TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Geras ministras įgyja apsaugą

2015 05 28 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Jau kuris laikas sąmyšis dėl švietimo ir mokslo ministro prof. Dainiaus Pavalkio atleidimo nenurimsta nei spaudoje, nei aukščiausiuose valdžios rūmuose. Pareigūnų atleidimo procesas pagal konstitucinę šalies sandarą šiaip jau normalus, nes demokratinė valstybė tuo ir skiriasi nuo kitų šalių, kad joje nėra amžinų skiriamų ar renkamų pareigūnų. 

Tačiau demokratinės valstybės Konstitucija labai griežtai reikalauja, kad valdžios ar atskirų pareigūnų formavimas, veikla ir pasikeitimai atitiktų jos reikalavimus. Todėl visos procedūros, susijusios su prof. D. Pavalkio atleidimu ir naujo kandidato į ministro postą skyrimu, privalo atitikti Konstituciją.

Nėra nė kalbos, kad bet kurio ministro atleidimas iš pareigų ir paskyrimas į jas neįmanomas be prezidentės p. Dalios Grybauskaitės ir ministro pirmininko p. Algirdo Butkevičiaus. Vyriausybės vadovas teikia atleisti ar skirti, valstybės vadovė atleidžia ar skiria (Konstitucijos 84 str.). Taip prof. D. Pavalkis iš ministro pareigų buvo atleistas savo noru.

Konstitucija gina gėrį

Tačiau kaip konstituciniu aspektu reikėtų vertinti Darbo partijos vadovybės reikalavimą, kad ministras D. Pavalkis, kaip šios partijos narys, paliktų savo postą? Konstitucija čia griežta – toks reikalavimas nenumatytas ne tik Darbo partijai, bet ir jokiai kitai – opozicinei ar koalicinei. Tai būtų galima daryti, jei ministras dirbtų netinkamai, t. y. būtų faktų apie tai, kad jam gali būti taikoma teisinė atsakomybė. Bet ir Vyriausybės vadovas p. A. Butkevičius, ir prezidentė p. D. Grybauskaitė sutartinai tvirtino, kad prof. D. Pavalkis dirbo gerai. Konstitucija kiekvienu savo sakiniu gina ir saugo gėrį, nesvarbu, ar jis intelektualinės, ar kitos kilmės, išmatuojamas ar ne ir t. t. Pati Konstitucija irgi gėris, kaip ir geras darbas. Todėl Darbo partijos vadovybės reikalavimas dėl prof. D. Pavalkio pasitraukimo iš pareigų neatitinka gėrio ir gero darbo supratimo, saugomų Konstitucijos. Ir nors prof. D. Pavalkis sušvelnino padėtį, paprašęs jį atleisti savo noru, valdymo teisės neatitikimai išliko ir savaime nepranyko. Jie, matyt, gali išnykti tik po atitinkamų teisinių įvertinimų pagal galiojančią teisę.

Visų pirma, nustatyta konstitucine tvarka paskirtas ir gerai dirbantis ministras įgyja specifinę konstitucinę apsaugą. Jis tarytum iškrenta iš tos aplinkos, kurioje buvo iki paskyrimo. Taip yra todėl, kad ministras, kaip Vyriausybės narys, kartu su kitais atitinkamo rango pareigūnais vykdo Konstituciją ir įstatymus. Net Seimo patvirtinta Vyriausybės programa pagal Konstituciją vykdoma ne visa, o tik ta dalis, kuri gali būti įgyvendinta per įstatymų vykdymo prizmę. Mat Vyriausybės programos rengėjai, sprendžiant iš naujausios, prirašo šūkių ir kitų pasižadėjimų, kurių neįmanoma įvykdyti. Darbo partijos programa, nepatvirtinta nei Seimo, nei Vyriausybės, netapo teisės šaltiniu ir valstybės požiūriu jokiu reikšmingumu neišsiskiria. Todėl suprantama, kad šiuoju atveju ministras negalėjo vykdyti kokių nors savo partijos kolegų ar pažįstamų prašymų, pavyzdžiui, dėl greitesnio diplomų išrašymo be atitinkamų mokyklų lankymo ar kitokių dalykų, kurie programoje įrašyti žodžiais „siekti“ ir panašiais. Ministras vykdė Konstituciją ir įstatymus, o už partijos programos dalykėlius, net jei partijos programinės mintys buvo ir yra geresnės už Konstituciją, jis galėjo atsakyti tik pagal partijos statutą, taikant pašalinimą iš partijos.

Primena "žaliųjų žmogeliukų" veiklą

Antra. Manau, koalicijos partneriai taip pat turėjo tiesiog mūru ginti prof. D. Pavalkį, išgirdę reikalavimus jį atleisti iš pareigų. Toks elgesys buvo privalomas ir dėl to, kad ministras - gerai dirbantis konstitucinio lygio pareigūnas, ir dėl to, jog pirmiausia reikėjo įsitikinti Darbo partijos vadovybės norų teisingumu. Valstybei ir visuomenei gerai dirbantis žmogus yra saugomas įstatymų, neatsižvelgiant į tai, kokiai partijai jis priklauso. Vadinamuoju valstybininkų požiūriu Konstitucijos saugomi ir pripažįstami interesai yra universalūs, gerbtini ir visiems privalomi.

Aštresnio proto žmogus gali teigti, jog tokie veiksmai, kuriais norima pašalinti iš pareigų gerai dirbančius aukščiausio lygio pareigūnus, nelabai skiriasi nuo žaliųjų žmogeliukų įžanginės veiklos kai kuriose šalyse. Beje, panašus nesusipratimas įvyko ir dėl Seimo pirmininko pareigų, kai Vydas Gedvilas dėl visuomenei iki šiol nežinomų priežasčių buvo pakeistas Loreta Graužiniene. Tokios pareigūnų rokiruotės primena valstybių specialiųjų tarnybų operacijas svečiose šalyse, kai siekiama sukliudyti normaliai dirbti vyriausybei ar norima pakenkti tai valstybei. Skirtumas tik tas, kad atleisti gerai dirbančius žmones reikalauja dalis mūsų piliečių, esančių politinėje partijoje, kuri turi savo statutą, programą, šlovina demokratiją Lietuvoje, ir yra užrašę būdus, kaip gyventi geriau. Jei Darbo partijos vadovybė ir toliau savo veiksmais toleruos požiūrį, kad gerai dirbantys pareigūnai valstybei nereikalingi, nėra jokių garantijų, jog tokiu ar panašiu būdu gali atsirasti pagunda, paskleidus netikrų žinių apie blogą darbą, pareikalauti, kad visi, kurie gerai dirba Gedimino pr. 11 ar S. Daukanto aikštėje, išsiskirstytų.

Kai kurie Darbo partijos atstovai mėgsta padiskutuoti apie tai, kad asmens kaltumas turi būti įrodytas teisme, kad žmogus už klaidą(-as) negali būti amžinai atskirtas nuo politikos ir pan. Vadinasi, jie susipažinę su teise. O ir partijos dokumentai - statutas, programa - surašyti aukštos kultūros teisine kalba. Todėl teisės žinovai partijoje privalėjo numatyti, kad kai kurių organizuotų partijos narių veiksmai (balsavimas ir kartu pritarimas) dėl nepamatuoto reikalavimo atleisti ministrą gali būti patikrinti per Baudžiamojo kodekso XVI skyriaus ir kitus straipsnius, kuriuose, nepriklausomai nuo politinės, socialinės, rasinės ar kitos padėties, yra numatyta įvairi atsakomybė. Partijos vadybininkai turėjo suvokti, jog balsavusiesiems už ministro atleidimą gali būti pareikštas nepasitikėjimas darbe (tiems, kurie dirba valstybės tarnyboje), o Seimo nariams - taikoma apkalta.

Galima kreiptis į teismą

Pagaliau visiems žinoma, kad bet kuris žmogus ir bet kokios žmonių organizacijos, bendruomenės Konstitucijos 3 ir 30 straipsnių pagrindu gali kreiptis į teismą dėl asmenų, reikalavusių atleisti ministrą už jo gerą darbą, atsakomybės, kuri pagal įstatymus labai įvairi.

Tokią savo nuomonę noriu paremti konstitucine pažinimo samprata, numatyta sakralinėje nuostatoje, – įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, kuri pripažįsta ir reversinį pažinimo būdą. Šiuo atveju tai reiškia, kad reikalavimas atleisti gerai dirbantį ministrą kartu yra ir toks pats aktyvus prisipažinimas bei pripažinimas, jog gerai dirbančio ministro valstybės tarnybai nereikia. Bent jau naujųjų laikų valstybių valdymo praktikoje neteko girdėti atvejo, kad gerai dirbantys ministrai ar kiti pareigūnai būtų nereikalingi. Paprastai daugelio šalių valdymo problema - rasti kuo daugiau gerai dirbti galinčių žmonių ir sugebėti juos paskirti į tinkamas pareigas.

Dauguma, tikėtina, atsimena, jog dar tada, kai partijos tik formavo koaliciją, prezidentė p. D. Grybauskaitė buvo įspėjusi, kad į vienas ar kitas pareigas turi būti skiriami sąžiningi ir tvarkingi, su jokiais įtarimais nesusiję žmonės. Kaip minėjau, tik prezidentė skiria ministrus - paskutinis žodis yra jos, ir ji atsako už tokius paskyrimus, nors kandidatą į ministrus siūlo Vyriausybės vadovas. Žinotina ir tai, kad jei skiria, vadinasi, turi teisę ir kontroliuoti, kaip dirba jos paskirti pareigūnai. Šioje procedūroje ministro pirmininko, teikiančio kandidatą į pareigas, vaidmuo, tegul ir paremtas Seimo dauguma, yra prašančiojo. Jeigu prezidentei teikiamas toks kandidatas į ministrus, kuris balsavo už tai, jog būtų atleistas ankstesnis - gerai dirbantis, jai nereikia nė pažymos iš specialių tarnybų, kad galėtų atsisakyti tokį asmenį skirti į ministro postą. Pats balsavimas yra įrodymas. Prezidentė nepažeis Konstitucijos net ir tada, jei atsisakys svarstyti tokio asmens kandidatūrą į ministrus, kuris, nors ir nebalsavo, kad būtų atleistas gerai dirbantis pareigūnas, bet tylėjo ir nepasmerkė tų netinkamų veiksmų. Pagaliau neveikimas irgi turi teisinių pasekmių. Ir kiti įstatymai įpareigoja prezidentę skiriant pareigūnus būti atidžią. Manau, šiuo atveju prezidentė p. D. Grybauskaitė pasielgė pagal Konstituciją ir įstatymus. Sakyčiau, nereikėtų kai kuriems politikams kalbėti apie autokratizmą ir panašiai, neįsigilinus į esmę bei teisės dalykus, kad ir susijusius su koalicijų reikalais. Galima išvedžioti ir ką nori kaltinti, bet gerai dirbančius ministrus atleisti iš darbo be konkrečių ir iki šiol nepaaiškintų priežasčių - labai prastas faktas, jeigu ne daugiau.

Teisė turėti gerus ministrus

Turi būti aišku, kad tokie valstybės valdymo įvykiai, kaip reikalavimai gerai dirbančius ministrus ar kitus pareigūnus atleisti iš darbo arba padaryti taip, kaip atsitiko, tarkime, antram asmeniui valstybėje – Seimo pirmininkui V. Gedvilui (jis buvo pakeistas bene per valandą, nepateikus jokios informacijos žmonėms), prieštarauja valstybės valdymo tvarkai. Jie turi būti šalinami ir taikant atsakomybę, ir kuo greičiau priimant įstatymus. Seimas ar jo komitetai (kad ir Žmogaus teisių arba Nacionalinio saugumo ir gynybos) skubos tvarka galėtų patikrinti, ar Lietuvos įstatymai garantuoja šalies piliečių teisę turėti gerai dirbančius valstybės pareigūnus. Tokių klausimų rezultatų pagrindu derėtų padaryti tinkamas išvadas ir galbūt įstatymų pakeitimus.

Valstybės valdymas negali būti pajuokos ar dar kokių išmonių priemonė, ir juo labiau - valstybę silpninančių metodų bandymų aikštelė. Ir nesvarbu, ar tai daroma padedant savo piliečiams ar kitiems asmenims. Demokratija - tai griežta valdžia. Tie, kurie nenori to suprasti, paprastai pajunta įstatymų galią.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"