Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Genadijus Burbulis: „Gėrio idėjos negalima atsisakyti“

 
2017 03 07 10:40
Genadijus Burbulis - politikas, vartojantis kolegų pamirštas sąvokas: sutarimas, atjauta, gailestingumas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kovo 9–10 dienomis Kaune rengiamas antrasis Baltijos ir Juodosios jūrų šalių forumas. Pirmasis, pernai vykęs Kijeve, subūrė kadenciją baigusius prezidentus ir valstybių veikėjus iš Ukrainos, Rusijos, Moldovos, Lietuvos bei Estijos. Šį kartą Vytauto Didžiojo universitete susitiks 14 politikų. Jie diskutuos tema „Europa šiandien. Baltijos konsensusas (1987–1991 metai): istorinė reikšmė ir dabartinės pamokos“.

Rusijai šioje „išminčių taryboje“ (taip pusiau juokais save vadina forumo dalyviai) atstovaus 1991–1992 metais Rusijos valstybės sekretoriaus pareigas ėjęs Genadijus Burbulis. Apie tai, kokiu tikslu susirinks politikos veikėjai ir kodėl XXI amžiuje negalima spręsti problemų jėga, „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su buvusiu Boriso Jelcino bendražygiu Genadijumi Burbuliu.

– Drauge su B. Jelcinu pasirašėte istorinį 1991 metų gruodžio 8-osios dokumentą – sutartį dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sudarymo. Ar šiandien nesigailite, kad suvaidinote vieną svarbiausių vaidmenų Sovietų Sąjungos griūties istorijoje?

– Kai su B. Jelcinu savo parašais patvirtinome šį dokumentą, mudviejų tėvynė liovėsi egzistavusi. Tai – asmeninė tragedija. Tačiau mano tėvynė buvo pati žiauriausia imperija žmonijos istorijoje. Ji bandė jėga „padaryti laimingą“ ne tik savo daug iškentėjusią liaudį, bet ir visą žmoniją, tuo pat metu skleisdama totalitarinę ideologiją. Todėl Sovietų Sąjungos žūtis – optimistinė tragedija. Neapgailestauju dėl šio įvykio neišvengiamybės ir kartu išgyvenu netektį.

Esu įsitikinęs, kad 1991 metų Belovežo susitarimas buvo vienintelis korektiškas ir teisėtas būdas išreikšti šią neišvengiamą bei pavojingą griūtį.

Nesėkmės ir pasiekimai

– Kokius pastarųjų 25 metų pasiekimus Rusijoje laikote svarbiausiais?

– Pirmiausia, mums pavyko santykinai taikiai suvaldyti totalitarinės imperijos griūtį. Prie to prisidėjo ir tai, kad įkalbėjome Ukrainą, Baltarusiją ir Kazachstaną perduoti savo atominį arsenalą Rusijai. Antra, sugebėjome apeiti bevaldystės meto minų lauką ir sunkiomis ekonominėmis sąlygomis išlaikyti valdymą, apsaugoti nuo griūties pačią Rusiją. Trečia, įveikėme sunkiausią konstitucinę 1993 metų krizę – realų maištą sostinėje Maskvoje. 1993-iųjų gruodį buvo priimta nauja Rusijos Federacijos Konstitucija, kuria šalis vadovaujasi iki šiol.

– O kokios didžiausios nesėkmės?

– Aišku, tada nebuvome pasirengę didelėms sisteminėms reformoms, viską teko daryti ypatingomis aplinkybėmis. Todėl neįstengėme protingiau ir tinkamiau įgyvendinti privatizacijos proceso. Nesugebėjome laiku sukurti bazinių demokratinio valdymo institucijų: Rusijoje iki šiol nėra tvarių partijų, kurios galėtų nuosekliai atstovauti konkrečių gyventojų sluoksnių interesams, nėra sąžiningų ir nepriklausomų teismų sistemos.

Imperinės traumos produktas

– Daugelis Rusijos opozicijos atstovų mano, kad visų bėdų šaltinis – Vladimiras Putinas. Jeigu jo nebūtų Kremliuje, ar Rusija taptų demokratine šalimi?

– Personifikuoti susidariusią situaciją, vadinasi, suprasti ją gana lengvabūdiškai. Svarbu suvokti, kad imperija žlugo, tačiau imperializmas, šis milijonus žmonių nuo caro laikų užvaldęs užkratas, liko. Iš to kyla didžiausi šiuolaikinio politinio Rusijos režimo konfliktai, taip pat ir su kaimynais. Teigiama, jog būtent nekontroliuojamos imperinės ambicijos pasireiškia tokia agresyvia forma. Mano manymu, tai ne ambicijos, o greičiau imperinis sindromas – skausminga giluminių istorinių, kultūrinių, dvasinių formacijų išraiška, kuria žmonės vadovaujasi, nors ne visada aiškiai suvokia tokio elgesio pasekmes. V. Putinas – irgi šios imperinės traumos produktas.

Tačiau Rusijoje ir šiandien tebėra daug sveikai mąstančių žmonių. Nereikia hiperbolizuoti dabartinių bandymų restauruoti sovietiškumą ir imperiališkumą. Negaliu net įsivaizduoti, kad Lietuvai, Latvijai ar Estijai galėtų kilti kokia nors tiesioginė grėsmė, turint galvoje Rusijos režimą.

– Lietuvoje rengiamasi įvairiausiems scenarijams: nuo „žaliųjų žmogeliukų“ pilnų traukinių, riedančiųKaliningrado, iki Suvalkų koridoriaus blokavimo...

– Tai nerealu. Nors suprantu, kodėl galima dėl to nuogąstauti. Tačiau akivaizdu, kad visos imperijos žlugdavo tada, kai prarasdavo savo ambicijų ir resursų, kurių reikėdavo imperiniams interesams tenkinti, kontrolę. Tikiu, jog Rusija išgyvens šią istorinę traumą ir pati nebetraumuos tautų, kurios šimtmečiais vienaip ar kitaip buvo imperinio pasaulio dalybų erdvėje.

Praeities atmintis ir ateities vizija

– Lietuvoje taip pat to tikimės. Tačiau mus pasiekia ne pačios maloniausios naujienos. Pavyzdžiui, iš Juodkalnijos, kurioje Rusijos specialiosios tarnybos buvo įsivėlusios į planuotą valstybinį perversmą. Jeigu padėtį Rusijoje lygintume su liga, galbūt jai gydyti vis dėlto vertėtų išrašyti rimtų vaistų?

– Daugeliui atrodo, kad toks vaistas galėtų būti jėgos panaudojimas. Esu įsitikinęs, jog tai didelė klaida. Gyvename neapibrėžtoje, sudėtingoje ir daugialypėje erdvėje, bet daugelis vis dar vadovaujasi XX amžiaus taisyklėmis, įpročiais ir bando spręsti problemas „paprastais“ metodais. Tačiau XXI amžiuje niekas niekada savo bėdų nebegalės išspręsti jėga. Net sankcijos, akivaizdu, yra neefektyvi priemonė, nes kelia atsakomąjį priešiškumą. Jos motyvuoja tą dalį visuomenės, kuri nemoka sąžiningai ir objektyviai žvelgti į save ir į kaimynus.

– Bet ką turėtume daryti, kai prie durų stovi ginkluotas nusikaltėlis? Daugelis Lietuvoje būtent taip suvokia dabartinę situaciją. Nesiginkluoti ir nesipriešinti?

– Tokios įtampos esmė – didžiulis nepasitikėjimas. Yra du svarbiausi žmogiškumo pagrindai: praeities atmintis ir ateities vizija. Mūsų tautos buvo susijusios šimtmečius. Ši istorija perpildyta nuoskaudų, traumų, neteisybės, karinių konfliktų, išbandymų prievarta ir vergove.

Genadijus Burbulis: „Turime išskirtinę galimybę tapti laisvais žmonėmis ir išmokti naujų gyvenimo taisyklių.“

Jeigu žvelgdami į ateitį traktuosime Rusiją kaip įkyriai pavojingą kaimynę, kuri niekina elementarias tarptautinės teisės normas ir galvoja tik apie tai, kaip savo įtaką, tarp jų ir prievartinę, skleisti visu valstybės sienos perimetru, tada ir praeities atmintis, ir ateities vizija bus pasmerktos – nematysime jokios išeities. Anksčiau taip ir buvo.

Tačiau mes turime retą galimybę tapti laisvais žmonėmis ir išmokti naujų gyvenimo taisyklių. Šiandien mums reikia visai kitokių moralinių ir dvasinių nuostatų – dialogo, pasitikėjimo, atjautos, gailestingumo ir atsakomybės. Todėl mano pozicija tokia: būtina padėti V. Putinui išsiveržti iš tos aklavietės, į kurią pakliuvo Rusija, valdoma šiuolaikinio Kremliaus režimo.

Mokykimės!

– Tačiau kaip ir kam padėti V. Putinui?

– Reikia ieškoti pačių subtiliausių, konkrečiausių dialogo ir supratimo galimybių, neskubėti veržtis pirmyn. Jų esama daug. Pagaliau turime suvokti, kad negalime užsidaryti vieni nuo kitų ir ginkluotis, kai terorizmas virsta sąmonės ir pasąmonės manipuliavimo instrumentu. XXI amžius – naujų vertybių šimtmetis, ir jos šiandien kuriamos universitetuose. Taigi mokykimės! Gyvename sergančiame pasaulyje, tad sąžiningai diagnozuokime savo ligas ir tikėkime, kad mums pavyks pasveikti. Išmokime dvasinės bendravimo terapijos. Nieko nėra vertingesnio už žmogų, jo gyvenimą ir savigarbą. Tai – kultūros, teisės, proto, sąžinės, tiesos ir teisybės viršenybė. Niekas negali atmesti gėrio, atsakomybės ir atjautos idėjos. Nors tai gali atrodyti kaip naivūs užkeikimai, tikiu tuo ir matau, kokie solidarūs šiuo klausimu „išminčių tarybos“ kolegos, susivieniję į Baltijos ir Juodosios jūrų šalių forumą.

– Kokiu tikslu renkasi šis forumas?

– Mūsų pozicija paprasta: pasaulis pavargo nuo priešpriešos, o iššūkių ir grėsmių daugėja, konfliktai perauga į kruvinus susirėmimus. Šioje nestabilioje situacijoje pernai iš Kijevo pasiųstas mūsų kreipimasis „Per dialogą – į pasitikėjimą“ buvo ir lieka itin svarbus bei reikalingas.

O kovo 9–10 dienomis Vytauto Didžiojo universitete galėsime aptarti ir ištyrinėti unikalią Lietuvos, Latvijos ir Estijos patirtį, kai 1990-ųjų pradžioje Baltijos šalys atkūrė savo nepriklausomybę. Taip pat apsvarstysime savo veiklos platformą, paremtą universitetų dialogo strategija. Ji leis suvienyti įvairias Europos aukštąsias mokyklas. Formuojasi nauja karta, tad aukštojo mokslo sistema šiandien vaidina esminį vaidmenį planuojant mūsų šalių ateitį. Sudėtingo valdymo sąlygomis labirintų išmanymas ir naujų žinių, vertybių siekis, paremtas kultūra, etika, mokslu ir intelektine laisve, – susitarimu sutvirtintos kultūros praktikos kūrimo pagrindas. Būtent todėl mūsų susivienijimas pavadintas Tarptautiniu Baltijos ir Juodosios jūros šalių konsensuso praktikų tyrinėjimo centru. Labai simboliška, jog pirmas jo posėdis vyks Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Valdo Adamkaus – žmogaus, kuris daug prisidėjo prie to, kad Lietuva taptų stabili ir tvirta, – bibliotekoje.

. . .

Genadijaus Burbulio senelis Kazimieras Burbulis gimė 1884 metais netoli Kauno, dirbo kalviu pas grafus Tiškevičius, o per Pirmąjį pasaulinį karą kartu su visa Baltijos svarstyklių, matų ir svarsčių gamykla buvo evakuotas į Uralą. Pakvipus ten „perestroikai“, K. Burbulio anūkas Genadijus susipažino su kitu iš Uralo kilusiu politiku Borisu Jelcinu. Jie abu pasirašė istorinį 1991 metų gruodžio 8 dienos dokumentą – Sutartį dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sudarymo.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"