TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Europiniai milijonai - lietuviškoms pelėms

2012 07 16 7:44
Flickr.com nuotr.

Užmojai priveisti Lietuvos girias apuokų, lūšių ir kitokių gyvių vienus gamtininkus džiugina, kitus stebina. Kadangi tokiems darbams europinių ir mūsų valstybės biudžeto pinigų vis dar surandama, pretendentų į juos dygsta kaip grybų po lietaus.

Šiuo metu bene brangiausias projektas, skirtas nykstantiems gyvūnams ir paukščiams saugoti, - meldinių nendrinukių apsauga 2010 - 2015 metais. Jam įgyvendinti skirta 7,5 mln. litų, daugiausia - iš Europos Sąjungos LIFE+ programos, šiek tiek lėšų atseikėta ir iš mūsų šalies bei Latvijos iždų.

Projektą koordinuoja Baltijos aplinkos forumas Lietuvoje, šios visuomeninės organizacijos direktorius Žymantas Morkvėnas yra projekto vadovas.

Sekasi nekaip

Už minėtą pinigų sumą tikimasi atkurti daugiau kaip 1300 hektarų apleistų, krūmais apaugusių pievų Lietuvoje ir Latvijoje, kuriose anksčiau perėjo ir dabar vėl galėtų veistis meldinės nendrinukės. "Jeigu iki 2015 metų pavyktų pasiekti, kad Lietuvoje gyventų bent 400 meldinukių patinėlių, būtų sėkmė", - svarstė Ž.Morkvėnas.

Praėjo dveji projekto vykdymo metai, tačiau kol kas sekasi nekaip: ornitologai, pasitelkę porą ekspertų iš Baltarusijos, praėjusią vasarą suskaičiavo Lietuvoje apie 100 giedančių meldinių nendrinukių patinėlių, o Latvijoje - nė vieno.

Meldinė nendrinukė - visoje Europoje nykstantis, mažesnis už žvirblį paukštis. Pasak Lietuvos ornitologų draugijos direktoriaus Liutauro Raudonikio, dabar meldinių nendrinukių, jeigu pasiseks, galima išgirsti (pamatyti dar sunkiau) tik Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir kai kuriose mūsų krašto vietose - Nemuno deltos, Žuvinto pievose. "Todėl Lietuva yra iš dalies atsakinga už tai, ar šį paukštį išsaugosime ateities kartoms", - sakė L.Raudonikis.

1995 metais Tyrų pelkėje, kuri plyti netoli Drevernos, suskaičiuota apie 300 giedančių patinėlių, o pernai - 45. Šyšos upės lankoje 2001 metais jų užfiksuota apie 110, praėjusiais metais - nė vieno.

Kaip galima pagausinti šiuos Raudonosios knygos paukštukus? Specialistai pataria kasmet šienauti pievas, kuriose jie gali veistis, tačiau ne anksčiau kaip liepos mėnesį, kad nendrinukės spėtų išvesti jauniklius. Taip pat - kirsti krūmus, pernelyg suvešėjusius nendrynus, nes nors šis paukštelis vardą gavo nuo nendrių, lizdą suka dažniausiai viksvų kupstuose.

Pasiūlyta mokėti ūkininkams kompensacijas už pavėluotą šienavimą bei papildomas išmokas už krūmynų ir nendrynų šalinimą svarbiuose meldinėms nendrinukėms plotuose. Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos šioms rekomendacijoms pritarė.

LŽ archyvo nuotrauka/L.Budrio nuomone, gamtosauga Lietuvoje nebrangi.

Lūšis išgelbės graužikai

Beveik 4 mln. litų iš Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos biudžeto atseikėta lūšims ir didiesiems apuokams veisti. Tam darbui Aplinkos ministerija (AM) buvo paskelbusi du konkursus. Pirmąjį - šių gyvūnų veisimo programai sukurti. Jį laimėjęs Gamtos tyrimo centras parengė lūšių ir didžiųjų apuokų veisimo nelaisvėje, priežiūros, jauniklių auginimo, adaptavimo, išleidimo į gamtą, sekimo joje metodikas.

Vienas įdomesnių siūlymų - minėtos įstaigos direktoriaus pavaduotojas Linas Balčiauskas kartu su žmona, vyresniąja mokslo darbuotoja Laima, patarė į miškus atgabenti keletą šiaudų ritinių, tarp jų pripilti grūdų, o ant viršaus užritinti dar vieną šiaudų ritinį. Tokį "pelių bokštą", mokslininkų Balčiauskų nuomone, pamėgs pelės, o jos yra skanėstas lūšims, taigi šių miško kačių daugės. Pasiūlyta suręsti šių bokštų Biržų miškų urėdijos ir kai kuriuose kituose miškuose.

Kitas AM konkursas buvo skirtas šioms ir kitoms mokslinėms rekomendacijoms įgyvendinti. Jį laimėjo Gamtos paveldo fondas, o lūšis ir didžiuosius apuokus veisia, jų jauniklius augina Lietuvos zoologijos sodas, prie Klaipėdos Edvardo Legecko įkurtas gamtininkų centras "Mini zoo", jo kaimynas Vilius Baranauskas, eigulys Petras Dabrišius Žvėrinčiuje (Telšių miškų urėdija) ir Kurtuvėnų regioniniame parke gyvenantis medžiotojas Petras Adeikis.

Suplanuota 2011-2013 metais įveisti ir į girias išleisti 14 lūšių ir 20 didžiųjų apuokų, tačiau AM Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Selemonas Paltanavičius LŽ sakė, jog veisėjai ketina šiuos planus viršyti.

"Pernai išleista 15 didžiųjų apuokų, šiemet bus ne ką mažiau. Lūšių užauginta ir išleista devynios, šis darbas vyks toliau šiais bei kitais metais", - pasakojo S.Paltanavičius.

Jis netvirtino, kad sekasi puikiai. "Keletas į laisvę išleistų didžiųjų apuokų žuvo, tačiau tai normalu. Europinių tyrimų duomenimis, mažiausiai pusė gyvūnų tokiais atvejais žūsta. Be to, po kurio laiko "išsikvepia" siųstuvėlių, kurie prieš paleidžiant į laisvę pritvirtinami prie apuokų ir lūšių, baterijos ir informacijos apie šių gyvūnų buvimo vietą nebegauname. Bet juk svarbiausia, kad šių gyvūnų padaugės", - sakė S.Paltanavičius.

Apskaitų duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 30-40 lūšių ir apie 10-20 porų didžiųjų apuokų. Šie gyvūnai jau seniai įrašyti į Raudonąją knygą.

Lūšių Lietuvoje nestigo tik ligi XIX amžiaus, vėliau jos ėmė nykti dėl vis sparčiau kertamų miškų ir intensyvių medžioklių. Be to, pastebėta, kad lūšių mažėja ten, kur daugėja vilkų - tai maitinimosi konkurentai. Nors dar profesorius Tadas Ivanauskas apie lūšis rašė, jog "šio kadaise gausaus Lietuvos gyvulio paliko tik menkos liekanos", šiuos gyvūnus medžioti buvo uždrausta tik 1979 metais.

Didžiausioji mūsų šalies pelėda - didysis apuokas jau seniai retas Lietuvos paukštis. Jų nykimą, ko gero, lemia tai, kad didieji apuokai lizdus krauna ir peri miške ant žemės, tad kiaušiniai ir jaunikliai tampa lengvu šernų, mangutų, lapių ir kitų plėšrūnų grobiu.

Pamatyti didįjį apuoką laisvėje mažai kam pasiseka. /Giedriaus Stakausko nuotrauka (Naturephoto.lt)

Lizdai ereliams

Mažojo erelio rėksnio lizdavietėms saugoti 2010-2015 metais iš europinio fondo LIFE+ ir mūsų valstybės biudžeto skirta 3,5 mln. litų. Šį projektą įgyvendina viešoji įstaiga Gamtosaugos projektų vystymo fondas (GPVF).

Už minėtą sumą įsipareigota apsaugoti daugiau kaip 200 šių paukščių lizdaviečių: inventorizuoti ir kur reikia - sutvirtinti natūralius bei įrengti naujus dirbtinius lizdus, informuoti apie juos miškų naudotojus, aplinkosaugininkus, parengti planavimo schemas, organizuoti mokymo seminarus aplinkosaugininkams ir miškininkams, informuoti visuomenę ir pan.

Regis, paskutinį šių įsipareigojimų punktą minėtai įstaigai vykdyti sekasi nekaip, nes informacijos, kas daroma ir padaryta, viešoje erdvėje mažai, išskyrus pranešimus, kad vienur kitur buvo pademonstruota mažųjų erelių rėksnių nuotraukų paroda.

GPVF direktorė Sigita Baronaitė LŽ tvirtino, kad dalis projekte numatytų darbų jau padaryta - iškelta 10 dirbtinių lizdaviečių, surengti mokymai aplinkosaugininkams ir pan.

Mažieji ereliai rėksniai paplitę visoje Lietuvoje - suskaičiuota apie 2 tūkst. jų porų. Tačiau tuo pat metu teigiama, jog pastaraisiais dešimtmečiais šių paukščių sumažėjo. Viena svarbiausių nykimo priežasčių - intensyvi ūkinė veikla miškuose. Europos Sąjungos (ES) paukščių direktyva įpareigoja visas valstybes nares steigti šiems ereliams saugoti specialias teritorijas. Todėl Lietuvoje įsteigtos šešios tokios teritorijos.

Dar 3 mln. litų iš europinių fondų ir mūsų iždo buvo skirta retų augalų ir gyvūnų rūšių apsaugos bei invazinių rūšių gausumo reguliavimo veiksmų planams parengti 2009-2012 metais. Kaip sekasi šie darbai, informacijos taip pat nedaug. Vykdyti šį projektą AM pavedė jai pavaldžiai Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, vienas projekto partnerių - jau minėtasis Gamtos tyrimų centras.

Internete paskelbtuose aplinkos ministro įsakymuose buvo numatyta parengti dešimtis veiksmų planų. Tačiau tarp jų minimos ir lūšių bei didžiųjų apuokų veisimo programos, kurios finansuojamos ir iš kito projekto lėšų.

S.Paltanavičiaus duomenimis, jau parengta apie 200 planų. "Tačiau tai - tik didelio darbo pradžia: dabar bus skelbiami konkursai šiems planams įgyvendinti", - sakė jis.

"Dirbami ne tie darbai", - sako V.Ribikauskas.

Ar būtent to reikia?

Ar europiniais ir mūsų šalies pinigais nėra penimos įstaigos ir organizacijos, save vadinančios pelno nesiekiančiomis, tačiau aktyviai ieškančios kuo pelningesnių užsakymų? Pastaraisiais metais tokių pristeigta nemažai, jos vadina save aplinkosauginėmis, jose susibūrę žmonės tituluojasi aplinkosaugos ekspertais ir panašiais skambiais titulais.

Dar daugiau. Ar tikrai būtent tie projektai ir darbai dabar Lietuvoje labiausiai reikalingi? Ar jie nėra pernelyg dosniai įvertinti ir kiek realiai dirbama? O gal tai tik būdas ekspertams tarpti?

Senosiose ES šalyse kai kurios augalų ir gyvūnų rūšys beveik išnyko, šios valstybės dėl to jaučia kaltę ir mielai palaiko visoje ES galiojančių apsaugos direktyvų kūrimą bei saugomų teritorijų steigimą. Ar nėra taip, jog tuo pasinaudoję apsukrūs lietuviai gauna lėšų savo verslui (oficialiai jie jį vadina aplinkosauga)?

Išgirdę tokių abejonių įsižeidžia ir vadinamieji visuomenininkai, ir AM pareigūnai. "Brangūs žurnalistai, Lietuvos gamtosaugos organizacijos tikrai ne norėdamos pasipinigauti projektus rengia, o tam, kad padėtų mūsų šalies valdžios institucijoms įgyvendinti ES Paukščių ir buveinių direktyvų reikalavimus", - aiškino krašto ornitologų vadovas L.Raudonikis.

Pasak jo, meldinė nendrinukė garsina Lietuvą ne tik Europoje, bet ir pasaulyje labiau nei Trakų, Gedimino pilys ir dar Valdovų rūmai kartu sudėjus, nors šiam paukšteliui išsaugoti pinigų skirta mažiau nei tiems rūmams. "Tačiau žurnalistams, atrodo, meldinės nendrinukės likimas nerūpi", - piktinosi L.Raudonikis.

Jis tikina, kad dabar įgyvendinami gamtosaugos projektai yra visiškai pagrįsti ir išsaugos labiausiai nykstančių augalų bei gyvūnų populiacijas, ir atkreipia dėmesį, jog didžioji dalis lėšų šiems projektams gauta iš europinių fondų, o ne iš Lietuvos mokesčių mokėtojų.  

Beprasmiški darbai?

Miškininkui ir medžiotojui Vytautui Ribikauskui pasigilinus į minėtus projektus atrodo, kad jų autoriams svarbu ne rezultatai, o tik "įsisavinti" lėšas.

"Nesakau, kad iš viso nereikia vykdyti gamtosaugos projektų. Tačiau reikia gerai pasverti, kurie iš jų gali būti tinkamai įvykdyti, sulaukiant konkrečių rezultatų. Tikrai nemanau, kad dešimtis tūkstančių litų reikėtų išmesti pelėms ir pelėnams veisti miškuose neva lūšims papenėti", - svarstė V.Ribikauskas. Mat pelėnai padaro žalos miškų jaunuolynams - nugraužia medelių žievę ir viršūninius pumpurus. Kai kuriais metais Dubravos girioje pelėnai taip buvo praretinę ištisus plotus miško želdinių.

Be to, pelių ir pelėnų armijos pradžiugins ne tik lūšis ir pelėdas, bet ir lapes, kiaunes, mangutus, kurių ir taip yra per daug ir jie niokoja ant žemės perinčių paukščių (tarp jų ir didžiųjų apuokų) lizdus. Vadinasi, tuo pačiu projektu apuokus ir gausiname, ir naikiname?

V.Ribikauskas abejoja, ar apskritai verta Lietuvoje veisti lūšis, nes šių žvėrių sumažėjo, jo nuomone, ne dėl medžioklių, o dėl sumažėjusių miškų plotų, taip pat todėl, kad juose labai padaugėjo lankytojų. Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje girių yra daugiau negu Lietuvoje - lūšių ten netrūksta, dalis šių žvėrių atklysta ir į mūsų miškus.

Tad kam, anot V.Ribikausko, veisti tokius gyvūnus, kuriems sąlygos išgyventi prastos? Tik kad galima būtų paimti europinių pinigų? O gal dabartinis lūšių skaičius mūsų šalyje - optimalus, padiktuotas gamtos ir neverta su ja ginčytis? Arba gal pirma reikia pasvarstyti, kaip būtų galima pagerinti tas gyvenimo sąlygas?

Dar labiau V.Ribikauską stebina šimtai tūkstančių litų dvidešimčiai didžiųjų apuokų. Priveisti jų tiek ir gal net daugiau priveisime, tačiau kiek ilgai jie gyvens?

Gamtininkai (pavyzdžiui, Bronius Šablevičius) pasakoja aptinkantys tų "dirbtinių" apuokų net žmonių kiemuose - nusilpę, nemokantys susirasti lesalo giriose, jie tikisi žmonių paramos.

V.Ribikausko nuomone, gyvūnų apsauga pradėta ne nuo to, ko labiausiai reikėtų. Juk net jei vienas kitas įveistas apuokėlis ir bandys pratęsti savo giminę ant žemės, jo palikuonys bus sudoroti šernų, mangutų, lapių ar kitų plėšrūnų. Dėl tos pačios priežasties mažėja ir kurtinių, tetervinų, jerubių bei kai kurių kitų paukščių.

"Gal be reikalo Lietuvos miškus pavertėme kiaulynais, priveisę juose begales šernų? Gal reikia priversti medžiotojus sureguliuoti miškinių kiaulių gausą pagal mokslininkų rekomendacijas? Gal gaunamus ES fondų pinigus pirmiausia skirti plėšriųjų žvėrių (lapių, kiaunių, mangutų) bei varninių paukščių armijoms sumažinti?" - klausia V.Ribikauskas.

Neįtikina šio miškininko ir pagrindinis projektų gynėjų argumentas - kad jie finansuojami daugiausia iš ES fondų. "Senosiose ES valstybėse pinigai taip pat ant medžių nelapoja, lėšas uždirba vis dažniau dėl socialinių problemų į gatves išeinantys darbininkai", - priminė V.Ribikauskas. Dabar, kai mūsų šalis yra ES, visi šioje Bendrijoje esame susiję, be to, moka ne tik ES mums, bet ir mes jai. Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.

Kiti rykliai ėdresni

Paskambinau Ventės rago ornitologinės stoties ornitologui Vytautui Jusiui. Daug metų pažįstu šį talentingą gamtininką ir tikiu jo tiesiais žodžiais, kuriuos Vytautas sako visada ir visiems, nesvarbu, koks pašnekovo rangas.

Pelių veisimą lūšims šis gamtininkas pavadino humoru, o surimtėjęs pareiškė: "Manęs milijonai ar kitokie skaičiai nedomina, man svarbu rezultatas. Meldinių nendrinukių iš tiesų mažėja katastrofiškai. Pievų šienavimas pristabdytų jų nykimą. Kiek tai kainuoja - ne mano reikalas."

O didžiųjų apuokų vargu ar padaugės, nes nerealu prikalbinti medžiotojus, kad jie veistų mažiau šernų. "Sudoros šie žvėrys apuokų kiaušinius ir jauniklius. Bet mūsų pamario miškeliai pasipildo viena kita pora apuokų iš Kaliningrado srities, kur miškai didesni. Manau, iš aplinkinių valstybių - Rusijos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos miškų mums daugiau naudos negu iš to apuokų projekto. Dėl mažųjų erelių rėksnių jaudintis neverta, jų daug. Geriau būtų pasirūpinti žalvarniais - kažin, ar jų Lietuvoje beliko daugiau kaip 10 perinčių porų", - svarstė V.Jusys.

Pasak jo, gamtai naudingų darbų kartais galima padaryti ir be milijonų. "Prieš porą metų mes, gamtos fotografų klubo Birdpix.lt nariai, išrausėme dirbtinių duobelių Nemuno ir kitų upių skardžiuose bitininkams. Ir šie paukščiai juos užėmė - jų padaugėjo", - džiaugėsi gamtininkas.

AM Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio nuomone, keliolika milijonų litų paukščiams ir žvėrims gausinti - tik lašas, palyginti su tuo, kiek europinių ir šalies biudžeto lėšų praryja energetika bei kiti šalies "rykliai". "Lietuvoje gamtai ir jos apsaugai atitenka tik trupiniai", - sakė L.Budrys.

Abejones dėl kai kurių projektų pagrįstumo ir dėl to, jog galbūt reikėjo verčiau imtis kitų darbų, departamento vadovas pakomentavo taip: "Dabar patarėjų daug, bet kur jie buvo anksčiau, kai lūšys buvo medžiojamos. Kodėl nesiūlė to uždrausti ir net patys jas medžiojo? O dabar dirbame keliais frontais: vienais projektais veisiame retus gyvūnus, o kitais pradedame reguliuoti plėšrūnų ir svetimų gyvūnų skaičių. Rezultatai gal ir nebus greiti, bet ilgainiui naudos tikrai bus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"