Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
LIETUVA

Edis Kriaučiūnas: reikia susitaikyti, kad kaimas bus kitoks, nei sovietmečiu

 
2017 05 17 6:00
Parduotuvė Pievėnuose Mažeikių rajone./Visuomenės geografijos ir demografijos instituto archyvo nuotrauka

Sovietmečio pabaigoje Lietuvoje buvo maždaug tūkstantis kaimo gyvenviečių, sukurtų kaip kolūkių ar tarybinių ūkių centrai su visa infrastruktūra: mokykla, valgykla, parduotuve, ambulatorija, paštu. Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto mokslininkai, vadovaujami dr. Edžio Kriaučiūno, analizavo, kokios yra jose gyventojų aptarnavimo įstaigų tinklo kaitos tendencijos nuo sovietmečio iki šių dienų. Ypač daug dėmesio skiriama XXI amžiaus laikotarpiui.

„Lietuva užžels kaip kūdra – nuo pakraščių“, – sakė viena Slavikų kaimo (Šakių r.) gyventoja apie tuštėjančius kaimus. Nuo 1989 metų į miestus ar užsienį išvažiavo maždaug pusė Lietuvos kaimo gyventojų. Uždaromos mokyklos, medicinos punktai, pašto skyriai.

Pokyčius Lietuvos kaime tiriantis dr. E. Kriaučiūnas vis dėlto nėra toks pesimistas: „Reikia susitaikyti, kad kaimas bus kitoks. Jame jau niekada neklegės tiek vaikų kaip anksčiau, nebus tiek mokyklų. Bet kas norės, veiklos ten tikrai ras. Tačiau neišvengiama savivaldybių ir valstybės valdomų įstaigų tinklo pertvarka.“

Vietoj mokyklos – senelių namai?

Nuo 2000 metų, kai visoje Lietuvoje ėmė mažėti mokyklinio amžiaus vaikų, bendras mokyklų skaičius šalyje sumažėjo per pusę ir 45,2 proc. mažiau mokėsi mokinių. Mieste mokyklų sumažėjo apie 13 proc. ir 41,1 proc. mokinių. Kaime – 70 proc. mokyklų (nuo 1,5 tūkst. iki 471) ir 58 proc. mokinių.

Nuo 1989 metų į miestus ar užsienį išvažiavo maždaug pusė Lietuvos kaimo gyventojų: uždaromos mokyklos, medicinos punktai, pašto skyriai.

„Dabar mokyklą dar galima rasti kaime, kuris turi bent 200–300 gyventojų, – sakė tyrėjas. – Važinėdami po rajonus pastebėjome ir įdomių mokyklų konkuravimo atvejų, susijusių su mokinio krepšeliu. Pavyzdžiui, vaikas prikalbinamas lankyti atokesnę mokyklą, nes vežios autobusiukas, o jo kaimynas pėsčiomis eina kelis kilometrus į gretimą. Arba kai reikia uždaryti vieną iš dviejų mokyklų, kuri išliks, gali priklausyti, kaip mokytojai susitaria su savivaldybe. Liūdną tendenciją kaime atskleidžia ir toks atvejis, kai mokyklą norima uždaryti ir į ją perkelti senelių namus.“

Atitinkamai mažėja ir kaime besimokančių vaikų dalis: 2000 metais jų buvo 24,1 proc., o 2016–2017 mokslo metais – 18,4 proc. visų Lietuvos moksleivių. Tačiau tai nebūtinai rodo, kad kaimas sensta. Nemažai kaimo vaikų dėl įvairių priežasčių mokosi miesto mokyklose. Statistikos departamento duomenimis, mokinių kaime 2000–2015 metais sumažėjo 58,2 proc., o minėtos amžiaus grupės gyventojų – apie 40 procentų.

Dr. E. Kriaučiūnas prisiminė sovietmečio pabaigoje buvusį vajų pastatyti kuo daugiau vaikų darželių kolūkiuose. 1989 metais jų buvo maždaug tūkstantis, kiek ir centrinių kolūkio gyvenviečių. Nepriklausomybės metais vaikų darželių kaime smarkiai mažėjo. Dabar liko 104: daugiausia – Vilniaus, Kauno rajonų savivaldybėse, o kai kuriuose rajonuose iš viso gali būti tik vienas darželis. Jų poreikis yra, tačiau tokiame kaime turėtų būti bent 600–700 gyventojų.

Pažįstamo iš rajono darbo vieta

Mažėja ir kaimo bibliotekų, kultūros centrų, tačiau ne taip intensyviai. Apie tris ketvirtadalius visų Lietuvos bibliotekų yra kaime. Kaip atskleidė tyrimas, kartais biblioteka – paskutinė kultūros įstaiga, kurioje dar kas nors vyksta. Bibliotekininkai organizuoja įvairių renginių ir dažniausiai yra susiję su kaimo bendruomenių veikla.

„Nuvažiuoji į kaimą, nieko daugiau nerandi, bet biblioteka dar yra. Nors kai kurios atrodo siaubingai. Matėme ir daugybę sugriuvusių kultūros namų pastatų. Kai kur jie renovuojami, ir labai dažnai juose įsikuria kaimo bendruomenės, – pasakojo tyrėjas. – Apie kultūros centrus girdėjome visko. Žmonės skundėsi, kad neveikia arba veikia blogai – yra tik kokio nors savivaldybės pažįstamo iš rajono darbo vieta. Kaime negyvenančio, retkarčiais atvažiuojančio.“

Dr. Edžio Kriaučiūno vadovaujami tyrėjai analizavo, kaip keitėsi gyventojų aptarnavimo įstaigų tinklas Lietuvos kaimo gyvenvietėse nuo sovietmečio iki šių dienų./Romo Jurgaičio nuotrauka

Tyrėjai taip pat įžvelgė tam tikrą dėsningumą: kultūros centrai kaip ir konkuruoja su bibliotekomis, nors galėtų veikti kartu. Ateitis kaimuose turėtų priklausyti daugiafunkciams centrams, kuriuose būtų ir biblioteka, ir kultūros centras, ir bendruomenės namai, ir galbūt darželis ar net mokykla.

Tolstančios paslaugos

Daugelyje kaimo vietovių gyventojai skundėsi, kad nebėra medicinos punkto arba jo darbo laikas sutrumpėjo, konsultuojantys gydytojai kai kuriuose punktuose apsilanko tik kartą per mėnesį. Tačiau yra tokių kaimų, kurie nuo rajono centro nutolę per 30 kilometrų. Jei žmogus neturi automobilio ar pats nevairuoja, turi samdyti kaimyną, kad nuvežtų pas gydytoją. Sugaištama visa diena ir brangiai kainuoja.

Liūdną tendenciją kaime atskleidžia ir toks atvejis, kai mokyklą norima uždaryti ir į ją perkelti senelių namus.“

„Paradoksas: kaimai sensta, o medicinos paslaugos tolsta nuo jų. Galėtų būti arčiau gyventojų, ypač tos, kurios orientuotos į senatvines ligas. Tačiau medicinos aptarnavimas kaimuose – didelė problema. Ją spręsti sunku ir brangu. Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje daugiau privačių medicinos punktų kaimuose. Kai kur numatoma steigti juos mobilius“, – vardijo galimas išeitis mokslininkas.

Nuo 2000 iki 2015 metų pašto skyrių Lietuvos kaimuose sumažėjo daugiau nei trečdaliu (nuo 719 iki 448). Ir dar norima mažinti. Naujas valdžios planas – dabar sustabdytas – pasak dr. E. Kriaučiūno, turėjo paveikti apie 350 stacionarių pašto skyrių, daugiausia – kaimo vietovėse. Dalį kaimo gyvenviečių vietoj buvusių pašto skyrių aptarnauja kilnojamieji paštai. Daugelyje gyvenviečių trumpėja pašto skyrių darbo laikas.

Sovietmečiu paštuose buvo ir „Taupomoji kasa“, teikusi bankines paslaugas. Dabar kai kuriose kaimo gyvenvietėse yra kreditų unijos. Daugiausia – Vakarų ir Vidurio Lietuvoje. Bankomatų kaimuose nėra ir išsigryninti pinigų kartais tenka važiuoti keliasdešimt kilometrų, o kaimo parduotuvės dažnai negalima atsiskaityti banko kortele.

Seredžiaus miestelis prie Nemuno Jurbarko rajone./Visuomenės geografijos ir demografijos instituto archyvo nuotrauka

Orientuojasi į atvykėlius

Parduotuvės – vienintelės įstaigos, kurių kaime padaugėjo, palyginti su sovietmečiu. Pastebėtas dėsningumas: jei gyvenvietėje daugiau kaip 500 gyventojų, yra kelios parduotuvės. Maždaug 300 gyventojų turinčioje kaimo gyvenvietėje parduotuvę išlaiko vietiniai prekybos tinklai. Mažytė parduotuvė bus ir daugiau kaip 100 gyventojų kaime, o į dar mažesnius atvažiuoja autoparduotuvės.

Kaip atskleidė tyrimas, kartais biblioteka – paskutinė kultūros įstaiga, kurioje dar kas nors vyksta.

„Kad ir kur važiavome, gyventojai nesiskundė, kad trūksta parduotuvių. Neaišku, kaip bus įsigaliojus alkoholio prieinamumo ribojimams, nes dalis parduotuvių tikrai išsilaiko iš alkoholio prekybos“, – pabrėžė tyrėjas.

Daug kur uždarytos viešojo maitinimo įstaigos, sovietmečiu buvusios kiekviename kolūkio centre. Liko jų arba prie miesto, arba prie pagrindinių kelių, arba rekreaciniuose rajonuose. Labiau orientuotos į atvažiuojančius arba pakeliui važiuojančius žmones.

Uždaryta Rubikių pradinė mokykla Mažeikių rajone./Visuomenės geografijos ir demografijos instituto archyvo nuotrauka

Kai kuriuose kaimuose, ypač Rytų Lietuvoje, gyventojų atsiranda tik vasarą. Rekreaciniuose regionuose kaimo gyvenviečių rekreacinė funkcija jau stelbia žemės, miškų ūkio ar žuvininkystės funkcijas. Didesnės gyvenvietės tampa poilsiautojų aptarnavimo centrais. Tyrėjų skaičiavimu, daugiausia kaimo turizmo sodybų – net 30 – yra Linkmenų seniūnijoje Ignalinos rajone. Tie, kurie jose dirba, galėtų sudaryti maždaug pusę seniūnijos darbo vietų.

Gyvenamoji ar poilsio vieta

Bendras gyventojų skaičius Lietuvoje mažėja, tačiau santykis tarp miesto ir kaimo, pasak dr. E. Kriaučiūno, nuo 1990 metų beveik nesikeičia. Mieste gyvena apie 67 proc., o kaime – maždaug 33 proc. gyventojų. Tačiau prie kaimo priskiriami ir priemiesčiai. Tyrėjų skaičiavimu, juose galėtų gyventi maždaug 250–300 tūkst. žmonių, neturinčių nieko bendro su kaimu. Tikresnių kaimo gyventojų liktų apie 24 procentus. Kitas klausimas, kiek iš tikrųjų jų dirba žemės ūkyje.

2001 ir 2011 metų surašymo duomenimis, nuolat mažėjo darbingo amžiaus kaimo gyventojų, kurių pagrindinės pajamos iš žemės, miškų ūkio ar žuvininkystės. 2016 metais tokių buvo 23,2 proc. visų dirbančiųjų. Didžiojoje Lietuvos dalyje sąsajos su žemės ūkiu kaimo gyvenvietėse labai nedidelės. Kai kur – net iki penkių procentų. Didžiausios ten, kaip tyrėjai pamėgino geografiškai paaiškinti, kur yra nuo visų miestų nutolusi periferija ir skurdesnės teritorijos. Derlinguosiuose rajonuose įsitvirtinę dideli ūkiai, bet tiems ūkininkams nereikia daug darbuotojų. Turi pusę, jei ne visą buvusį kolūkį, valdo kelis šimtus hektarų, verčiasi augalininkyste ir samdo vieną, du ar daugiausia tris darbuotojus, nes daug kas nudirbama technika. Darbo rankų reikėtų daugiau, jei būtų verčiamasi gyvulininkyste.

Taip pat aiškintasi, kiek žmonių dirba ne savo gyvenamojoje aplinkoje. Pavyzdžiui, Raseinių rajone, Lietuvos viduryje, daug kas išvažiuoja dirbti kitur iš gyvenviečių prie greitkelio, o iš Trakų – beveik visi, kaip galima spėti, į Vilnių. Tokių išvažiuojančiųjų ir kitose priemiestinėse gyvenvietėse būtų maždaug 60 procentų.

Šiandieninė kaimo gyvenvietė, pasak tyrėjo, nebėra tradiciškai valstiečių ir gyvenamoji, ir darbo vieta. Tų valstiečių žemdirbių, gaunančių pagrindines pajamas iš žemės ūkio, liko mažai. Kaimas darosi mieste dirbančių žmonių gyvenamoji arba poilsio vieta.

Pašalpininkų dinastijos

Nors kaime gyvena mažiau žmonių, kaimo bedarbių dalis, palyginti su miestu, po 2008 metų krizės didėja. Naujausiais duomenimis, kaimo bedarbiai sudaro jau beveik pusę visų Lietuvos bedarbių, nors darbingo amžiaus gyventojai – tik apie trečdalį visų darbingo amžiaus Lietuvos žmonių.

„Aktuali kaime pašalpininkų problema, – pabrėžė dr. E. Kriaučiūnas. – Jų yra ištisos dinastijos, prasidėjusios dar sovietmečiu, kai po aštuonių klasių siuntė į profesines mokyklas. Ten išmokdavo gerti, o kolūkiuose galėdavo dirbti ir girti. Tėvai geria, vaikai mokykloje gauna nemokamą maitinimą. Pavyzdžiui, viename miestelyje Marijampolės savivaldybėje net 16 iš 17 vaikų pradinėje mokykloje buvo socialiai remtini. O mamos gautus pinigus išleidžia kosmetikos platintojams, nes neturi jokių socialinių įgūdžių.“

Kaimai be gyventojų

Surašymų duomenimis, Vakarų Lietuvoje 2011 metais kaimo gyventojų buvo panašiai kaip ir 1989 metais. Jų skaičius 1990–1995 metais visoje Vakarų Lietuvoje dar augo, vėliau padėtis ėmė keistis ir dabar kaimo gyventojų jau mažėja. Didelio gimstamumo karta užaugo, atsirado daugiau jaunimo, tačiau Vakarų Lietuva tapo ir pagrindiniu emigracijos regionu. Rytų Lietuvoje kaimo gyventojų skaičius nuosekliai mažėjo, nes čia – senas depopuliacijos regionas, ypač šiaurės rytų Lietuva.

Tyrėjų skaičiavimu, 2001–2011 metais gyventojų skaičius sumažėjo 65,8 proc. Lietuvos gyvenviečių. Buvo tokių kaimų (17,6 proc.), kuriuose gyventojų padaugėjo. Taip pat ir tokių gyvenviečių (8,1 proc.), kurios tapo negyvenamos. Iš negyvenamų tapo gyvenamos 0,9 procento. Kitos – nesikeitė.

Padovinių moksleiviai, Marijampolės savivaldybė./Visuomenės geografijos ir demografijos instituto archyvo nuotrauka

Kaip patikslino dr. E. Kriaučiūnas, per tą dešimtmetį daugiausia išnyko pačių mažiausių gyvenviečių – apie 30 procentų. Daugiausia gyvenviečių be gyventojų liko Rytų Lietuvoje, nes čia kaimai maži, o Žemaitijoje – dideli. Mažas kaimas greičiau išnyksta, todėl Rytų Lietuvoje daugiau nebegyvenamų teritorijų.

Visos didžiosios gyvenvietės yra priemiestinės, ir dalyje jų gyventojų skaičius didėjo. Tačiau net Vilniaus rajono savivaldybėje gyventojų skaičius mažėjo daugiau nei pusėje gyvenviečių. O ten, kur didėjo, – sparčiau nei kitur. Todėl toks augimas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos rajono savivaldybėse. O, pavyzdžiui, Pagėgių, Radviliškio, Pakruojo savivaldybėse beveik nebuvo gyvenviečių, kurios didėtų.

Mokslininkų manymu, esant tokioms raidos tendencijoms, periferinės kaimo teritorijos ir toliau tuštės, tačiau didės veiklų įvairovė. Kaimo teritorija pigesnė ir žmonės ten prasimano įvairių veiklų. Pavyzdžiui, įrengia šaudyklą ar kartodromą. Kaimo tuštėjimas tęsis, kol teritorijos ekonominė ir apgyvenimo sistema susibalansuos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"