TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ekspertai: be Partnerystės įstatymo pirmiausiai kenčia heteroseksualai

2011 10 31 12:43

Oficialios homoseksualų partnerystės šalininkai rado naują ginklą oponentams. Neįteisinus tos pačios lyties asmenų santykių ir sukūrus kitų kliūčių šie gali atsakyti darniu ir ilgu bendru gyvenimu, mat žmonių psichologija dažnai skatina elgtis priešingai, nei reikalauja norma. Anot jų, keletą metų įstatymų leidėjų filtro niekaip nepraeinantis Partnerystės įstatymas, kurio projektą neseniai vėl užregistravo Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė, aktualus ne vien homoseksualams, bet ir tradicinėms poroms.

„Kuo labiau aplinkiniai prieštarauja santuokai, tuo santykiai stiprėja“

Prieš kelias dienas kino centre „Skalvija“ Vilniuje buvo parodytas dokumentinis filmas „Edi ir Tėja: labai ilgos sužadėtuvės“ apie islandes, kurios po tik 42 metų bendravimo išsikovojo teisę susituokti. Moterys nuo 1960-ųjų atkakliai grūmėsi asmeniniuose ir politiniuose mūšiuose, kol galiausiai įteisino savo santykius.

Po peržiūros auditorija ir grupelė ekspertų aiškinosi, kam reikalinga tos pačios lyties asmenų santuoka ir partnerystė, kuo santykių formalizavimas teisiškai ir psichologiškai skiriasi nuo bendro gyvenimo de facto.

Jaunimo psichologinės pagalbos centro psichologas Paulius Skruibis prisiminė, kaip viena pažįstama mergina prieš pat vestuves persigalvojo. Paaiškėjo, kad ji net po ilgos draugystės negalėjo pasiryžti santuokai, nors siūlė ir toliau gyventi kartu. Abejonė, ar draugas yra „tas žmogus“, sustabdė nuo antspaudo pase, kuris, daugelio įsitikinimu, nieko nereiškia. „Mes centre pasirašome sutartis su savanoriais, kuri tam tikrą susitarimo galią. Jei kažką pažeistų, teisme jų tikrai nepersekiotume, bet pasakyti, kad darysiu taip ir taip, - viena, o pasirašyti – kita. Tokie simboliai turi turinį“, - kalbėjo P.Skruibis.

„Po simboliniais ir teisiniais dalykais glūdi paprastos tiesos – ar mes traktuojame žmones vienodai? - retoriškai klausė dailės kritikė Laima Kreivytė. - Jei manome, kad gėjai ir lesbietės yra kažkuria prasme neįgalūs, kaip įsivaizduoja dalis visuomenės, - kad už juos reikia nuspręsti... Nėra išeitis galvoti ir bandyti pakeisti situaciją terapiniais būdais – su pyragu ar botagu, kažką paglosčius, apgavus.“

Anot P.Skruibio, psichologai yra pastebėję, jog kuo labiau aplinkiniai prieštarauja poros santuokai, tuo jos santykiai darosi stipresni.

„Tai gal nereikia kelti Partnerystės įstatymo klausimo? - sureagavo diskusijos moderatorė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė. - Sukurkime kuo daugiau kliūčių ir turėsime pavyzdinius asmeninius santykius. Galėsime rodyti heteroseksualiai daugumai.“

„Jei nuostabioji dešinioji radikalų svajonė išsipildytų – neliktų gėjų, lesbiečių, kaip jiems būtų liūdna! Lenkų nebebūtų... Ant ko tuomet statyti tautinę valstybę? - ironizavo L.Kreivytė. - Žmonės neįvertina, kiek svarbus kitoniškumas, kiek iš jo gauna. Yra tik abstrakcijos – vaikšto abstraktūs lenkai, kurie viliasi išplėšti Vilnių, vaikšto abstraktūs gėjai, kurie kėsinasi į vaikus... O kai pradedi galvoti „mano draugas, brolis“, atrodo kitaip.“

Be įstatymo kyla keblumų dėl paveldėjimo ir bendrų vaikų

Teisininkas Vytautas Mizaras siūlė nesistengti sureguliuoti teisiškai visas įmanomas santykių formas. Tačiau jis pripažino, kad jei vieni žmonės gali būti patenkinti faktiškai gyvendami kartu, be jokių formalių įsipareigojimų, kiti pasijunta oriai tik atlikę santuokos ritualą. „Mano pozicija tokia – teisė turi būti tokia, kad numatytų įvairias galimybes pasirinkti. Dvi asmenybės turi turėti teisę pasirinkti bendro gyvenimo formą, o teisės uždavinys ją suteikti“, - kalbėjo V.Mizaras.

 

Jo žodžiais, gyvenimas yra ne vien romantika, taigi būtina ir tam tikra apsauga. Ilgalaikiuose santykiuose vienas iš partnerių gali tapti silpnesnis, tuomet išryškėja turtiniai aspektai, būtinybė silpnesnįjį apsaugoti nuo stipresniojo. „Teisė turi numatyti kiek įmanoma lygiateisiškesnę apsaugą nepriklausomai nuo pasirinktos šeiminio gyvenimo formos“, - pažymėjo teisininkas.

P.Skruibis apgailestavo, kad Lietuvos visuomenė nesubrendusi daugybei dalykų. Pavyzdžiui, tik mažuma norėtų gyventi šalia juodaodžio, užtat didesnė dalis pasisakytų už mirties bausmę. „Visi bandymai sukurti kažką homogeniško, kad visuomenė būtų vienoda, baigiasi fiasko. Paimkime bet kurią uždarą bendruomenę, suvienytą tam tikro požiūrio, - joje atsiranda keistų dalykų. Žmonija pagrįsta įvairove, kuri padeda prisitaikyti prie aplinkos. Jei visi būtume vienodi, pasikeitus sąlygoms išmirtume. Kas būna užribyje, pasikeitus gyvenimo sąlygoms dažnai pasidaro norma ir atvirkščiai.“

Savo ruožtu M.Jankauskaitė atkreipė dėmesį į daugelio visuomenės grupių marginalizavimą. „Filme matėme ne tik lesbietišką aistrą, bet ir seno žmogaus seksualumą, kuris yra visiškas tabu, apie kurį negalima šnekėti. Bet jis nesibaigia moteriai sulaukus 35-erių, kai dingsti iš žiniasklaidos arba esi parodomas vaiduoklio pavidalu. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad jaunas žmogus yra iki 45 metų. Marginalizacijos procesas yra didesnis, jis liečia ne tik homoseksualus.“

Pasak M.Jankauskaitės, jei Konstitucijoje būtų įtvirtinta nuostata, kad šeima yra tik susituokę žmonės, visų pirma nukentėtų heteroseksualai, vieni auginantys vaikus ar nenorintys registruoti santuokos.

Neįteisinus partnerystės, kaip santykių formos, kyla neaiškumų dėl tokių dalykų, kaip paveldėjimas ar vaikų išlaikymas. Šiuo metu mirus asmeniui jo antroji pusė, jei nebuvo sudaryta santuoka, gali paveldėti turtą tik testamentu, bet ne automatiškai, kaip artimiausias žmogus. Todėl V.Mizaras sukritikavo M.A.Pavilionienės įregistruotą projektą kaip pasenusį ir tobulintiną. Jis buvo rengtas dar 2002 metais ir nereglamentuoja kai kurių aktualių dalykų.

Apibendrindamas diskusiją P.Skruibys piktinosi, kad Lietuvoje esama nemažai žmonių, kurie nejaučia priešiškumo homoseksualams, tačiau išlieka pasyvūs stebėtojai. „Jei klasėje vienas vaikas tyčiojasi iš kito, o trečias žiūri, nėra gerai. Daugelis žmonių jaučiasi patogiai, tiesiog sakydami: aš nieko prieš. Vien pasakyti, kad nemuščiau žmogaus, kurį tamsioje gatvėje lupa, neužtenka. Man vis mažiau patinka ir tarptautinių dalykų minėjimas, nes taip eksternalizuojame problemą. Yra Europos Sąjunga, kuri kažko nori, reikalauja iš mūsų, lietuvių. Paprasta atskirti „jie – mes“. Būtų gerai, kad žiūrėtume be ES, o patys. Mes patys turime sutvarkyti. Lengva sukurti išorinį priešą, iškrypusius europiečius, kurie kažko iš mūsų nori.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"