Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

Emigracija neaplenkia ir Bažnyčios: mūsiškius pakeis kunigai iš Lenkijos ir kitur?

 
Scanpix nuotrauka

Kunigo kelią renkasi vis mažiau jaunuolių, o kaimuose uždaromos parapijos, nors katalikybė – neatsiejama lietuvių tapatybės dalis. Tokie procesai pasaulyje vyksta jau seniai ir intensyviai, nors Lietuvoje šios tendencijos įsivyrauja lėčiau, bet vargu, ar pavyks jų išvengti. „Jau nuo XIX a. Europoje, Amerikoje didėja gyventojų koncentracija miestuose, tad savaime aišku, kad kaimų parapijų skaičius nyksta. Lietuvą šie procesai dar mažai palietę, bet jie neišvengiamai ateina“, – teigė Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos vicepirmininkas dr. Paulius Subačius.

Kai Europa buvo pakrikštyta, krikščionybė tapo vyraujančia religija, žmonės gyveno daug tolygiau pasiskirstę ir visoje Europoje tankėjo parapijų tinklas. Lietuvoje po krikšto irgi tankėjo parapijų tinklas, daug kaimiškų parapijų buvo įsteigtos XX a. pradžioje. Ilgainiui dėl demografinių procesų kaimuose parapijos pradėjo nykti, nes kai kuriuose kaimuose žmonių skaičius nesiekia nė šimto.

„Žemaitijoje, kur yra labai tankus mažų kaimiškų parapijų tinklas, pavyzdžiui, Telšių vyskupijoje, likę parapijų, kuriose net statistiškai likę tik porą šimtų žmonių, o realiai tų, kurie yra glaudžiau susiję su bažnyčia, ne tik pakrikštyti, bet kurie bažnyčią lanko ne tik sekmadienį, suskaičiuotume tik 50“, – LŽ sakė profesorius.

Nors parapijų skaičius pasaulyje mažėja, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 2000 metų Lietuvoje parapijų padaugėjo. Tiesa, šį skaičių reikėtų vertinti atsargiai. Pasak P. Subačiaus, į šį skaičių įeina ir parapijos, kurios buvo atkurtos po Nepriklausomybės, daug parapijų buvo atkurta miestuose, o dėl gyventojų koncentracijos miestuose kai kurios parapijos sujungiamos ar net įkuriamos naujos.

Gyventojų mažėjimo pasekmes jaučia ir pačios kunigų seminarijos, vyskupijos, dvasininkai. Pasak Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus vyskupų seminarijos rektoriaus Ramūno Norkaus, vyskupijos atsižvelgia į tai, kad miestuose didėja žmonių skaičius ir atitinkamai paskirsto kunigus, tad neretai vienam kunigui tenka aptarnauti kelias parapijas. Kunigų poreikis auga ir Lietuvių bendruomenėse užsienyje.

„Kaimuose kunigas nebebūna tik vienoje parapijoje – aptarnauja 2–3 parapijas. Kunigai dabar telkiami miestuose, kaip pas mus pavyzdžiui, Klaipėdoje vienoje parapijoje yra net 6 kunigai. Yra didelis poreikis Lietuvių bendruomenėje Londone: mūsų vyskupas jau 2 kunigus išsiuntė ten. Vyskupas neseniai išsiuntė vieną kunigą į Australijos lietuvių bendruomenę. Situacija yra labai kintanti šiomis dienomis, mes ją analizuojame: vyskupas susikviečia tarybą, sprendžia ir siunčia kunigus ten, kur jų tikrai reikia“ – pasakojo R. Norkus.

Kunigų skaičius nemažėja

Prieš šiek tiek daugiau nei dešimtmetį Lietuvos vyskupai buvo išplatinę pranešimą, kuriame teigiama, jog Katalikų bažnyčiai trūksta kunigų, o dėl mažo klierikų skaičiaus Vilkaviškio seminarijoje studijuojantys studentai buvo perkelti į Kauno kunigų seminariją. Vilkaviškio seminarija buvo uždaryta ir Lietuvoje liko trys kunigų seminarijos: Vilniuje, Kaune ir Telšiuose. Po kelių metų žiniasklaidoje pasirodė daugybė straipsnių, interviu su vyskupais apie tai, kad seminarijų auditorijos kasmet tuštėja ir jose studijuoja vos per pusantro šimto klierikų.

Tiesa, lyginant su 2000–2005 metais, kai seminarijose dar susirinkdavo šimtas ar daugiau klierikų, dabar jų skaičius tikrai mažas.

Jei lyginsime su dar ankstesniais metais, tai yra buvę taip, kad visoje seminarijoje buvo tik 3 klierikai.

„Šiuo metu Telšių kunigų seminarijoje studijuoja 11 jaunuolių, kiti jau neša dokumentus – bus nemažai stojančiųjų šiais metais. Praeitais metais įstojo 2. Yra dinamika: vienais metais daugiau įstoja, bet daug ir pasirenka išeiti, kitais metais įstoja mažai, bet lieka visi. Visaip yra, žiūrint, su kuo lyginsime. Jei lyginsime su 2000 metais, tai dabar yra mažiau. Bet jei lyginsime su dar ankstesniais metais, tai yra buvę taip, kad visoje seminarijoje buvo tik 3 klierikai“, – teigė R. Norkus.

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje šiuo metu yra 16 klierikų, daugiausiai klierikų yra Kauno kunigų seminarijoje – 20. Visų seminarijų duomenimis, kiekvienais metais jaunuolių, norinčių tapti kunigais ir besirenkančių studijas kunigų seminarijoje būna 2–4, o jaunuolių, supratusių, kad kunigo kelias ne jam ir metusių seminariją kasmet būna 1–2.

Kad klierikų skaičius atrodo mažas, lyginant su pirmaisiais nepriklausomybės metais, yra natūralu. Kunigų ir studentų skaičius seminarijose stipriai išaugo po nepriklausomybės, kadangi iki tol, sovietmečiu buvo ribojamas stojimas į seminarijas. Be to, tuo metu, P. Subačiaus teigimu, Lietuvių vyskupijų gretas papildė ir daug misionierių.

Ar kada nors apskritai jaunų vyrų, kurie jaustų tą tikrą pašaukimą , būtų pasiryžę tarnauti kitiems, atiduoti visą savo gyvenimą kitam, sau nieko nepasilikti, buvo daug?

„Daug dvasininkų atsirado per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Tai jaunesnioji kunigų karta, kurią sudaro pajėgaus amžiaus žmonės, kurie dar ilgai galės tarnauti. Prognozuočiau, kad po 20 metų bus šiek tiek mažiau kunigų ir vienam kunigų gali tekti aptarnauti 7 parapijas, o miestuose kunigų skaičius didės“ , – sakė P. Subačius.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 2000 metų Lietuvoje kunigų skaičius yra gana pastovus – 2000 metais Lietuvoje buvo 795 kunigai, 2015 – 794. Pakilimas buvo 2008–2014 metais, tuomet kunigų skaičius siekė 850. P. Subačiaus teigimu, Lietuvoje situacija kunigų skaičiaus atžvilgiu yra kelis kartus geresnė nei kitose šalyse.

„Vakarų šalyse visur mažėja dvasininkų. Taip atsitiko, kad kai Airiją valdė britai, anglikonybė buvo kaip valstybinė, dominuojanti religija, Airijai leido turėti tik vieną katalikišką kunigų seminariją. Seminarija didelė, kažkada joje būdavo po kelis šimtus klierikų. Prieš kelis metus man ten teko lankytis ir tuo metu ten buvo 13 klierikų, iš kurių tik vienas buvo airis. Kiti buvo lenkai, vokiečiai, afrikiečiai. Tad Lietuvos, lyginant su Airija, kuri tradiciškai labai katalikiška šalis, stiprios bendruomenės, padėtis yra kelis kartus geresnė“, – teigė P. Subačius.

Tarnystė – sunkus darbas

Pasak P. Subačiaus, kunigų skaičiaus mažėjimui įtakos turi ir tai, jog kunigo darbas nebėra prestižinis. Visame pasaulyje kunigo socialinis statutas iki XX a. buvo vienas aukščiausių.

„Šiandienine kalba tariant, anuomet visuomenė matė, kad kunigystė buvo prestižinė veikla. Ji garantavo aukštą socialinį statusą, aukštesnes negu vidutinės pajamas, galimybę net iš skurdžių šeimų atėjusiems žmonėms, gauti nemokamai išsilavinimą. Tai buvo svarbūs argumentai ilgus šimtmečius rinktis šitą gyvenimo kelią“ , – sakė P. Subačius.

Visgi, pasak P. Subačiaus, kalbant apie religiją, tikėjimą, pašaukimą, dvasininkus, bandant suprasti, kodėl žmonės renkasi kunigo kelią, reikėtų vengti skaičių ar bandyti tai matuoti skaičiais, taikyti kriterijus. Pašaukimas nėra išmatuojamas.

Jei Lietuvoje ir būtų tūkstantis kunigų ar daugiau, jų vis tiek būtų per mažai.

„Pašaukimas, noras dirbti tam tikrą darbą negali būti nustatomas elementariais sociologiniais kriterijais, apklausus ką nors, matuojant kažką. Tai tikrai yra sudėtinga. Kiekvienas galėtų apie save pagalvoti, kaip jis rinkosi savo gyvenimo kelią, ar jis patenkintas tuo, ką daro. Žmogiškas pasaulis yra sudėtingas, juolab kai kalbam apie dvasininko pašaukimą. Mes pasaulietinį gyvenimą gyvenantys turime profesinį gyvenimą, šeimos gyvenimą, draugų gyvenimą, o dvasininkas... – jo visas gyvenimas yra kitiems, visas dėl Dievo“, – sakė P. Subačius.

Jo teigimu, jei Lietuvoje ir būtų tūkstantis kunigų ar daugiau, jų vis tiek būtų per mažai. Savo gyvenimo keliui atsidavusių, tiek kunigų, tiek mokytojų, tiek kitų profesijų atstovų trūksta visur, ne tik Lietuvoje.

„Ar kada nors apskritai jaunų vyrų, kurie jaustų tą tikrą pašaukimą , būtų pasiryžę tarnauti kitiems, atiduoti visą savo gyvenimą kitam, sau nieko nepasilikti, buvo daug? Tai yra tarnavimo kelias, tai yra atsidavimas, jei mes kalbame apie tikrą kunigą. Atsižvelgiant į tai, kiek kunigų reiktų? Visada reikėtų, kad jų būtų daugiau. Akivaizdu, kad ir pačiai bažnyčiai, dvasininkų bendruomenei, kunigas kuris gavo šventimus, bet kuris nėra atsidavęs tai gyvenimo sričiai, yra daug labiau kenksmingas dalykas negu tai, kad tiesiog jo nėra“, – teigė P. Subačius.

Lietuvių religingumas – individualizuotas

Pasak Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto sociologijos katedros docentės Rūtos Žiliukaitės, Lietuvoje 8 iš 10 priskiria save krikščioniškoms tradicinėms bendrijoms, bet tik 10 proc. lietuvių aktyviai dalyvauja bažnytiniame gyvenime.

Žmonių religingumas yra individualizuotas, jie tapatina save su tam tikra religija, tai yra kultūrinė tapatybė.

„Negalima sakyti, kad tie likę 90 proc. yra netikintys, jie tiesiog nesilaiko bažnyčios mokymo savo kasdieniame gyvenime, jie negyvena bendruomeninio gyvenimo, kuriame brandinamas tikėjimas. Žmonių religingumas yra individualizuotas, jie tapatina save su tam tikra religija, tai yra kultūrinė tapatybė. Žmonės į religines bendruomenes žiūri kaip į paslaugų punktą. Jie nori, kad bendruomenės būtų šalia, jei jie norėtų tuoktuvių bažnyčioje, krikštynų, atsitiktų nelaimė ir prireiktų dvasinės pagalbos, kad ji būtų pasiekiama, bet to, bažnytinio mokymo kasdien jiems nereikia“, – pasakojo R. Žiliukaitė.

Ji priduria, kad darant tyrimus ir atliekant reprezentatyvias apklausas, religiniu atžvilgiu Lietuvoje visa visuomenė yra nekintanti jau daugiau nei dešimtmetį ir aktyviai religiją propaguojančių žmonių procentas išlieka pastovus. Tačiau pokyčių yra, tik juos teoriškai sunku apčiuopti, bet praktiškai, jie tikrai matyti.

„Gyvename atviroje visuomenėje ir tikrai galima matyti, kur yra aktyvus dvasininkas, kaip greta jo aktyviai veikia ir bendruomenė. Pastaruosius metus randasi naujos, aktyvios religinės bendruomenės, kuriose dalyvauja jaunų žmonių. Žmonės nori jaustis bendruomenėje, jei tokią randa ir joje gerai jaučiasi, ten ir pasilieka. Dabar miestuose žmonės turi daugiau galimybių, gali pasirinkti daugiau parapijų“, – sakė R. Žiliukaitė.

Atsižvelgiant į tai, kad dvasininkams tenka atsakomybė už religinių bendruomenių telkimą, vienas kunigas turi aptarnauti kelias parapijas, o ateityje vienam kunigui teks dar didesnis parapijų skaičius. Be laikomų mišių, kunigai dar teikia Krikšto, Susitaikinimo, Eucharistijos, Santuokos, Ligonių patepimo sakramentus – kiek pajėgi bažnyčia atliepti religinės bendruomenės poreikius, kiek kunigų Lietuvai reikia?

„Techniškai žiūrint, kunigų yra tiek, kiek yra parapijų. Bet dabar bažnyčios funkcijos siauresnės, nei XVI a., kai bažnyčia atliko švietėjišką, socialinę funkcijas, bažnyčia pirmoji kūrė gimnazijas, universitetus. Dabar lieka tik dvasinė funkcija. Bet nors sakoma, kad 11 ar 12 procentų lanko bažnyčią sekmadieniais, žmonių noras turėti dvasinių vadovų, žmonių noras kalbėtis, žmonių noras burtis į grupeles, kad jas aplankytų kunigas, yra didžiulis“, – teigė P. Subačius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"