TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Gausūs pinigų fontanai dar netrykš

2013 03 18 4:32
I.Šimonytė tikisi, kad valdžiai pakaks išminties skirti jėgas struktūrinėms problemoms spręsti, o ne trumpalaikio gyvenimo pagerinimo programoms. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės teigimu, ekonomikos augimą vis labiau jaus ir gyventojai, nors tokių pinigų "fontanų", kokie buvo anksčiau, nebus. 

I.Šimonytės nuomone, valdantieji vargu ar siūlys įvesti progresinius mokesčius, apie kuriuos dažnai kalba. Anot jos, tiesiog nėra tokios tarifų kombinacijos, kuri leistų Lietuvai greitai pereiti prie diferencijuoto apmokestinimo be nuostolio kam nors. "Arba biudžetas netektų arti milijardo litų, arba tektų didinti pajamų mokestį nuo gana žemo pajamų laiptelio, arba didinti kokį pridėtinės vertės mokestį, o tai labiau paliestų būtent mažesnes pajamas turinčius gyventojus", - interviu LŽ pažymėjo finansų ekspertė Ingrida Šimonytė.

Negalima užmigti ant laurų

- Naujoji Vyriausybė dirba jau tris mėnesius. Kaip vertinate jos veiklą finansų srityje?

- Esu linkusi vertinti darbus, o ne kalbas, tad kol kas nelabai yra ką vertinti. Skirtingai nei buvusi Vyriausybė 2008-aisiais, ši paveldėjo realaus gyvenimo, o ne svajonių ir tikrovės neigimo biudžeto projektą, tad nebuvo itin sunku susidoroti su biudžeto užduotimi, ypač turint mintyje opozicijos palaikymą. Sprendimą patvirtinti faktiškai nepakeistą projektą palankiai įvertino ir finansų rinkos, tad Vyriausybė išlaiko geras skolinimosi sąlygas. Tai padėjo sklandžiai susidoroti su Ūkio banko sustabdymo iššūkiais bei perfinansuoti antrą Lietuvos istorijoje 1 mlrd. eurų emisiją.

Kitus darbus ir sprendimus galėsime vertinti juos pamatę. Artimiausias - Konvergencijos programa, iš jos turėtume geriau matyti, kaip Vyriausybė ketina suderinti sunkiai suderinamus dalykus: rinkimų pažadus, įsipareigojimus dėl fiskalinės drausmės ir ambiciją dėl sparčios narystės euro zonoje.

- Lietuvos ekonomika auga bene sparčiausiai Europos Sąjungoje (ES). Ar manote, kad ir toliau plačiu žingsniu žengsime į priekį?

- Per pastaruosius kelerius metus sustiprinusios konkurencingumą eksportuojančios ūkio šakos pasiekė puikių rezultatų, augimą stiprina ir vidaus vartojimas, netruks sustiprėti investicijos. Augimą vis labiau jaus ir žmonės, nors tokių pinigų fontanų, kokie buvo anksčiau, nebus. Tačiau užmigti ant laurų nėra kaip - valiutų valdybos sąlygomis konkurencingumą tenka nuolat palaikyti vidinėmis reformomis. Pagunda atsipalaiduoti gali būti didelė, ypač kai į nugarą nebealsuoja problemos, kurios vijosi 2009-2010 metais. Tikiuosi, pakaks išminties skirti jėgas struktūrinėms problemoms spręsti, o ne trumpalaikio gyvenimo pagerinimo programoms.

- Kokią pagrindinę riziką Lietuvos ekonomikai įžvelgtumėte?

- Trumpuoju laikotarpiu rizika išlieka ta pati - išorės aplinka nėra stabili, nors optimizmo ir gerų žinių daugiau nei pernai. Panašiai atrodė ir 2011 metų pirmasis pusmetis, deja, vėliau viską nubraukė įtampa euro zonoje.

Vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu iššūkiai kils ir viduje: būtinybė neprarasti konkurencingumo valiutų valdybos (ar euro) sąlygomis, tiesioginių užsienio investicijų poreikis, viešųjų finansų tvarumas, visuomenės senėjimo pasekmių prevencija nelaukiant, kol jos smogs visa jėga.

"Eksproprijuosim ekspropriatorius"

- Premjero Algirdo Butkevičiaus sudaryta darbo grupė svarsto, ką reikėtų keisti mūsų mokesčių sistemoje. Ką ir kodėl, jūsų nuomone, reikėtų tobulinti?

- Tai, kad pagal bendrą mokesčių lygį esame ES gale, o pagal vidutines darbo pajamas gaunančio darbuotojo apmokestinimą - tarp "pirmaujančių" valstybių, rodo, kad mokesčių sistema stokoja subalansuotumo. Mokesčių naštą labiau tempia mažiau pasiturintys gyventojai. Vis dėlto, net iki nulio sumažinus pajamų mokestį vidutinei algai, bendra mokesčių našta šiems žmonėms sumažėtų ne itin daug.

Į svarstymų lauką būtina įtraukti ir socialinio, sveikatos draudimo įmokas, tačiau ne šiaip jų dydį, bet visų pirma ilgalaikio šių sričių finansavimo viziją. Be to, reikia atsakyti į nemaloniausią klausimą - o kam mokesčiai turėtų didėti? Tad, matyt, pasiaiškindama laiko stoka, Vyriausybė apsiribos "kosmetiniais" neapmokestinamojo pajamų dydžio skaičiavimo tvarkos pakeitimais ir galbūt dar aritmetišku "Sodros" įmokų perkėlimu darbuotojams, o tai leistų optiškai sumažinti "Sodros" tarifą. Žinoma, tai nebūtų jokia ilgalaikė mokesčių pertvarka, ir po kurio laiko reikėtų planuoti naują, nes nuo esminių klausimų vis tiek nepabėgsime. Vis dėlto palaukime, kol paaiškės, ką darbo grupė iš tiesų siūlo, tada ir vertinsime.

- Valdantieji užsimena apie progresinių mokesčių įvedimą. Ar diferencijuoti mokesčiai būtų panacėja Lietuvai?

- Jie apie tai užsimena jau antras dešimtmetis. Išties gaila, kad Lietuvoje progresiniais tarifais tiesiog manipuliuojama. Politikai taip bando apeliuoti į mažiau pasiturinčių žmonių jausmus, nepasakydami nieko, tik tai, kad "taip yra visur". Tai dvelkia "eksproprijuosim ekspropriatorius" dvasia. Procesui imituoti registruojami projektai tėra parodomosios akcijos - jie nebūna nei parengti, nei logiški, nei įgyvendinami.

Verslo žmonės, deja, taip pat manipuliuoja progresinių tarifų siaubu, neva jie atbaidytų investicijas, nors net nežino, kokie tie mokesčiai būtų. Racionaliai vertinant bet kuriam gerai mokamas darbo vietas norinčiam kurti darbdaviui daug naudingesnė būtų nuosaikių progresinių gyventojų pajamų mokesčio tarifų ir "Sodros" ribų sistema nei tai, ką Lietuva turi dabar. Nesu progresinių tarifų apologetė, bet jokia šalis dėl jų nežlugo. Tiesa ir tai, kad jokios šalies jie neišgelbėjo, nes sėkmės paslaptis yra ne progresiniai tarifai, nors beveik visos klestinčios šalys juos turi.

Vertinant ne demagogiją ir emocijas, o skaičius, paaiškėtų, kad tiesiog nėra tokios tarifų kombinacijos, kuri leistų Lietuvai greitai pereiti prie progresinių tarifų be nuostolio kam nors: arba biudžetas netektų arti milijardo litų, arba tektų didinti pajamų mokestį nuo gana žemo pajamų laiptelio, arba didinti kokį pridėtinės vertės mokestį, o tai labiau paliestų būtent mažesnes pajamas turinčius gyventojus. Nemanau, kad tai valdantiesiems tiktų. Todėl vargu ar progresiniai tarifai bus siūlomi. Vis dėlto užuominos tuo, matyt, nesibaigs. Čia ir yra didžiausia blogybė - progresiniai mokesčiai negali atnešti tiek žalos, kiek ta situacija, kai jie nuolat traukiojami iš spintos ir dedami atgal. Tokiomis aplinkybėmis ir verslui, ir žmonėms itin sunku planuoti ateitį.

Nebuvo "pūkuoto" pasirinkimo

- Vyriausybė planuoja, kad į euro zoną įstosime 2015 metais. Tačiau daugiau nei pusė šalies gyventojų nenori, kad litus pakeistų eurai. Kodėl Lietuvai būtina bendra ES valiuta?

- Žmonės retai susimąsto, kas tai yra valiutų valdyba, faktiškai reiškianti narystę euro zonoje, ką reiškė 2008 metais įsiplieskusi krizė ir ką būtų reiškę, jeigu problemoms spręsti politikai tuo metu būtų pasirinkę lito devalvavimo kelią. Reikia atminti, kad čia tik mes tikime kurso nekintamumu - tai mūsų vienašališkas sprendimas, jis gali būti vienašališkai ir pakeistas. Narystė euro zonoje šią grėsmę pašalintų.

Kokios alternatyvos? Vargu ar Lietuvos žmonės imtų jaustis saugiau, jeigu staiga įkurtume klasikinį centrinį banką, vykdantį monetarinę politiką, - ne kiekvienas supranta, kodėl ir kaip centriniai bankai reguliuoja ekonomiką, ne kiekvienas politikas suprastų, kad jis neturi teisės kištis į centrinio banko darbą, ne kiekvienas centrinio banko valdytojas būtų pakankamai atsparus politikų kišimuisi. Taigi jei jau pasirinkome gyventi su visais valiutų valdybos apribojimais, į ją reikėtų žiūrėti kaip į tam tikrą reformą, kuri turi baigtis rezultatu - šiuo atveju naryste euro zonoje.

- Atrodo, kad eurą įsivesime paskutiniai iš Baltijos valstybių. Kaip mūsų šaliai atsilieps tai, kad dar bent pusantrų metų būsime už euro zonos borto?

- Jeigu išties nuosekliai bus siekiama narystės 2015 metais, nemanau, kad bus didesnių nuostolių. Tolesnis atidėliojimas galėtų sukelti investuotojų abejones Lietuvos pasiryžimu laikytis atsakingos finansų ir ekonominės politikos, o tai jau galėtų reikšti ir menkesnes tiesiogines užsienio investicijas, ir brangesnį skolinimąsi visiems.

- Iki šiol pasiginčijama, ar Lietuva pasirinko tinkamas priemones ekonomikos krizei įveikti. Ar dabar elgtumėtės taip pat, kaip 2009-aisiais, 2010-aisiais?

- Turbūt lengviausia būtų buvę tiesiog atsisakyti tapti ministre. Vienintelė reali alternatyva buvo tiesiog devalvuoti litą, kaip iki šiol "n" kartų elgėsi įvairių į kampą įvarytų šalių valdžios. Devalvuoti ir taip sumažinti pensijas bei išmokas - būtų mokama tiek pat litų, kurie, pasirodo, yra nuosavybė, bet jų vertė būtų visai kita nei šiandien. Taigi devalvuoti ir išmušti iš po kojų aiškų pagrindą, ant kurio statėme savo ekonomiką du dešimtmečius. Smagiau? Turbūt ne. Nebuvo jokio "švelnaus ir pūkuoto" pasirinkimo. Gal sprendimų seka ir derinys galėjo atrodyti kitaip, bet aplodismentų dėl to nebūtume sulaukę: nebūtų pakakę tik sumažinti politikams ir valdininkams algas. Beje, tai buvo pirmiausia padaryta, ir todėl, matyt, visų tuoj pat užmiršta.

Išminčių, žinančių, ką daryti kitaip, buvo tik tarp tų, kuriems nereikėjo prisiimti realios atsakomybės. Tai, jog niekas net nebandė tos atsakomybės perimti, būtent ir įrodo, kad kito kelio nebuvo - buvo tik klausimas, kas prisiims reputacijos nuostolius. Gaila, kad iš pradžių koalicijos partneriai per daug buvo įsikabinę į savo raudonas linijas - kas į pensijas, kas į kokius nors mokesčius, o juk galiausiai visas jas reikėjo peržengti. Nusivylimas dėl pažadų netesėjimo tokiu atveju turbūt skaudesnis už pačius sprendimus. Vis dėlto situaciją iš esmės būtų pakeitęs tik kitoks elgesys iki krizės. Visiems, teigiantiems kitaip, Estija čia yra gyvas priekaištas.

Mėgaujasi neskubriu tempu

- Darbą Finansų ministerijoje baigėte prieš tris mėnesius. Ar nepasiilgstate buvusios veiklos?

- Su malonumu prisimenu kolegas, bendrą darbą ir jų paramą sunkiomis akimirkomis, bet nesidairau atgal.

- Vilniaus universitete dėstote makroekonomiką. Kodėl pasirinkote būtent šį darbą?

- Taip sutapo. Norėjau kokį pusmetį pailsėti, bet visai nieko neveikti - ne mano būdui. Kai dėl Aušros Maldeikienės stažuotės gavau pasiūlymą ją pakeisti šį semestrą, man buvo paranku. Gavau netikėtą progą išbandyti save veikloje, apie kurią esu mąsčiusi ir anksčiau. Tad tiesiog pasitaikė proga "poilsiauti" prasmingai.

- Kalbėta, kad galite būti siūloma į Lietuvos banko valdybą. Ar svarstote kokias nors naujas karjeros galimybes?

- Esu gavusi įdomių siūlymų, turiu ir savo idėjų, ką galėčiau veikti vėliau. Niekur neskubu, noriu kiek pasimėgauti neskubriu gyvenimo tempu po keliolikos metų nuolatinio lėkimo, o ypač pastarųjų ketverių metų įtampos.

Karjera, kurią kai kas supranta kaip skambias pareigas, mane mažai domina - niekada į aukštus postus nesiveržiau, jie paprastai pasivydavo mane be mano pastangų. Kadangi su materija mano santykis gana asketiškas, man karjera - tik galimybė veikti ką nors, ką veikdamas jautiesi gerai. Tuo aspektu veiklą ir vertinu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"