TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

G.Puppinckas: abortas yra smurtas

2013 12 09 6:00
G.Puppinckas Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Jei moters, kuriai ką tik buvo atliktas abortas, paklausite, ar yra laiminga, kad pasinaudojo savo teise, ji pravirks. Tai teigia Europos Tarybos (ET) ekspertas žmogaus teisių klausimais, Strasbūro Europos teisės ir teisingumo centro direktorius dr. Gregoras Puppinckas. Pasak jo, žmonės ima suprasti, kad abortas yra smurtas, tačiau politinė diskusija šiuo klausimu vis dar labai ideologizuota.

Iš Kanados kilęs G.Puppinckas, žmogaus teises ginančios organizacijos, kuri turi stebėtojos statusą Jungtinių Tautų Ekonominėje ir socialinėje taryboje, vadovas, dalyvavo Seime surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Ar negimusios gyvybės apsauga nepažeidžia žmogaus teisių?“ Apie besikeičiantį visuomenės požiūrį į abortus, po išprievartavimo gimusius vaikus ir apie tai, kad valstybė negali kratytis atsakomybės tiesiog pasiūlydama abortą – LŽ interviu su Strasbūro Europos teisės ir teisingumo centro direktoriumi dr. Gregoru Puppincku.

Nėra teisės į abortą

- Vilniuje bandėte mus įtikinti, kad abortų draudimas neprieštarautų žmogaus teisėms. Sunku tuo patikėti.

- Sunku tik dėl dabartinės politinės diskusijos. Tai priklauso ir nuo šalies konteksto – kai kuriose valstybėse abortai legalizuoti labai seniai, tad tos visuomenės prie jų jau pripratusios. Kitose šalyse abortai draudžiami, ir tai tikrai neprieštarauja žmogaus teisėms. 47 ET narių teisinis reguliavimas šiuo klausimu nepaprastai skirtingas: nuo labiausiai abortams palankaus tokiose šalyse kaip Bulgarija ar Švedija, kur jie atliekami net vėlyvais nėštumo mėnesiais, kai kūdikis jau galėtų išgyventi savarankiškai, iki tokių valstybių kaip Airija ar Lenkija, kurios garantuoja negimusio žmogaus gyvybės apsaugą.

Nereikėtų pamiršti, kad 1950 metais priėmus Europos žmogaus teisių konvenciją (EŽTK) abortas buvo prilyginamas kriminaliniam nusikaltimui visose demokratinėse Europos valstybėse, prisijungusiose prie šios konvencijos. Padėtis šiek tiek skyrėsi tik kai kuriose komunistinėse šalyse. Tačiau Vakarų Europoje abortai buvo laikomi nusikaltimu. Išimtis taikyta tik tais atvejais, kai nėštumo nutraukimas galėjo išgelbėti moters gyvybę. EŽTK taip pat įtvirtinta motinos teisė į gyvybės apsaugą. Viena grėsmių jos gyvybei gali būti sudėtingas nėštumas, kai dėl jo kyla realus mirties pavojus. EŽTK užtikrina motinos teisę į apsaugą, ir jei neįmanoma išvengti nėštumo nutraukimo, jis gali būti padaromas. Tačiau tai vienintelis atvejis, kai EŽTK numato teisę į abortą.

- Taip, bet viena yra EŽTK, kita – Europos Sąjungos (ES) pagrindinių teisių chartija. Lietuvos Seimo teisininkai, vertindami įstatymo projektą, kuriuo siekiama uždrausti abortus, nurodė, kad tai prieštarautų jos 3 ir 7 straipsniams, garantuojantiems kiekvieno žmogaus teisę į fizinę neliečiamybę ir pagarbą privačiam bei šeimos gyvenimui.

- Aiškiai pasakykime vieną dalyką: abortų reguliavimas neįeina į ES kompetencijos sritį. Šiuo klausimu turime ne vieną oficialią eurokomisarų deklaraciją. Antra, Liuksemburgo ES Teisingumo Teismas niekada nenarpliojo bylų, susijusių su abortais. Vienintelis kartas, kai jis svarstė negimusiųjų apsaugos klausimą, buvo Brustle prieš „Greenpeace“ byla. Tąkart teismo Didžioji kolegija paskelbė, kad embrionas turi teisę būti saugomas dėl žmogaus orumo apsaugos ir neliečiamybės. Taigi šiuo metu ES teisinis reguliavimas faktiškai dar palankesnis negimusios gyvybės apsaugai nei ET Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika. Tiesa, jis irgi yra pritaręs nuomonei, kad embrionas turi teisę būti saugomas, tačiau Liuksemburgo teismas dar ir aiškiai apibrėžė, jog žmogaus gyvybė prasideda iškart susijungus ląstelėms, kurios vystydamosi gali tapti žmogumi.

Vyksta kova

- Jei sakote, kad žmogaus teisė į abortą neegzistuoja, kodėl ją taip aršiai gina įvairios žmogaus teisių organizacijos?

- Nes yra daug milžiniškus finansinius išteklius valdančių organizacijų, kurios siekia, kad tokia „teisė“ būtų sukurta. Bet kol kas ji neįteisinta, ir tie veikėjai tai pripažįsta. Panagrinėjus Strasbūro EŽTT bylas tampa akivaizdu: šis teismas aiškiai sako, kad, remiantis Žmogaus teisių konvencija, teisė į abortą neegzistuoja. Yra tik teisė į gyvybę – tiek motinos, tiek negimusio vaiko, ir kai kuriais atvejais šios teisės turi būti subalansuotos. Kai kas bandė teigti, jog teisę į abortą galima įskaityti teisėje į sveikatą ar į privatų gyvenimą, bet EŽTT aiškiai išsakė savo nuomonę šiuo klausimu. Teisė į pagarbą privačiam gyvenimui užtikrinama konvencijos 8 straipsniu, o EŽTT ne kartą yra pareiškęs, kad jis negali būti interpretuojamas kaip suteikiantis teisę į abortą. Taigi nei šioje konvencijoje, nei kituose dokumentuose neįmanoma rasti jokio teisinio pagrindo, kuris leistų užtikrinti teisę į abortą. Žinoma, valstybės savo nacionalinėje teisėje gali ją įvesti. Tačiau daugelis šalių vis dėlto leidžia abortus ne kaip teisę, o kaip išimtį. Net Prancūzijoje jie atliekami tik esant tam tikroms sąlygoms. O jei nėštumo nutraukimas priklauso nuo kažin kokių sąlygų, vadinasi, tai nėra gryna teisė.

Tačiau tiesa, kad tarptautiniu mastu vyksta kova. Vis dėlto organizacijų, siekiančių sukurti „teisę į abortą“, laukia nemenkas galvosūkis – kaip įkomponuoti abortus į žmogaus teisių architektūrą, kurioje dabar jie niekaip netelpa.

- Kalbant apie abortus įdomus faktas yra tai, kad Lietuvoje jie buvo legalizuoti 1955 metais okupacinio totalitarinio režimo. O štai Vakarų pasaulyje jų įteisinimo teko palaukti iki pat 8-ojo dešimtmečio, kai ten visiškai atsiskleidė liberalios idėjos. Taigi legalūs abortai – komunizmo ar liberalizmo ideologijos produktas?

- Yra manančiųjų, kad šios ideologijos ne tokios ir skirtingos. Abi linksta į kraštutinumus. Komunizmas siekia sutelkti viską kolektyvo rankose. Individo nėra, egzistuoja tik kolektyvas. Liberalizme kolektyvo nėra, tik individas, šiuo atveju – vien motina, ignoruojamas net tėvas. Svarbi tampa tik vieno žmogaus valia. Abu šie kraštutinumai – pirmiausia, vieno individo valia, kuri yra svarbesnė nei objektyviai egzistuojanti tikrovė; antra, kolektyvas, kurio valia irgi svarbesnė už bet kokią objektyvią tvarką.

Problema yra tai, kad Vakarų Europoje abortus turime jau 40 metų, jūs čia – jau 60 metų. Maždaug 80 proc. abortų priežastis - socialinės ir ekonominės problemos. Moteris neturi galimybių užauginti vaiką, nes jai kyla sunkumų dėl darbo, šeimos, studijų. Nereikėtų mąstyti apie nėštumo nutraukimą kaip apie abstrakčią teisę, kažkokią naują laisvę. Juk realybė tokia, kad abortai yra skausmas, jie sukelia traumas, išskiria poras, sunaikina gyvenimus.

Ideologizuotas mąstymas

- Tačiau ar draudimas išspręstų problemą? Juk jo oponentai pabrėžia, kad airės vis tiek važiuoja nutraukti nėštumo į Didžiąją Britaniją, lenkės – į Čekiją.

- Tai - ir kultūros klausimas. Nereikia galvoti vien apie draudimą. Valstybė taip pat turi prisiimti atsakomybę, užtikrinti daugiau paramos moteriai ir šeimai. Šiandien valstybės siūlo tik abortus, ir dar nemokamus. Prancūzijoje požiūris toks: „Turite problemą, jūsų butas per mažas, kad galėtumėte užauginti vaiką? Nesirūpinkite, mes sumokėsime už jūsų abortą.“ Visai kaip kai kurie vyrai, kurie mano, kad atliks savo pareigą ir išsipirks nuo atsakomybės sumokėdami merginai už nėštumo nutraukimą.

Valstybė neturi manyti, kad ji gali pasitraukti nuo atsakomybės tiesiog pasiūlydama abortą. Ji privalo padaryti daugiau – prisiimti socialines ir ekonomines pareigas: saugoti šeimą ir nėščias moteris tiek iki gimdymo, tiek po jo. Net iš organizacijų, pasisakančių už abortus, pateikiamos statistikos aiškiai matyti, kad dauguma abortą pasirinkusių moterų būtų norėjusios gimdyti, jei tik būtų turėjusios nors šiek tiek geresnes sąlygas. Taigi šioje srityje galima dar daug nuveikti. Tiesiog mums reikia atsikratyti ideologizuoto mąstymo apie abortus kaip apie kažin kokią tariamą laisvę.

- JAV visuomenės nuomonės tyrimo kompanija „Gallup“ nuo 1996 metų klausia amerikiečių, ar jie priskiria save „pro-life“ (pasisakančiai už negimusios gyvybės apsaugą) ar „pro-choice“ (pasisakančiai už moters galimybę rinktis) stovyklai. 1996-aisiais pritariantieji moters galimybei rinktis sudarė daugumą – jų buvo 56 proc., už gyvybę pasisakė tik 33 proc. respondentų. O šių metų duomenys rodo jau visiškai kitokią padėtį. Už gyvybės apsaugą pasisako 48 proc., už moters pasirinkimą – 45 proc. amerikiečių. Ar manote, kad panašiai gali keistis ir europiečių požiūris į abortus?

- Taip, esu tuo tikras. Abortas visada yra nežmoniškai skausminga patirtis – tai atsiliepia ne tik asmens, bet ir visos visuomenės gyvenimui. Be to, pastaraisiais metais padaryta nemaža mokslo pažanga embriologijos ir fetometrijos srityse. Vis daugiau žinome apie vaisių, galime jį pamatyti, išgirsti, žinome, kad jis jaučia skausmą. Taip pat smarkiai pagerėjo vaisiaus gyvybės išsaugojimo galimybės. Žmonės ima suprasti, kad abortas yra smurtas, tad, tikiuosi, visuomenė stengsis šį smurtą apriboti. Tačiau kol kas į jį reaguojama netinkamai. Todėl problemos, kurios kur kas geriau galėtų būti išspręstos kitais būdais, vis dar sprendžiamos tariamai paprasčiausia priemone – abortu.

Bet yra ir teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, nauja gydytojų karta, neturinti nieko bendra su 1968-ųjų liberalia ideologija, tiesiog nenori daryti abortų.

Tiesa, kai kurios tendencijos gąsdina. Jaunos merginos gali vis lengviau įsigyti abortą sukeliančių cheminių preparatų tiesiog internetu ir pasidaryti jį vienos kur nors tualete. Pabandykite įsivaizduoti penkiolikmetę, kuri pastoja, ir po kelių savaičių užsisako tokių cheminių medžiagų. Pirmiausia kyla didelis pavojus jos sveikatai. Be to, yra ir kita problema – juk būdama viena tualete mergina gali pamatyti tą kūdikėlį. Tai, ko gero, turėtų baisių pasekmių jos psichikai.

Iš blogio gali gimti gėris

- Seimui pateiktame Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekte numatyta išimtis tais atvejais, kai įtariama, kad kūdikis galėjo būti pradėtas po išprievartavimo. Ar nemanote, kad laikant pradėtą kūdikį žmogumi, nuosekliau būtų ir šiuo atveju dėl nusikaltimo nubausti ne jį, o prievartautoją?

- Išprievartavimo klausimas, žinoma, labai sunkus. Kaip rodo EŽTT praktika, valstybė gali leisti atlikti abortą tokiais atvejais, tačiau neprivalo to daryti, nes motinos gyvybei dėl nėštumo pavojus nekyla.

Jei klaustumėte mano nuomonės, sakyčiau, kad puikiai suprantu, jog tai nepaprastai sunki situacija motinai. Tačiau studijuodamas ir dirbdamas sutikau daug žmonių, kurie gimė po išprievartavimo. Tarp jų – ir labai protingą, žavią moterį. Ji gimė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, prieš pat priimant Abortų įstatymą - tai buvo mėnesių klausimas. Tai moteriai pasisekė - ji gimė, vėliau buvo įvaikinta, o neseniai pirmą kartą susitiko su tikrąja motina.

Tikrai galiu suprasti moters, kuri buvo išprievartauta, kančią. Kita vertus, turime pripažinti, kad iš tokio baisaus įvykio gali gimti kai kas gera. Iš blogio taip pat gali gimti gėris – tai posakis, kurį turėtume prisiminti. O gyvybė visada yra gėris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"