TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ežero savininko sąžinė užpelkėjo

2008 06 20 0:00
Istorijos, kai privačių vandens telkinių savininkai nenori prie jų prileisti net vietos žmonių, jau mažai ką stebina. Alvito žmonės pateko į dar keblesnę padėtį. Miestelio viduryje telkšančio ežero savininkas elgiasi pagal patarlę: "Nei pats ėda, nei kitiems duoda."
LŽ archyvo nuotrauka

Istorijos, kai privačių vandens telkinių savininkai nenori prie jų prileisti net vietos žmonių, šiais laikais jau mažai ką stebina. Vieno Vilkaviškio rajone įsikūrusio miestelio žmonės pateko dar į keblesnę padėtį, mat jo viduryje telkšančio ežero savininkas elgiasi pagal patarlę: "Nei pats ėda, nei kitiems duoda."

Nors Alvito miestelio gyventojai gyvena tarp dviejų - Alvito ir Paežerių - ežerų, maudytis juose negali. Žmonės su ilgesiu prisimena dar visai nesenus laikus, kai Alvito ežere galėdavo ir atsigaivinti, ir valtele paplaukioti, ir pažuvauti.

Šviesi praeitis, bjauri dabartis

Daugelį metų paežerėje gyvenanti Valerija Rašimienė LŽ pasakojo, jog sovietmečiu visi maudėsi atvirame vandens telkinyje. Alvito ežero pakrantėje buvo įrengtos maudynių vietos. "Ko gero, tai buvo mėgstamiausia mūsų laisvalaikio leidimo vieta. Į paplūdimį atveždavo smėlio, nušienaudavo žolę", - prisiminimais dalijosi V.Rašimienė. Šalia ežero veikė garsioji "Alvito dūda", į kurią pavalgyti užsukdavo nemažai žmonių. Ten pat buvo įrengta nedidelė poilsiavietė su brasta.

Dabar "Alvito dūda" - apleista ir niekam nereikalinga, lentomis užkaltais langais, nors stūkso greta itin judraus tarptautinio magistralinio kelio Vilnius-Marijampolė-Kaliningradas. Pats Alvito ežeras kuo toliau, tuo labiau tampa panašus į meldais užžėlusią didžiulę balą.

"Visas maudyklas užgožė meldai, per sąžalynus iki vandens nenubrisi. Nepjaunami meldai tiek išsikerojo, kad beveik pasiekė į miestelio centrą vedantį kelią", - guodėsi V.Rašimienė.

Jai antrino ir Alvito kaimo bendruomenės pirmininkė Angelė Blažaitienė. Anot jos, tebėra išlikusi tik nedidelė Kriščiūno brasta, kuria dar įmanoma nubristi iki maudymuisi tinkamų vietų.

Kitoje Alvito miestelio pusėje, kiek tolėliau, telkšo dar vienas, tik kur kas didesnis ežeras - Paežeriai. Tačiau ir jame alvitiškiai maudytis negali dėl vešinčių nendrių brūzgynų.

"Pas mus užsukantiems svečiams net sunku ir paaiškinti, kodėl Alvito miestelis liko be paplūdimių. Visi tik pagūžčioja pečiais ir stebisi", - LŽ kalbėjo alvitiškiai.

Galėtų tapti traukos centru

Svečių Alvitas sulaukia vis daugiau. Juos suvilioja kasmet vykstantys garsieji šv.Onos atlaidai, kitos šventės. Prieš kelerius metus mokslininkai, rengdami Marijampolės apskrities kultūros plėtros programą, pažymėjo, kad Alvito miestelyje puikios sąlygos plėtoti kultūrinį turizmą. Tereiktų sutvarkyti infrastruktūrą - atgaivinti anksčiau veikusią užeigą, įrengti paplūdimius ir kempingą, nutiesti takus į unikalų Širvintos slėnį, Būdviečių ozą ir Šukių pakraštinio gūbrio geomorfologinį kompleksą.

Nejaučia sentimentų

"Bendruomenė negali nieko pakeisti, nes ežeras privatus. Net gerai nežinome, kas jo savininkai. Labai norėtume, kad ežeras būtų prieinamas vietos gyventojams. Susiklosčius tokioms aplinkybėms Alvito bendruomenė neturi jokių galimybių gauti lėšų iš Europos Sąjungos (ES) poilsiavietei įrengti ir takui prie ežero sutvarkyti. Mat ES neskiria lėšų bendruomenėms, jei šios pasišauna tvarkyti privačią nuosavybę", - apgailestavo A.Blažaitienė.

Pritardamas Alvito kaimo bendruomenės pirmininkės nuomonei, Vilkaviškio rajono Šeimenos seniūnijos, kuriai priklauso ir Alvitas, seniūnas Gintas Bakūnas LŽ kiek kitaip aiškino padėtį. "Yra visuomenės reikmėms paimti plotai ir pačiame Alvito miestelyje, nors ir ne prie vandens, pavyzdžiui, netoli esančiuose Maldėnuose. O už keleto kilometrų esančiuose Patunkiškiuose, Paežerių ežero pakrantėje, yra maždaug 50 metrų pločio maudykla", - sakė G.Bakūnas. Jis pripažino, kad alvitiškiams privačiame Alvito ežere maudytis iš tiesų negalima.

Seniūno teigimu, gal ir būtų įmanoma Alvito ežero pakrantėje įrengti poilsiavietę, jei ežero savininkas nors kiek bendrautų su vietos žmonėmis. Tačiau taip nėra. "Jam ir šis ežeras, ir pats Alvitas yra visiškai svetimi. Savininkas nejaučia mūsų miesteliui ir jo gyventojams jokių sentimentų, todėl ir nesistengia suartėti su mumis", - svarstė G.Bakūnas.

Vengia viešumo

LŽ pavyko surasti visai kitame Lietuvos pakraštyje - Rokiškyje - gyvenantį mediką, dabartinį Alvito ežero šeimininką Viktorą Jencių. Tačiau jis nesileido į jokias kalbas. "Ežeras yra privati nuosavybė, todėl šia tema su niekuo nediskutuoju, ką noriu, tą ir darau", - nevyniojo žodžių į vatą V.Jencius.

Nors pats medikas nepanoro aiškintis ir atskleisti savo asmeninių sąsajų su Alvitu, vietos gyventojai žino, kad rokiškėnas kartais apsilanko Alvite. Nieko nuostabaus, nes jis yra prieškario Alvito dvaro savininko D.Malinausko vaikaičio Tado Stommos giminaitis. JAV gyvenančiam T.Stommai maždaug 25 hektarų ploto Alvito ežeras, kaip ir netoliese esantis Kiršų durpynas bei apie 100 hektarų žemės sklypas Alvito ir Maldėnų kaimų apylinkėse, buvo grąžinti pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. D.Malinauskas Alvito dvare gyveno nuo 1937 metų iki 1940-ųjų okupacijos pradžios, kai dvaras buvo nacionalizuotas, o šeimininkas - ištremtas. Tremties išvengė tik jo dukra Marija su vyru Viktoru Stomma, suspėję pasitraukti į Vakarus.

T.Stomma pretendavo atsiimti ne vien senelio valdytą žemę ir ežerą, bet ir Alvito dvaro pastatus, buvusią spirito varyklą. Pirmieji karo metais buvo apgriauti, tačiau vėliau pertvarkyti į butus, kurie dabar priklauso jų gyventojams. Spirito varykla buvo rekonstruota į užeigą, kuri jau nepriklausomybės metais ne kartą keitė savo šeimininkus, bet tikrojo taip ir nesulaukė.

Ežeras pelkėja

Kaip LŽ pasakojo alvitiškiai, prieš kurį laiką V.Jencius dar planavo prie ežero įrengti poilsiavietę - išvalyti dalį kranto, atvežti smėlio, net ketino įsigyti valčių ir jas nuomoti. Tiesa, savininkas įveisė nemenką serbentyną, tačiau iš esmės apsiriboja vien žvejyba. Į ežerą, siekiantį iki 4 metrų gylio, prieš kelerius metus buvo įleista daug karpiukų, kurie dabar daugiausia ir žvejojami. Dar ežere pasitaiko karosų ir ešerių.

"Žuvaujame ežere ne mes, o tik savininkų samdyti žmonės. Mes neturime teisės", - tikino Alvito gyventojai, neslėpdami, jog su širdgėla žvelgią į ežerą ir stebį kaip jis pamažu praranda savo ankstesnįjį grožį. Krantuose karaliauja ne vien nendrės ir meldai, bet ir vandens žiurkės.

"Tai natūralus ežero virsmas pelke", - taip Alvito ežero būklę apibūdino Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Vytautas Jaškevičius. Anot jo, vyksta natūralūs ežero senėjimo procesai, tokie pat kaip ir kituose - Amalvos, Žuvinto regiono ežeruose. Žmogus gali į šiuos procesus kištis arba ne. "Čia jau kaip savininkas nori. Nori - gali ežerą valyti ir paversti jį poilsiui tinkama vieta, o gali ir nieko nedaryti, ir ežeras palengva virs pelke", - tvirtino V.Jaškevičius.

Garbinga istorija

Alvitas - vienas seniausių miestelių Užnemunėje. Manoma, kad jis buvo įkurtas XVII amžiaus viduryje, tik kurį laiką buvo vadinamas Paširvinčiu. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad jau apie 1650 metus Alvitas buvo gana didelis seniūnijos centras, turėjęs bažnyčią. 1685 metais čia buvo pastatyta ir pirmoji mokykla. XVIII amžiaus antroje pusėje Alytaus ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhauzas šalia Alvito įkūrė dvarą. XIX amžiuje šį dvarą įsigijo grafai Gauronskiai. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro pastatai sudegė, tačiau po karo jis buvo atstatytas. Prieš išvažiuodama į Lenkiją, grafienė Gauronskienė Alvito dvarą pardavė. Apie 1937-uosius jį nusipirko 1918 metų Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas.

Alvitas garsus ne tik dvaru, bet ir miestelio centre buvusios bažnyčios šventoriuje įrengta koplyčia. Jos rūsyje palaidotas Paežerių dvaro savininkas Zigmantas Gauronskis ir jo sūnus Vladimiras.

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas LŽ teigė, kad Gauronskiai buvo susigiminiavę su garsia Oginskių gimine. Pastarieji save kildina iš pirmųjų Rusios carų Riurikovičių giminės. "Galima sakyti, kad Alvito koplyčios mauzoliejuje ilsisi ir Rusijos carų palikuonys", - sakė A.Žilinskas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"