TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

G.Pignatelli-Lozoraitis: mūsų Lietuva Romoje

2013 03 21 6:15
G.Pignatelli-Lozoraitis Lietuvoje lankosi kasmet. /Kultūros paveldo departamento (Eltos) nuotrauka

Dėl Italijos diplomatijos vingrybių Kaziui Lozoraičiui ir Giovannai Pignatelli šioje šalyje susituokti nebuvo įmanoma, todėl bičiulis kardinolas sutuokė juos užsienyje - Vatikano Šv. Petro bazilikos zakristijoje. Anot G.Pignatelli-Lozoraitis, Lozoraičių šeima, net ir gyvendama Romoje, niekada neatitolo nuo Lietuvos.

G.Pignatelli-Lozoraitis, kilusią iš kilmingos italų giminės, likimas susiejo su Lietuva. Meno kūrinių restauratorė tapo Lietuvos diplomato ir Italijos lietuvių bendruomenės veikėjo K.Lozoraičio žmona. Kartu su Lozoraičių šeima jai buvo lemta tapti Lietuvos istorijos dalimi, kuri buvo kuriama ne Vilniuje ir ne Maskvoje, o Vakaruose, ten pasitraukusių lietuvių inteligentų.

Apie Lozoraičių šeimos gyvenimą, Romą ir naujojo jos vyskupo - popiežiaus Pranciškaus - panašumą su vienu garbingiausių Giovannos giminės sūnų - popiežiumi Inocentu XII - LŽ interviu su Giovanna Pignatelli-Lozoraitis.

Giminėje - ir popiežius

- Ar matėte popiežiaus Pranciškaus tarnystės pradžios ceremoniją?

- Deja, mačiau tik pačią jos pradžią, paskui turėjau išvykti iš namų. Bet jau ir tai, ką spėjau pamatyti, mane labai sujaudino - ceremonija buvo išties graži.

- Šv. Petro bazilika yra labai brangi ir jums asmeniškai - joje vyko jūsų ir Kazio Lozoraičio vedybos.

- Tuokėmės bazilikos zakristijoje. Iš tikrųjų Vatikane tuoktis teko dėl Kaziui kilusių problemų - dėl dokumentų. Italija nepripažino sovietinės Lietuvos okupacijos teisėtumo de jure. Tačiau de facto, deja, taip. Kaziui, turinčiam tik tarpukario Lietuvos pasą, - kitos pilietybės jis niekada nepriėmė, - Italijoje tuoktis būtų buvę sudėtinga. Todėl mums teko vykti į užsienį. O artimiausias užsienis buvo Vatikanas.

Mus sutuokė Lozoraičių šeimos bičiulis kardinolas Antonio Samore, tarpukariu buvęs popiežiaus pasiuntinys Lietuvoje.

- Esate kilusi iš labai garbingos italų šeimos - tarp jūsų protėvių buvo ir Antonio Pignatelli - popiežius Inocentas XII...

- Taip, tikrai. Jis, beje, buvo labai paprastas ir kuklus žmogus, kaip ir naujasis popiežius Pranciškus. XVII amžiaus pabaigoje, laikais, kai buvo įprasta proteguoti savo giminaičius, jis nutraukė tokią praktiką, griežtai pasmerkdamas nepotizmą. Inocentas XII buvo labai taupus, taip pat labai rūpinosi vargšais, kiekviename Romos kvartale nurodė įrengti ambulatorijas neturtingiesiems, kurie negalėjo susimokėti už gydymą.

Beje, prieš tapdamas popiežiumi jis buvo nuncijus Lenkijai ir Lietuvai.

Reikėdavo vizų

- Jūsų giminėje gausu ir kitų žymių asmenybių, tarp jų ir Italijos jėzuitų provincijolas Juozapas Pignatelli, vėliau Bažnyčios paskelbtas šventuoju, ir Meksikos užkariautojas Hernanas Cortesas. Kilusi iš tokios gerbiamos giminės, atėjote į šeimą diplomatų, kurių šalis nei žinoma, nei pripažįstama, į vyrus gavote žmogų, su kuriuo, net norint susituokti, reikėjo vykti į užsienį.

- Man tai niekada nebuvo problema. Tiesa, visuomet būdavo kiek sudėtinga keliauti. Vykstant į užsienį, Kaziui kiekvieną kartą reikėdavo gauti išvykimo ir sugrįžimo vizas. Jas jam išduodavo Italijos ambasada prie Šventojo Sosto. Ambasados darbuotojai visada buvo labai mandagūs, niekada nėra sudarę jokių biurokratinių kliūčių. Tačiau vizos reikėdavo prašyti kiekvieną kartą.

- Koks buvo Lozoraičių šeimos gyvenimas?

- Lozoraičiai Romoje buvo įsikūrę jau kurį laiką, buvo čia gyvenę ir anksčiau, kai Stasys Lozoraitis vyresnysis dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto. Jie čia turėjo daugybę draugų. Beje, aš su Kaziu susipažinau savo brolio dėka. Jis buvo geras jo brolio - Stasio Lozoraičio jaunesniojo - bičiulis.

Lozoraičiai Romoje buvo puikiai pritapę, jie buvo šio miesto dalis. Tačiau jų mintys ir gyvenimas visada sukosi tik apie Lietuvą. Jų namuose visuomet buvo kalbama apie Lietuvą, dalijamasi prisiminimais apie tėvynę. Jie niekada neatitrūko nuo Lietuvos, ji visada buvo jų gyvenimas.

G.Pignatelli-Lozoraitis: "Lozoraičiai Romoje buvo puikiai pritapę, jie buvo šio miesto dalis. Tačiau jų mintys ir gyvenimas visada sukosi tik apie Lietuvą."

Tarsi akvarelėse

- Ką Kazys jums pasakodavo apie Lietuvą?

- Jis su manimi dalijosi ir savo prisiminimais, ir tuo, ką apie Lietuvą, iš kurios jis išvyko dar būdamas vaikas, jam buvo pasakojusi motina. 1991 metais, kai jau galėjo nuvykti į Lietuvą, apie kurią daugiausia prisiminė būtent iš motinos pasakojimų, jis į tėvynę vyko vienas. Jau iš vietos Kazys man paskambino. Jis buvo nežmoniškai laimingas, sakė, kad jo tėvynė - nuostabiai graži, būtent tokia, apie kokią jam pasakojo tėvai. Be to, jam stebuklinga atrodė tai, kad visi aplink kalbėjo lietuviškai. Lietuvių kalba jam buvo itin brangi, jis lietuviškai visada kalbėdavo ir su savo tėvais, ir su mūsų dukra Daina.

- Jūs pati Lietuvoje taip pat lankėtės ne kartą?

- Taip, norėjau pamatyti šią šalį, kai tik tai tapo įmanoma. Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 1992 metais dėl laimingo sutapimo. Esu restauratorė, ir man teko restauruoti princo Chigi rūmus prie Romos. Šio princo senelė buvo Vitgenšteinaitė, jos šeimai priklausė Verkių dvaras.

Kraustydamasi į Italiją, iš Verkių ji atsigabeno nuostabias rusų tapytojo Vasilijaus Semenovičiaus Sadovnikovo akvareles. Dirbdama Chigi rūmuose restauravau ir šias akvareles. Buvau maloniai nustebinta sužinojusi, kad jos atvežtos būtent iš Verkių, apie kuriuos buvau tiek daug girdėjusi.

Kaip tik tuo metu Vilniuje turėjo vykti XIX amžiaus meno kūrinių paroda, ir kažkas, sužinojęs, kad restauravau tas akvareles, pakvietė mane ten skaityti pranešimo, parodyti kūrinius. Taip 1992-aisiais atvažiavau į Lietuvą. Pamatyti Verkių rūmų pakviečiau ir savo vyrą. Turiu pasakyti, kad Verkiai tikrai labai gražūs - visai kaip tose akvarelėse.

- Lietuva jums pasirodė tokia graži šalis, apie kokią pasakojo vyras?

- Taip, bet reikia pasakyti, kad per pastaruosius 20 metų ji labai pasikeitė. Vos atgavus nepriklausomybę, žmonės dar gyveno gana paprastai, gatvėse nesimatė daug automobilių, o ir gatvės, keliai nebuvo labai geri.

Tačiau kasmet grįždama į Lietuvą kaskart pastebėdavau pokyčių - šalis vis gražėjo. Kad ir lėtai, po truputį, bet ji tikrai tapo dar gražesnė. Man ji yra be galo įdomi.

Villa Lituania

- Viena istorija, susijusi su sovietine Lietuvos okupacija ir su Roma, yra Villa Lituania, tarpukario Lietuvos ambasados Romoje, istorija.

- Taip, Lozoraičiai vis apie ją kalbėdavo, nes būtent joje ambasadoriavo Kazio tėvas.

Per Antrąjį pasaulinį karą Italija buvo Vokietijos sąjungininkė. Vokietijos sąjungininkė iš pradžių buvo ir Sovietų Sąjunga. Todėl italai iš Villos Lituania išvarė lietuvius ir įsileido sovietus. Pastarieji jos atiduoti nenorėjo net ir tada, kai Italija ir Sovietų Sąjunga tapo priešės - dar ir šiandien tuose rūmuose įsikūręs Rusijos generalinis konsulatas.

Lietuvai atkovojus nepriklausomybę, mes rengdavome mitingus, reikalavome grąžinti Villą Lituania Lietuvai, tačiau tai buvo nebeįmanoma. O Italijos valstybė ilgą laiką nepasiūlė lygiavertės kompensacijos, tad nieko keista, kad tai, kas buvo siūloma, Lietuva vis atmesdavo.

- Kaip vertinate neseniai pasiektą susitarimą, pagal kurį mūsų valstybė kaip kompensaciją už Villą Lituania galės 99 metus neatlygintinai naudotis patalpomis Romos Blumenstihl rūmuose, su galimybe šią sutartį pratęsti?

- Ambasadorius Petras Zapolskas atliko puikų darbą. Patalpos, skirtos ambasadai, yra labai didelės. Laikas, dėl kurio susitarta - 99 metai, tikrai ilgas, tokiam pačiam laikui patalpas Farnese rūmuose yra gavusi Prancūzijos ambasada. Vieta mieste irgi patogi. Su ankstesniais Italijos valdžios pasiūlymais šis yra tiesiog nepalyginamas.

Popiežius - saviškis

- Dar grįžkime prie popiežiaus. Romiečiai džiaugsmingai sutiko argentiniečio kardinolo Jorge Mario Bergoglio išrinkimą. Kodėl romiečiai myli popiežius, net ir tuos, kurie nėra italai?

- Nepamirškime, kad popiežius kartu yra ir Romos vyskupas, jis turi rūpintis šio miesto tikinčiaisiais. Taigi tapdamas popiežiumi, jis kartu tampa ir romiečiu. Bažnyčia yra Romos gyvenimo dalis jau du tūkstantmečius, ir romiečiai visada laikė popiežių saviškiu, kad ir kokios jis būtų tautybės.

- Tačiau kaip tik praėjusį sekmadienį šventėte Italijos suvienijimo metines. Vienijant Italiją prieš pusantro šimtmečio viena didžiausių priešių buvo popiežiaus valstybė.

- Taip, o suvienijus Italiją ir perkėlus jos sostinę į Romą, popiežius net buvo tapęs kaliniu savo rūmuose, mat Italijos valstybė jam nesuteikė teisės laisvai judėti. Tačiau reikia pasakyti, kad Romos visuomenė - bent jau jos aukštuomenė - ir tuomet buvo labai atsidavusi popiežiaus institucijai, todėl vienytojų užmojais nesižavėjo. O ilgainiui santykiai tarp Italijos ir Vatikano sunormalėjo.

- Ko romiečiai tikisi iš popiežiaus Pranciškaus?

- Romiečiams svarbu, kad naujasis popiežius ketina daug dėmesio skirti neturtingiesiems, žmonėms, patiriantiems sunkumų. Dabar tokių žmonių gausu ir pačioje Romoje - krizės pasekmės čia jaučiamos labai skaudžiai.

- Tad kada vėl galime tikėtis išvysti jus Lietuvoje?

- Lietuvoje lankausi kasmet, tikiuosi atvykti ir šiemet, kai bus kiek šilčiau. Reikia aplankyti vyro kapą Kauno Petrašiūnų kapinėse, susitikti su draugais. Visada apsilankau Vilniuje ir Kaune, bet dar niekada nebuvau Lietuvos pajūryje. Todėl šįkart esu tvirtai pasiryžusi nuvažiuoti ir į Palangą. Lietuva man nuostabiai graži šalis, todėl kiekvieną kartą čia apsilankiusi jaučiuosi pakylėta. Labai gaila, kad lietuvių kalbą tik suprantu, o kalbu labai blogai - ypač prastai man sekasi linksniuoti ir kirčiuoti. Bijodama suklysti, dažniausiai apskritai nekalbu lietuviškai.

Tačiau atsisveikina Giovanna su LŽ žurnalistu lietuviškai: Iki pasimatymo, buvo labai malonu. Sudie!

Viskas sukirčiuota puikiai!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"