo užfiksuotos. Po pirmojo pareigūnų smurto proveržio areštinėje buvo matyti įdrėskimas ant veido. Jis atsirado, kai mane pastūmė ir trenkiausi į sieną. Rusijos pareigūnai man tiesiai šviesiai pasakė: "Tu mums - atidirbta medžiaga."

- Teigiate, kad neketinote įvykdyti teroristinio akto Rusijoje, o visą šią istoriją sukūrė Valstybės saugumo departamentas (VSD). Koks šios institucijos atstovų tikslas tai daryti?

- Galbūt viskas dėl pinigų. VSD gauna dideles sumas kovai su terorizmu, kurio nėra. Kadangi Lietuvoje nėra teroristų, jie juos "gamina" patys. Daugiau priežasčių nematau. Galbūt norima apjuodinti musulmonus. Visa ši byla laikosi tik ant manęs - mano draugai Apti ir Aiša Magmadovai sulaikyti dėl to, kad pas juos važiavau. Net liūdna apie tai galvoti. Bandoma įpiršti nuomonę, kad esu pavojinga teroristė, o visi žmonės, su kuriais bendrauju, taip pat teroristai.

- Kokią save prisimenate iki pažinties su čečėnais?

- Su jais susipažinau būdama paauglė, man tebuvo 13 metų. Svajojau apie ateitį, kurią siejau su užsienio kalbomis, literatūra arba menu. Po pažinties pradėjau domėtis islamu. Kai sulaukiau pilnametystės, oficialiai priėmiau islamą. Man patiko, kad musulmonai yra vieningi, puoselėja gerus tėvų ir vaikų santykius. Svarbiausia būti geru žmogumi, nesvarbu, ar esi krikščionis, ar musulmonas.

- Ar dėl to, kad teko daug iškęsti, nekilo minčių atsisakyti islamo?

- Niekada nebuvau krikščionė, nes esu nekrikštyta. Domėjausi krikščionybe, bet save atradau islame. Minčių jo atsisakyti nebuvo, nes sunkiausiais gyvenimo tarpsniais, ypač tuomet, kai buvau sulaikyta, man padėjo tikėjimas. Be tikėjimo nebūčiau turėjusi į ką atsiremti, nes nebuvo galimybės tiesiogiai bendrauti su artimaisiais, gerų draugų kalėjime taip pat nebuvo. Širdyje vienintelis buvo Dievas, tamsiausiomis akimirkomis kreipdavausi į jį ir tai man padėjo.

Apsimetėlių apsuptyje

- Turėjote daug laiko permąstyti visa, kas įvyko.

- Dėl visko kaltinu tik save. Buvau naivi ir patikli. Nepastebėjau, kokią įtaką man darė žmonės, su kuriais bendravau. Kad jie dirba VSD, sužinojau tik iš bylos medžiagos. Niekada gyvenime nebūčiau patikėjusi, kad mano draugė Sereina (Amina Lina Sereina, saugumo agentė, įslaptinta liudytoja byloje - aut.), kuri su manimi gyveno saugumiečių nuomojamame bute Klaipėdoje, kažką deda man į maistą. Tik vėliau supratau, kad kažkas ne taip, nes buvo pakitusi mano psichika. Ne tik ji - fiziškai jaučiausi blogai. Kankino nežmoniški galvos skausmai, svaigimas, o plaukai slinko tiesiog kuokštais. Artimieji matė, kad atsidūriau ties depresijos riba. Tie "draugai" labai stengėsi mane nuteikti prieš artimuosius ir jiems pavyko. Saugumo agentas Hafizas (Andrejus Abdul Hafizas, taip pat įslaptintas liudytojas - aut.) buvo itin radikalus. Jis mane įtikinėjo, kad reikia žudyti. Pritardavau toms kalboms vien dėl to, kad nenorėjau likti viena, be draugų. Tada man tebuvo 18 metų. Mano žinios apie islamą buvo labai skurdžios, nežinojau, kas iš tiesų yra džihadas - tai būtinybė ginti savo šalį, o ne pulti. Hafizas aiškino priešingai - reikia pulti, važiuoti, sprogdinti. Sykį jis man siūlė važiuoti į Egiptą, Azerbaidžaną vykdyti teroro aktų. Atsisakiau net veikiama vaistų ir jo įtikinėjimų. Hafizas tuo buvo labai nepatenkintas. Paskui jis man grasino, kad nedrįsčiau niekam nieko pasakoti, nes pati nukentėsiu. Jie tiesiog pasinaudojo manimi ir tuo, kad pamilau islamą. Nemanau, kad buvau vienintelis taikinys. Kai gyvenau Klaipėdoje, mačiau, kad Hafizas vedžioja "šefuojamus" jaunus vaikinus - ir lietuvius, ir arabus. Buvo ir nepilnamečių. Ką saugumas su jais daro? Manau, saugumiečiai dabar bijo, kad daug nešnekėčiau, nes jau žinau, kuo jie užsiima. Baiminuosi dėl savo gyvybės.

- Ar kaltinimai jums grindžiami susirašinėjimu su Magmadovais?

- Tikrai ne. Pagrindinis įrodymas - Sereinos padaryti garso įrašai. Tai truko ne vienus metus, kai gyvenau saugumiečių nuomojamame bute. Mane įrašinėjo iki pat mano išvykimo. Yra įrašų, kurie trunka 6 valandas. Suprask, susitikome, atsisėdome ir kalbėjomės apie kovas 6 valandas. Iš tiesų jie sulipdyti iš gabalėlių - seni įrašai suplakti su naujais. O pateikiama, tarsi visa tai kalbėjau prieš išvažiuodama. Paskutinio pokalbio, kuriame sakau, kad važiuoju pas Aišą Magmadovą, ten - tik mažas gabalėlis. Jie žinojo, kad bendrauju su šia mergina, ir galbūt neatsitiktinai dviejų saugumo agenčių vardai - taip pat Aiša. Byloje vienos Aišos žodžiai priskiriami kitai. Taigi išėjo tokia makalynė, kad sunku atsirinkti. Pavyzdžiui, aš persakau Sereinai, ką man sakė Aiša Jelena (Jelena Baltrušytė-Koševaja, kaip manoma, saugumietė, įslaptinta liudytoja byloje - aut.), o byloje teigiama, kad visa tai sakė Aiša Magmadova. Akivaizdu, kad viskas sukurpta. Kas turi laiko ir fantazijos - iš šių pokalbių galėjo padaryti, ką tik nori. Juk jie mane nuolat provokuodavo, klausinėdavo, ar galėčiau važiuoti ir susisprogdinti. Kartais vien tam, kad paliktų mane ramybėje, pasakydavau, jog galėčiau.

- Ar kada nors turėjote rimtų ketinimų imtis tokių veiksmų?

- Kai buvau veikiama vaistų ir įtikinėjimų, visokių minčių buvo. Tačiau kai Hafizas pasiūlė važiuoti į Egiptą, atsisakiau. Visi iš mūsų būrelio kalbėdavo radikaliai. Nejaugi tada galėjau šokti į priekį ir visiems aiškinti, kad jie kalba nesąmones? Nutylėdavau.

Be garso įrašų, byloje yra SMS žinučių ir susirašinėjimo internetu. Tačiau kai kurių mano susirašinėjimų su Magmadovais neliko - jie buvo neparankūs ir paprasčiausiai dingo. Kai kurias trumpąsias žinutes, kurios man priskirtos, siunčiau ne aš, o Sereina. Tai net plika akimi matyti - labai jau saldūs žodžiai, tokiais nekalbu. Kai buvau sulaikyta, Sereinai buvo leista už mane atsiliepti telefonu, skambinti, siųsti žinutes.

Skola artimiesiems

- Jeigu galėtumėte pasukti laiką atgal, ką darytumėte kitaip?

- Nebūčiau pradėjusi bendrauti su tais žmonėmis. Pamačiau, kad kai kuriais musulmonais Lietuvoje pasitikėti neįmanoma. Žinoma, yra jų ir sąžiningų, ir dorų. Nukentėjau per saugumiečius. Tikrai bendraučiau su A.Magmadova, turėčiau ir lietuvių draugių, to man užtektų.

- Ar nesijaučiate skolinga tetai ir mamai, kurios dėl jūsų padarė viską, ką galėjo?

- Jaučiuosi. Per mane jos prarado pusę gyvenimo.

- Ar svajojate apie ateitį? Norėtumėte kada nors sukurti šeimą, turėti vaikų?

- Dabar man svarbiausia, kad baigtųsi ši istorija, kad teismas mane išteisintų, kad draugei Aišai viskas būtų gerai. Paskui jau būtų galima svajoti apie ateitį. Norėčiau studijuoti socialinę pedagogiką. O dėl šeimos - bus matyti. Ją reikia kurti su labai geru žmogumi, kitaip nieko neišeis. Kol byla nesibaigė, negaliu pradėti kurti gyvenimo.

- Jūsų amžiaus žmonės mokosi, linksminasi. Ar jūsų neliūdina tai, kad vietoj pramogų tenka minti Generalinės prokuratūros slenkstį?

- Labai skauda širdį. Bet stengiuosi apie tai dažnai negalvoti. Žinau, kad jeigu galvosiu, pradėsiu gailėtis savęs, sau nepadėsiu. Tuomet teks gyventi kenčiant nuolatinį širdies skausmą. Dabar reikia stengtis, kad viskas baigtųsi gerai, o paskui tikiuosi atsigriebti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"