TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ėjimas per kliūtis Kovo 11-osios link

2010 03 05 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kitą savaitę, kovo 11-ąją, Lietuva švęs 20-ąsias valstybės atkūrimo metines. Šiandien žvelgiant iš dviejų dešimtmečių perspektyvos atrodo, kad žengti šį žingsnį - paskelbti nepriklausomybės atkūrimą - buvo labai paprasta.

Tik įvertinę visas aplinkybes, su kuriomis susidūrė Sąjūdžio žmonės tomis dienomis, o ypač paskutinę savaitę iki kovo 11-osios, suprantame, kiek reikėjo padėti pastangų, kiek susitarimų pasiekti Lietuvoje ir už jos ribų, kad kovo 11-oji taptų Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

Apie tų dienų įvykius prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos nariai: Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas LANDSBERGIS, jo pavaduotojai Aukščiausiojoje Taryboje -Atkuriamajame Seime Kazimieras MOTIEKA ir Bronislovas KUZMICKAS, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės vicepremjeras Romualdas OZOLAS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Lietuvos žmonės laukė nepriklausomybės

A.Medalinskas. Matyt, galime teigti, kad Lietuvos žmonės neabejojo, jog nepriklausomybė bus paskelbta, kai Sąjūdis Aukščiausiojoje Taryboje gavo daugumą.

V.Landsbergis. Taip, žmonės laukė tokio sprendimo, o mes planavome savo veiksmus pagal rinkimų kampanijos metu duotus savo įsipareigojimus rinkėjams. Tada skelbėme, kad gavę mandatą atkursime Lietuvos nepriklausomybę, turėdami tam juridinę ir politinę galią teisėtai išrinktame Lietuvos parlamente.

A.Medalinskas. Tačiau pažvelkime į prieš dvidešimt metų, 1990 metų kovo 5 dieną, įvykusio Sąjūdžio išrinktų deputatų susitikimo užrašus. Juose matyti daug abejonių, kad ką tik sušaukta Aukščiausioji Taryba iš karto paskelbtų Lietuvos nepriklausomybę.

R.Ozolas. Taip, buvo tokių svarstymų. Vis dėlto reikia labai aiškiai pasakyti, kad Kovo 11-oji, kaip nepriklausomybės atstatymo ir valstybės atkūrimo pradžia, buvo nuo pat pradžių labai aiški. Visa kita buvo techniniai klausimai, darbai, kuriuos reikėjo atlikti, kad galėtume skelbti nepriklausomybės atstatymą. Visų pirma turėjo būti mūsų pačių sutarimas, kaip ir kada tai daryti, atsižvelgiant ir į tai, kas dedasi pasaulyje, ypač į Rytus nuo mūsų, nuo kurių mes tada dar labai priklausėme.

V.Landsbergis. Kovo 5 dieną dar nebuvo išrinktas visas parlamentas. Rinkimuose po pirmojo rato jau buvo aiški Sąjūdžio pergalė, tačiau išrinktų deputatų skaičius buvo nepakankamas, norint šaukti Aukščiausiosios Tarybos sesiją. Daug deputatų dar turėjo būti išrinkti antrajame rate. Ir kilo rūpestis, ar tai įvyks, o jeigu ir įvyks, tai kada.

R.Ozolas. Tačiau turime pripažinti, kad ir naujai išrinkti Sąjūdžio deputatai svarstė, kokiu būdu tą nepriklausomybę skelbti. Ar viską padaryti iš karto, ar skelbti etapais. Buvo siūlymų skelbti ne nepriklausomybės atstatymą, bet valstybės atkūrimo įgyvendinimą. Kažką panašaus į Latvijos ir Estijos variantą. Ačiū Dievui, po visų diskusijų nutarta skelbti nepriklausomybę visa apimtimi. Su visa Lietuvos, kaip juridinio subjekto, atsakomybe ir visomis pasekmėmis.

Vakarų pasaulis ir kiti mūsų partneriai

A.Medalinskas. Gal šias abejones lėmė nebūtinai palanki Lietuvos nepriklausomybės siekiams galima užsienio valstybių reakcija? Kokias pastangas dėjo sąjūdininkai tą pusmetį iki kovo 11-osios ir ypač paskutinę savaitę, stengdamiesi įtikinti kitų valstybių politikus, jeigu jau ne palankiai, tai bent jau ne neigiamai vertinti būsimą Lietuvos nepriklausomybę?

B.Kuzmickas. Labai svarbus buvo kovo 8 dienos susitikimas su JAV ambasadoriumi Maskvoje Jacku Matlocku. Siekta visomis galimomis priemonėmis išvengti to, kad nepriklausomybės paskelbimas būtų uždusintas ar pasmaugtas. Todėl kalbėjomės su Vakarų valstybių diplomatais, ambasadoriais, tikėdamiesi sulaukti ir palankių ženklų iš šių kraštų. Palankumą pelnė demokratiniai rinkimai, teisėto parlamento išrinkimas, kiti teisiniai žingsniai, kurie buvo be priekaištų.

A.Medalinskas. Kas buvo susitikęs su J.Matlocku?

V.Landsbergis. Atrodo, paskutinį kartą Sąjūdžio atstovai buvo nuvykę be manęs. Aš prisimenu tą bandymą susitikti su J.Matlocku: nuėjome, o mums pasakė, kad jis serga. Paskui vis dėlto pasirodė.

R.Ozolas. Tai būta anksčiau. Kovo 8-ąją jis nuliūdino.

V.Landsbergis. Mes iš vieno ar kito susitikimo darome išvadas. Reikia priminti, kad Sąjūdžio programa buvo labai atvira, ir suinteresuotos valstybės, pradedant SSRS ir baigiant JAV, mus nuolat stebėjo. Bet man atrodo, kad Sovietų Sąjunga mumis per mažai rūpinosi. O Jungtinės Valstijos rodė didžiulį susidomėjimą. 1989 metų liepą Lietuvos Respublikos ambasadorius Stasys Lozoraitis surengė man susitikimų su aukštais JAV valstybės departamento ir JAV saugumo tarybos prie prezidento pareigūnais. Šiai tarybai tuomet vadovavo Condoleezza Rice. Pokalbių metu JAV pareigūnai norėdavo sužinoti, ką Sąjūdis darys. Tada mano užduotis buvo nuraminti, kad Sąjūdis nekels nei revoliucijos, nei pilietinio karo, kad rengiamės eiti parlamentiniu keliu ir siekiame tikrų rinkimų.

A.Medalinskas. Ar po susitikimo jie palankiai žiūrėjo į Sąjūdžio norą skelbti nepriklausomybę?

V.Landsbergis. JAV aš aiškinau, kad jeigu gauname mandatą ir naujame parlamente turime daugumą, tada priimame sprendimą dėl valstybės atkūrimo. Vėliau jiems tai nebuvo netikėta. Sąjūdis visą laiką sakė, kad mes ir toliau ruošiamės eiti taikingu neprievartinės politinės kovos keliu. Aiškinau, kad mes tik grąžiname teisinę padėtį, kurią destabilizavo Hitleris ir Stalinas.

R.Ozolas. Bent jau J.Matlocko elgesys aiškiai rodė, kad JAV valdžia yra ne su mumis. Kovo 8-ąją J.Matlockas pasakė, kad JAV vyriausybė mūsų tikrai neparems. Pripažinkime bent dabar, kad tada jų buvome palikti vienų vieni.

K.Motieka. Po susitikimo su ambasadoriumi J.Matlocku, vėliau perskaitęs jo atsiminimų knygą, susidariau nuomonę, kad J.Matlockas ne savo iniciatyva mus kvietė. Jis ne tik norėjo iš pirmų lūpų išgirsti, kas vyksta Lietuvoje, bet ir pranešti apie tai Kongresui ar JAV prezidentui, o tai mums buvo jau didžiulė parama.

V.Landsbergis. Aš manau, kad tuometė JAV administracija neturėjo vieningos pozicijos. J.Matlockas galėjo bijoti savo atsakomybės, o C.Rice viską išklausė ir priėmė domėn. Sakė: gerai, gražiai kalbate. Ji pabrėžė, jog JAV toliau laikosi pozicijos, kad Lietuva buvo neteisėtai inkorporuota į SSRS ir priminė, kad JAV yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovybė, o Valstybės departamente kabo mūsų vėliava. Tada aš pasakiau, kad pas jus čia ant sienos kabo žemėlapis, kur mes uždažyti taip pat raudonai, kaip ir kiti SSRS. Jūs sakote viena, bet kai kurie ženklai yra kitokie. Ir C.Rice pripažino, kad aš teisus.

A.Medalinskas. Tuo metu ir kiti Sąjūdžio Seimo tarybos, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai viešėjo Vašingtone bei kituose JAV miestuose, susitikdavo su įvairiausio rango pareigūnais, bendraudavo su lietuvių išeivijos atstovais. O ar buvo tokių pokalbių su Europos valstybių politikais ir diplomatais?

V.Landsbergis. Bonoje susitikau su Bundestago užsienio reikalų komiteto pirmininku. Įvyko išsamus pokalbis, kurio detalų atpasakojimą, kad ir kaip keista, vėliau mačiau skelbiamą iš KGB archyvų. Taip, ir kiti turėjo įvairių kelionių, susitikimų. Buvom su Zigmu Vaišvila, Antanu Buraču Niujorke, Užsienio santykių taryboje. Vėliau viešėjau Švedijos parlamente.

R.Ozolas. Nenorėčiau, kad būtų suprasta, jog Vakarai mūsų atžvilgiu buvo tik labai gerai nusiteikę. Nebuvo viskas taip aišku.

V.Landsbergis. Iki paskutinių dienų palaikėme kontaktus su ambasadoriumi S.Lozoraičiu. Jis atsiųsdavo patarimų dėl kai kurių formulavimų, kokie jie turi būti mūsų dokumentuose. Atsimenu jo sakinį: "Giminės, kaip paprastai, atsargiai palankūs." Taigi Amerika nesakė: to nedarykite, nes bus bėdos. Ne. Jų problema buvo ta, kad vėliau Michailas Gorbačiovas ir kompanija nekaltintų, neva JAV mus, Sąjūdį, Lietuvoje sukurstė. Iš tikrųjų gal ir J.Matlockas to turėjo bijoti, kad mes pas jį atvažiuojame, o paskui darome savo veiksmus. Juk Maskva aiškino, kad visa tai CŽV darbas.

R.Ozolas. Švedijos parlamente į mus žiūrėjo kaip į nelabai nutuokiančius, ką darome. Bet jiems buvo įdomu klausyti, ką čia tie lietuviai šneka. Ir mūsų kaimynai - latviai ir estai - nesuprato mūsų užmojų ir kategoriškumo. Tiesa, jų padėtis buvo kita dėl rusų mažumos. Jie bijojo ir elgėsi daug atsargiau.

K.Motieka. J.Matlockas buvo ne vienintelis ambasadorius, kuris domėjosi, ką darys Sąjūdis. Ne kartą buvome ir Vakarų Vokietijos ambasadoje, Skandinavijos šalių ambasadose. Kartą jie net padarė jungtinį posėdį. Švedai, danai ir norvegai.

A.Medalinskas. O islandai?

K.Motieka. Ne, Islandijos nebuvo.

V.Landsbergis. Nuosekliai ruošėme dirvą ir santykiuose su lenkais. Žinojome, kad mums čia norės pridaryti problemų, gąsdino Lenkijos priešiškumu, pretenzijomis dėl sienų ir teritorijos. Ambasadorius S.Lozoraitis buvo vienas iniciatorių, kad atsirastų tie garsieji laiškai: "Lenkų intelektualų laiškas bičiuliams lietuviams" ir "Lietuvos atstovų laiškas bičiuliams lenkams", kuriuose buvo iškelta solidarumo idėja, demokratijos, teisingumo, būsimo gyvenimo laisvoje Europoje siekis.

A.Medalinskas. Laiškai buvo apie lietuvių - lenkų santykius, o ne apie Lietuvos nepriklausomybę?

V.Landsbergis. Būsima Lietuvos nepriklausomybė buvo kaip ir savaime suprantama. Lenkai taip pat siekė nepriklausomybės. Ir po jų rinkimų, po demokratinių jėgų inicijuoto apskritojo stalo, mes važiavome pas juos į Seimą. Tiesa, vizas gavome kaip SSRS liaudies deputatai, bet praktiškai tai buvo Sąjūdžio delegacija, vykusi Lenkijos Seimo Piliečių klubo, vadovaujamo Bronislawo Geremeko, kvietimu. Šis klubas vėliau atliko pagrindinį vaidmenį Lenkijos transformacijoje į demokratiją. Normalizavimas santykių su Lietuva buvo reikalingas, kad mūsų nesukiršintų, nes buvo aišku, kad lenkų korta bus mesta, norint mus pagąsdinti. Net Algirdas Brazauskas grįžęs iš Maskvos aiškino, kad jeigu nebus sovietų armijos, kas mus apgins nuo Lenkijos?

K.Motieka. Įdomu tai, kad kaip SSRS liaudies deputatai, suprantama, ir kaip Sąjūdžio atstovai, mes važiuodavome ir pas J.Matlocką. Netgi Kremliaus skirtomis liaudies deputatams mašinomis. Prisimenu, kartą jau mums sėdant į automobilius važiuoti į JAV ambasadą sutikome ant laiptų M.Gorbačiovą. Jam, žinoma, pranešdavo, kur mes važiuodavome tomis SSRS liaudies deputatų mašinomis. Tada jis tik palingavo galva ir pasakė: žinau aš tuos jūsų pasivažinėjimus po miestą.

B.Kuzmickas. Man atrodė, kad JAV Vyriausybei buvo vis tiek. Jai terūpėjo didžioji politika ir jėgų balansas. JAV ir kitos Vakarų šalys daug vilčių dėjo į M.Gorbačiovo "perestroikos" politiką ir jų rūpestis buvo, kad per daug veržlus lietuvių ėjimas į nepriklausomybę nesulauktų SSRS reakcingų jėgų atsako ir nenuverstų M.Gorbačiovo, nesudarytų jam sunkumų, jo neizoliuotų, kad nesustotų pertvarkos procesas. JAV laikraščiai tuo metu rašė, kad Amerika, jausdama simpatiją visoms teisėtu keliu į laisvę einančioms tautoms, turi jausti ir atsakomybę.

R.Ozolas. Ir didžiosios valstybės, paisydamos tik savų interesų, nematė tame procese mūsų. Arba nesistengė mūsų interesų suprasti. JAV reikėjo tos pačios SSRS, tik demokratizuotos, arba, kitaip sakant, integruojamos į tuo metu jau vykusį Vakarų laisvosios rinkos formavimosi procesą.

V.Landsbergis. Taip būtų ir buvę, jei būtume tik sėdėję ir laukę. Bet mes patys tapome žaidėjais, ir jie turėjo ką nors daryti. Mums nesakė: jūs čia viską sugadinsite. Gal taip ir manė, bet nesakė. Vis dėlto buvo ir viešoji nuomonė, spaudimai Amerikos valdžiai. Jie turėjo skaitytis su tuo, kaip reaguos jų pačių piliečiai, kurie juos išrinko. Buvo galimybių veikti padedant išeivijai. Tiesa, vėliau turėjome problemų su Vakarų šalių vyriausybėmis, o parlamentai žiūrėjo palankiau.

R.Ozolas. Tą ir sakau. Jeigu mes nebūtume veikę, niekas dėl mūsų nieko nebūtų darę.

K. Motieka. Netrukus po Kovo 11-osios, Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkas negalėjo važiuoti į Varšuvą, į Lenkijos Seimą, ir išsiuntė mane. Buvome gavę jų kvietimą. Į Varšuvą atvažiavo ir ambasadorius S.Lozoraitis. Seimo pirmininkė mums įteikė Lenkijos Seimo nutarimą, kur išsakyti patys gražiausi žodžiai atkurtai Lietuvos nepriklausomybei. Tai buvo ne tik Lenkijos Seimo, bet ir lenkų visuomenės nuomonė. Varšuvos gatvėse kabėjo didžiausi transparantai su šūkiais: "Ivanai, išeik iš Lietuvos", "Tegyvuoja Lietuvo nepriklausomybė". Tai rodė, kad vadinamieji lenkų autonomijų kūrėjai ir rėmėjai, norėję mus Lietuvoje supriešinti, Lenkijoje palaikymo neturėjo, o buvo tik M.Gorbačiovo ir Maskvos satelitai.

A.Medalinskas. Buvo minėta, kad susitikimuose su Skandinavijos valstybių ambasadoriais Islandijos atstovo nebuvo. Galbūt tai iliustruoja kitą anksčiau pasakytą teiginį, jog vyriausybės ir jų atstovai buvo atsargesni mūsų nepriklausomybės atžvilgiu nei parlamentas. Nes būtent Islandijos parlamentas pirmas ir pripažino Kovo 11-ąją.

V.Landsbergis. Ne tik Islandijos Altingas, bet ir Kanados parlamentas mūsų nepriklausomybę pripažino kovo 12-ąją. Reikėtų surinkti visų parlamentų, kurie atsiliepė į Kovo 11-osios Aktą, raštus ir paskelbti tų parlamentų sąrašą.

A.Medalinskas. O kada į Kovo 11-osios Aktą atsiliepė JAV Kongresas?

V.Landsbergis. JAV Kongresas tai padarė kovo 22-ąją. Tačiau jie priėmė gana gerą rezoliuciją. Bandė priimti dar stipresnę, bet nepavyko. Pritrūko balsų, todėl užuot griežtai įpareigoję šalies prezidentą atkurti santykius su Lietuva, suteikė galimybę pačiam spręsti, kaip tai daryti. Ir politiniai lyderiai siuntė mums paramos laiškus. Vaclovas Havelas kvietė mane į Prahą, parodydamas paramą Lietuvai, ir siūlė vesti derybas su Maskva Čekoslovakijoje. Iš Islandijos, jau antroje metų pusėje, pasiūlyta tai daryti Reikjavike, kur Ronaldas Reaganas su M.Gorbačiovu pasirašė istorinį aktą. Tose pačiose patalpose! Lenkijos premjeras Tadeuszas Mazowieckis irgi atsiuntė signalą dėl tarpininkavimo. Aš tada nežinojau, kad ir Prancūzijos vyriausybė siūlė M.Gorbačiovui kalbėtis su Lietuva Paryžiuje, bet jo atsakymas buvo blokada. Bandė sugriauti padėtį, nes mums klostėsi per gerai.

B.Kuzmickas. Buvo viena aplinkybė, kuri stabdė palankią kai kurių Vakarų šalių politikų nuomonę apie Lietuvos nepriklausomybę. Jie klausdavo konkretaus dalyko - ar jūs gebėsite kontroliuoti savo sienas? O amerikiečių spaudoje buvo priminta, neatsimenu, politikų ar apžvalgininkų lūpomis, kad Lietuva buvo pripažinta su kitomis sienomis.

V.Landsbergis. Vykdomosios valdžios pareiškimai buvo labai įdomūs. Pirmas Baltųjų rūmų atstovo spaudai pranešimas dėl Kovo 11-osios, tą pačią dieną, buvo toks, esą santūriai palaikome, ką nusprendė teisėtai išrinkti Lietuvos atstovai. O jau kitą dieną atsirado komentarų, kad jie dar žiūrės, ar kontroliuojame visą teritoriją ir panašiai. Be abejo, gavo pastabų per "raudoną telefoną" iš Maskvos.

Įspėjimai iš Maskvos

A.Medalinskas. Kokių signalų iki Kovo 11-osios mes buvome gavę iš Maskvos, visų pirma iš M.Gorbačiovo?

V.Landsbergis. Buvo du kontaktai. Viename kartu dalyvavo ir R.Ozolas. Kalbėjomės su SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Anatolijumi Lukjanovu. Jis reikalavo neliesti socializmo, Komunistų partijos. "Jūs kažką ten darote, bet per toli nenueisite. Mes neleisime! Bet galite daryti savo reformas ir permainas." Paskui buvome ir pas M.Gorbačiovą. Tankais negrasino, bet leido suprasti, kad nesutiks, priešinsis. Ir kai susitikome birželio mėnesį, jau po Kovo 11-osios, M.Gorbačiovas sakė, kad jis nepriklausomybės neleis, aiškino, neva Vakaruose mūsų niekas neremia.

R.Ozolas. Man labiausiai įsiminė priėmimas pas M.Gorbačiovo ideologą Aleksandrą Jakovlevą. Ten dar buvo Egidijus Bičkauskas ir Romas Gudaitis. A.Jakovlevas kalbėjo prašančiojo tonu ir beveik susitaikė su tuo, kad mes išeisime iš SSRS.

A.Medalinskas. Tuo metu tas vadinamasis M.Gorbačiovo išėjimo iš SSRS mechanizmas dar nebuvo paskelbtas? Tai padaryta jau po Kovo 11-osios?

V.Landsbergis. Jis buvo priimtas tik balandžio 4 dieną. Nors kai 1990 metų sausį M.Gorbačiovas atvyko į Vilnių gelbėti padėties, jis jau mosavo šio pasiūlymo projektu. Palaukite, sakė, bus įstatymas ir galėsite pagal įstatymą, pagal Konstituciją, "išeiti". Ir jau kai kuriuos punktus dėstė. Kai manęs apie tai klausė užsienio žurnalistai, aš jiems atsakiau, kad tai apgavystė, nes ten tokios sąlygos, kad niekada neišeisi. Mums tas įstatymas negaliojo, nes jie nesuspėjo jo priimti iki mūsų nepriklausomybės paskelbimo. Bet susigaudė tiek, kad įrašė punktą - šis įstatymas galioja nuo anksčiau, nei buvo priimtas.

A.Medalinskas. Taip Kovo 11-osios Aktas užbėgo už akių ir šiems įvykiams. Sakėte, jog buvo svarbu Vakarams parodyti, kad mes elgiamės pagal teisės normas, o SSRS pažeidė ne tik tarptautinę teisę, bet ir norėjo taikyti įstatymą atgaline data.

V.Landsbergis. Mums tai atrodė beveik juokinga. Esame nepriklausoma valstybė, o kita valstybė priiminėja įstatymą, kaip mes galėtume atsiskirti, nors mūsų tai jau nebeliečia. Svarbus buvo ir Rusijos demokratijos balsas Liaudies deputatų suvažiavime. Parlamentinė demokratinės Rusijos grupė mums siūlė jungtis, bet atsakėme, kad turime savo programą, tikslus, nors palaikome demokratines permainas ir esame už ateities Rusiją.

A.Medalinskas. Kaip reagavo Rusijos demokratai į Kovo 11-osios Aktą?

V.Landsbergis. 1990 metų birželio pradžioje keliavau į Prahą ir atgal per Maskvą, kur įvyko visiškai slaptas susitikimas su Borisu Jelcinu. Kažkokioje gimnazijoje, sekmadienį, kai viskas uždaryta. Jis klausė, ką mes toliau darysime, o aš klausiau, kaip demokratinė Rusija žiūrės, jeigu sovietų armija naudos smurtą ar panašias priemones. Vėliau, kai Baltijos Valstybių Taryba vasarą posėdžiavo Jūrmaloje, Latvijos parlamento pirmininkas Anatolijus Gorbunovas pakvietė netoli ilsėtis B.Jelciną. Mes jį pasikvietėme į bendrą posėdį. Tame bendrame posėdyje parengėme keturių vadovų susitikimo komunikatą, sutarėme rengti dvišales sutartis su Rusija, nebe vien su SSRS, o B.Jelcinas nuosekliai ir sąžiningai susitarimų laikėsi.

A.Medalinskas. Ir vis dėlto nors B.Jelcino, kaip politiko žvaigždė kilo, įtakingiausias politikas SSRS buvo M.Gorbačiovas. Kiek sprendimą skelbti ar neskelbti nepriklausomybę kovo 11 dieną lėmė galima Maskvos reakcija?

V.Landsbergis. Kovo 12-ąją turėjo prasidėti SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje, kur prezidentu išrinktas M.Gorbačiovas galėjo gauti nežinia kokius įgaliojimus priešintis "negeroms" tendencijoms SSRS, įskaitant ir taip vadinamų respublikų ėjimą į didesnę laisvę, autonomiją ar nepriklausomybę, ko sovietų valdžia labai bijojo ir tai stabdyti buvo pasiryžusi. Kaip matome, kovo 11-oji buvo optimali diena skelbti nepriklausomybės atkūrimą.

Jei ne paankstintas antrasis rinkimų turas...

A.Medalinskas. Tačiau pagal tuomečius Lietuvos TSR įstatymus antrasis rinkimų turas į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri Sąjūdžiui gavus daugumą rengėsi nepriklausomybės skelbimui, turėjo įvykti po kovo 11-osios. Kaip pavyko rinkimus surengti anksčiau?

V.Landsbergis. Antrasis rinkimų turas turėjo įvykti po kovo 12-osios. Bet tai būtų buvę per vėlu pagal mūsų skaičiavimus, ir įvertinus galimus įvykius Maskvoje. Todėl sutarėme su tuometės LTSR, t. y. sovietinės Aukščiausiosios Tarybos, prezidiumu ir niekas neprieštaravo, kad antrasis rinkimų turas įvyktų anksčiau.

R.Ozolas. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas iš pradžių prieštaravo.

V.Landsbergis. Taip, bet mes pareikalavome ir jie nusileido.

R.Ozolas. Tada ir paaiškėjo, kad mes dar iki kovo 12-osios, greičiausiai viena ar keliomis dienomis anksčiau turėsime visą įteisntą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatų korpusą, kuris jau galėtų skelbti nepriklausomybę.

A.Medalinskas. Tai kokią dieną įvyko antrasis rinkimų turas?

V.Landsbergis. Vyko labai įvairiai. Ten, kur buvo pasiruošta, kur gerai dirbo rinkimų komisijos, rinkimai įvyko kovo 8-ąją ar kovo 9-ąją, kai kas buvo išrinkti ir kovo 10-ąją. Išrinktieji į Aukščiausiąją Tarybą atvažiavo vos ką tik suskaičiavus balsus. Kovo 10 dieną palikome techniniam darbui, kad mandatų komisija per naktį peržiūrėtų visų deputatų teisėtumą. Norėjome jau kovo 11-osios rytą turėti patvirtinimą, kad parlamentas išrinktas teisėtai ir Aukščiausioji Taryba turi savo teisėtai veiklai reikiamą deputatų skaičių. Supratome, kad viską reikia spėti padaryti kuo anksčiau, bet ne visur pavyko. Kai kurie deputatai atvažiavo išrinkti kiek vėliau. Pavyzdžiui, Zita Šličytė. Dar gal trejetas žmonių.

A.Medalinskas. Kada sužinota, kad kovo 12-oji yra kritinė data?

R.Ozolas. Jau per Vasario 16-osios minėjimą Verkių rūmuose sakiau, kad jeigu SSRS liaudies deputatų suvažiavimas įvyks kovo 12 dieną, tai kovo 11-oji yra paskutinė diena, iki kurios turi būti paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, nes mes kito pasirinkimo neturime.

V.Landsbergis. Buvo dar viena aplinkybė, susijusi su SSRS liaudies deputatų suvažiavimu ir vertusi mus paankstinti antrąjį rinkimų turą Lietuvoje. Dalis naujų parlamento deputatų anksčiau buvo išrinkti kaip SSSR liaudies deputatai. Todėl buvo svarstymų, ar važiuoti ir į SSSR Aukščiausiąją Tarybą, ar jau nebe? Nusprendėme, kad jeigu pavyksta kovo 10-ąją ar 11-ąją pradėti naujai išrinkto Lietuvos parlamento sesiją, tai jos pirmosios dienos ligi kovo 12-osios būtų optimaliausias laikas skelbti nepriklausomybę.

A.Medalinskas. Juk galėjo ir nepavykti palaužti sovietinės Lietuvos valdžios pasipriešinimo paankstinti antrąjį turą. Kartą prieš tai juk nepavyko paankstinti rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą?

V.Landsbergis. Nepavyko. Mes reikalavome gana įsakmiai, kad rinkimai Lietuvoje įvyktų jau rudenį, bet tuometė Aukščiausioji Taryba su šiuo Sąjūdžio reikalavimu nesutiko.

A.Medalinskas. Ar tai reiškia, kad tada sovietinės Lietuvos valdžia buvo stipresnė nei po pusės metų, 1990 metų vasario-kovo dienomis, kai valdžia nusileido Sąjūdžiui?

V.Landsbergis. Ir tada aiškinome jiems, kad jie neturi autoriteto, todėl reikia pradėti valdyti kitaip: su tikru mandatu ir su tikra Vyriausybe. Bet jie aiškino, kad gali surengti rinkimus tik taip, kaip numatyta LTSR Konstitucijoje - vasario mėnesį. Mes nekovojome, nedarėme demonstracijų reikalaudami pagreitinti rinkimus, sakėme, darykime taip, jeigu kitaip neišeina. Tačiau mūsų tikslas buvo, kad tai būtų tikri rinkimai. Mes jau buvome spėję pasiekti, kad sovietų kariuomenė būtų eliminuota iš rinkimų, t. y. kad nebalsuotų kareiviai. Per specialų įstatymą dėl būsimosios pilietybės balsuoti galėjo tik nuolatiniai gyventojai, prilyginti piliečiams, ir nei turistai, nei kareiviai, kurie laikinai atlieka tarnybą atvykę iš kitur, tokios teisės negalėjo turėti. Aukščiausioji Taryba priešinosi šiai mūsų nuostatai, tačiau pagąsdinome, kad surengsime referendumą, kurį žmonės palaikys. Veikėme per atkurtą Demokratų partiją, kuri skelbė, kad rinks parašus referendumui. Ši spaudimo priemonė paveikė.

A.Medalinskas. Kovo 11-ąją reikėjo ne tik paskelbti nepriklausomybę, bet ir priimti daug kitų svarbių teisės aktų, kurie užtikrintų valstybingumo idėjos tęstinumą su tarpukario Lietuva ir Vasario 16-osios Aktu bei turėtų teisinį pagrindą tolesniems valstybės kūrimo veiksmams.

B.Kuzmickas. Viena iš nepriklausomybės paskelbimo sėkmės sąlygų buvo labai apgalvotas, teisiškai motyvuotas ėjimas, procedūrų seka, prie kurios nebūtų galima teisiškai prisikabinti net ir žiūrint iš Maskvos. Tai buvo padaryta ir tapo dideliu pasiekimu. Vėliau aiškinta, kad lietuviai teisiškai "apžaidė" ir Kovo 11 -osios Aktą, ir visą Nepriklausomybės atkūrimo procedūrą. Niekas negalėjo prisikabinti. Tai darė labai gerą poveikį ir tiems užsienio žurnalistams, apžvalgininkams, kurie domėjosi šiuo reikalu ir sekė Lietuvos demokratinį judėjimą nuo pat Sąjūdžio atsiradimo.

K.Motieka. Ruošdami įstatyminę bazę nepriklausomybės paskelbimui viską labai kruopščiai tikrinome ir su Vakarų šalių specialistais. Buvau nusiųstas net į Paryžių, pas Konstitucinio Teismo pirmininką, kur klausėme, kaip jis žiūrėtų į Laikiną pagrindinį įstatymą, kuris turėjo tapti lyg ir šalies Konstitucija, kai LTSR, o vėliau trumpam atstatytos 1938 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos veikimas būtų sustabdytas. Pokalbyje dalyvavo ir Prancūzijos lietuvių bendruomenė pirmininkas Ričardas Bačkis, vėliau ambasadorius Prancūzijoje. Teismo pirmininkas neįžvelgė jokių teisinių klaidų mūsų kelyje. Be to, buvo atvažiavę ir keturi kongresmenai iš JAV, su kuriais taip pat buvo tariamasi. O jie, norėdami užmaskuoti šį savo atvykimo tikslą, teigė, kad vieno iš jų protėviai yra kilę iš Lietuvos ir jis nori susitikti su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Visa tai vyko Kovo 11-osios išvakarėse.

B.Kuzmickas. Darbas kovo 11-osios išvakarėse vyko dieną ir naktį, o kartu pagal galimybes žvalgėmės, kokia galėtų būti užsienio šalių, visų pirma, didžiųjų valstybių, nuomonė. Dabar galime pripažinti, kad mus lydėjo sėkmė. Juk aplinkybės nei Rytuose, nei Vakaruose nebuvo palankios Lietuvos nepriklausomybei. Laimėjome, nes darėme valingus ir teisiškai motyvuotus žingsnius. Tam nebuvo pasirengę nei Vakaruose, nei Rytuose.

A.Medalinskas. Ir vis dėlto, nepaisant šių pasirengimų net kovo 10 dienos vakare susirinkę į lemtingą posėdį Sąjūdžio deputatai nebuvo tikri, kad Aukščiausioji Taryba kovo 11 dieną skelbs Lietuvos nepriklausomybę?

R.Ozolas. Taip. Bendros nuomonės, tikrumo dar aiškiai trūko.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS


Kas pastūmėjo Sąjūdžio išrinktus deputatus, dar kovo 10-osios vakare abejojusius, ar kovo 11 dieną skelbti Lietuvos nepriklausomybę, galutinai apsispręsti, taip pat apie kitus svarbius, Lietuvos visuomenei nežinomus ar mažai žinomus tų dienų įvykius skaitykite kovo 10 d. "Lietuvos žinių" apskritojo stalo diskusijos tęsinyje "Nežinomi Kovo 11-osios Akto istorijos puslapiai".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"