TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Etnologė: mūsų mentaliteto pokyčiai – vertybių chaosas

galwaybauhotel.net nuotrauka

Skirtingais laikmečiais lietuvių tauta puoselėjo vis kitokias vertybes. Atgimimo laikais buvome susikoncentravę į bendruomenines, o štai nepriklausomybės laikotarpiu išryškėja mūsų asmeninės vertybės, pastebi Vytauto Didžiojo universiteto etnologė doc. dr. Rasa Račiūnaitė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien žmonės nebesuvokia ritualinių dalykų ir, užuot gilinęsi į tradicijas, jas keičia vartotojiška kultūra.

Savo monografijoje „Lietuvių šeima vertybių sankirtoje“ etnologė R. Račiūnaitė apibendrina dešimtmetį trukusius tyrinėjimus apie lietuvių šeimos ir jos vertybių pokyčius nuo XX a. pr. iki šių dienų. Kaip šimtmetį kito šeimos vertybės ir kas apskritai formuoja miesto, šeimos ir bendruomenės mentalitetą? Kaip formuojasi kiekvienai epochai būdingos vertybės, kurios lemia žmonių jausmus ir veiksmus? Kaip kinta požiūriai į per šimtmečius sukauptą bendruomenės patirtį, kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą? Ypač ryškiai vertybių pokyčiai atsiskleidžia svarbiausiose šeimos gyvenimo ciklo – gimimo, vestuvių ir laidotuvių – apeigose.

– Kaip iš antropologinės perspektyvos galėtumėte paaiškinti, kas lemia vertybių formavimąsi? Kaip jos apskritai atsiranda?

– Pradžioje papasakosiu apie pačią idėją, kodėl nusprendžiau šeimą atskleisti per vertybes. Mano vedlys buvo antropologas Alfredas Kroeberis, kuris teigia, kad, norint pažinti kultūrą, pirmiausia reikia ištirti tos kultūros vertybes, nes be jų neaišku, kur vertybės krypsta ir kas jas sutelkia. Taigi pagrindiniu tyrimo objektu pasirinkau vertybes ir, remdamasi šeima, pabandžiau pasižiūrėti, ar jos nuo XX a. pr. iki šių dienų pakito: ar yra pastovios, puoselėjamos ir perduodamos iš kartos į kartą, ar šiandieninė kultūra jas niveliuoja, keičia.

Norėčiau apibrėžti, kad vertybės gali būti asmeninės, individualios ir bendruomeninės, kolektyvinės. Labai dažnai žmogus tarsi išgyvena individualių ir bendruomeninių vertybių konfliktą. Bandžiau pasižiūrėti, kokios vertybės – asmeninės ar bendruomeninės – svarbesnės lietuvių tautai. Sakykime, tam tikrais laikotarpiais, kaip ir atgimimo laikotarpiu, mes buvome susikoncentravę į vieną tikslą, ir bendruomeninės vertybės mums iš tiesų buvo labai svarbios. O šiuo metu, kai esame nebepriklausomi, laisvi, yra daugybė pasirinkimo būdų, labai išryškėja individualios, asmeninės vertybės.

Tyrinėjau gyvenimo ciklo – gimtuvių, vestuvių, laidotuvių – papročius. Turbūt didžiausi pokyčiai juntami vestuvėse. Nors tą patį būtų galima šnekėti ir apie laidotuves, nes atsirado kremavimas. Dar Gintaras Beresnevičius savo paskaitose yra minėjęs, kad, kai keičiasi laidojimo būdas, vyksta tam tikra žmonių mąstymo, ideologijos revoliucija. Taigi kremavimas neišvengiamai keičia ir laidotuvių papročius. Daugiausia vestuvių papročių ateina iš Vakarų Europos, Amerikos. Yra net tam tikrų kopijų – tiesiog perkelta, nukopijuota iš interneto.

– Jūs tyrinėjote šeimos vertybes nuo pat XX a. pr. Galbūt galėtumėte plačiau pristatyti, kaip šeima atrodė prieškario laikais, kokios buvo pagrindinės jos vertybės?

– Pasirinkau tarpukario Kauną, nes jis atspindėjo to meto visuomenės vertybes, ir pabandžiau į jas pažiūrėti pirmame knygos skyriuje (suskirstyta į tris dalis). Pirmoje dalyje kalbu apie nacionalines vertybes, kaip lokalinis, kaimietiškas mentalitetas tampa miestietišku ir kokią įtaką miestietiška kultūra daro priemiesčiams. Pasirinkau tris mikrorajonus: Aleksotą, Vilijampolę ir Lampėdžius. Lampėdžiai ypač atspindėjo miestietišką gyvenimo būdą, ten vyko didžiulė kaita, nes tarpukariu šis mikrorajonas tapo kurortu ir daugybė mūsų valdininkų jį pamėgo. Taip pat Lampėdžius pamėgo žydai ir vietiniai gyventojai labiausiai jų laukdavo. Miestiečiai, atvažiavę į Lampėdžius, keičia gyvenimo būdą ir žemdirbiškas, kaimietiškas mentalitetas keičiasi į miestietišką, nes keičiasi ir verslai. Gyventojai vasarą nuomoja butus, sukuriama rekreacinė erdvė. Taip pat žydų etninė mažuma, atvažiavusi į Lampėdžius, kiekvienais metais atidarydavo savo parduotuvėles.

Tarpukario Kauno vertybes padėjo formuoti ir tam tikros institucijos. Pirmiausia tai lietuviškos mokyklos atsiradimas. 1918 m., kai buvo paskelbta nepriklausomybė, vienas iš pagrindinių valstybės uždavinių buvo lietuvių kalbos ir lietuviškų mokyklų tinklo vystymas. Labai įdomu, kad visi Lampėdžių gyventojai (pavyzdžiui, vaikai, kunigai) tarpukario pradžioje kalbėjo lenkiškai. Kaip pasakojo viena pateikėja – ūkininko dukra, jos brolių mentalitetas ėmė keistis pradėjus eiti į gimnaziją Kaune. Jie nuėjo į archyvą norėdami sužinoti, kas jie iš tikrųjų yra – ar lenkai, ar lietuviai, o sužinojo, kad vis dėlto yra lietuviai, pradėjo šeimoje kalbėti lietuviškai. Lygiai taip pat atsitinka ir Vilijampolėje – vaikai, išėję lietuvišką mokyklą, į namus parneša lietuvių kalbą, pradeda šeimoje kalbėti lietuviškai. Šitiems regionams būdinga dvikalbystė, ir galima sakyti, kad net iki šių dienų, ypač Vilijampolėje, senoji karta kalba ir lenkiškai, ir lietuviškai.

Taigi lietuviška pradinė mokykla ir gimnazijos darė didžiulę įtaką būsimai inteligentų kartai. Reikėtų paminėti „Aušros“, „Saulės“, Jėzuitų, Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. Tai keturios pagrindinės gimnazijos, formavusios būsimuosius inteligentus ir nacionalines vertybes. Trečia labai svarbi institucija buvo Lietuvos universitetas, 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu, į kurį mokytis daugiausia rinkosi ūkininkų vaikai. Čia jie brendo kaip inteligentija. Svarbiausios jų vertybės buvo siekti mokslo ir dirbti Lietuvai. Mėgstamiausios jų pasivaikščiojimo vietos buvo Ąžuolynas ir Laisvės alėja. Ten jie mėgdavo aptarti visas lietuviškas knygas – tuo metu vienas iš tikslų buvo perskaityti visas lietuviškas knygas, kokios tik pasirodydavo, ir diskutuoti. Žmonės ypač pamėgo teatrą, operą. Turbūt reikėtų paminėti ir „Tulpės“ (Konrado) kavinę, kur buvo renkamasi, kur Balys Dvarionas grodamas linksmai pasveikindavo ateinančius studentus. Jie ten visada buvo laukiami, nors, žinoma, nedaug ką galėjo užsisakyti – kavos puodelį ar bandelę.

– Kiek tuo metu buvo svarbios individualios ir kiek bendruomeninės vertybės?

– Kaip tyrimo objektą pasirinkau Tado Ivanausko ir Honoratos Paškauskaitės-Ivanauskienės šeimą. Kodėl pasirinkau būtent juos? T. Ivanauskas buvo vienas iš VDU kūrėjų. Honorata ir Tadas buvo Šaulių organizacijos pradininkai. Honorata moterims šaulėms netgi sukūrė uniformą. Kita labai svarbi erdvė buvo tarpukariu veikusi Lietuvai pagražinti draugija, kurioje T. Ivanauskas dirbo ypač aktyviai. Jis skatino aplink Kauną apsodinti medeliais kuo daugiau erdvių – kartu su studentais jis sodino ir Kamšos mišką. Šiandien ypač džiaugiamės Pažaisliu ir jo pušynu – tai irgi T. Ivanausko ir jos studentų nuveiktas darbas. Mes turime daug tokių erdvių, kur gamta yra vertybė. Taip pat T. Ivanauskas priklausė VDU profesorių klubui ir į savo namus, kaip saloną, kviesdavo profesorius, bet tai buvo ne Kaune, o Obelynėje, netoli Ringaudų žemės ūkio akademijos.

Honorata Peterburge baigė lietuvišką gimnaziją, ten studijavo pedagogiką ir psichologiją, domėjosi pradiniu vaikų ugdymu, Kaune buvo pradinio ir ikimokyklinio ugdymo pradininkė. Ji viena iš pirmųjų įkūrė vaikų vasaros aikšteles, t. y. darželius, parengė mokytojų, auklėtojų kursus, o tada šios savanorės moterys dirbdavo minėtose aikštelėse. Ateidavo rusakalbių, lenkakalbių vaikų, nemokėjusių kalbėti lietuviškai. Per vasarą jie išmokdavo lietuviškų dainelių, eilėraštukų – taigi tose vasaros aikštelėse buvo skatinama lietuviška tapatybė, kalba, folkloras. Taip per šitą šeimą atsiskleidė ir individualios, ir bendruomeninės vertybės.

– Iš tiesų didžiulis dėmesys skiriamas išsilavinimui, edukacijai, savo šaknų paieškai, nacionalinėms vertybėms formuoti. Šeimos vertybės tarsi nukreiptos į išorę, į visuomenę. O kaip buvo pačioje šeimoje?

– Tarpukariu (ypač inteligentų) pagrindinis šūkis buvo dirbti Lietuvai. Jeigu grįžtume į XIX a. pab.–XX a. pr., pamatytume, kad, netgi kuriant šeimą, buvo žvelgiama į nacionalines, tautines vertybes: jeigu su tuo žmogumi mane sieja tautinės vertybės, tautinių vertybių paieškos, tada kuriama šeima.

– O ką pastebėtume palyginę prieškario ir šių dienų šeimos kūrimo motyvus?

– Prieškariu socialinis sluoksnis buvo labai svarbus. Pavyzdžiui, kaime irgi buvo labai svarbu, kad ūkininkas vestų ūkininkaitę, o samdiniai galėjo tuoktis tik su samdiniais. Šitas socialinis susisluoksniavimas trunka iki Antrojo pasaulinio karo. Kai prasideda karas, viskas keičiasi, tos vertybės nebėra tokios svarbios. Sovietmetis tuos dalykus labai suniveliuoja. Ir šiandien renkantis šeimą socialinis sluoksnis jau nebėra labai svarbus. Nors galima kalbėti apie tam tikrus dalykus (pavyzdžiui, meilės kriterijų), kurie buvo svarbūs ir tada, ir dabar. Manyčiau, yra tam tikra grupė, kuriai, kaip ir tarpukariu, šiandien taip pat svarbūs materialiniai dalykai.

– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad vestuvių papročiai bene labiausiai kinta.

– Taip, tikrai. Jeigu lyginčiau su tradicinės kultūros vestuvių papročiais, jie būtų kaip išvirkščioji pusė. Anksčiau mergvakariai buvo atsisveikinimas su savo jaunyste, tėvais, jaunų dienų apverkimas ir vykdavo kaip tam tikra iniciacija, pasiruošimas iš mergavimo dienų pereiti į brandų laikotarpį. Dabar mergvakariai gerokai pakitę ir primena karnavalą, šou: daug elementų paimta iš komercinės, populiariosios kultūros, labai daug vartotojiškumo. Ir mūsų vestuvėse galima atrasti kūrybiškumo, žaismingumo, teatralizuotų dalykų, kurie, kaip piršlio korimas, buvo ir tradicinėse vestuvėse. Tačiau šiandien tie elementai, ateinantys iš Vakarų Europos, daugiausia siejami su vartotojiška kultūra, labai daug kičo, pabrėžiami seksualūs dalykai.

Nors vykstančius išbandymus irgi siečiau su mūsų tradicinėje lietuvių kultūroje vykusiais iniciacijos papročiais, apeigomis. Tarkim, jeigu kalbėtume apie jaunimo brandos apeigas, ypač ryški iniciacija buvo būdinga vaikinams – jie turėjo patirti ir psichologinį, ir fizinį išbandymą. Tyrinėdama mergvakarius ir bernvakarius (ypač bernvakariuose) pastebiu ryškių iniciacijos elementų: šokama iš lėktuvo parašiutu ar prisirišus virve iš aukštai. Arba, pavyzdžiui, yra ir toks psichologinis išbandymas, kai visiškai nuogas, tik su sauskelnėmis jaunuolis turi pereiti per visą „Akropolį“. Tai ne kiekvienas galėtų. Taigi tam tikrų sąsajų atrandu, bet jie kaip išvirkščioji pusė – tarkim, striptizo šokėjai ir mergvakariuose, ir bernvakariuose, falo formos tortai. Žodžiu, labai garbinama vartotojiška kultūra.

Dar vestuvių papročiams būdingos tam tikros temos, pavyzdžiui, namų šeimininkės, seselės, prostitutės, jūreivės ar jūreiviai, kaubojai. Netgi pasirenkamos tam tikros epochos – tai gali būti hipių laikotarpis ar tarpukario damos. Kitas labai svarbus momentas – kelionės motyvas, kuris irgi susijęs su modernia tapatybe – reikia nuolat keliauti, nebūti vienoje vietoje. Savo tyrimuose pastebiu, kad per mergvakarį, per pusę dienos ar visą dieną, erdvė pakeičiama penkis šešis kartus, keliaujama keliomis transporto priemonėmis: važiuojama traukiniu, motociklu, plaukiama laivu, skrendama lėktuvu.

– Ko gero, galime kalbėti apie tradicinių vertybių transformaciją, tačiau pavidalai pasiskolinti iš Vakarų Europos?

– Taip, nes formos kinta, transformuojasi. Nors kaip tyrinėtoja atrandu, kad tam tikrų elementų (iniciacija, karnavališkumas) būta ir tradicinėse vestuvėse, ir yra šiandien.

– Kokie didžiausi pokyčiai susiję su kitais gyvenimo ciklais, t. y. gimimu ir laidotuvėmis?

– Mane labai nustebino gimtuvių papročių pokyčiai. Šiandien žmonės labai lengvai priima iš išorės ateinančias kitas kultūras. Tarkim, besilaukiančios moterys vaikšto į jogos mokyklėles, klausosi Naujojo amžiaus (New Age) muzikos. Žodžiu, sugeriami pasaulio papročiai, bet nesidomima savo senosiomis tradicijomis, nors mes ir savo kultūroje turėjome puikių dalykų. Pavyzdžiui, per ekspediciją Žemaitijoje teko girdėti, kaip kaime moterys rengdavosi gimtuvių etapui, gimdymui. Neseniai susituokusios moterys, ypač kurį laiką nesusilaukusios kūdikio, kitų moteriškių buvo masažuojamos pirtyje. O šiandien žmonės labai imlūs svetimoms kultūroms ir neaišku, ar tai gerai, ar blogai.

– Pasaulis maišosi, tampa kultūrų katilu, viską galima lengvai pasiekti. Kas, jūsų požiūriu, čia galėtų būti blogo?

– Galbūt čia galime kalbėti apie laidotuvių papročius. Kaip jau minėjau, vienas iš svarbiausių momentų, kintančių šiandien, yra kremavimas, su kuriuo atsirado visai naujų papročių. Anksčiau buvo įprasta, kad susirenka giminaičiai, tris dienas kartu budi prie kūno, vyksta bendros maldos, giedama, laikomos mišios. O dabar kartais žmonės net sutrinka, nes nežino, kaip elgtis: ar pelenus kartu neštis į pamaldas, ar palikti, ar pirma eiti į bažnyčią, ar kremavimas turėtų būti paskui, ar pradžioje ar žmogų paguldyti karste, kad giminės galėtų atsisveikinti, ir kremuoti vėliau... Taigi viskas labai kinta, dar niekas nenusistovėjo.

Taip pat matau, kad laidotuvių, šarvojimo laikas trumpėja. Anksčiau tam buvo būtinos trys dienos, o šiandien tas laikotarpis trumpėja. Jeigu žmogus kremuojamas, gali būti, kad salė nuomojama tik keturioms valandoms, kol žmonės atsisveikina. Žinoma, tai lemia ir ekonominiai dalykai (salės brangios), bet tai rodo ir mąstymo, mentaliteto pokyčius. Laidotuvėse irgi pastebiu vartotojiškų dalykų, kai nebėra tokie svarbūs religiniai momentai, apeigos (rožinis ar šventas paveikslėlis mirusio žmogaus rankose). Dabar lieka forma, o ne esmė. Kitas labai svarbus pokytis – daugelis miestiečių per laidotuves nebenori tradicinio giedojimo, tad dažniausiai per šermenis įjungiama to žmogaus mėgta muzika. Taigi giesmės nebeatlieka pagrindinės funkcijos padėti mirusiajam pereiti iš šio pasaulio į anapusinį, žmonės nebesuvokia ritualinių dalykų, kurie anksčiau buvo labai svarbūs.

– Kokius mentaliteto pokyčius rodo šios pasikeitusios tradicijos?

– Krikščioniškų vertybių stoką. Tai keliaudama pastebiu ir Vakarų Europoje. Dabar dažnai kalbama apie misijas. Neseniai grįžau iš Anglijos ir pagalvojau, kad tos misijos pirmiausia turėtų būti rengiamos į išsivysčiusias Europos šalis – Anglija būtų ta šalis, į kurią turėtų važiuoti misionieriai ir skleisti krikščioniškas vertybes, nes šiandien dažnai tenka matyti jų išvirkščiąją pusę. Tai, ką kalbu ir apie mūsų mergvakarius, bernvakarius, yra išvirkščioji tradicinės kultūros pusė. Daugelį dalykų sugeriame iš kitų kultūrų ir nebegrįžtame prie savo šaknų. Manau, pirmiausia turėtume pažinti savo šaknis, pradėti nuo savęs ir tada galėtume ieškoti kitų kultūrų. Vertybių chaosas – tokius dabar matau mentaliteto pokyčius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"