TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Etnografiniai kaimai - prie mirties slenksčio

2011 03 05 0:00
Felikso Žemulio nuotrauka

Liūdna ir pikta. Taip kalbėjo garsiajame Varėnos rajono Zervynų kaime architektas paveldosaugininkas Edmundas Misiulis. Pasak jo, tai, kas liko iš Zervynų - pasityčiojimas iš liaudies architektūros, nors neseniai Kultūros ministerija šį kaimą paskelbė valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Zervynos - kaimas Gudų girioje prie Ūlos upės, ilgai išlaikęs XVIII-XIX amžiais susiformavusį planą ir dzūkų architektūros savitumus. Dėl to Zervynos traukė ir tebetraukia liaudies meno tyrinėtojus ir turistus. Apie šį kaimą parašyta monografijų, retą dieną jame nepamatysi smalsiai besidairančių į medines dzūkų pirkias smalsuolių.

Tačiau pastaraisiais metais ir į šią unikalią gyvenvietę skverbiasi šių laikų naujovės - skardiniai stogai, plastiko langai, dailylentės ir kitos svetimybės.

Sparčiai nyksta ir kiti šalies etnografiniai kaimai. Antai netoli Druskininkų stūksančiuose Latežeryje ir Švendubrėje akis rėžia silikatinių plytų gyvenamieji namai ir priestatai. Net rąstų pirkios čia jau netradicinės. Druskininkų mero Ričardo Malinausko neseniai Latežeryje pasistatytas gyvenamasis namas - iš rąstų, tačiau milžiniškas, dzūkai tokių didelių pirkių neręsdavo.

Vilnietis Žilvinas Padaiga nusipirktą paminklinę sodybą Varėnos rajono Kašėtų kaime nugriovė, nors turėjo leidimą tik rekonstrukcijai, ir jos vietoje surentė kičinį namą didžiuliais langais. Tuo metu Ž.Padaiga buvo sveikatos apsaugos ministras. Už šį pažeidimą jis atsipirko tik 500 litų bauda.

Įstatymai etnografiniuose kaimuose draudžia bet kokią statybą, jei ji ardo gyvenvietę kaip vientisą architektūrinį erdvinį kompleksą ir jos tradicinius ryšius su gamtos aplinka.

Zervynų kaimas įeina į Ūlos kraštovaizdžio draustinį. Šio statuso saugomose teritorijose draudžiama statyti bei rekonstruoti statinius, nesuderinus šių darbų su Aplinkos ministerija, statybos ir rekonstravimo darbai gali būti vykdomi tik turint įgaliotos statybos priežiūros tarnybos išduotą leidimą. Tačiau įstatymų reikalavimai yra viena, o tikrovė - kita.

Menininkės kičas

Su paveldosaugininku E.Misiuliu apsilankėme Zervynose. Įvažiuojant į šį kaimą prieš kapines stūkso didžiulė moderni sodyba, nė kiek neprimenanti dzūkiškos pirkios. Kaimo žmonės paaiškino: pirkia kadaise čia buvo, tačiau vėliau ją perstatė.

Ant kalvelės pačiame Zervynų viduryje dar iš tolo matyti naujų rąstų namas. Sienos apkabinėtos vežimų ratais ir panašiais nebenaudojamais reikmenimis. "Tokio namo anksčiau čia nebuvo", - stebėjosi E.Misiulis ir įniko į atsivežtą Zervynų planą. Jį šis paveldosaugininkas sudarė 1975 metais, kai tyrinėjo kaimą su profesoriumi Kaziu Šešelgiu ir studentais. Pagal šį jų darbą išleista knyga "Lietuvių liaudies architektūros paminklai. Zervynų kaimas".

Paaiškėjo, kad šioje vietoje būta kluono, kurį sodybą nusipirkusi vilnietė Birutė Orentaitė nugriovė ir surentė naują pastatą, pavadinusi jį pirtimi. Šis bei gretimas gyvenamasis namas uždengti skardiniais stogais.

"Kičas", - piktinosi apžiūrinėdamas rekonstrukciją E.Misiulis ir stebėjosi iš kaimo žmonių išgirdęs, jog šios sodybos savininkė B.Orentaitė - fotomenininkė. Paveldosaugininko nuomone, menininkas architektūros paminklo taip nedarkytų. Zervynose B.Orentaitė negyvena, atvyksta tik retkarčiais.

Bene pamačiusi šį pavyzdį gyventi kitaip panoro ir greta įsikūrusi Marytė Svirnelienė. Jos pirkioje daugelis langų jau plastikiniai, vienas namo galas pradėtas apkalti plastiko dailylentėmis. Sumanė namo šeimininkė pakeisti ir jo skiedrų stogą šiuolaikiškesniu. "Patariau sulopyti tą patį skiedrų stogą, juk dar mažai skylėtas, tačiau savininkė nusprendė kitaip", - aiškino Dzūkijos nacionalinio parko architektas Vladas Kniubas.

Neturtinga, sunkiai sergantį mirusios sesers sūnų globojanti M.Svirnelienė rado išeitį, kaip atnaujinti namą - pasiguodė populiariai televizijos laidai "Bėdų turgus". Už jos žiūrovų paaukotus pinigus jau nupirkta ir prie namo guli skarda - kai stos šiltos dienos, skiedrų stogas bus pakeistas šiuolaikiniu.

Prie kai kurių Zervynų pirkių kabo jau seniai prikaltos lentelės su užrašais "Architektūros paminklas. Sodyba saugoma valstybės". Tačiau platūs langai, pristatytos didelės verandos, skardiniai stogai, ryškios namų spalvos ir kitos dzūkams nebūdingos naujovės rodo, jog tai - jau nebe paminklai. Kai kuriose sodybose baltuoja iš silikatinių plytų sumūryti priestatai ir viralinės, dalis pastatų nauji.

Nuvažiavę stogai

Prieš keliolika metų kai kurie Zervynų kaimo ūkiniai pastatai buvo uždengti šiaudų stogais. Valstybės lėšomis - vietos gyventojams tai nekainavo nė cento. "Kas iš to, - numojo ranka vienoje sodyboje pakalbintas dzūkas, - netrukus kai kurie stogai nuvažiavo, o į kitus baisu ir žiūrėti".

Dabar tie valdiškai dengti stogai jau pasišiaušę ir skylėti. Specialistai dėl to kaltina ne tik prastai dirbusią bendrovę, bet ir stogų neprižiūrinčius sodybų savininkus. Jie nesuinteresuoti to daryti, nes dauguma yra jau seni, neaugina gyvulių, nebereikia jiems nei tvartų, nei kluonų. Neprižiūrimas daiktas neilgai tveria. Juo labiau kad, kaip aiškino E.Misiulis, daugelio pastatų Zervynose pamatai išsiklaipę.

"Namą pradeda statyti nuo pamatų, remontuoti jį taip pat reikėtų nuo jų. Tačiau nesutvarkę pamatų, nepakeitę gegnių, neišlyginę sienojų uždėjo šiaudų stogus, todėl jie ir susmuko", - rodė defektus paveldosaugininkas.

Kaip daugelyje krašto kaimų, Zervynose nemažai namų dar sovietiniais laikais uždengti šiferiu. Neseniai paaiškėjus, jog jame esantis asbestas - pavojinga, vėžį sukelianti medžiaga, rengiamasi visoje šalyje šiferį keisti kitokia danga. Kokia ji bus Zervynose - skardinė? Vieni paveldosaugos specialistai skardinius stogus peikia, kiti sako, kad tai šiokia tokia išeitis bent laikinai, juk turtingesni žmonės ir prieškariu dengė savo stogus skarda. Tačiau Zervynose tokių turtuolių ir tradicijų nebuvo.

Mūsų kalbinti kaimo gyventojai sakė, jog nesipriešintų tradiciniams skiedrų bei gontų (medinių lentelių) stogams, tačiau jie nepigūs, o dengti tenka savo lėšomis. Be to, nebėra kam tokių tradicinių stogų gaminti ir dengti, nebeliko ir specialios įrangos. "Kai mes inventorizavome šio kaimo sodybas, jame buvo bent trys gontų gamybos įrenginiai", - prisiminė E.Misiulis.

Jo nuomone, dėl permainų Zervynose ir kituose šalies etnografiniuose kaimuose pirmiausia kalti ne ten gyvenantys žmonės, o Lietuvos paveldosaugos vadovai ir specialistai.

"Jie menkai išmano apie paveldosaugą. Geriausi restauratoriai išvažiavo į užsienį. Kai atkūrus Nepriklausomybę buvo reformuota Kultūros ministerija ir paveldosauga, daugelį gerų specialistų naujoji valdžia išvaikė, o jų vietas užėmė "popieriniai", be tinkamo išsilavinimo ir patirties žmonės. Tai, kas dešimtmečius kurta, tirta ir restauruota, buvo nurašyta, archyvinė medžiaga išbarstyta, tyrimo ir projektavimo pajėgos išardytos.

To valymo ir aplaidaus darbo vaisius dabar ir matome: praėjus dvidešimčiai metų daug ką tenka kurti iš naujo. Tačiau skaudžiausia dėl etnografinių kaimų", - kalbėjo buvęs Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininkas E.Misiulis. Jis sakė bandęs apie tai pasikalbėti su Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite, bet ši nepriėmusi.

Programa pirkios neuždengsi

"Paveldosauginė Zervynų kaimo būklė per pastarąjį dešimtmetį pablogėjo: etnokultūrinės vertingosios savybės sumenkintos, paminklinių pastatų būklė itin prasta. Savavališkai pastatyta priestatų, kai kurie ūkiniai pastatai rekonstruoti į gyvenamuosius namus arba vasarnamius. Panaudotos šiuolaikinės apdailos medžiagos. Daug kur rekonstrukcijos, naujų pastatų statybos ir tvarkymo darbai vykdomi be privalomų detaliųjų planų. Zervynose vykdoma veikla daug kur pažeidžia konservacinio prioriteto atkuriamojo tvarkymo reglamentą."

Taip apie Zervynas Seimui pranešė Valstybinės kultūros paveldo komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo (KPK) ekspertai, patikrinę 25 etnografinių šalies kaimų paveldosaugą. "Tokia padėtis kaip Zervynose buvo visuose tikrintuose kaimuose, kai kur net dar blogiau", - LŽ sakė KPK vyriausiasis specialistas Algimantas Gražulis.

2003 metais Vyriausybė buvo patvirtinusi Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikę programą ir jos įgyvendinimo planą iki 2006 metų. Šiuose dokumentuose buvo numatyta sparčiau renovuoti architektūrinę vertę turinčius statinius, atlyginti išlaidas asmenims, renovuojantiems ir restauruojantiems etnografinių kaimų statinius.

Tačiau, pasak KPK specialistų, ši programa net nebuvo pradėta vykdyti. Viena priežasčių - joje nebuvo numatyta konkrečių lėšų, todėl Kultūros, Aplinkos, Žemės ūkio ir kitos ministerijos atidėjo šiuos darbus - "gal kada nors, kai bus pinigų".

KPK pasiūlė Vyriausybei parengti naują programą iki 2013 metų ir net gavo Seimo pritarimą įrašyti joje tikslinį finansavimą. Tačiau, pasak A.Gražulio, dėl Kultūros ministerijos kaltės šis darbas įstrigo. Seimo nutarimas skirti tikslinį finansavimą jau išbrauktas iš Vyriausybės rengiamos būsimosios programos projekto, tad ir naujoji programa, A.Gražulio žodžiais, tikriausiai bus "niekinė".

Premjeras Andrius Kubilius pernai pavedė Kultūros ir Žemės ūkio ministerijoms atrinkti 5 svarbiausius etnografinius kaimus, kad bent jiems išsaugoti būtų skirta lėšų. Energetikos ministerijai buvo nurodyta juose pašalinti gelžbetoninius elektros stulpus, Susisiekimo ministerijai - atkurti ten buvusius istorinius kelius bei gatves ir t. t.

"Tačiau Kultūros ministerija ligi šiol nesugebėjo išrinkti tų keleto svarbiausiųjų etnografinių kaimų, o kol tokio sąrašo nėra, ir kitos ministerijos delsia. Nesu tikras, ar kultūros ministras Arūnas Gelūnas žino apie etnografinių kaimų išsaugojimo programą ir jog ji įstrigusi dėl šios ministerijos kaltės", - svarstė A.Gražulis.

Kita vertus, jokios programos nepadės, kol nebus išspręstos socialinės kaimo gyventojų problemos. Su tuo sutiko visi mūsų kalbinti paveldosaugininkai. "Etnografinės tradicijos atgimtų, jei būtų, pavyzdžiui, finansiškai paremti amatininkai. Jų vėl atsirastų, būtų kam dengti stogus bei dirbti kitokius tradicinius darbus - medžiagų tam juk netrūksta", - sakė A.Gražulis. Pasak jo, Norvegijoje net 82 proc. naujų namų statomi mediniai, o ir seniesiems išsaugoti skiriama daug valstybės lėšų.

O Lietuvoje kompensavimas žmonėms už paminklinių sodybų priežiūrą egzistuoja tik popieriuje, realiai gauti tam pinigų beveik neįmanoma, nes numatyta daug sudėtingų biurokratinių kliūčių. Daugelyje išsivysčiusių šalių etnografinių kaimų gyventojai atleidžiami nuo mokesčių arba jie bent sumažinami, o mūsų valdžios žmonėms tai nerūpi.

Pradėk nuo savęs

"Visuose Lietuvos kaimuose, o ypač etnografiniuose, sparčiai mažėja gyventojų. Jų namai tampa miestiečių vilomis, poilsio pastatais, naujieji savininkai juos pertvarko. Reikėtų valstybei, savivaldybėms biudžeto ar ES fondų lėšomis išpirkti tokius paminklinius namus, restauruoti ir skelbti konkursus norintiems ten gyventi. Su sąlyga, kad jie nemodernizuos pastatų, prižiūrės juos.

Tokiu būdu kai kuriose užsienio šalyse pavyko atgaivinti etnografinius kaimus. Tačiau tam reikalinga socialinė ir finansinė valstybės parama, be to, tuo turi rūpintis ne tik paveldosaugos, bet ir kitos institucijos", - LŽ sakė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (KPD) direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis.

Panašiai svarstė ir KPD Alytaus teritorinio padalinio vadovas Vytautas Kolesnikovas. "Valstybė turi padėti etnografinių kaimų gyventojams, nes vieni, be paramos, jie tų paminklų neišsaugos, be to, ir jie nori gyventi naujoviškai, komfortiškai.

Kas iš to, kad į Kultūros vertybių registrą įrašyta dešimtys kaimų, o išsaugoti nesugebame net keleto svarbiausių. Ar ne geriau būtų skirti lėšų tiems svarbiausiems?" - kalbėjo V.Kolesnikovas ir pridūrė, kad etnografiniai šalies kaimai nyks, kol žmonės neišsirinks gero Seimo ir geros Vyriausybės.

Kiek kitaip kalbėjo dar viena LŽ pašnekovė - Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė. Ji neseniai su paveldosaugos specialistais lankėsi Dieveniškių regioninio parko etnografiniuose Poškonių, Žižmų, Rimašių kaimuose. Juos taip pat darko plastiko langai ir dailylentės, betono tvoros, plytiniai priestatai ir kiti modernizmai.

"Toje kelionėje girdėjau paveldosaugininkų rypavimus: valstybė turėtų daryti taip, anaip... Tačiau argi ne valstybinių paveldosaugos institucijų vadovai yra valstybės įgalioti tas problemas spręsti? Ką jie padarė, kad būtų kitaip? Kodėl jie nesikreipia į Seimą, jo narius ir komitetus, nesiūlo keisti, tobulinti teisės aktus, kad reikalai pajudėtų? Kaltinti kitus ir tuščiai filosofuoti, ką turėtų daryti valstybė, gudrus kiekvienas, tačiau pradėti reikėtų nuo savęs", - patarė etnografė N.Balčiūnienė.

"Aš jau nežinau, ar atsiras žmonių, kurie dar galėtų garbingai išsaugoti kaimą. Dabar toks jausmas, kad visi tik sukasi, kombinuoja, kaip skubiau net menkiausius draudimus panaikinti, kad visur galėtų statytis kas ką nori", - taip apie Zervynas rašė Nacionalinės premijos laureatas Juozas Aputis, šiame kaime ligi mirties pernai gyvenęs ir per 35 metus savo sodybos nesudarkęs. Atrodo, jo žodžiai buvo pranašiški.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"