TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ekonominė krizė ir žmogaus teisės

2014 10 18 6:00
Mokslinės konferencijos dalyviai. Edgaro Kurausko nuotraukos

Šių metų spalio 10-11 dienomis Lietuvos Respublikos prezidentūroje vyko Vilniaus universiteto Teisės fakulteto (VU TF) tarptautinė mokslinė konferencija "Ekonominės krizės iššūkiai žmogaus teisėms“. Joje buvo nagrinėjama, kokį poveikį ekonominės krizės laikotarpiu priimti teisėkūros ir teisės taikymo sprendimai padarė Lietuvos ir kitų valstybių teisinėms sistemoms, jose įtvirtintoms žmogaus teisėms ir laisvėms, tie sprendimai buvo vertinami atitikties demokratinės visuomenės teisiniams standartams požiūriu.

Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą konferencijos dalyviams perskaitė jos vyriausioji patarėja dr. Rasa Svetikaitė, į susirinkusiuosius kreipėsi l.e. VU rektoriaus pareigas prof. habil. dr. Jūras Banys ir VU TF dekanas prof. dr. Tomas Davulis. Įžanginį pranešimą skaitė Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas, buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas prof. dr. (HP) Egidijus Kūris. Pirmą konferencijos dieną ekonominės krizės poveikį darbo ir socialinėms teisėms savo pranešimuose pristatė prof. dr. Williamas K. Roche'as (Airija), prof. dr. Michele Tiraboschi (Italija), doc. dr. Daiva Petrylaitė ir dr. Vida Petrylaitė (VU); mokesčių teisės klausimus ekonominės krizės kontekste nagrinėjo doc. dr. Aistė Medelienė ir dr. Mindaugas Lukas (VU); iššūkius atsakingo valdymo standartams aptarė prof. dr. Arvydas Andruškevičius (VU). Antrą konferencijos dieną ekonominės krizės įtaką pilietinėms ir politinėms žmogaus teisėms bei teismų nepriklausomumui aptarė prof. dr. Antoine'as Buyse (Nyderlandai), dr. Noelle Higgins (Airija), KT pirmininkas prof. dr. Dainius Žalimas, dr. Elena Masnevaitė, dr. Vygantė Milašiūtė ir dr. Indrė Isokaitė (VU).

Konferencijos tikslas - supažindinti teisininkus ir akademinę bendruomenę, taip pat platesnę visuomenę su VU TF mokslininkų įgyvendinamu ir Europos socialinio fondo lėšomis pagal 2007-2013 metų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ VP1-3.1-ŠMM-07-K priemonę „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (Visuotinė dotacija)" finansuojamu projektu „Ekonominės krizės (recesijos) iššūkiai teisės viešpatavimui ir žmogaus teisėms“ Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-085. VU mokslininkai ėmėsi ambicingo siekio: kompleksiškai išanalizuoti ir pateikti mokslines įžvalgas apie 2008 metais prasidėjusios ekonominės krizės poveikį Lietuvos teisinei sistemai teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių požiūriu. Tyrimas apima 2008–2014 metų teisėkūros ir teisės taikymo sprendimus. Jo rezultatai bus pristatyti atskiru leidiniu.

Kalbamės su projekto vadovu prof. Egidijumi Kūriu.

- Šį mokslinį tyrimą turbūt galima palyginti ir su bandymu tapyti nuolat kintančios mūsų visuomenės paveikslą. Kaip kilo jo idėja?

- Kiekvienas teisės mokslininkas, kuris gilinasi į tam tikrą teisės sritį, suvokia, kad jo išvados tėra didesnio paveikslo dalis. Tai pasakytina ir apie 2008-aisiais Lietuvą bei kitas šalis užklupusios ekonominės krizės poveikį atskiroms teisės sritims. 2012 metais Lietuvos mokslo tarybai paskelbus Visuotinės dotacijos konkursą ir TF mokslininkų kolektyvui jį laimėjus, atsirado galimybė tas dalis pabandyti sujungti į visumą. Yra daug publikacijų apie tai, kokį poveikį krizė padarė Lietuvos ūkiui, užsienio prekybai, žmonių buičiai, bet kol kas mažai tirta, kaip ji paveikė mūsų teisinę sistemą, žmogaus teisių sampratą, o kartu ir sampratą tų standartų, kuriuos turi atitikti žmogaus teisių įtvirtinimas ir gynimas. Bandant įveikti krizę kai kurios žmonių teisės buvo susiaurintos ar mažiau ginamos. Sprendimų priėmėjai tam turėjo argumentų. Keliame hipotezę, kad bent kai kurie jų gali būti pagrįsti, nes krizė suponuoja, jog tam tikri, atrodo, laiko patvirtinti teisiniai standartai, kurie yra privalomi „normaliais laikais“, tampa „paslankūs“? Bet kur riba? Antai, ar toleruotina, kad siekiant įveikti krizę įstatymai įsigalioja vos juos išleidus, nedavus žmonėms laiko pasirengti teisinio reguliavimo pokyčiams? Sprendimai, kurie gali būti pateisinami ekonominio efektyvumo požiūriu, demokratinės visuomenės teisinių standartų, teisės viešpatavimo, žmogaus teisių apsaugos požiūriu gali būti vertinami kitaip. Kita vertus, galima klausti, ar teisiškai pagrįsti tie sprendimai, dėl kurių menkiau apsaugoti gyventojų sluoksniai nukentėjo nuo krizės labiau?

- Savo pranešime minėjote trejopą įtampą arba priešpriešas, kurias tokios krizės išryškina žmogaus teisių kontekste. Kokios jos?

- Pirmoji jų turbūt akivaizdi. Tai įtampa tarp teisės aktuose įtvirtintų teisių ir jų garantijų, kurios per krizę gerokai sumenksta. Argi ne fiktyvi yra teisė, kuri neužtikrinama, – ne dėl to, jog valstybė stokoja geros valios, bet todėl, kad ji tiesiog nepajėgi tos teisės užtikrinti? Tai įtampa tarp formalios teisės ir realaus gyvenimo. Pietų Amerikoje yra valstybių, kurių konstitucijose įtvirtintos tokios socialinės programos, kurių jos dar ilgai negalės įgyvendinti. Kai kurios šalys į rytus nuo Lietuvos skelbiasi esančios socialinės valstybės, nors geriausiu atveju tai tėra siekiamybė. Kalbant apie Lietuvą galima prisiminti 2001-2002 metus, kai buvo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymų nuostatos, įpareigojančios Seimą patvirtinti tokį valstybės biudžetą, kurio tam tikras procentas ar net viso BVP procentas turėjo būti skiriamas numatytoms reikmėms: žemės ūkiui, aukštajam mokslui, sveikatos apsaugai. Jei šios nuostatos būtų buvusios vykdomos, kitoms sritims finansavimo tiesiog būtų nelikę. Paradoksalu, bet mus gelbėjo tai, kad tie įstatymai nebuvo vykdomi.

Mokslinės konferencijos dalyviai

Antra įtampa – tarp teisės ir politikos. Teisei čia atstovauja teismai, politikai – įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Pastarųjų metų KT jurisprudencijoje buvo nutarimų, kuriuose tam tikras tų politinių valdžių nustatytas „antikrizinis“ reguliavimas pripažintas pažeidžiančiu Konstituciją, tačiau kai kuriuose tam tikri iki tol turėtų subjektinių teisių „apkarpymai“ buvo pateisinti. Įstatymų leidėjai ir vykdomoji valdžia, siekdami kuo greičiau ir efektyviau suvaldyti bei įveikti krizę, priima skubius ir galbūt skausmingus sprendimus. Prezidentės sveikinime konferencijos dalyviams pasakyta, kad siekiant įveikti krizę tam tikrų aukų tiesiog negalima išvengti. Su tuo nepasiginčysi. Bet kur ta riba, kurią peržengus auka (juoba ne savanoriška) tampa jau nebepateisinama? Kokias piliečių teises politinės valdžios gali reikalauti paaukoti, kokius lūkesčius joms leistina siaurinti, ir kiek? O svarbiausia, kaip turi būti kontroliuojami teises ir lūkesčius siaurinantys arba išvis nubraukiantys politiniai sprendimai? Krizės ateina, praeina ir, deja, vėl ateina. „Normaliais laikais“ tai daro teismai...

- Teismai, garantuodami teisės viešpatavimą, suvaržo politikus, priimančius gal ir efektyvius, bet skausmingus sprendimus. Atrodo, politikų reakcija į tokį varžymą gana neigiama?

- Suprantama, ne visiems tai patinka. Teko skaityti, kad neseniai vienas Vyriausybės narys priekaištavo KT už universitetų autonomijos palaikymą. Galima suprasti politikus, kuriems politikos teisinės ribos atrodo per siauros. Kita vertus, itin plačios ribos šiaip jau yra didelė grėsmė. Bet gal iš tiesų krizės laikotarpiu jos turi būti ne tokios griežtos? Projekto dalyviai stengiasi į šią problemą žvelgti atviru žvilgsniu, be išankstinių nuostatų. Apie galutines tyrimo išvadas dar anksti kalbėti. Tačiau akivaizdu, kad kartais antiteisinis polėkis siekia itin toli. Taip yra ne vien Lietuvoje. Ištikus krizei pasipila politikų iniciatyvos uždrausti teismams tikrinti „antikrizinių“ sprendimų teisėtumą. Tai reikštų palikti politiką be teisės kontrolės. Ir Lietuvoje kartais paraginama eiti Vengrijos keliu – neleisti teismuose ginčyti vadinamųjų ekonominių įstatymų. Tokių siūlymų trumparegiškumą patys siūlytojai pajunta vos atsidūrę opozicijoje. Deja, neteko girdėti, kad šioje diskusijoje kas nors būtų priminęs Konstitucinio Teismo 2006 metų nutarimą vadinamojoje cukraus kvotų byloje, kai KT pats nubrėžė savo intervencijos į ūkio reguliavimą ribą.

- Bet grįžkime prie trečios jūsų paminėtos įtampos. Santykinai pavadinote ją įtampa tarp teisės ir visuomenės. Koks mūsų visuomenės portretas?

- Turėjau galvoje pirmiausia tai, kad mano įvardyta antroji įtampa – tarp politikos ir teisės – gali pakrypti į vieną arba į kitą pusę. Kuri svarstyklių lėkštė nusvers, labai priklauso nuo visuomenės požiūrio į teisės vertybes ir tuos teisinius standartus, kuriuos turi atitikti politiniai sprendimai. Tarp jų ir tie, kuriais bandoma įveikti krizę. Įgyvendinant projektą reprezentatyvią apklausą atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų agentūra „Factus“. Apklausos rezultatų (jie apima daug šimtų puslapių) analizė, apibendrinimas, išvados – tai darbas, kurį mums dar reikia atlikti. Bet šiek tiek atskleisiu, kas matyti iš pirmo žvilgsnio. Kai kurie atsakymai rodo, kad visuomenės sąmonėje kartais politika ima viršų, o ne teisė. Tarkime, į klausimą, ką rinktumėtės, ar ekonominę gerovę, ar demokratiją, daugiau kaip pusė respondentų atsako - ekonominę gerovę. Trumpoka atmintis: demokratijos neturėjome ištisus dešimtmečius, o kokią tada turėjome ekonominę gerovę? Kitas atsakymas: apie 90 proc. respondentų teigia esą nusivylę demokratija Lietuvoje, o net trys ketvirtadaliai – išvis nusivylę demokratija kaip valdymo forma. Tačiau be visuomenės pagarbos teisei nebūna ir demokratijos. Vis dėlto dauguma respondentų mano, kad teisinis nihilizmas būdingas ne paprastiems visuomenės nariams, o tik politikams ir verslo atstovams. Nesavikritiška visuomenė – palanki dirva antiteisinėms ir antipilietinėms nuotaikoms, įskaitant ir nemotyvuotą nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Tačiau tyrimo išvadas formuluosime tik gerai apmąstę ir išanalizvę apklausos rezultatus.

- Ar tyrimas, apie kurį kalbame, gali būti įdomus ir kitų šalių mokslininkams?

- Tikimės, kad mūsų tyrimas nušvies tam tikrus klausimus apie paisymą arba nepaisymą teisės imperatyvų, kurie „normaliais laikais“ tarsi visiems savaime suprantami, tačiau ekonominės krizės akivaizdoje permąstomi. Nors šis tyrimas yra apie Lietuvą, jo pagrindinė problema būdinga anaiptol ne vien Lietuvai. Antai teismų (pirmiausia konstitucinių) sprendimų, kuriais buvo delegitimuoti ir kaip teisiškai nepateisinami nuvainikuoti net nemažą ekonominį efektą galėję duoti „antikriziniai“ teisės aktai, Europoje priimta nuo Portugalijos iki Latvijos, taip pat viršnacionaliniu lygmeniu. Lietuvos patirtis kitų šalių tyrėjams gali būti ne mažiau įdomi nei mums - jų patirtis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"