TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Filosofas K. Sabolius: ideologinį mūšį dėl Lietuvos pralaimime labai smarkiai

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pagrindinė Lietuvos silpnumo priežastis yra kultūros politikos nepripažinimas, sako filosofas Kristupas Sabolius. Anot jo, nekurdami strategijos kultūros puoselėjimui, mūšį dėl Lietuvos pralaimime labai smarkiai.

„Tada bet koks Gazmanovas, ar kuo jis vardu, atvažiavęs gali tapti įvykiu. [...] Jo sapalionės ir dainelės turėtų paskęsti daug tvirtesnių ir labiau įtikinamų naratyvų įvairovėje“, – įsitikinęs K. Sabolius.

Jo teigimu, turime priešintis ne stereotipiškai, ieškant priešų, o ugdant laisvus žmones, kurie nepriklausytų nuo svetimos įtakos. „Žmogus, atrandantis kultūrinėje terpėje jam rūpimus dalykus, kurie kelia svarbias problemas ir turi šiuolaikiškas estetines formas, yra daug sunkiau pajungiamas ideologijoms“, – sako filosofas.

– Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime dalyvavote diskusijoje, kurioje buvo siekiama išsiaiškinti, kokį lietuvišką identitetą galima aptikti meninėje kūryboje. Ar apskritai verta apie jį kalbėti? Kokį lietuvišką identitetą matome šiandien?

– Šiandien vis dar gajus prieškarinėje Lietuvoje suformuotas, sovietmečiu įtvirtintas mūsų tapatybės supratimo mitas. Jo idėjos kyla iš XIX a. tautinio sąjūdžio, kurio patriarchai yra Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius. Be to, šioje istorijos sampratoje svarbią vietą užima Vytautas Didysis, Žalgirio mūšis ir kadaise galingos Lietuvos įvaizdis. Tokia etnografizuota, romantizuota ir praeities mitais pagrįsta identiteto versija paplito ir tarp išeivių, emigravusių tarpukariu. Tuomet vyko nuolatinis diplomatinis karas su Lenkija, buvo stengiamasi atsiskirti nuo jos, taigi sykiu ir nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldo. Šis modelis yra selektyvus, sukomponuotas: jis rodo ne tai, kas mes esame, o tai, kas buvo pabrėžiama tam tikru laikotarpiu. Nesakau, kad jį reikia paneigti ir atmesti, tačiau lietuvių identitetas yra daugialypis. Turime labai ilgą ir turtingą istoriją.

– Jeigu tautinė tapatybė yra sukonstruota selektyviai, vadinasi, galime ją keisti?

– Nėra jokios stabilios ir „tikros“ tapatybės. Ji kuriama nuolat ir išlieka tik tuomet, kai yra kartojama. Vienas klausimas – kokį mitą, naratyvą pasiimame kaip pagrindą, kitas – kaip jį kūrybiškai keičiame, kur link einame. Atliekame tam tikrą vaidmenį. Tam turime pjesę, partitūrą, gaires, bet atlikimas niekuomet nėra tas pats. Atlikdami mes ją keičiame. Pavyzdžiui, net ir Dainų šventė, itin tradiciškas renginys XIX a. naratyvo požiūriu, kasmet yra kupina naujovių – aranžuočių, technologinių sprendimų.

Aš manau, kad tapatybės stabilumas priklauso ne nuo to, kiek tvirtai laikysimės įsikibę primesto siužeto, bet priešingai – nuo mūsų kūrybingumo ir laisvės. Atlikdami vienus ar kitus vaidmenis turime ne juos aklai kartoti, bet rasti naujus rakursus, neišmėgintas formules, išgyventi įkvėpimą ir atsivėrimą. Praeities turinys turi suteikti entuziazmo pasikeisti mums patiems.

– Koks vaidmuo tapatybės atlikime tenka menininkui, kūrėjui?

– Tradicinių istorijos naratyvų išsaugojimas egzistuoja be menininkų pagalbos. Juos palaiko žiniasklaida, medijos, istorijos vadovėliai ir folkoro kolektyvai. O menas visuomet buvo inovacijos, eksperimento vieta, kuri turėtų siūlyti naujus energetinius, gyvybinius klodus šiai šaliai.

Menas turėtų iškelti nepatogius klausimus, mėginti pažvelgti į traumines patirtis, suprasti, kaip išgyventi iššūkių akivaizdoje pasiūlyti modelius, kaip įveikti susipriešinimą, atrasti pakantumo ar suartėjimo formas, kaip pažinti savo silpnybes ir kompleksus.

Griežtu tapatybės formavimu užsiima ideologijos, o menas gyvas tol, kol atšviežina skaudulius. Jis ne formuoja tapatybės, o kelia klausimus.

– Kartu su Ignu Jonynu parašėte scenarijų filmui „Lošėjas“. Tai – aštrios socialinės kritikos filmas, kalbantis apie posovietinės Lietuvos situaciją. Ar norėjote parodyti tokią Lietuvą – netobulą?

– Su „Lošėju“ aplankėme apie 40 tarptautinių festivalių. Keliose šalyse filmą stebėjo lietuvių išeivijos publika. Kartais šiuos žmones, kurie kino seanse ieškojo nostalgiškai prisimenamos ir romantizuotos Lietuvos vaizdinio, atvira akistata su ciniška ir dramatiška filmo tikrove paveikdavo šokiruojančiai. Tai, ką jie matė ekrane, neatitiko jų lūkesčių. Jie vylėsi, kad filmas išsaugos sakralią ir hermetišką Lietuvos viziją.

Paradoksas, kad tarptautiniu požiūriu šis apsinuoginimas Lietuvą pavertė dar įdomesne. Tarptautinė publika – ypač šalyse, kur vyksta stiprūs socialiniai pokyčiai (pvz., Maroke ar Kinijoje) – filmo temą susiejo su vietine situacija. Žmonės prisipažindavo, kad filmas padėjo suprasti tai, kas vyksta su jais pačiais. Kai užčiuopiamas atviras „nervas“, suartėja tolimiausios socialinės tikrovės.

Svarbu ne tai, kad filmas reprezentuotų lietuvišką tapatybę. Atvėrus rimtą, kontroversišką temą, meno kūrinys ima funkcionuoti kaip siejantis dalykas. Rodėme atvirą žaizdą, o traumos aptarimas solidarizuoja ir patraukia dėmesį.

– Vadinasi, menininko užduotis yra rodyti žaizdas? Kokia yra mūsų žaizda?

– Mentaliteto požiūriu esame labai keisti hibridai. Turime visą posovietinę istoriją, tautiškumo mitus ir naujojo kapitalizmo įtampą. Ir ši įtampa yra draskanti. Žmogui nėra lengva ją suvirškinti.

Menas turėtų kalbėti labai kritiškai, nebijoti atvirumo, atsižvelgti į daugiaprasmišką situaciją. Taip pasiekiama daug daugiau žmonių. „Lošėjo“ pavyzdys – daugybė festivalių, prizų, apkeliautų šalių – tai puikiai įrodo.

Gebėjimas kalbėti apie savo problemas rodo brandą. Esame įdomūs tik tiek, kiek sugebame apsinuoginti ir kalbėti ne ideologiškai. Niekam neįdomus įsikibimas į provincialų tapatybės kūrimą, mažos šalies pagyros apie šlovingą praeitį, kokie mes gražūs ir nuostabūs. Tam galima kurti reklamas – tai turizmo departamento, o ne menininko užduotis.

Įdomūs Lietuvos šiuolaikiniai kūrėjai seniai nustojo kalbėti apie tautinius mitus. Tačiau būtent jie, tokie, kaip Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Šarūnas Bartas, Žilvinas Kempinas, Deimantas Narkevičius, Raimundas Malašauskas, yra daug tikresni ir svarbeni Lietuvos ambasadoriai. Agrarinio mentaliteto tapatybė pasauliui neįdomi.

– Tapatybė – tai atsakymas į klausimą, kas aš esu. Ar tapatybė yra žmogui duota, ar ją kuriame patys?

– Socialinė aplinka labai smarkiai apriboja mūsų tapatybės steigimosi galimybes. Pvz., gimęs Brazilijos favelose, neturi daug šansų baigti Harvardą, o karališkoje Britanijos šeimoje – vogti automobilių magnetolas. Identitetą apibrėžia kalba, tauta, valstybė, socialinė padėtis ir kiti elementai.

Menas gali padėti diagnozuoti šią situaciją ir peržengti ar ištrinti dirbtinai nustatomas ribas. Jis kreipiasi į žmogų, kuris kuriasi savo tapatybę: galiu perkurti save iš naujo, bet mano galimybės nėra beribės. Tačiau vien įsisąmoninimas, kad „aš esu daugybė dalykų“, yra išlaisvinantis. Tai sunku suvokti. Daugialypės tapatybės žmonės yra kur kas tvirtesni – tie, kurie yra įsisąmoninę savo daugialypiškumą, atranda galimybę keistis ir moka pasinaudoti savo laisve.

Žmonės dažnai nenori būti laisvi, nes laivė susijusi su netikrumu ir rizika. Mums daug paprasčiau priimti primestą tapatybę. Dėl to žmonės mėgsta diktatorius: jie tvirtai pasako, kas tu esi ir ką reikia daryti. Šitaip tampame pasyvūs, atiduodame galios struktūroms savo pasirinkimus, kritinį mąstymą ir kūrybingumą.

– Kokiu būdu yra suvienijamos bendruomenės, kaip kuriamos tvirtos tapatybės?

– Umberto Eco rašė: jeigu nori suvienyti bendruomenę, sukurk jos priešą. Tai tinka tiek Adolfui Hitleriui, tiek Sovietų sąjungos ideologijai. Tą patį matome šiandieninėje Rusijoje – Vladimiro Putino, prieš kurį dar visai neseniai žmonės ėjo protestuoti į gatves, populiarumą pakėlė karas. Atsiradęs priešas vėl sutvirtina pseudotapatybę ir padeda žmonėms susitelkti.

Tai – didelis pavojus. Tapatybės palaikymas per priešiškumą visada kurs karus, socialines įtampas. Nėra paprasta su tuo kovoti, negalime imti ir nuspręsti – neturėkime priešų. Daugybė jų tiesiog primetami mums nepasirinkus.

Pažiūrėkite, kas vyksta su lenkais – tas idiotiškas susipriešinimas, kuris naudojasi mūsų kvailumu, abiejose pusėse gajais stereotipais. Putino Rusijai nieko nėra naudingiau už mūsų šalies bendruomenių vidinius konfliktus. Visa psichozė dėl lenkiškų raidžių rašymo pase yra susijusi su išsilavinimo stoka. Esame lotyniško raidyno dalis, dvi tautos, kurios nusprendė skirtingai sudėti diakritinius ženkliukus. Ar nuo to, kad lenkų pase kas nors bus įrašyta, sugrius mūsų kalbos sistema? Tikrai ne.

Problema yra gilesnė. Lenkai ir rusai gyvena socialiniame gete. Padarykime, kad jie ateitų pas mus, kalbėtų savo kalba ir kultivuotų savo tapatybes, tačiau jaustųsi visaverte visuomenės dalimi.

Reikėtų atrasti galimybę integruoti lenkus naikinant ne jų tautinę tapatybę, o socialinius barjerus. Ką mes padarėme, kad Šalčininkų krašto gyventojai nebūtų skurdžiausiai gyvenanti šalies dalis? Pirmiausia turime ieškoti, kaip juos padaryti visaverte mūsų visuomenės dalimi, suteikti tas pačias gyvenimo sąlygas: uždarbį, socialines garantijas, darbo vietas.

– Ar tam galėtų pasitarnauti LDK laikotarpio prisiminimas, bandymas kurti LDK tapatybę?

– Manau, kad taip. Tai yra laikotarpis, apie kurį verta kalbėti. Populiarioje kultūroje nieko nežinome, išskyrus Barborą Radvilaitę. Reikia gaivinti naratyvus, kurie funkcionuotų visuomenėje, turėtų aktualią prasmę, todėl džiaugiuosi šią funkciją atliekančiomis Kristinos Sabaliauskaitės knygomis.

Kita vertus, LDK istorijos neidealizuoju, nes ji – kontroversiška ir sudėtinga. Bet ji pagrįsta visai kitais principais negu tautinio mito kūrimas. Ten daug daugiau vietos tarptautiškumui, sugyvenimui tarp tautų. Galime prisiminti, kad turėjome visai kitokį santykį su ukrainiečiais, baltarusiais, lenkais. Apie tai kalbėti – menininkų, intelektualų pareiga.

– Ar pakankamai stipri mūsų tapatybė, ar ji pajėgi atsilaikyti prieš šiandieninius iššūkius? Kaip galime jiems pasipriešinti?

– Esame labai gležnos būtybės. Pirmoji mūsų provincialumo ir silpnumo priežastis yra kultūros politikos svarbos nepripažinimas. Šiandien Lietuvoje matome akivaizdų Rusijos propagandos suaktyvėjimą. Paaiškėjo, kad per 24 metus nesukūrėme stiprios kultūrinės terpės. Ideologiškai tvirtos, autoritarinės valstybės investuoja milžiniškus pinigus tiek į populiariąją, tiek į elitinę kultūrą.

Neskirdami dėmesio, pastangų, nekurdami strategijos savo kultūros puoselėjimui, mes smarkiai pralaimime mūšį. Tada bet koks Gazmanovas, ar kuo jis vardu, atvažiavęs gali tapti įvykiu. Mano galva, nieko nereikia drausti, nes uždraustam vaisiui sukeliama papildoma vertė. Priešingai – reikėtų siekti, kad toks atvejis tebūtų marginalaus atlikėjo koncertas, į kurį susirenka siauro požiūrio žmonės, paklauso muzikos ir išsiskirsto. Turėtume į tą Gazmanovą žiūrėti kaip į menkavertę ezoterinę alternatyvą, svarbią kruopelytei žmonių, bet neturinčią įtakos mūsų laisvų žmonių visuomenėje. Jo sapalionės ir dainelės turėtų paskęsti daug tvirtesnių ir labiau įtikinamų naratyvų įvairovėje.

Turime priešintis ne stereotipiškai, ieškant priešų, bet ugdant laisvus žmones, kurie nepriklausytų nuo svetimos įtakos. Žmogus, atrandantis kultūrinėje terpėje jam rūpimus dalykus, kurie kelia svarbias problemas ir turi šiuolaikiškas estetines formas, yra daug sunkiau pajungiamas ideologijoms. Būkime stiprūs patys ir nereikės uždrausti jokių rusiškų kanalų.

Iš tikrųjų liūdna, kaip kultūra yra vertinama Lietuvoje. „Krantinės arkos“ istorija – tiesiog patetiška. Parašų rinkimo akcija yra neišsilavinimo ir bukumo proveržis. Mūsų kontekste meno vieta yra nustumta į „vamzdžio“ paraštę, galvojame, kad tai yra visiškai marginalus pinigų švaistymas. Kai pamatysime, kad ne kur kitur, o būtent menininkų vizijose kuriasi naujos idėjos ir atsiranda naujos savęs interpretacijos, traumų įvardijimo galimybės, ateities vizijų kūrimo perspektyvos, „vamzdis“ nebus jokia problema.

Tapatybę įtvirtinti turėtume ne kurdami apibrėžtą mitą, kas mes esame, bet stiprindami savo laisvę. Tuo turėtų užsiimti kultūra, kurianti konkuruojančius, nevienareikšmius naratyvus arba iškelianti tokius, kurie apima įvairovę, leidžianti eksperimentuoti ir suvokti to vertę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"