TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Europos sostinė - kinišku drabužėliu?

2007 10 09 0:00
LŽ archyvo nuotraukos

Vis labiau savo unikalumą prarandančio Vilniaus įvaizdis dažnai kuriamas miestui nebūdingais dalykais, brangiai kainuojančiu kiču. Užsienio ekspertai įžvelgia ne profesinius, bet politinius dalykus.

Vilniaus senamiesčio išsaugojimu rūpinasi net kelios institucijos, jos sėkmingai pateisina posakį: "Daug auklių, vaikas - be galvos." Į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytas miestas sparčiai netenka savo istorinės auros; restauruojant ir atliekant kitus neva atstatymo darbus vis dažniau naudojamos kiniškos medžiagos, vis labiau įsigali akivaizdus architektūrinis kičas.

Pamiršti įsipareigojimai

Dar 1992 metais Lietuva ratifikavo UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvenciją, įsipareigojo jokiais savo veiksmais nežaloti paveldo. Gražius, taurius valstybės siekius bei unikalų mūsų sostinės paveldą įvertino ir pasaulis. 1994-aisiais UNESCO, atsižvelgdama į Lietuvos iniciatyvą ir įsipareigojimus, Vilniaus senamiestį įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą. Šis pripažinimas suteikė išskirtinį pasaulio paveldo miesto statusą, o kartu tai reiškia, jog Vilniui taikomi ypatingi reikalavimai. Tarp jų yra dar nominacinėje byloje mūsų pačių įrašytas įsipareigojimas saugoti išskirtinę miesto vertę - autentiką, kurios, išlikusios nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos, esame be galo turtingi. Įsipareigota neužstatyti ir arti senamiesčio esančios teritorijos - apsaugos zonos. Nes tik taip išryškėja senamiesčio panorama, ją galima deramai įvertinti.

"Jei Vilniaus pilių teritoriją gerbiame kaip vertybę ir tautos paminklą, jei norime pabrėžti gamtos ir kultūros kūrinio unikalumą, jos neturėtų stelbti šiuolaikiniai, kontrastą vietovei sudarantys statiniai, - LŽ kalbėjo Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, ICOMOS ekspertė Jūratė Markevičienė. - Nauja statyba dešiniajame Neries krante visiškai pakeičia istorinį Vilniaus kraštovaizdį. Jį, beje, turėtų saugoti ir Lietuvos įstatymai, ir tarptautinės konvencijos."

Todėl apsaugos zonoje planuojama miesto plėtra, bet kokios, ypač dangoraižių, statybos ne tik nepageidaujamos, bet ir turi būti derinamos su o UNESCO Pasaulio paveldo centru.

"Deja, statybos kasdien vis labiau įsisiūbuoja ne tik Šnipiškėse, bet ir Žvėryne, Naujamiestyje, - LŽ kalbėjo Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitienė. - Tai rajonai, kurie UNESCO dokumentuose nurodomi kaip Vilniaus senamiesčio apsaugos zona. Taip įvardyta ir naujame miesto plane, kurį dar vasarą patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taryba."

Užsienio ekspertų išvados

2004 metais, kai visuomenė itin aktyviai ėmė protestuoti prieš paveldo naikinimą, reiškė susirūpinimą tuo metu rengtais Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu bei Vilniaus senamiesčio detaliojo plano projektu, Kultūros ministerija į Vilnių pakvietė tarptautinius ekspertus dr. Ray Bondiną, o vėliau ir Margarethą Ehrstrom, Hansą-Jacobą Roaldą. Specialistai, išanalizavę padėtį, pateikė savo komentarus, išvadas ir rekomendacijas.

Kaip vienas didžiausių susirūpinimą keliančių dalykų nurodyta tai, jog yra net kelios institucijos, agentūros ir pareigūnai, atsakingi už paveldo išsaugojimą, tačiau nėra tiksliai apibrėžtos teisinės atsakomybės, o valstybės ir savivaldybės reglamentai prieštarauja vienas kitam.

Tarp pagrindinių senamiesčio ir jo apsaugos zonos problemų - kylančios statybos, istorinių pastatų, jų unikalių detalių pakeitimai (dažnai įvardijami kaip rekonstrukcija ar atstatymas), viešųjų erdvių, žaliųjų plotų užstatymas. Užsienio ekspertai atkreipė dėmesį ir į tai, jog Lietuvoje nepagrįstai mažos baudos už pažeidimus.

"Matėme keletą atvejų, kurie ne tik neatitinka Pasaulio paveldo, bet ir apskritai paveldo apsaugos standartų, - savo išvadose rašo M.Ehrstrom ir H-J.Roaldas. - Todėl labai griežtai klausiame, kodėl taip gali būti?" Savo rekomendacijose ekspertai pabrėžia, kad už Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimą, o kartu ir už Vilniaus senamiesčio išsaugojimą atsakinga Kultūros ministerija.

Plastikinis kičas

Senamiestis - tai ne tik seni mūrai, bet ir atskiros jo detalės, tarsi ir maži dalykai, kurie spinduliuoja išskirtinę Vilniaus dvasią. "Ypač brangus Lietuvai medis, iš jo drožtos durų rankenos, vartai bei varteliai, langų rėmai. Tikras daiktas traukia ir žavi. Tai ne plastikas - pigus pakaitalas. Todėl medinių langų rėmų pakeitimas plastikiniais, man primena kičą, plastmasinius karolius, bižuteriją architektūroje, - LŽ kalbėjo Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, restauratorė Gražina Drėmaitė. - Vilniui būdingi barokiniai stoglangiai, o ką matome užlipę ant Gedimino kalno? Viso senamiesčio stogai, net Lietuvos nacionalinio muziejaus, nukloti "Velux" langais."

G.Drėmaitė prisiminė vieną seminarų, per kurį paminklosaugininkės iš Geteborgo (Švedija) teiravosi, ar jų saugomuose pastatuose leidžiama įrengti stoglangius. Švedė net nesuprato, kas tai yra...

Beje, dar 2004-aisiais Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO, ambasadorė Ina Marčiulionytė atkreipė dėmesį, jog Vilniaus senamiestį, skirtingai nei užsienyje, ypač darko plastikiniai langai bei stoglangiai. Pasakojo, jog Talino (Estija) miesto meras iš malūnsparnio apžiūri senamiestį, už kiekvieną, net iš gatvės pusės nematomą, "Velux" skiria baudas.

"Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente, kuris patvirtintas ir kaip sudėtinė Vilniaus miesto bendrojo plano dalis, labai aiškiai rašoma, jog senamiestyje draudžiama keisti statinių išorės fragmentus - fasado, stogo, langų visumos ir kitų dalykų - autentišką istorinę formą, medžiagą ir atlikimo būdą, - LŽ kalbėjo Valstybinės kultūros paveldo komisijos Informacijos analizės tarnybos vyriausiasis specialistas, architektas Algimantas Gražulis. - O Vilniaus senamiesčio apsaugos laikinose taisyklėse nurodoma, kur negali būti stoglangių. Tarp išvardytų pastatų - bažnyčių, vienuolynų pagrindiniai korpusai, rūmų fasadai. Deja, šie kaip ir daugelis kitų reikalavimų yra ignoruojami. Šiandien senamiestyje šimtai tūkstančių plastikinių langų, dešimtys tūkstančių stoglangių..."

Beje, net Kultūros ministerijos Kultūros paveldo departamentas, įsikūręs buvusiame jėzuitų vienuolyne šalia Šv. Rapolo bažnyčios, neseniai medinius langų rėmus pakeitė plastikiniais, "patobulino" ir autentišką stogo formą... Nors, atrodytų, kam, jei ne Paveldo departamentui visų pirma privalu saugoti paveldą, laikytis įstatymų. Ne tik departamentui pravartu žinoti, jog įstatymas draudžia keisti visų pastatų, statytų iki 1944 metų, stogo bendrąją formą.

Viešosios erdvės vagystė

Šimtai pavyzdžių, kur pakeista stogo forma, "užkeltas" papildomas aukštas, o stogas dengtas ne čerpėmis, o šiuolaikinėmis medžiagomis. Beveik neliko kaminų. Jie, anot G.Drėmaitės, būtini senamiesčiui, teikia jam žavesio. Kaimynai estai tai vertina, - Taline yra kaminų, galima sutikti laimę nešančių kaminkrėčių...

"Užuot tvarkę kaminus, verslininkai juos griauna, kavinių kiemuose įrengia traukos vamzdžius, kurie ne tik gaudžia tarsi vargonai, skleidžia virtuvės kvapus, bjauroja kiemą ir kitaip trukdo gyventi žmonėms," - kalbėjo G.Drėmaitė.

Kiemai - tai viešoji erdvė, kaip ir tarpuvartės ar šaligatviai, kurių senamiestyje kasmet vis labiau sumažėja. Paminklosaugininkai priminė, jog pirmasis arkinių vartų pastogę įstiklino ir ten įrengė salę restoranas "Stikliai", vėliau arkose įsikūrė ir kiti verslininkai. Atsirado daugybė stiklinių ir atvirų priestatų ("Astorija", "Narutis", "Artis", įvairios picerijos), - jau, regis, kas netingi, tas ir gali įsirengti kavinę ant šaligatvio.

"Tai - viešųjų erdvių, valstybės žemės vagystė! Tačiau... visais būtinais valdininkų parašais įteisinta, - kalbėjo A.Gražulis. - Kai pastatė "Novotel", visuomenė, pavyzdžiui, neteko trečdalio viešosios erdvės ploto, buvo sunaikintos garsaus Vilniaus architekto Martyno Knackfusso (1740-apie 1821) namo liekanos."

A.Gražulis priminė, kad Vilniuje privalu saugoti ir akmeninius grindinius. Jie itin unikalūs, turi didelę lietuviškos tradicijos vertę; turi būti atkuriami senamiesčio skersgatviuose, istorinių kompleksų prieigose. Tačiau apie šiuos, įstatymais numatytus dalykus, dažniausiai "pamirštama". Net Arkikatedros ar Rotušės aikštės išklotos nauja iš Kinijos atgabenta gatvių ir aikščių danga. Kur senieji akmenys? Ar viską būtinai reikėjo keisti? Kodėl tvarkant Rotušės aikštę ne tik kažkur išvežtas unikalus senasis grindinys, bet ir nudaužyti nuo XVI amžiaus aikštę supančių namų mūrai, pažemintas grindinio lygis? Į šiuos ir daugelį panašių klausimų, anot A.Gražulio, galėtų atsakyti STT, policija, prokuratūra.

"Valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė neseniai pasakė, jog iki šiol nėra valstybinio turto apskaitos. Įdomu kodėl?" - retoriškai paklausė G.Drėmaitė.

Tokią pat viešosios erdvės vagystę įteisino buvusi Vilniaus miesto taryba, paskutinę savo darbo dieną pritarusi sutarčiai su prancūzų bendrove "JCDeaux" dėl jos monopolinių teisių lauko reklamai. Tie reklaminiai skydai senamiestyje ir visose troleibusų bei autobusų stotelėse - tikras paminklas A.Zuoko skoniui ir jo plastikiniam Vilniui. Tai, anot specialistų skaičiavimų, Vilniui gali atnešti... 100 mln. litų nuostolių.

Ką nuspręs politikai?

G.Drėmaitė prisiminė laikus, kai veikė Kultūros paminklų inspekcija, kuri buvo atsakinga už paveldo išsaugojimą, turėjo daug įgaliojimų. Atgavus nepriklausomybę ši struktūra buvo reorganizuota. Per pastarąjį laiką sukurta daug įstatymų, tačiau jų nelabai paisoma, daugelį galima įvairiai interpretuoti. Į tai savo ataskaitose atkreipė dėmesį ir užsienio ekspertai.

Tačiau padėtis gali ir pasikeisti. Jei, aišku, Lietuvai rūpi jos įvaizdis, garbė būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše.

I.Grigaitienė pasakojo, jog iki 2008 metų vasario 1-osios Lietuva turi pateikti UNESCO ataskaitą, kaip atsižvelgta į užsienio ekspertų pastabas ir rekomendacijas; kitų metų Pasaulio paveldo komiteto posėdyje bus svarstomas Lietuvos klausimas.

Tačiau, anot I.Grigaitienės, nors ir buvo rekomenduota, Lietuvoje vis dar nėra institucijos, o kartu ir asmens, atsakingo už paveldą. "Bet jau sukūrėme UNESCO objektų, esančių Lietuvoje, apsaugos įstatymo koncepciją, siūlome įsteigti vieną instituciją, atsakingą už paveldą, - kalbėjo ministerijos atstovė. - Koncepcija jau svarstyta Vyriausybėje, sulaukė įvairių nuomonių ir dabar tobulinama. Juk tektų pakeisti labai daug įstatymų. Vienas svarbiausių - Statybos įstatymas, pagal kurį Aplinkos ministerija perleido savivaldybėms teisę išduoti statybų leidimų sąlygas. Šį dalyką labai sunku perimti iš savivaldybių. Tačiau taip yra kitose Europos valstybėse, taip rekomenduoja UNESCO. Viskas priklausys nuo mūsų politikų sprendimų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"