TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Generolo Caplino nužymėtu keliu

2006 10 27 0:00
1990 metų sausio 23 dieną iš buvusių KGB rūmų svarbiausi dokumentai ir agentų bylos buvo išgabenti į Rusiją.
LŽ archyvo nuotrauka

Įstatymas dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis (žmonių paprastai vadinamas "dėl KGB agentų"), tuos asmenis santykinai suskirstė į geruosius ir bloguosius agentus. Iš tiesų tai KGB generolas tarsi nužymėjo Lietuvai pagrindines liustracijos gaires.

Gerieji agentai - tai tie, kurie prisipažįsta Valstybės saugumo departamentui (VSD), kad buvo agentai, ir papasakoja viską, ką atsimena (nuoširdesni, o ypač senesni papasakoja ir tai, ko neatsimena). Valstybė įsipareigoja tuos agentus ir jų pasakojimus laikyti didelėje paslaptyje. Gerieji praneša saugumui, jeigu juos bando kas nors šantažuoti, verbuoti ar įtraukti į neteisėtą veiklą. VSD prisipažinusių asmenų prašymu imasi priemonių jiems apsaugoti. Blogiau yra su blogaisiais agentais - tais, kurie neprisipažino. Juos specialioji komisija išaiškina ir jų pavardes paskelbia "Valstybės žiniose". Įstatymas nieko neįpareigoja šiems asmenims padėti, jei jie būtų šantažuojami ar verbuojami. Nenumatyta ir VSD pareiga juos apginti. Taigi jie paliekami likimo valiai, užsienio specialiųjų tarnybų šantažui.

Komisija, išaiškinusi neprisipažinusį agentą, praneša jam apie tai. Jis turi teisę per penkiolika dienų kreiptis į teismą - neigti buvimą agentu. Tuo atveju komisija neskelbia jo pavardės, laukia, kokį sprendimą priims teismas. Bet jo pavardę ir nuotrauką paviešina žiniasklaida. Ir be teismo sprendimo visiems tampa aišku, kas buvo kas Lietuvoje.

Apibrėžėme pagrindines sąvokas, o dabar pagerinsime žinias pavyzdžiais.

Ne pagal žalą

Kokiai kategorijai priskirsime agentą, kuris šmeižė kaimynus, šantažavo kolegas, įdavė tėvą ar motiną? Jis geras ar blogas? Atsakymas: geras, nes prisipažino.

Kitas pavyzdys.

Grįžo iš Sibiro tremtinių šeima su dviem mažais vaikais. Apsigyveno nedideliame miestelyje, darbo negavo. Kabintis į gyvenimą visi keliai buvo uždaryti. Atėjo malonus žmogus ir pasiūlė: padėk mums truputį, o mes tau padėsime. Dėl šeimos žmogus sutiko. Per visą tą padėjimo (agentavimo) laiką nieko neįskundė. Bet krimtosi, kunigui "spaviedojosi". Pagaliau (nežinau, kokiomis aplinkybėmis) jo keliai su KGB išsiskyrė. Kaip manote, pagal mūsų įstatymus jis gerietis ar blogietis? Atsakymas: blogietis - ne kunigui, o saugumui reikėjo nors truputi "pasispaviedoti".

Įsidėmėkime: agentai į gerus ir blogus skirstomi ne pagal tai, kokią žalą jie padarė Lietuvai ar jos žmonėms. Taip pat nesvarbu, žmogelis savo noru nubėgo užsiverbuoti ar buvo priverstas tai padaryti (manoma, kad pastarųjų buvo dauguma - apie 75 procentai). Tiesa viena - prisipažinai saugumui ar ne.

Tūkstančio metų per mažai

Šiek tiek skaičių. Kiek gerų ir kiek blogų agentų Lietuvoje?

Istorikų nuomone, Lietuvoje gali būti iš viso 25000 buvusių slaptųjų sovietinių specialiųjų tarnybų bendradarbių. Nors tikslaus skaičiaus niekas nežino. Kai kurie sako, kad jų buvo kur kas daugiau. Paskutiniaisiais sovietų valdžios metais Lietuvoje veikė apie 4500 slaptų bendradarbių - agentų. Į VSD atėjo prisipažinti per 1500 buvusių agentų. Naujoji komisija, kurios darbas visuotinai vertinamas teigiamai, daugmaž per pusantrų metų pripažino agentais 35 neprisipažinusius agentus. Kai kurie jų kreipėsi į teismą, neigdami buvę agentais.

Dabar aritmetika. Jeigu iš visų 25000 agentų atimsime 1500 gerųjų agentų, kurie prisipažino, neprisipažinusių blogiečių bus 23500. Komisija per pusantrų metų išaiškino 35 neprisipažinusius agentus (neskaičiuojame tų, kurie laimės teismus). Taigi 23500 agentų išaiškinti prireiks apie 1000 metų. Bet esu tikras, kad darbas taip sparčiai neis. Kuo toliau, tuo sunkiau bus surinkti įrodymų. Tam tikra dalis pripažintųjų vis skųsis teismui, gaišins brangų komisijos laiką. Kita vertus, komisija pradėjo darbą nuo agentų, apie kuriuos turi daugiausia įrodymų, todėl tūkstančio metų tikrai bus mažai. Gali prireikti dvigubai daugiau.

Lengvesnis variantas

Dėl įdomumo panagrinėkime kitą, lengvesnį variantą. Tarkime, komisiją domina tik 4500 agentų, veikusių iki nepriklausomybės paskelbimo. Tarkime, kad visi prisipažinusieji 500 yra iš to laikotarpio (nors taip nėra). Taigi komisijai reikėtų išryškinti 3000 blogųjų agentų. Dirbdama dabartiniu ritmu (nors sunku patikėti kad toks tempas būtų išlaikytas ir toliau) komisija sugaiš tik apie 150 metų. Tačiau tokio lengvesnio varianto pasirinkti neleidžia įstatymas. Komisija jo ir nesirenka. Ji ieško agentų ir šiek tiek ankstyvesniuose istoriniuose laikotarpiuose - Stalino, Chruščiovo, Brežnevo, Andropovo (buvusieji SSRS lyderiai - red.) ir pan.

Seimo komitetas pasiūlė teismams perduoti komisijos teisę - priimti sprendimus dėl asmens pripažinimo buvusiu agentu. Jeigu taip įvyktų, visi šie išaiškinimo terminai gerokai pailgėtų. Mat komisija, dirbdama saviveikliniais pagrindais, faktus kartais linkusi vertinti vadovaudamasi ne visai teisiniais motyvais. Tai paspartina darbą. O teismai (nepaisant jų žemo reitingo) faktus vertina daugiau remdamiesi įrodymais. Manau, kad teismams pavedus neprisipažinusių agentų pripažinimą agentais šis liustracijos procesas praktiškai sustotų, o to proceso pabaiga nusitęstų į begalybę.

Mirusios sielos

Visai be ironijos norisi iškelti klausimą dėl mirusių agentų paviešinimo. Kaip žinia, mirusieji neprisipažįsta ir todėl jie yra blogečiai. Juos reikėtų paviešinti. Bet čia iškyla kai kurios teisinės peripetijos. Tarkime, komisija randa kelis popierius. Tiria, tiria ir nustato, kad asmuo buvo agentas. Bando jam tai pranešti, kad jis pasinaudotų teise kreiptis į teismą, jei jis to nori. Bet komisija negali su juo "sukontaktuoti" - jis jau "nekontaktabilus". Lieka tik skelbti "Valstybės žiniose". Jis negali apskųsti komisijos. Jis jau nieko nenori. Taip ir lieka žmogus Lietuvos naujausių laikų istorijoje KGB agentu.

Dėl mirusių agentų traktavimo kreipiausi net į du ekspertus - į aukštą VSD pareigūną ir į Seimo narį, turintį reikalų su agentų reikalais. Jų nuomonės išsiskyrė. Vienas norėtų paskelbti ir apie mirusiuosius, kitas - neskelbti. Tada dar kartą atidžiai perskaičiau Liustracijos įstatymo paskirtį - ginti valstybę ir gyventojus, "apsaugant nuo užsienio specialiųjų tarnybų poveikio, šantažo ir verbavimo ar bandymo įtraukti į neteisėtą veiklą". Ir tapo beveik aišku. Mirusiųjų užverbuoti negalima. Todėl, logiškai mąstant, jie nepavojingi. Mirusios sielos neturėtų būti komisijos ar VSD objektai. Bet iš kur komisijai žinoti, ar agentas miręs. Gal jis išvykęs į Airiją, gal paprašė Rusijos pilietybės, gal slapstosi. Problema lieka atvira. Perženkime ją ir ženkime toliau.

Tas, kuris dar kvėpuoja

Žmogus (agentas) nebūtinai turi būti miręs. Gali būti dar gyvas. Jis dar gali šį tą atsiminti, dar gali nužengti kelis žingsnelius su lazda arba palei sieną. Žodžiu, jis dar gali kvėpuoti ir vėl, teoriškai samprotaujant, valstybės interesus jis dar gali išduoti. Paskelbkime jį agentu "Valstybės žiniose". Gaus šiokį tokį šoką ir nustos kvėpuoti. Tai neetiška. Bet mes sprendžiame ne etines, o valstybės saugumo problemas. Mums svarbu, kad užsienio specialiosios tarnybos neįtrauktų jo "į neteisėtą veiklą" (įstatymo pirmo str. pirmą dalį). Savo ruožtu jis - agentas - laiku privalėjo prisipažinti. Jai negalėjo atvažiuoti pats, vaikai arba anūkai galėjo atvežti. Dabar visi turi automobilius. Tik reikėtų specialiai, kaip prie "Maximos", prie VSD pastato padaryti aikštelę neįgaliųjų automobiliams. Kol kas į VSD dar mažai neįgaliųjų atvažiuoja.

Verbuoti netinkamas

Patyrinėkime kitą agentų kontingentą - sveikesniuosius. Pradinių klasių kaimo mokytojas, kolūkio zootechnikas, paruošų kontoros buhalteris, pilstomo limonado pardavėja prie žibalo parduotuvės (žmonės, stovėdami eilėje prie žibalo, prieš valdžią kalbėdavo), bažnytkaimio klebonas (kai buvo jaunas, gražiai sakydavo pamokslus, moterys verkdavo). Kai kurie jų dar gali turėti sveikatos likučių, nes kaime oras sveikesnis ir daržovių daugiau.

Nepamirškime ir aukštesnės inteligentijos luomo - vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos auklėjimo reikalams, profesoriaus, važinėjusio po socialistines šalis, žurnalisto. Klausiau VSD aukšto pareigūno, kiek tokio tipo agentų užsienio specialiosios tarnybos bando perverbuoti. Aukštas pareigūnas atsakė: "Tokie neverbuojami, jie neperspektyvūs ir neinformatyvūs, be to, jie gali būti "apšviesti" (išaiškinti).

Tai kur tas kontingentas, kuris yra verbuotinas, dėl kurio leidžiami įstatymai, kuriamos jų pataisos? Taip, komisija išaiškino kelis KGB perverbuotus pokario partizanus. Tuo metu jie tikrai buvo pavojingi. Jie buvo vadinami smogikais. Bet dabar jie labai nusenę. Tad kur rezidentai, kur įtakos agentai, pavojingi dabarčiai? Komisija, nepaisant jos efektingo darbo, tokių neranda (bent jau man neteko girdėti). Kodėl?

Atsakymas būtų toks: juos (bent jau daugumą) nuo komisijos, nuo paviešinimo ar kitokio demaskavimo apsaugojo KGB generolas Caplinas. Jis sunaikino arba išvežė jų dokumentus, pagrindinius jų agentavimo įrodymus.

Speciali užduotis

Dar gerokai prieš pučą Maskvoje įvairios KGB kartotekos (tarp jų ir agentų) buvo išvežtos į Šiaurės miestelį, o vėliau į Rusiją.

Caplino įsakymu buvo sudaryta speciali komanda. Ji turėjo atrinkti ypatingos svarbos KGB dokumentus, taip pat ir agentų asmens bei darbo bylas, kurios turėjo būti išgabentos į Rusiją. Tai turėjo įvykti 1990 metų sausio 23 dieną. Bet KGB sekimo tarnyba pastebėjo prie pastato automobilį - volgą, kurioje sėdėjo žinomi sąjūdiečiai. Reisas buvo atidėtas. Rytui praaušus sunkvežimiai išvažiavo pro užpakalinius KGB rūmų vartus Panevėžio link. Iš ten - lėktuvu Il-76 į Omską.

Dar ir po to Caplino nurodymu buvo kruopščiai atrinkinėjami, peržiūrimi dokumentai ir vis naikinami.

Kai prasidėjo KGB agonija, buvo užkurtos KGB pastato krosnys, kieme sukrauti laužai. Juose degė dokumentai.

Po Maskvos pučo kai kurie KGB kabinetai buvo tarsi iššluoti - stalų stalčiai tušti, spintų lentynos, seifai tušti, tik peleninės ar tiesiog lėkštės pilnos nuorūkų.

Kai kurių GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba) agentų bylos nuolat buvo laikomos Maskvoje.

Rajoniniams KGB padaliniams taip pat buvo nurodyta suvežti į Vilnių visas agentų asmens ir darbo bylas. Vežama buvo atsargiai, pro paprastai nenaudojamus KGB pastato vartus, nes prie centrinio įvažiavimo nuolat piketavo žmonės. Rajonuose dokumentai taip pat buvo naikinami. Tiesa, tai buvo daroma ne visai tvarkingai, ne visi pareigūnai buvo vienodai stropūs. Pamenu, įėjus į Anykščių rajono KGB patalpas viršininkas stvėrė nuo stalo kalendorių ir ėmė draskyti. Visa kita, matyt, jau buvo sudraskęs.

Retorinis klausimas: ar gali Lietuvai pasisekti iš Rusijos atgauti išvežtus KGB dokumentus? Šia tema teko kalbėti pačioje KGB citadelėje su buvusiu FST vadovu generolu Stepašinu. Jis paaiškino, kad tai neįmanoma. Tuo klausimu neverta net diskusijos pradėti.

Žinoma, šis tas iš dokumentų liko, kai ko sunaikinti nesuspėjo. Kai kuriuos dokumentus paliko tyčia. O kai ką sufalsifikavo ir paliko, kad suklaidintų, sukompromituotų. Toks galėtų būti ir KGB majoro K. darbo sąsiuvinis, kuris pagal visas instrukcijas privalėjo būti sunaikintas, bet buvo paliktas.

Netikri agentai

Kalbant apie KGB falsifikatus reikia atkreipti dėmesį į suklastotas bylas. Kitaip sakant, KGB agentais buvo įforminti asmenys, kurie faktiškai niekada nebuvo agentais. Taip buvo vykdomi KGB agentų verbavimo planai, pasisavinamos KGB lėšos. Kaimyninėje Lenkijoje manoma, kad sufalsifikuotų agentų galėjo būti apie 5000. Toks falsifikuotas buvo agentas "Beata" - dabartinė finansų ministrė Z.Gilowska. Sufalsifikuota byla buvo ir Lenkijos premjerui J. Kaczynskiui.

Be abejo, tokių "agentų" būta ir Lietuvoje. Kiek? Niekas nenustatė. Gal kokie 500, jeigu lygintume su Lenkijos skaičiais. Mano pašnekovas KGB karininkas mano, kad tokių bylų buvo mažiau, bet neneigia, kad buvo. O tokie "agentai" negali prisipažinti, nes jie net nežino, kad jie agentai. Komisija irgi negali žinoti, kad byla suklastota. Ji gali pripažinti "agentą" tikru agentu. Tada gali prasidėti teismai, gali ir neprasidėti. Jeigu žmogus nesugebės apsiginti, taip ir liks agentu.

Generolas Caplinas ir kompanija gerai išstudijavo slaptųjų saugumo tarnybų klaidas Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, kai griūnant komunistiniam režimui naujoji valdžia sugebėjo perimti beveik visus slaptųjų tarnybų dokumentus.

Todėl iš Lietuvos buvo išvežta ar sunaikinta tai, kas KGB nuožiūra buvo naikintina. Ir palikta buvo tai, ką jiems rūpėjo palikti. Ir suklastota tai, ką jiems reikėjo suklastoti. Taip Caplinas tarsi nužymėjo būsimosios liustracijos pagrindines gaires. Mes dar šiek tiek jas pakoregavome, grobstydami likusius dokumentus po lapelį, po bylelę, o drąsesnieji - po glėbelį, po maišelį. Bet tai irgi Caplino turbūt buvo numatyta. Taigi žygiuojame generolo Caplino nužymėtu keliu. Atskleidžiame ne klastingus skundikus, ne potencialius kenkėjus. Kapanojamės po kelių nusenusių smogikų ir po daugybės okupacijos aukų bylas, po suvargusių, susipainiojusių istorinėse peripetijose žmonių popierius ir galvojame, kad vykdome šventą (ar apyšventį) liustracijos procesą. Ir ne gydome, o aitriname mūsų tautos žaizdas.

Išimtys pareigūnams

Manau kad agentų epopėjos finalas turėtų būti toks:

1. Asmenims, kurie nutraukė ryšius su slaptosiomis sovietinėmis tarnybomis prieš 20 ir daugiau metų ir nėra padarę žalos kitiems žmonėms, liustraciją nutraukti iš karto. Išimtis galėtų būti padaryta nebent asmenims, kurie eina ar ketina eiti aukštas pareigas valstybės tarnyboje.

2. Iš principo užbaigti liustracijos procesą iki 2009 metų. Iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"