TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ekspertė: nė viena žmogaus teisė dar nėra užtikrinta

pixabay.comnuotrauka

Nors Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo pasirašyta dar 1948 m., valstybių požiūris į žmogaus teises iki šiol sunkiai keičiasi, LRT RADIJUI sako Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė Gintarė Žukaitė. Jos žodžiais, pasaulyje tebeegzistuoja vergovė, o žmonių kankinimų atvejų užfiksuota ir Lietuvoje, taigi galima teigti, kad nė viena žmogaus teisė pasaulyje dar nėra visiškai užtikrinta.

– 1948 m. pasirašyta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Kokia šio dokumento reikšmė?

– Tai buvo labai naujas įvykis. Iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo jokių tarptautiniu mastu žmogaus teises reglamentuojančių dokumentų, nors nacionalinėje teisėje tokių dokumentų būta, tarkim, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Konstitucija, Teisių bilis, Prancūzijos revoliucijos metu priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Poreikis kalbėti apie žmogaus teises tarptautiniu mastu atsirado dėl Antrojo pasaulinio karo metų įvykių: holokausto, tautų genocido, persekiojimų ir pan. Tokių įvykių valstybės nebenorėjo išgyventi antrąkart, buvo nuspręsta, kad reikia vengti žmogaus teisių pažeidimų. Viena iš deklaracijos iniciatorių buvo Eleanora Roosevelt, JAV prezidento Franklino D. Roosevelto žmona.

Dauguma valstybių balsavo už deklaracijos pasirašymą, tačiau aštuonios susilaikė. Tarp jų buvo ir šešios sovietinio bloko narės. Šios valstybės susilaikė dėl to, kad deklaracijoje buvo įtvirtinta žmogaus teisė laisvai judėti – išvykti iš valstybės arba atvykti į ją. Kitos dvi susilaikiusios valstybės – tai Saudo Arabija ir Pietų Afrikos Respublika (PAR). Saudo Arabija susilaikė dėl įtvirtintos galimybės laisvai rinktis religiją ir dėl moterų bei vyrų lygybės principo. PAR abejojo dėl to, kad visi žmonės yra lygūs. Tuo metu šalis vykdė apertheidą, juodaodžių agregacinę politiką.

– Jau užsiminėte apie skepticizmą. Kodėl valstybių požiūriai į šią deklaraciją išsiskiria?

– Skepticizmas išlieka iki šių dienų. Dėl deklaracijos diskutavo ir ją priėmė 56 valstybės, bet dabar pasaulyje jau yra beveik 200 valstybių. Todėl atsiranda ir daugiau skirtingų požiūrių.

Musulmoniškos valstybės teigia, kad ši deklaracija – tai Vakarų produktas, ja propaguojamos Vakaruose išpažįstamos žmogaus teisės ir laisvės, kad dokumente neatsižvelgiama į kultūrines ir religines realijas. Panašią nuomonę reiškia ir Afrikos bei Azijos valstybės. Anot jų, žmogaus teisės turėtų būti kultūriškai pritaikomos, todėl ne visos deklaracijoje įtvirtintos teisės yra aktualios.

Rengiamos alternatyvios deklaracijos, kuriose labiau atspindima religinė ir kultūrinė įvairovė. Tačiau kyla klausimas, ar žmogaus teisės nulemiamos kultūriškai. Nejaugi galima sakyti, kad tokios žmogaus teisės, kaip teisė į gyvybę, teisė nebūti laikomam vergovėje ar nebūti kankinamam yra kultūriškai nulemtos? Žmogaus teisės negali priklausyti nuo konteksto.

– Kaip žmogaus teises sekasi įgyvendinti šiomis dienomis?

– Nė viena žmogaus teisė pasaulyje dar nėra visiškai užtikrinta. Pavyzdžiui, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje yra įtvirtinta teisė, kad niekas negali būti laikomas vergovėje. Atrodo, galėtume manyti, kad šiais laikais vergovė ir neegzistuoja, tačiau yra visai kitaip. Egzistuoja ne tik tradicinė vergovė, bet ir modernioji, t. y. moterų, vaikų seksualinis išnaudojimas, menkai atlyginamas vyrų darbas statybose, gamyklose. Pavyzdžiui, viena iš šalių, kurioje tebeegzistuoja tradicinė vergovė, – Mauritanija, 4 mln. gyventojų turinti Afrikos šalis. Joje net 10–20 proc. gyventojų verčiami neatlygintinai dirbti namuose ir laukuose, o apie laisves ar teises nelieka nė kalbos. Nors oficialiai vergovė šioje šalyje panaikinta prieš 30 metų, kriminalizuojantis vergovę įstatymas priimtas tik mažiau nei prieš dešimtmetį. Mauritanijoje už patraukimą vergovėn vis dar nėra baudžiama. Modernios vergovės aukų šiandien suskaičiuojama apie 27 mln.

Kita Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta teisė – nebūti kankinamam. Atlikti tyrimai rodo, kad du trečdaliai pasaulio valstybių – net demokratinės, žmogaus teisių skleidėjomis besivadinančios šalys – kankinimus tebetaiko. Pavyzdžiui, JAV įtariamieji terorizmu laikomi kalėjimuose, nepareiškus jiems kaltinimų, žmonėms neleidžiama miegoti, neduodama maisto, jie prievartaujami, išrengiami nuogai.

Dar viena, ypač musulmoniškose valstybėse, labai pažeidžiama žmogaus teisė – sukurti šeimą. Kasmet apie 15 mln. nepilnamečių mergaičių ištekinamos prievarta, dažnai ir už daug vyresnių vyrų. 78 pasaulio valstybėse homoseksualūs santykiai kriminalizuojami. Nėra ne tik įteisintos civilinės santuokos, bet už homoseksualius santykius vis dar baudžiama, o aštuoniose valstybėse už tai taikoma net mirties bausmė. Taigi nėra užtikrinama teisė sukurti šeimą, nors tokia buvo įtvirtinta dar 1948 m. Pavyzdžiui, JAV baltaodžių ir juodaodžių teisių įstatymas panaikintas tik 1967 m., dar visai neseniai.

– Ką tai rodo? Ar oficialiai pasirašyti dokumentus yra lengviau, nei priimti politinius sprendimus?

– Tai rodo, kad žmogaus teisės visuomenėje neprigyja taip greitai, kaip norėtume. Pasirašius deklaraciją, valstybės požiūris taip staigiai nepasikeičia. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo pasirašyta kaip siekiamybė, kurią įgyvendinti trunka ilgai. Net ir tos valstybės, kurios skatina žmogaus teises, nėra visiškai pasirengusios jas įgyvendinti. Puikus pavyzdys – Šveicarija. Šioje vienoje labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių moterys gali balsuoti tik nuo 1971 m. O tai tik paprasčiausia žmogaus teisė dalyvauti valstybės politiniame gyvenime.

– Nuo 1948 m. prabėgo nemažai laiko. Kokie punktai galėtų ar turėtų papildyti šiandieninę žmogaus teisių deklaraciją?

– Kasmet atsiranda 1948-ųjų deklaraciją papildančių dokumentų. Pirmieji dokumentai – Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas – buvo priimti praėjus vos 20 metų po deklaracijos pasirašymo. Pasirašiusios paktus, įvairias konvencijas, valstybės įsipareigoja jų laikytis. Numatomi ir tam tikri mechanizmai, kaip priversti valstybes laikytis savo įsipareigojimų.

Priimamos konvencijos siekiant užtikrinti neįgalių žmonių, migrantų, darbuotojų, vaikų, moterų teises. Teisės tos pačios, tačiau stengiamasi jas specifikuoti tikslinei auditorijai, didesnį dėmesį skirti žmogaus teisių pažeidimams būtent toje žmonių grupėje.

– Kokias teises užtikrinti sekasi geriausiai?

– Matome didžiules valstybių ir tarptautinės bendruomenės pastangas siekiant užtikrinti žmonių teisę į mokslą, ypač į pradinį išsilavinimą. Palyginti su 1990 m., dabar bent per pusę sumažėjęs nemokančių skaityti ir rašyti vaikų skaičius. Vis dėlto tokių vaikų dar apie 60 mln., daugelis jų – mergaitės. Džiugu, kad tokių vaikų mažėja, tačiau situacija vis dar sudėtinga.

Laisvo judėjimo teisė įgyvendinama daugelyje pasaulio valstybių, tačiau, jei kas nors nori išvykti iš Kubos ar Nepalo, vis dar privalo gauti vizą. Valstybė ją gali suteikti arba nesuteikti. Šiaurės Korėjos net neminiu, nes ir taip suprantame, kokia situacija šioje šalyje.

Dabar formuojasi „Islamo valstybė“. Čia išvykti iš valstybės neįmanoma. Panorę išvykti persekiojami, su jais susidorojama.

Pradedama įteisinti ir vienos lyties santuokas, tačiau tai tendencija būdinga labiau išsivysčiusioms Vakarų valstybėms. Galime daryti išvadą, kad situacija gerėja, tačiau problemų yra visose srityse.

– Kokios valstybės žmogaus teisių stebėtojų vertinamos palankiausiai?

– Dažniausiai tai – Skandinavijos šalys. Jose labai gerai užtikrinamos ne tik pilietinės ir politinės teisės, kurios nereikalauja didelių finansinių investicijų, bet ir ekonominės, socialinės, kultūrinės. Dar galima paminėti Kanadą, jau ir Australiją, nors prieš 10–15 metų to pasakyti negalėjome. Australijoje buvo ribojamos aborigenų teisės, vykdoma asimiliacinė politika, bet pamažu to atsisakoma.

Vakarų valstybės žmogaus teises apibrėžė, įtvirtino, todėl šioms šalims geriausiai ir sekasi jas įgyvendinti. Kai kurie regionai deklaruotų žmogaus teisių net nenori pripažinti, todėl natūralu, kad jų progresas žmogaus teisių srityje menkesnis.

– Kokia situacija Lietuvoje?

– Žmogaus teisės mūsų šalyje pakankamai gerai užtikrinamos, nors pastabų iš žmogaus teisių organizacijų ar Jungtinių Tautų komiteto susilaukiame. Esame viena tų valstybių, kuriose pasitaiko kankinimų, tačiau tai nėra dažni atvejai. Vis dėlto asmenys iki teismo proceso sulaikomi, būna sumušimų.

Kita problema – nelygus moterų ir vyrų darbo užmokestis. Moterys gauna apie 12–15 proc. mažesnį atlyginimą, palyginti su vyrais, dirbančiais tą patį darbą. Skirtumas nėra didelis, tačiau jis egzistuoja.

Lietuvoje neįteisinta homoseksualių žmonių civilinė santuoka. Tai yra jų teisės kurti šeimą pažeidimas. Kartais gauname pastabų, kad mūsų šalyje taikoma diskriminacinė politika tokių asmenų atžvilgiu.

Socialinių žmogaus teisių srityje ne visiems mūsų šalyje užtikrinama pakankama socialinė apsauga, tačiau tai priklauso nuo valstybės ekonominių ir socialinių išteklių. Vis dėlto Lietuva apibūdinama kaip užtikrinanti ir gerbianti žmogaus teises valstybė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"