TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

G.Alekna susiejo brolio ir sesers likimą

Pianistas G.Alekna kompozitoriaus V.Bacevičiaus kūryba susidomėjo rinkdamasis temą savo daktaro darbui Juilliardo mokykloje, pradėjo jo kūrinius groti, redaguoti, spausdinti.  Gabrielės Patriubavičiūtės nuotrauka

Lietuvių pianistas, Niujorko Juilliardo mokyklos absolventas Gabrielius Alekna šiuos metus įprasmino sugretindamas lietuvių pianisto, kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus ir jo sesers Lenkijos smuikininkės ir kompozitorės Grazynos Bacewicz kūrybą. Tarsi vėl grąžindamas skirtingo likimo blaškytus brolį ir seserį į vieną šeimą.

Prieš dvi savaites su Lenkijos smuikininku profesoriumi Bartlomiejumi Niziolu pianistas G.Alekna pristatė brolio ir sesers kūrybą Ženevos publikai. Avangardininko V.Bacevičiaus kūrybos ekspertas džiaugėsi, kad renginys įgavo kultūrinės diplomatijos prasmę, nes jį kartu organizavo Lietuvos ir Lenkijos diplomatinės atstovybės, o koncertas vyko Jungtinių Tautų rūmuose.

Grazyna ir Vytautas, kilę iš mišrios šeimos, priskyrė save skirtingoms lenkų ir lietuvių bendruomenėms. G.Bacewicz (1909-1969), likusi gimtojoje Lenkijoje, sulaukė pripažinimo kaip smuikininkė, po karo vadinta garsiausia Lenkijos kompozitore pasaulyje. Ji aktyviai dalyvavo Lenkijos kultūriniame gyvenime ir turėjo galimybę skleisti savo kūrybą. Smuikininko B.Niziolo teigimu, šiuo metu Lenkijoje jaučiamas G.Bacewicz kūrybos atgimimas, prie to prisidėjo ir lenkų pianistas Krystianas Zimermanas. Jis įrašė kompaktinę plokštelę su Vokietijos kompanija „Deutsche Grammophon“. „Pats visuomet stengiuosi į koncertą įtraukti vieną ar du G.Bacewicz kūrinius, nes jos kūryba man atrodo labai įdomi. Kuo daugiau jos muzikos groji, tuo labiau pradeda patikti. Pirmą sykį išgirdus ji gal ir neatrodo ypatinga, reikia įsiklausyti. G.Bacewicz buvo labai intelektuali, daugiakultūrės aplinkos atstovė, todėl jos muzikai daug kas turėjo įtakos. Atrandu ir Claude'ą Debussy, Cesarį Francką, ir rusus – Sergejų Prokofjevą, Dmitrijų Šostakovičių“, - LŽ sakė smuikininkas profesorius B.Niziolas.

G.Bacewicz brolis V.Bacevičius (1905-1970) pasirinko kitokį kelią ir nusprendė apsistoti tarpukario Lietuvoje, bet Kaune išgyveno mažiau nei dešimtmetį. Užklupęs Antrasis pasaulinis karas privertė talentingą muzikantą tapti išeiviu Amerikoje, kurioje taip niekada ir nesulaukė pripažinimo. Brolį ir seserį siejo artimi ryšiai, V.Bacevičius Grazynai į Lenkiją parašė kelis tūkstančius laiškų.

Ženevoje LŽ teiravosi Gabrieliaus Aleknos apie siekį įamžinti V.Bacevičiaus kūrybos palikimą.

Po M.K.Čiurlionio

– Kodėl jūs pasirinkote skambinti V.Bacevičių, kuo jis artimas jums kaip muzikui?

– V.Bacevičiumi susidomėjau rinkdamasis temą savo daktaro darbui Juilliardo mokykloje, pradėjau jo kūrinius groti, redaguoti, spausdinti. Ši tema turi daug klodų, kol kas labai sunkiai išsemiama. Dabar V.Bacevičius jau plačiau pripažįstamas, laikomas svarbiausia Lietuvos muzikos asmenybe po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Tai buvo įdomiausia, originaliausia, progresyviausia muzika, parašyta lietuvių kompozitoriaus.

Yra ir daugiau ryšių. V.Bacevičius buvo pianistas, pusę gyvenimo praleidęs Niujorke. Jame tuoj ir aš būsiu pusę gyvenimo nugyvenęs.

Labiau įsigilinus į V.Bacevičiaus kūrybą, natūraliai kilo idėja pasidomėti jo seserimi G.Bacewicz. Jos kūrybos reputacijos man tikrai gaivinti nereikia, ji Lenkijoje ir buvo, ir yra pripažįstama, gerbiama, tačiau Lietuvoje jos muzika skamba mažai. V.Bacevičius Lenkijoje faktiškai visai nežinomas. Jų kūrybą gretinti atrodė labai įdomu, o šie metai – pirmininkavimo ES Tarybai metai - pasirodė tinkama dingstis pasiūlyti tokią programą.

Atviras klausimas

– Ar V.Bacevičiaus ir G.Bacewicz kūryboje galima rasti bendrumų? Iš pirmo žvilgsnio kompozitoriai atrodo labai skirtingi.

– Jie yra labai skirtingos asmenybės. G.Bacewicz buvo labai metodiška, nuosekli, disciplinuota. O jis – toks spontaniškas, labai prieštaringas, eksperimentuojantis. Daugiau atlikdamas jų kūrybos radau amato panašumo. Jie mėgsta tarsi koliažo principu kartoti tam tikrus motyvus. Rašydamas apie V.Bacevičių daug svarsčiau, iš kur jis ėmė tokią techniką: maži fragmentai kartojasi, tačiau visai kita tvarka. Atitikmens niekur neradau. Bet ėmęs mokytis G.Bacewicz kūrinius, išvydau tą patį metodą. V.Bacevičius savo seserį kaip muzikę labai vertino ir gerbė. Gal jis kai kuriuos dalykus iš jos perėmė, o gal ji iš jo – čia dar neatsakytas klausimas.

– Minėjote, kad V.Bacevičius nelabai žinomas Lenkijoje.

– Jo sesuo G.Bacewicz buvo labai žymi kompozitorė, gerbiama asmenybė lenkų kultūroje, dažnai vykdavo į užsienį, į konkursus, į savo kūrinių premjeras. Spėju, kad iš dalies dėl politinių priežasčių ji beveik neminėdavo, kad turi brolį, kuris gyvena Amerikoje. Tuo labiau kad savo laiškuose V.Bacevičius atsiskleidė kaip nenuspėjamas, buvo nelabai politiškai korektiškas. Gal ji baiminosi, kad faktas apie brolį, gyvenantį Amerikoje, gali kaip nors pakenkti. Vis dėlto sprendžiant iš to, kaip dažnai V.Bacevičius rašė laiškus seseriai, jie turėjo palyginti gražiai sutarti.

Galima tiktai spėti, kodėl V.Bacevičius pasirinko Lietuvą – iš ankstyvojo periodo laiškų nėra. Visi keturi mišrios šeimos Bacevičių vaikai užaugo Lenkijoje, tačiau jie mokėjo lietuviškai, vasaras leisdavo Lietuvoje. Gali būti, kad Lietuvoje V.Bacevičius matė derlią dirvą, erdvę savo idėjoms, tuo metu jis ten buvo pirmaujantis visais atžvilgiais – ir kaip pianistas, ir kaip kompozitorius. Antra vertus, galbūt jis norėjo išsivaduoti iš lenkiškos įtakos.

Pasaulinė premjera

– Dar ketinate leisti V.Bacevičiaus kūrybą? Kokie planai?

– Šią vasarą įrašėme trečią ir ketvirtą V.Bacevičiaus koncertus fortepijonui ir orkestrui su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Christopheriu Lyndonu-Gee. Trečias koncertas apskritai yra pirmą kartą įrašytas ir atliktas, tai – pasaulinė premjera. Labai džiaugiamės, kad diską leis kompanija „Naxos“, didžiausia klasikinės muzikos leidėja pasaulyje. Planuojame ateityje įrašyti ir išleisti pirmąjį bei antrąjį koncertus.

Kompanija „Toccata Classics“ nori toliau leisti V.Bacevičiaus solinę kūrybą. Tai būtų didelis darbas. Esu suskaičiavęs, kad norint išleisti visus V.Bacevičiaus fortepijoninius kūrinius išeitų penki šeši kompaktiniai diskai. Sunku numatyti ateitį, bet tikrai norėčiau įrašyti dar keletą V.Bacevičiaus kūrybos tomų.

– Kodėl pasirinkote populiarinti V.Bacevičių pasaulyje po jo mirties?

– Mano kaip atlikėjo viena misijų yra pristatyti geriausią Lietuvos kultūrinį palikimą. Klasikinėje muzikoje vietinio, nacionalinio reiškinio prasmė yra labai ribota, jis tarsi neegzistuoja. Mūsų tikslas ir turėtų būti pristatyti tai, ką Lietuva turi geriausio, ypač jei sugebame sudominti tarptautinius melomanus, kritikus, koncertų rengėjus. Siekiu tarptautinės kokybės, kad būtų galima su pasididžiavimu rodyti Lietuvos kultūrinius pasiekimus. Vieno jau išleisto ir vieno leidžiamo disko bendraautoriai yra fantastiški – pianistė Ursula Oppens, garso režisierė Judith Sherman, dirigentas C.Lyndonas-Gee, kuris turi jau tris „Grammy“ nominacijas ir didžiulę patirtį įrašyti įvairią muziką, taip pat ir XX amžiaus muziką.

Kultūros diplomatija

– Per pastarąjį pusmetį šiems muzikams skirtus koncertus Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga rengėte Romoje, Niujorke, Ženevoje. Ką jums reiškia atstovauti Lietuvai?

– Jaučiu, kad esu kultūrinės diplomatijos dalis – koncertuodamas atstovauju ne tik atliekamai muzikai, sau kaip atlikėjui, bet ir šaliai. Pastaruoju metu daug mąsčiau apie atlikėjo atsakomybę, kartais gąsdinančią. Kuo toliau, tuo mažiau iš statistinės publikos galime tikėtis, kad ji turės bent jau elementarų klasikinės muzikos išsilavinimą. Tokiai publikai yra sunkiau atskirti atlikimą nuo paties kūrinio. Dauguma klausytojų, ateinančių į šiuos koncertus, turbūt niekada nėra girdėję, tarkim, G.Bacewicz kūrybos, ir galbūt niekada negirdės. Tad įspūdis, kurį jiems kelia mano atlikimas, yra viskas, kas lieka. Šį įspūdį – gerą arba blogą – jie turės visą gyvenimą. Viena priežasčių, kodėl klasikinei muzikai taip sunku per pastaruosius pusę šimto metų, yra ta, kad žmonės mažiau jos girdi ir nebegali atskirti atlikimo nuo konkretaus muzikos kūrinio. Blogi atlikėjai nuo tokios muzikos atgraso. Populiariojoje muzikoje atlikėjas pats savaime yra geriausias tos dainos atlikėjas. Niekas nepasakys, kad Madonnos dainą kas nors geriau padainavo nei pati Madonna.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"