TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

G.Šidlauskas: jie buvo laisvūnai nelaisvoje visuomenėje

2014 03 03 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Rezistentų veiklos pamatas buvo tarptautinė, tautos ir žmogaus teisės. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininko Gintaro Šidlausko teigimu, tai, ką jie tuomet skelbė savo programose, dabar įteisinta Konstitucijoje, pogrindžio sąlygomis deklaruota ideologija tapo valstybine politika, o siekiai – Lietuvos gyvenimo kasdienybe.

Su G.Šidlausku kalbamės apie jo vadovaujamos Komisijos veiklą, ryšius su Lietuvos laisvės lyga (LLL) bei jos ilgamečiu lyderiu Antanu Terlecku, taip pat pamokas, gautas bendraujant su kitais rezistentais bei tautai skaudžios praeities tyrinėjimus.

Darbų turi užtektinai

- Jūsų komisija Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui teikia išvadas dėl kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ir nuo okupacijų nukentėjusiojo asmens teisinio statuso pripažinimo, išduoda nustatytos formos pažymėjimus ir tvarko jų apskaitą. Ar daug darbo turi komisija - kiek žmonių per metus kreipiasi į jus, ar visiems galite padėti? Ar nekyla problemų ieškant dokumentų, liudijančių tokių asmenų veiklą praeityje?

- Dauguma į komisiją besikreipiančių asmenų nuo okupacijų nukentėjusiojo teisinį statusą paprastai įgyja. Pagrindiniai įrodymai, kuriais vadovaujamės, slypi archyvuose, tremties, politinio kalinimo bylose, sovietinės represinės institucijos operatyvinio pobūdžio dokumentuose. Esant poreikiui, jų ieškoma kitų valstybių archyvuose.

Per 16 komisijos veiklos metų rezistencijos dalyvio (kario savanorio, laisvės kovų dalyvio) teisinis statusas pripažintas daugiau nei 13 tūkst. asmenų. Jis suteikiamas ir po mirties. Tačiau per visą 1940-1990 metų okupacijų laikotarpį rezistentų būta keliolika kartų daugiau. Pagal galiojančią tvarką teisinis statusas pripažįstamas, kai į komisiją kreipiasi pats rezistentas. Jei jis miręs ar žuvęs pasipriešinimo kovoje, tokiu įteisinimu rūpinasi šeimos nariai, buvę bendražygiai, visuomeninės organizacijos. Bendražygiai turi pateikti liudijimus apie pretendento į statusą veiklą. Čia numatytos kelios sąlygos. Liudytojas su pretendentu turi būti dalyvavęs toje pačioje veikloje, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietovėje. Įstatymas taip pat apima ginklu ir neginkluotu būdu besipriešinusiųjų kategorijas. Iš viso nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažinti 87 tūkst. Lietuvos piliečių.

Į komisiją nuolat kreipiasi ištremti asmenys, gimę tremtyje, atlikę būtinąją karinę tarnybą Afganistane, pasitraukę iš karinės tarnybos sovietinėje armijoje po 1990-ųjų kovo 11-osios, Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likviduotojai, politinių kalinių ir pasipriešinimo dalyvių šeimų nariai. Laukiama žydų gelbėtojų holokausto metu įstatyminio įteisinimo. Šiuos asmenis valstybė rengiasi prilyginti laisvės kovų dalyviams.

Priminsiu, kad komisiją sudaro valstybinių institucijų, rezistentų ir nukentėjusių asmenų visuomeninių organizacijų atstovai. Jos sudėtį Genocido ir rezistencijos tyrimo centro teikimu tvirtina Vyriausybė.

- Esate tyrinėjęs SSRS okupacinės valdžios represijas bei kitus įvykdytus nusikaltimus. Ar, jūsų nuomone, mūsų visuomenė pakankamai žino apie tuos, atrodytų, tolimos praeities įvykius?

- Istorijos požiūriu XX amžiaus ribiniai įvykiai - okupacijos, represijos, pasipriešinimas - yra buvę tarsi vakar. Kiekvieną dieną komisijos duris praveria nuo okupacijų, totalitarinių režimų nukentėję Lietuvos piliečiai. Jiems tai nėra tolima praeitis, viskas dar gyva, jie atsimena smulkiausius įvykius, menkiausius epizodus. Buvę partizanai, politiniai kaliniai, Gulago politinių kalinių sukilimų dalyviai preciziškai atpasakojo savo patirtį: kautynes, sukilimo raidą, kalinimo laikotarpį. Šiai patirčiai keli dešimtmečiai. Tai – atminties fenomenas. Neretai toje atmintyje gyvenama iki šiol.

Traumuojantys potyriai - netektys, prievarta, žeminimas, persekiojimas, asmenybės slopinimas paliko žymes. Jų išgyventas neteisingumas, ilgai toleruotas ir skatintas, nuo pat pradžių buvo pasmerktas pralaimėti. Nelengvai, tačiau tokio neteisingumo pasekmės atitaisomos.

Manau, kad nuveikta tikrai daug, kad visuomenė sužinotų apie pasipriešinimą ir represijas, suprastų jų priežastis. Esminiai dalykai apie okupacijas ir jų pasekmes pasakyti, įvardyti, pateiktos fundamentalios išvados. Dabar atliekami tyrimai siaurėja. Apie tuos įvykius žmonės nemažai sužino per savo šeimos, giminės narių asmenines istorijas. Raginimų, kvietimų daugiau sužinoti, giliau pažinti apstu - parodos, knygos ir informaciniai leidiniai, filmai, pažintiniai turai, renginiai-minėjimai, edukacinės programos.

- Kokias praeities pamokas turėtume būtinai įsiminti?

- Įprasta linkėti mokytis iš istorijos. Tai reiškia, kad būtina žinoti, išsiaiškinti, kas su mumis ir kodėl atsitiko, kaip išlikome, iš kur semtasi atsparumo, kaip ateityje išvengti panašių dalykų. Vis dėlto nemanau, kad pasimokyti (plačiąja prasme) įmanoma. Antraip tai jau būtų įvykę. Būtų pasimokyta iš pirmojo karo, kad būtų išvengta antrojo, iš pastarojo, kad nekiltų lokaliniai-regioniniai kariniai konfliktai. Iš holokausto, kad ateityje nebūtų žudoma ne tik etniniu, bet ir jokiu kitu pagrindu. Jaunuomenei linkėčiau priimti praėjusio amžiaus dramatizmą ir heroizmą, įsileisti visa tai savo atmintin.

Išskirtinė asmenybė

- Viena jūsų veiklos sričių itin glaudžiai susijusi su LLL ir jos įkūrėjo A.Terlecko veikla. Kas paskatino tokį suartėjimą? Ką jums asmeniškai reiškė ir tebereiškia draugystė su A.Terlecku ?

- Bendraujame ketvirtį amžiaus, nuo tada, kai į rankas pateko LLL programa. Supratau, kad tai skirta ir man. Susiradau Antaną. Pakvietė eiti kartu. Mums, jaunesniems, prisiglaudusiems šalia režimo priešų, pogrindininkų tai buvo didysis gerai pasibaigęs gyvenimo nuotykis. Kovoti dėl laisvės jam buvo įprastinė būsena. O ir sąlygos jau buvo palankesnės: LLL dar veikė pusiau legaliai, vėliau jos veikla tapo vieša. Antanas džiaugėsi, kad kartu su juo ir paskui jį eina jaunosios kartos žmonės. Mums taip pat patiko būti vadovaujamiems ūmaus ir geraširdžio Antano. Tuo pačiu metu priklausiau ir Lygai, ir Sąjūdžiui.

Sykiu su Antanu parengėme tris knygas, tarp jų – LLL istorijos dvitomį. Tiesiog patalkinau laisvės šaukliui. 1989 metais kartu surengėme pirmąjį mitingą partizanų kovai pagerbti ir pastatėme pirmąjį žuvusiems partizanams skirtą paminklą.

Apstulbau 1976 metais Antano parašytame Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui Nikolajui Podgornui adresuotame atvirame laiške aptikęs tokius prisipažinimus: “Noriu gyventi tik Lietuvoje ir iki savo gyvenimo pabaigos likti ištikimas savo idealui, kurio nuo KGB aš neslepiu. Štai jis – laisvas žmogus laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Pagrindinis mano gyvenimo siekis – savo pavyzdžiu įrodyti KGB, jog visų lietuvių įbauginti neįmanoma. Daugiau man nereikia. Argi šis mano siekis toks pavojingas jūsų valdžiai Lietuvoje?“

Jo darbštumas ypatingas: parašyti ir išleisti dviejų tomų memuarai, laiškų šeimai iš lagerio ir tremties dvitomis, susirašinėjimo su bendrabyliu Juliumi Sasnausku knyga, dvi dienoraščių knygos, keliolika leidinių LLL veiklos ir valstybės raidos po nepriklausomybės paskelbimo temomis.

Jeigu galima, pacituosiu sykiu su istoriku Kęstučiu Kasparu parašytą įvadą į A.Terlecko “Rezistento dienoraščius: “Ir Antano Terlecko gerbėjams, ir nedraugams tenka pripažinti, kad Antanas ir jo kova jau yra istorijos vadovėlių, monografijų dalis. Antanas akivaizdžiai nėra naudos žmogus. Tiesa ir nauda yra priešingi dalykai. Tiesa negali būti naudinga, o nauda negali būti teisinga. Ten, kur nauda sutampa su tiesa, toji tiesa nustoja buvusi tiesa. Antanas ne tiek politikas klasikine šio žodžio reikšme, kiek tarnystei viešajam tautos interesui įsipareigojęs asmuo, visiškai nekonjunktūriška asmenybė, taip ir nepakelta į įteisintų politikų rangą. Mums jis pirmiausia valstybininkas be kabučių, nenaudingos, nuostolingos tiesos išpažinėjas.

Kiek ironiškame Premjero sveikinime Antano Terlecko 80-mečio proga (2008 m. vasario 9 d.) buvo ir teisingų apibūdinimų: žmogus-simbolis, žmogus-idėja. Retai kas šitokių apibendrinančių apibūdinimų vertas“.

Nepalyginamai giliau, nei mes stengėmės įžvelgti, jis atsiskleidžia ką tik išleistoje memuarų knygoje “Ne pats pasirinkau savo dalią”. Tai viena iš nedaugelio sutiktų nestandartinių ir išskirtinių asmenybių, siekusi maksimumo, aukščiausių tikslų. Jis pagrįstai laikytinas žinomiausiu ir reikšmingiausiu neginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai atstovu nuo partizaninio karo pabaigos iki 1990-ųjų, antisovietinio pasipriešinimo ideologu.

- Kodėl tiek daug Lietuvos nepriklausomybės labui nuveikusi LLL liko didžiosios politikos nuošalėje? Ar LLL galėtų egzistuoti, tarkime, šiomis dienomis?

- LLL, ginkluota atviru žodžiu, didžiojoje politikoje dalyvavo kaip moralinė jėga, o ne kaip susibūrimas, veikiantis tam, kad vėliau gautų priklausantį atlygį už riziką - valdžią, postus.

1979 metų rugpjūčio 23-iąją per Vakarų radijo stotis, o vėliau ir pogrindžio leidiniuose buvo paskelbtas Antano ir kitų LLL narių inicijuotas 45 baltijiečių memorandumas, kuriuo pareikalauta panaikinti sovietų-nacių pakto pasekmes. Tai buvo to laiko nepriklausomybės aktas. Jį pasirašė Lietuvos, Latvijos, Estijos rezistentai, Rusijos žmogaus teisių gynėjai.

Didžiulės apimties LLL moraliniame ultimatume Sovietų Sąjungos vyriausybei plačiai išdėstytos Lietuvos okupavimo ir inkorporavimo aplinkybės, aprašyti okupacinės valdžios nusikaltimai, akcentuota, kad nepriklausomybė – pagrindinė tautos teisė. Taip pat pareikalauta paviešinti sovietų-nacių paktą ir per 90 val. (sovietai Lietuvai savuoju 1940 m. ultimatumu buvo suteikę 9 val.) pradėti imperijos demontavimą, nutraukti Lietuvos Respublikos okupaciją, atsiprašyti bei atlyginti žalą.

1979-ųjų gruodį Sovietų Sąjungai įsiveržus į Afganistaną, LLL nariai 1980 metų sausį viešai, atvirai pasirašydami pasmerkė invaziją. Penkiuose kontinentuose, 26 valstybėse 1990 metais už Lietuvos laisvę buvo surinkta daugiau nei 5 mln. parašų. Akciją inicijavo LLL atstovas Vakaruose dr. Algirdas Statkevičius. Šios akcijos rezultatai įrašyti į Guinesso rekordų knygą.

LLL buvo sukurta veikti okupacijos sąlygomis iki nepriklausomybės paskelbimo ir valstybės atkūrimo, t.y. iki išsivadavimo. Ji savo misiją atliko. Ir paliko ženklą ateičiai. Kartu ir viltį, kad jos patirtimi tėvynainiams nereikės pasinaudoti.

Rezistentų veiklos pamatas buvo tarptautinė teisė, tautos ir žmogaus teisės. Tai, ką jie tada skelbė savo programose, dabar įteisinta Konstitucijos postulatuose, pogrindžio sąlygomis deklaruota ideologija tapo valstybine politika, o tuometiniai siekiai – Lietuvos gyvenimo kasdienybe.

Šiandien pastebime, kaip siaurinamos bendruomenių, tautų teisės, dirbtinai plečiamos individo teisės, skatinama bet kokia savirealizacija. Tačiau pareigų ratas - neplečiamas.

Valstybė – bendras kūrinys

- Jums teko bendrauti su daugeliu įdomių asmenybių – rezistentų, kovotojų už nepriklausomybę. Kas, jūsų akimis, buvo ir yra varomoji šių žmonių jėga, leidusi atlaikyti pačius baisiausius išbandymus?

- Tai nemaža mįslė. Pavyzdžiui, pogrindžio leidinyje “Vytis” rašyta: “Nutilus partizaninei kovai, mes 20 m. traukėmės, lyg akmenys ritomės nuo principų kalno. Atėjo metas, kai trauktis jau nėra kur. Tautai liko du keliai: žūti arba prisikelti“. Jiems šitai labai rūpėjo. Todėl jie užsikrovė priešinimosi ir po to sekusios bausmės naštą. Regis, tiems žmonėms ji nebuvo sunki. Iš bendravimo su jais patirties galiu daryti išvadą, kad pasiaukoti jiems buvo gera. Gal todėl daugelis jų atviriau ar santūriau kalba apie tikėjimą, savo paskirtį suprasdami lyg iš aukščiau skirtą duotybę. Jie - laimėtojai, įveikę įgimtą baimės jausmą, byloję uždraustą tiesą, laisvūnai nelaisvoje visuomenėje. Tada tautos vardu teisėtai kalbėjo tik jie. Tiksliau - tyliai pritariančios daugumos vardu.

Ypatinga pasipriešinimo dalyvių grupė – partizanai, kuriems dabar jau 80-90 metų. Jų liko visiškai nedaug.

- Kokia Jūsų nuomonė apie šiandienos politiką? Ar tarp politikų matote tikrų asmenybių?

- Moralinis autoritetas politikoje, morali ir įtakinga asmenybė viešajame gyvenime – retas reiškinys.

Prisimenu du Rytų europiečius - Joną Paulių II, kuris politiku laikytinas sąlyginai, ir Vaclavą Havelą. Jie keitė Europos veidą, jų dėka jis buvo tapęs mažiau rūškanas. Jie buvo kitokie gal todėl, kad patys patyrė priespaudą, turėjo jautrią širdį. Jonas Paulius II vylėsi, kad Rytų europiečiai atgaivins, atnaujins senąjį žemyną.

Anuo laiku Lietuva ir kitos regiono valstybės idealiai išnaudojo Dievo ir istorijos suteiktą šansą. Tai sėkmei reikėtų tęstis. Tačiau dabar dominuoja specializuoti administratoriai, kas savaime nėra blogai. Tačiau be storesnio dvasios ir kultūrinio klodo tai tampa rimtu trūkumu. Jų pastangose vis mažiau teisingumo siekio, moralinių imperatyvų. Pasaulį jie mato kaip milžiniškos rinkos erdvę, kurioje vyksta atkaklios grumtynės, o žmogų – kaip rinkos vienetą, godų vartotoją. Vis dažniau susiduriame su politika ne kaip tarnavimo būdu, o kaip administravimo ir manipuliavimo technologija. Šiandieninių politikų kalbos negali sujaudinti ir įkvėpti.

Manyta, kad išnykus Sovietų Sąjungai įsivyraus tarptautinių santykių harmonija, demokratija nugalėjo visiems laikams, prabilta net apie istorijos pabaigą. Nors geopolitinė slinktis buvo milžiniška ir negrįžtama, priešpriešos, antagonizmai, didžiulis noras kontroliuoti ir valdyti nedingo.

Išsivadavusios Rytų ir Vidurio Europos valstybės nežaidė kaip viena komanda. Net Baltijos valstybės susvetimėjusios. Laisvanorišką, neskubų vienijimąsi, krikščioniškų tautų suartėjimą per pažinimą nustelbė forsuotas ir biurokratizuotas integralumas, niveliuojantis tautines įvairoves, kultūrinius ypatumus. Iš tikrųjų vienijasi ne tautos, o valdymo struktūros, vis labiau paklūstančios megakompanijų, korporacijų interesams.

Žmonės įpratę dėl daug ko kaltinti valdžią. Apgaulingai manoma, kad valdžia turi sukurti patogią ir saugią valstybę. O juk valstybė yra bendras valdžios ir visuomenės kūrinys. Šiandienos politikoje norėtųsi ne valdomos demokratijos, o valdomos valstybės - jeigu ne aristokratiškai, tai nors elegantiškai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"