TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Energetikos realybė ir atominiai sapnai

2011 04 01 0:00
Flickr.com nuotrauka

Kas didesnis išbandymas Lietuvos atominei energetikai: Fukušimos tragedija, Pietų Korėjos koncerno atsisakymas investuoti į Visagino atominės elektrinės (AE) projektą ar atominių elektrinių statyba Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje, kurios gali išdygti Lietuvos pašonėje. Ar Visagino AE vis dar yra realus projektas ir kokia valdžios atsakomybė, jei finansinė našta statyti šią elektrinę būtų užkrauta mums ir ateinančioms kartoms?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės energetikos ministras Leonas Ašmantas, Lietuvos energetikos instituto direktorius Eugenijus Ušpuras, buvęs Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) vadovas Saulius Kutas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Atominė energetika po Fukušimos

A.Medalinskas. Praėjo keletas savaičių po baisios tragedijos Japonijoje. Dabar prabilta apie tai, kad gal reikia stabdyti atominės energetikos plėtrą. Kokias išvadas iš Fukušimos elektrinės avarijos turėtų padaryti Lietuva?

S.Kutas. Kiekviena avarija, tarp jų ir Fukušimos, yra stimulas peržiūrėti kitus rengiamus projektus, taip pat ir visas veikiančias atomines elektrines. Kas jose yra blogai, o kas gerai. Taip yra ne tik energetikos srityje. Kiekvienos avarijos pamokos turi būti išnagrinėtos, ištyrinėtos, imtasi visų įmanomų priemonių, kad daugiau tai nepasikartotų. Bet Fukušimos tragedijai trečios kartos reaktoriai būtų atsparūs.

L.Ašmantas. Ten avarija įvyko todėl, kad buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas į atominę elektrinę. O naujiems reaktoriams to užtikrinti nebūtina.

E.Ušpuras. Trečios kartos reaktorius gamina Pietų Korėja, JAV, Prancūzija. Dabar jie statomi ir Suomijoje. Ir Japonijoje jų yra du, bet, deja, ne ten, kur įvyko avarija.

L.Ašmantas. Ir Rusija ruošiasi statyti trečios kartos reaktorius.

A.Medalinskas. O Baltarusijoje 50 kilometrų nuo Vilniaus ar Maskva gali statyti ir senos kartos reaktorių?

L.Ašmantas. Ne, senos kartos tikrai nestatys.

A.Medalinskas. Ar po Fukušimos tragedijos TATENA gali pareikalauti, kad visose šalyse būtų statomi tik trečios kartos reaktoriai, o senuosius atominius reaktorius turinčios elektrinės būtų uždarytos?

L.Ašmantas. TATENA neduoda nurodymų ir reikalavimų. Tik rekomendacijas.

S.Kutas. Kiekviena valstybė turi pati prižiūrėti, kad būtų laikomasi saugos taisyklių.

A.Medalinskas. O jeigu neprižiūri? Ar šiandien tik nuo Baltarusijos ar Rusijos valdžios priklauso, kur, ką ir kaip statyti?

S.Kutas. Nėra instrumento uždrausti, jei elektrinė atitinka visus saugos reikalavimus.

A.Medalinskas. Iš jūsų kalbų galima suprasti, kad atomas yra pakankamai saugus. Tačiau po Fukušimos tragedijos kai kurios valstybės skelbia, kad stabdys atominių elektrinių statybos projektus. Kitos sako, jog ankstesnių planų neatsisakys ir toliau plėtos atominę energetiką. Anglija pareiškė, kad tęs darbus, o Vokietija - kad stabdys.

S.Kutas. Bet tik senus reaktorius.

L.Ašmantas. Vokietijoje kai kuriose žemėse vyksta rinkimai. Kanclerei Angelai Merkel jie yra labai svarbūs. Pareiškimai apie atominę energetiką tapo tik tų rinkimų dalimi.

S.Kutas. Pasaulyje dar daug yra senos kartos reaktorių, nes po Černobylio ilgą laiką nebuvo statoma jokių atominių elektrinių. Net ir trečios kartos. Vis dėlto ir tų senųjų reaktorių sauga nuolat gerinama.

A.Medalinskas. Kur jie yra šalia mūsų? Tik Rusijoje?

E.Ušpuras. Ir Rusijoje, pavyzdžiui, Smolensko trečiajame bloke, pastatytas jau trečios kartos RBMK reaktorius. Bet Sankt Peterburge ir Kurske veikia ir pirmos kartos. Ignalinoje buvo antros kartos reaktoriai.

S.Kutas. Ir Suomijoje bei Švedijoje yra seno tipo reaktorių. Aišku, eksploatuojant jie buvo nuolat tobulinami.

E.Ušpuras. Tai pirmos ir antros kartos reaktoriai. Švedai buvo priėmę nutarimą, kad 2012 metais uždarys visus senus reaktorius. Bet paskui pamatė, kad jie nesusitvarkys su energetiniais sunkumais, ir atšaukė tą sprendimą.

S.Kutas. Bet šį sprendimą priėmė labai seniai. Kokiais 1976 metais.

L.Ašmantas. Aš tuomet sakiau, palaukite, ateis laikas ir niekas jų neuždarys.

Ignalinos AE likimas ir švedų seno tipo reaktoriai

A.Medalinskas. Vadinasi, uždarę Ignalinos AE, turime situaciją, kad ant Baltijos jūros pakrantės stovi dar senesnės kartos reaktoriai, nei buvo čia, Lietuvoje.

S.Kutas. Ignalinos AE buvo kaltinama, kad ten nėra apsaugos gaubto.

A.Medalinskas. Bet vėliau juk buvo padaryti šio reaktoriaus tobulinimo saugos srityje darbai, kuriuos atliko, rodos, tie patys švedai. Ar po to mūsų atominės elektrinės sauga buvo panašaus lygio kaip tų, kurios Švedijoje ir Suomijoje veikia iki šiol?

S.Kutas. Beveik vienodo lygio saugumo.

E.Ušpuras. Jei kalbėtume apie rizikos veiksnius ir skaičius, tai sunkios avarijos, kai galėtų būti pažeista aktyvioji zona, tikimybė Ignalinos AE buvo keturi iš dešimt minus šeštuoju laipsniu. O pagal TATENOS rekomendacijas ir VATESI reikalavimus net naujai statomai AE užtenka dešimt minus penktuoju laipsniu. Mūsų elektrinė buvo saugesnė, nei rekomenduoja TATENA.

A.Medalinskas. Ar Ignalinos AE galingumas buvo didesnis už švedų?

E.Ušpuras. Vieno Ignalinos AE reaktoriaus galia buvo didesnė, bet jų yra dvylika reaktorių. Du buvo uždaryti, o dešimt liko.

A.Medalinskas. O kur jie išdėstyti? Prie Baltijos jūros ar kur nors šiaurėje?

E.Ušpuras. Įvairiai. Net du reaktoriai buvo 20 kilometrų nuo Kopenhagos. Bet juos švedai turėjo uždaryti. Danai kėlė labai didelį triukšmą, nors reaktoriai buvo saugūs.

A.Medalinskas. Suprantama. Šalia sostinės. Kaip mūsų situacija su baltarusiais. Kaip buvo sprendžiamas tas klausimas tarp švedų ir danų?

E.Ušpuras. Buvo teismų maratonas. Nes švedų kompanija labai nenorėjo išankstinio uždarymo. Jie net pardavė tuos reaktorius vokiečiams, bet vis tiek pralaimėjo teismą ir turėjo uždaryti.

S.Kutas. O privati kompanija, pastačiusi reaktorių, gavo kompensaciją iš švedų vyriausybės.

A.Medalinskas. Nuo kurių metų Ignalinos AE atitiko visus saugos reikalavimus.

S.Kutas. Kai VATESI išdavė licenciją pirmajam Ignalinos AE blokui. Turbūt 1995 metais.

A.Medalinskas. Vadinasi, kai Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl stojimo į Europos Sąjungą (ES), mūsų atominė elektrinė jau buvo visiškai saugi. Tai kodėl mes ją turėjome uždaryti?

E.Ušpuras. Ne visai. Mes turėjome tik vieną reaktoriaus avarinio stabdymo sistemą. Šiuo atžvilgiu Švedijos reaktoriai labiau atitiko saugumo reikalavimus, nes turi dvi, o kai kurie net po tris tokias sistemas. Trečioji stabdymo sistema suveikia ir reaktorius būna taip sugadintas, kad jo nebegalima toliau eksploatuoti. Bet tam, kad išvengtume sunkių avarijų, ir tokia sistema gali būti reikalinga. O mes Ignalinos AE antrajame bloke tą antrąją reaktoriaus avarinio stabdymo sistemą tik 2004 metais įdiegėme.

A.Medalinskas. Tada, kai įstojome į ES. O kodėl anksčiau ta sistema nebuvo įdiegta?

L.Ašmantas. Mes nuo nepriklausomybės pradžios dirbome saugos gerinimo klausimais. Buvo tam sukurta grupė.

S.Kutas. Nemanau, kad būtų kas nors pakeitę ES požiūrį, jeigu saugos sistemą Ignalinos AE būtume įdiegę iki ES narystės derybų. Vis dėlto daug ką lėmė didžiųjų valstybių nutarimas Miunchene, žlugus Sovietų Sąjungai. Sovietiniai reaktoriai buvo pripažinti nesaugūs ir Vakarų politikai to požiūrio visada laikėsi.

A.Medalinskas. Ar ekonominiai ES valstybių interesai prisidėjo prie Ignalinos AE uždarymo? Jos juk pačios gamina energiją, kurią reikia kažkur dėti, o čia dar ir lietuviai reiškia norus tą pačią energiją gaminti. Gal net dar pigesnę.

S.Kutas. Aišku, kad turėjo, tik kaip tu tai įrodysi. Bet vienas iš ekonominių aspektų buvo ir pačioje Lietuvoje. Tai Ignalinos AE eksplotavimo nutraukimas. Mūsų politikai sakė, kad pati Lietuva nesugebės uždaryti, o Briuselis davė pinigų, ir visai nemažų.

E.Ušpuras. Ignalinos AE tuo metu gamino mažiau nei pusę procento visai Europai reikalingos energijos. Matyt, daugiau vis dėlto veikė baimė po Černobylio katastrofos.

Ar tikrai nėra priešnuodžių Baltarusijos atominei elektrinei?

A.Medalinskas. Ar tikrai nėra jokių būdų pasiekti, kad šalia mūsų sostinės Baltarusija nestatytų savo atominės elektrinės? Prie Baltijos jūros, pasirodo, iki šiol stovi seno tipo švedų elektrinės, o čia, pašonėje, dar ir baltarusių. Ir svarbiausia, prie pat sostinės.

E.Ušpuras. Yra vienas būdas kovoti su baltarusių planais. Pagal Jungtinių Tautų konvenciją, valstybė, statanti potencialiai kenksmingą aplinkai objektą, ne tik atominę elektrinę, bet ir, pavyzdžiui, chemijos gamyklą, privalo parengti aplinkos vertinimo ataskaitą ir supažindinti su ja kaimynus ir gauti pritarimą. Kai rengėme aplinkos vertinimo ataskaitą dėl Visagino AE, su ja panoro susipažinti net aštuonios šalys. Ne tik kaimynės. Pavyzdžiui, Austrija. Iš visų kaimynių turėjome gauti ir gavome pritarimą. Kol tokio pritarimo nėra, statybos negali būti pradėtos.

A.Medalinskas. O kokių yra sankcijų, jei kita šalis to nepadaro?

E.Ušpuras. Konvencija rekomenduoja šalims susitarti. Bet jei nepavyksta, tada nesutinkanti valstybė gali kreiptis į arbitražinį teismą ir šio teismo verdiktas yra galutinis. Kol kas mūsų ministerija kartoja klausimus, o Baltarusija sako, kad viską paaiškino. Todėl reikia spausti Minską diplomatiniais kanalais, kol traukinys dar nenuvažiavo.

A.Medalinskas. O kieno vardu tas pritarimas gaunamas?

E.Ušpuras. Iš Lietuvos įgaliojimus bendrauti turi AM. Baltarusių ministerijos taip pat buvo įgaliotos ir siuntė mums raštus su įvairiais klausimais, į kuriuos mes atsakėme. Austrai, tiesa, neuždavė nė vieno klausimo. Tada galioja taisyklė - jei per mėnesį nekyla klausimų, tai laikoma pritarimo ženklu.

A.Medalinskas. Ar mes iš Baltarusijos gavome informacijos? Nebus taip, kad tylėjome ir tik dabar ėmėme protestuoti. Tada ir mums tą mėnesio tylos taisyklę pritaikys.

E.Ušpuras. Baltarusija pateikė informaciją ir atvažiavo jos aptarti. Tai vyko Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Tačiau baltarusiai neatsivežė savo vertėjo. Manė, kad visi lietuviai supranta rusiškai, o mūsų jaunimas pareikalavo vertėjo, kurį čia pat surado, bet jis nežinojo kai kurių techninių terminų. Kilo skandalas. Baltarusija mano, kad svarstymas įvyko, o mes, kad ne. Užtikrinti vertimą, žinoma, turėjo jie.

A.Medalinskas. Ar po šito jie gali teigti, kad pateikė informaciją ir klausimų negavo?

E.Ušpuras. Lietuvos institucijos, taip pat ir mūsų institutas, surašė pastabas bei perdavė jas AM, o jie tuos klausimus nusiuntė Baltarusijai. Bet į kai kuriuos iš jų nebuvo tinkamai atsakyta.

A.Medalinskas. O kas pasirašo tą raštą, kuris laikomas sutikimu ar nesutikimu, kad kitoje valstybėje atsirastų atominė elektrinė? Arba kieno tyla yra lemiama, jeigu per mėnesį negaunama jokio atsakymo?

S.Kutas. Aplinkos ministro ar kito pareigūno, kuriam tai pavesta. Šios elektrinės statybą galima užginčyti iš technologinių, geologinių, taip pat socialinių, maisto ciklo, apsirūpinimo vandeniu paskatų. Juk ji yra statoma ne tik prie pat Vilniaus, bet ir prie Neries. TATENA reikalauja kreipti į tai dėmesį. Tokios elektrinės aplinkoje neturi gyventi daug žmonių, kad nebūtų sudėtinga juos evakuoti. Visa tai turėjo būti išnagrinėta ataskaitoje, tačiau to neradome. Ir Lietuva tai pasakė. Problema ir tai, kad vienoje valstybėje atsiranda taršos šaltinis, atominė elektrinė, o atsargumo priemones turi numatyti kita valstybė.

L.Ašmantas. Iš tikrųjų reikia tartis, o iš mūsų ilgą laiką buvo girdėti tik purkštavimų. Prezidentė buvo susitikusi su Aleksandru Lukašenka, o šis labai atsargiai pasakė, kad tokiu atveju reikėtų patraukti ir Visagino AE. Dabar kyla klausimas, ar prezidentūra pasakė, kad reikia su jais bendrauti. Apie tų elektrinių statybos poreikį prabilta panašiu metu, kai prasidėjo kalbos apie Ignalinos AE uždarymą, 2006-2007 metais. Energetikos sistemos požiūriu Baltarusija ir Rusija joms labai svarbiame regione prarado elektros generavimo šaltinį. Tai turėjo suprasti mūsų valdžia ir jau tada su jomis tartis. Buvo aišku, kad šioms valstybėms reikės kompensuoti energijos kiekį, kurį anksčiau gaudavo iš mūsų atominės elektrinės. Ir jos nusprendė statyti savo elektrines.

Kokio galingumo elektrinę norime statyti ir kodėl?

A.Medalinskas. O kokios kartos reaktorių norėjome mes statyti ir kokio galingumo?

E.Ušpuras. Trečios kartos reaktorių, bet kokio galingumo, nežinau. Turime nuspręsti, ar liekame buvusios Sovietų Sąjungos energetinėje sistemoje, ar ne. Jei liekame, tada tiktų bet koks pajėgumas. Energetikos ministerija suformulavo užduotį, kad turime nuo tos sistemos atsijungti ir sukurti Baltijos valstybių energetikos rinką. Tokiu atveju bet koks pajėgumas netinka. Baltijos kraštams reikia užtikrinti rezervavimo klausimus, elektros tinklų dinaminį stabilumą.

L.Ašmantas: Man tai panašu į pasaką apie Eglę - žalčių karalienę. Užsakome vieną, atvažiuoja mūsų žygūnai, bet vietoj nuotakos atveža avį. Ir atvežę būtų, jei ne gegutė, sužinojusi ir užkukavusi, kad ne tai jūs darote. Mūsiškiai nesugeba suformuluoti net ir techninės užduoties atominės elektrinės statybai.

E.Ušpuras. Tačiau galima drąsiai teigti, kad trečios kartos amerikiečių AP1000 reaktorius 1000 MW galios arba korėjietiškas APR1400 reaktorius 1400 MW mums tiktų, o prancūzų EPR reaktorius 1600 MW ar net 1700 MW galios, ko gero, būtų pernelyg galingas. Labai svarbu, kad visi šie reaktoriai turi didelio tūrio dvigubą apsauginį gaubtą ir juose sudarytos galimybės užkirsti kelią vandeniliui atsirasti, kuris sprogsta tik tada, kai jo patalpoje yra ne mažiau kaip 4 procentai. Tie reaktoriai turi saugos sistemas, kurios neleidžia susikaupti didesniam vandenilio kiekiui. Taip pat jie turi aktyviosios zonos gaudytojus. Reaktoriaus avarinio aušinimo problema irgi išspręsta. Jiems nereikia elektros energijos, nes nėra siurblių, aušinama natūralios cirkuliacijos pagrindu. Trečios kartos reaktoriai įveikia sunkiausias avarijas, žmogui net nereikia įsikišti.

S.Kutas. Naudojant fizikinius gravitacijos dėsnius

A.Medalinskas. Kodėl Lietuva nori statyti galingą atominę elektrinę, o jos gaminamą elektrą tiekti ne tik mums, bet ir latviams, estams bei lenkams? Ar siekiama tik gauti daugiau pelno iš pardavimo? Bet ar maža elektrinė nebūtų saugesnė ir pigesnė?

S.Kutas. Įsivaizduokime: yra trys elektrinės, susietos tam tikrais ryšiais. Per tuos ryšius galima tiekti tik konkretų energijos kiekį. Ir jeigu viena iš elektrinių sugrius, elektros tinklai, prijungti prie kitų dviejų elektrinių, nebegalės praleisti reikiamo energijos kiekio, nes paprasčiausiai sudegs. Įvyks sisteminė avarija. Todėl energetikos sistemoje visada turi būti rezervinė galia. Nesąmonė, jeigu vien tik Lietuvos reikmėms planuotume turėti vieną atominę elektrinę.

L.Ašmantas. Kokybiškai savęs vieno neaprūpinsi. Jei kas nors įvyko, energijos reikia gauti iš kitur. Reikalaujama didesnio galingumo ir tinkle krenta dažnis, tada atominėse elektrinėse automatiškai išsijungia reaktoriai.

S.Kutas. Ekonomika, aišku, irgi yra svarbus argumentas statant galingesnę elektrinę. Galingesni agregatai visuomet reiškia ekonomiškumo didinimą.

A.Medalinskas. Tuomet kai kas gali panorėti statyti labai galingą elektrinę.

S.Kutas. Tada reikės rasti labai daug elektros energijos reikalaujančių vartotojų, kurie bus labai toli. Vadinasi, bus prarandama daug energijos perduodant elektrą, dėl to sumažės tiekimo patikimumas.

E.Ušpuras. Mums nereikia bet kokios energijos, tik kokybiškos. Būtina preciziškai užtikrinti 50 Hz įtampą. Tinklai turi būti subalansuoti, jie privalo atlaikyti galimus nestabilumus. Visa tai irgi kainuoja, o elektros energija turi būti tiekiama už įkandamą kainą vartotojui.

A.Medalinskas. Bet tokiu atveju kas nors galėtų pasakyti, tegu stato latviai arba estai, mes prisidedame prie jų regioninio pajėgumo, mes gauname energijos, bet neturime monstro. Dar baltarusius įtikiname, kad čia nestatytų.

L.Ašmantas. O kuo mes mokėsime? Kaip susireguliuos atsiskaitymų srautas? Tuoj kils mokėjimų deficitas. Ką mes eksportuosime už tai, kad nusipirktume energijos?

A.Medalinskas. O kuo latviai ar estai būtų mokėję?

L.Ašmantas. Jų balansas jau nusistovėjęs. Šios valstybės visada turėjo deficitinę elektros sistemą ir žino, kiek joms reikia eksportuoti produkcijos, kad galėtų nusipirkti energijos.

A.Medalinskas. O lenkai? Jie juk visada turėjo savo šilumines elektrines. Dabar jas teks uždaryti ir gali būti prisimintos atominės elektrinės.

E.Ušpuras. Prieš pat Černobylį jie buvo pradėję statyti AE su VVER-440 reaktoriais. Ir ne tik pamatus buvo padėję, bet ir reaktoriaus korpusas buvo atvežtas. Jį paskui pardavė vengrams. Iš to korpuso Pakšo AE buvo padarytas unikalus treniruoklis remontininkams.

Ar yra vietos Visagino AE?

A.Medalinskas. Kodėl Pietų Korėja atsisakė investuoti į Visagino AE?

L.Ašmantas. Didžiulį nepasitikėjimą įgavome, kai buvo pašalintas privatus investuotojas iš "Leo LT". Kitas klausimas, kaip tas finansinis sandoris buvo sudarytas. Jie galėjo pamanyti, jog nesugebame dirbti su privačiais investuotojais. Galėjo išgąsdinti ir VATESI reorganizacija ir valdžios noras ją pakišti po AM. Jie galėjo pamanyti, kad mes nesuprantame, kokias funkcijas atlieka VATESI, kad mūsų požiūris į saugą abejotinas. O tada, jeigu kas nors įvyktų, būtų apkaltinti tie, kas pateikė technologijas. Kas norės tokios nepelnytos atsakomybės.

S.Kutas. Neseniai perskaičiau Pasaulio branduolinės asociacijos biuletenį "World Nuclear News", kuriame buvo parašyta, kad pasiektas susitarimas iš Baltijsko (Kaliningrado) elektrinės tiekti Lietuvai 1000 MW energijos.

A.Medalinskas. Kas čia per naujiena? O koks Lietuvos bendras poreikis?

L.Ašmantas. Tą sutartį pasirašė "Inter RAO" atstovai Lietuvoje. Kur jie dės tą energiją: ar panaudos Lietuvoje, ar eksportuos kur kitur, dar nėra aišku, bet juos kiti laiko Lietuvos kompanija.

S.Kutas. Jeigu aš būčiau, pavyzdžiui, lenkas, švedas ar korėjietis ir perskaityčiau, kad Lietuvos kompanija perka 1000 MW energijos, kai jos poreikis yra 2000 MW, tikrai suabejočiau, ar man verta investuoti į Visagino AE: kur aš vėliau dėsiu tą savo pagamintą elektros energiją? Kas bus mano energijos vartotojai? Ir dar vienas momentas: rusai stato 1300 MW atominę elektrinę, o kompanija iš Lietuvos perka 1000 MW energijos. Nereikia rusams jokių tinklų. Lietuva jiems savo atiduoda.

A.Medalinskas. Paskelbta dar ir kita naujiena. Po kelių mėnesių nuo korėjiečių pasitraukimo pasigirdo, kad JAV palaikys Baltarusijos atominės elektrinės statybą.

S.Kutas. Čia kitas dalykas. Baltarusija turėjo ir tebeturi įsodrintų branduolinių medžiagų. Jų naudojimą pasaulis labai kontroliuoja. Baltarusija visada atsiskaito, TATENA tai prižiūri. Amerika ir Rusija suinteresuota, kad tai vyktų, kad medžiagos neatsidurtų ten, kur nereikia.

A.Medalinskas. Koks ekonominis interesas statyti elektrinę Lietuvoje, jei Baltarusija ir Rusija statosi savas? Ar tai reiškia, kad Lietuvai gali tekti statyti savo lėšomis?

L.Ašmantas. Judame į tą pusę.

A.Medalinskas. Kodėl mes delsiame statyti tą elektrinę?

L.Ašmantas. Jei dabar Vyriausybė padarytų visus žingsnius dėl atominės elektrinės statybos, tai ją paleistų jau kita valdžia ir kita partija. Kam atiduoti kitiems laurus? Dar viena priežastis - strateginio mąstymo stoka. Norint sukurti strategiją, reikia instituto ir profesionalių žmonių. Juk tokio lygio branduolinio saugumo laboratoriją Energetikos institute padarėme net nepriteklių laikais. Finansavome iš EM lėšų, o dabar jie turi pasaulinį vardą. Tačiau ar kam nors Lietuvoje reikia jų patyrimo, žinių?

A.Medalinskas. Ar, Jūsų manymu, atominė energetika yra Lietuvos interesas? Ar vis dėlto daug ką galėtų pakeisti alternatyvios energetikos plėtojimas?

E.Ušpuras. Naudodami tik alternatyvius šaltinius, mes nepatenkinsime visų energijos poreikių. Jie gali padengti iki 30 proc. poreikio. Privalome turėti bazinę energetiką, kuri remiasi arba iškasamu kuru, arba branduoliniu. Kitos išeities neturime. Iškasamas kuras mus pasiekia daugiausia iš Rusijos. Jei nenorime būti priklausomi nuo Rusijos, turime statytis atominę elektrinę, kuriai reikalingus kuro elementus galime pirkti iš Japonijos, Kinijos, JAV, Prancūzijos, Vokietijos ar kitų valstybių.

A.Medalinskas. Argi nebūtina pirkti iš tos įmonės, kuri elektrinę pastatė?

E.Ušpuras. Ne. Nauji reaktoriai projektuojami ir statomi taip, kad kuro elementai būtų standartiniai. O kuro galima atsivežti iš kelių valstybių ir kartą užkrovus trečiosios kartos reaktoriaus aktyviąją zoną, reaktorius be stabdymo gali dirbti dvejus metus. Per tą laiką galima rasti ir kur pigiau nusipirkti.

A.Medalinskas. Jūs minėjote strateginį mąstymą. Gal Jūs, kaip buvęs ministras, galite įvertinti dabartinės ministerijos darbą atominės energetikos srityje?

L.Ašmantas. Nelabai galiu įvertinti, nes nežinau, kas ir ką dirba toje srityje.

A.Medalinskas. Ar dėl valdžios trypčiojimo neteks palaidoti atominės energetikos Lietuvoje, jei aplink bus pastatyta elektrinių ir turėsime problemų rasti investuotoją? Arba prisiimti ekonominę naštą valstybei, nes tektų patiems statyti tą elektrinę.

S.Kutas. Gali tekti palaidoti. Jie juk nieko patys nedaro. Tik užsako tyrimus ir studijas. Ir neaišku, kokie yra tų studijų rezultatai. Pasižiūrėkime į tą Rotšildą. Gėda.

L.Ašmantas. Penkis milijonus sumokėjo.

S.Kutas. O už ką - niekas nežino. Net Energetikos institutas nežino.

E.Ušpuras. Mums ir nepriklauso.

L.Ašmantas. Kaip nepriklauso? Jūs turėtumėte padėti plėtoti energetiką Lietuvoje.

S.Kutas. Iš karto po paskyrimo į šias pareigas energetikos ministras pareiškė, kad jis sieks atsiriboti nuo energetikų klano. Ir tai jis sąžiningai įvykdė. EM nėra energetikų. Dabar aišku, jog ši ministerija nieko gero nepadarė, kad Visagino AE projektas judėtų į priekį. Ir padėtis tik blogėja. Vienintelė, kurios veiklos rezultatai realiai skina kelią naujos atominės elektrinės projektui, yra bendrovė Visagino atominė elektrinė.

E.Ušpuras. Aplinkos vertinimo ataskaita padaryta ir suderinta su kaimynais. Atlikti geologiniai tyrimai. Pagal TATENOS rekomendacijas atliktas išorinių įvykių saugos įvertinimas. Tos studijos būtinos.

A.Medalinskas. Kiek kainuotų Lietuvai pačiai statyti atominę elektrinę?

E.Ušpuras. Ne mažiau kaip 3 mlrd. eurų.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"