TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Geri namai senoje klebonijoje

2006 10 07 0:00
Alvito klebono Vytauto Kajoko (stovi pirmas iš kairės antroje eilėje) globotiniai su rėmėjais iš Vokietijos.
Asmeninio albumo nuotrauka

Ankstyvas šeštadienio rytas Vilkaviškio turguje. Su grupele paauglių tarp prekiautojų batais ir drabužiais vaikšto jaunatviško veido vyras. Iš šalies pažiūrėjęs pamanytum, kad tėvas atsivedė vaikus. Iš tikrųjų tai Alvito klebonas - 35 metų Vytautas Kajokas su savo globotiniais iš Alvito šv. Kazimiero vaikų globos namų, kuriems pats ir vadovauja.

Alvitas - nedidelis miestelis Vilkaviškio rajone. Kažkada jis garsėjo savo "Alvito dūda", šiandien jį garsina jau vienuolika metų Alvite klebonaujantis iš Sangrūdos kilęs Vytautas Kajokas. Žinomas jis tapo dėl savo rūpinimosi tėvų neprižiūrėtais vaikais. Tokių šiandien klebonijos pastogėje gyvena dvylika.

Idėjos autorius

"Kai parapijai buvo sugrąžintas senosios klebonijos pastatas, nežinojome, ką ten įrengti, tai ir įsteigėme vaikų namelius", - šiek tiek slapukaudamas apie savo įkurtą vaikų globos įstaigą pasakojo Kajokas. Jis taip ir neprisipažino, kad būtent jam kilo idėja globoti asocialių šeimų vaikus.

Pasak Vilkaviškio rajono vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovės Danutės Viltrakienės, rūpintis vaikais Alvito klebonas ėmėsi vos atvykęs į Alvitą, kai pačiam kunigui Kajokui tebuvo tik 24 metai. Jau tuomet jam buvo patikėta globoti penkis vaikus, paimtus iš tėvų, įklimpusių į alkoholizmo liūną. Jis tuos vaikus susirado pats, žiemą lankydamas parapijiečius.

"Iš pradžių toks kunigo noras nustebino, bet dabar dar labiau stebimės, kaip jis sugeba tiems vaikams sukurti namų atmosferą, išauklėti juos taip, kad kai kurie net ryžtasi studijuoti teologiją", - samprotavo Viltrakienė.

Vaikams - klebonija, pačiam - veranda

Pats Kajokas vaikų globos įstaigos įkūrimo nelaiko savo nuopelnu ir aiškina, kad taip tik išsprendė sugrąžintos klebonijos likimą.

"Kai ją grąžino, tai buvo aptrešęs statinys. Jame buvo įrengti butai, o juose gyveno asocialios šeimos. Jos net lentas nuo klebonijos fasado lupo ir jomis kūreno krosnis. Pasirūpinti patiems malkomis tiems žmonėms nelabai rūpėjo. Klebonijai to pastato nereikėjo - jai pakako kito mažesni namo. Kalbėjomės su kai kuriomis "Carito" darbuotojomis. Iš pradžių buvo sumanyta įkurti vaiko dienos centrą. Po to ta idėja išsirutuliojo į vaikų globos namus", - prisiminimus dėliojo Kajokas, neslėpdamas, kad iš pradžių bijojo imtis auklėti vaikus iš asocialių šeimų. Tai vaikai, kurie per trumpą savo gyvenimą jau yra matę ir patyrę gyvenimo pamokų gal net daugiau nei bet kuris suaugęs žmogus. Tačiau baimės sumažėjo sulaukus pritarimo ir iš bažnytinės valdžios, ir iš rajono vadovų.

Jauno klebono iniciatyvai pritarė ir Vokietijoje gyvenanti Margaritos ir Alfonso Hopingų šeima. Jų ir kitų aukotojų lėšomis buvo suremontuotas bei vaikų poreikiams pritaikytas didelis klebonijos namas. Pats Kajokas ir toliau liko gyventi pokario metais įrengtoje klebonijoje, kur klebono priimamąjį bei vaikų globos namų direktoriaus kabinetą atstoja tik nedidelė jauki apšiltinta veranda.

Pagalbos daugėja

Klebono sumanymas Alvite įkurdinti socialiai apleistus vaikus tarp Alvito gyventojų sukėlė nemažai kalbų. Vieni baiminosi, kad čia iš viso Vilkaviškio atvažiavę vaikai vagiliaus, plėšikaus, kiti - palaikė Kajoko sumanymą.

"Ir mums patiems iš pradžių buvo keista, kad jaunas kunigas nori užsiimti vaikų, daugiausia iš girtuoklių šeimų, auklėjimu. Tačiau palaikėme jo iniciatyvą ir dabar tiesiog žavimės tokiu dvasininko pasirinkimu. Būtų gerai, kad atsirastų ir daugiau tam pasišventusių žmonių, nebūtinai dvasininkų. Bet, deja, taip nėra", - vilties neprarasdama kvietė Viltrakienė.

Kajokas irgi prasitarė, kad iš pradžių nebuvo lengva. "Žmonės ne visuomet linkę tikėti tuo, kad kam nors nori padaryti gero. Džiaugiuosi, kad dabar tos kalbos aptilo. Juk vaikai niekuo kalti, kad tėvai nesuteikė jiems laimingos vaikystės, kad, be girtų tėvo ar motinos draugužių, neteko pamatyti ką nors šviesesnio, tyresnio", - mąstė klebonas. Anot jo, dabar žmonės jau apsiprato ir vis daugiau atsiranda pagalbininkų, paaukojančių maisto produktų, daržovių.

Šios veiklos pradžioje klebonui pačiam teko vaikščioti po miestelio parduotuves, važinėti pas ūkininkus, prašyti paremti kuriamus vaikų globos namus. Be vietos žmonių, Alvito klebono sumanymą palaikė ir grupė rėmėjų iš Vokietijos.

Kajokas žvalgosi į dar neremontuotą buvusį klebonijos ūkinį pastatą. Jeigu atsirastų rėmėjų, klebonas norėtų jame įrengti sporto salę, kad vaikai laisvalaikiu turėtų kur pažaisti. Ten pat atsirastų vietos medžio dirbtuvėms, kad auklėtiniai laisvu laiku, ypač žiemą, galėtų pramokti medžio darbų. Norinčiųjų vaikus mokyti jau yra.

Gyvena kaip šeima

Per septynerius veiklos metus Alvito šv. Kazimiero vaikų globos namuose prieglobstį nuo gyvenimo skersvėjų buvo suradę apie trys dešimtys Vilkaviškio rajono vaikų. Šiuo metu jų ten glaudžiasi dvylika. Beveik visi jie lanko vietos mokyklą ir tik vienas mokosi Marijampolės profesinio rengimo centre. Nors jam yra suteiktas bendrabutis, tačiau kiekvieną savaitgalį vaikinas sugrįžta į Alvitą.

"Neatstumiame nė vieno globotinio. Juk jiems čia tarsi namai, kur jie kitur važiuos", - sakė klebonas, vedžiodamas po vaikų globos namų patalpas. Jos prabanga netviska, tačiau ir valdiškos įstaigos šaltumo - nė žymės. Vaikai patys klojasi lovas, rūpinasi kambarių švara ir tvarka. Padirbėti tenka ir virtuvėje.

"Apie tokio amžiaus vaikus, kaip mūsiškiai, tėvai irgi netupinėja. Patys turi mokytis savarankiško gyvenimo. Taip ir čia darome", - tvirtino Kajokas, neslėpdamas, kad svarbiausias uždavinys įskiepyti vaikams kitokio gyvenimo viltį, kad jie jaustųsi reikalingi patys sau ir aplinkiniams žmonėms. Mat asocialiose šeimose tokie vaikai dažniausiai tampa atstumtaisiais, nes trukdo tėvams. Todėl čia atvažiavę vaikai jau žino, ką reiškia neturėti maisto, būtiniausių drabužių ar batų.

Ryšys su tėvais

Būtent dėl šeimyniškos aplinkos šiuose vaikų globos namuose šį pavasarį, mirus motinai, buvo apgyvendinti ir iš Kaliningrado srities atkelti Valentino Grudzinsko vaikai - dešimtmetė Inga, dvylikametis Rolandas bei trylikametė Rasa. "Juos ir tėvas aplanko, ir kiti giminaičiai. Iš pradžių vaikams buvo sunku, nes kai kurie net beveik nemokėjo kalbėti lietuviškai. Dabar jau beveik priprato, pramoko lietuvių kalbos, bendrauja su vietos vaikais. Tikiuosi, kad visos šių vaikų nesėkmės - jau praeityje".

Šv. Kazimiero vaikų globos namams vadovaujantis kunigas džiaugiasi, kad visi dabar globojami 5-17 metų vaikai jau atkuto. Tačiau nerimą kelia tai, kad jie nelabai nori važiuoti aplankyti savo gimdytojų. "Kai kada pats siūlau vaikams važiuoti pas tėvus, nepamiršti jų, bet vaikai nelabai to nori. Kai kuriuos pats nuvežu. Bet sunku būna matyti, kaip vaikas, čia jau pajutęs kitokio gyvenimo skonį, nuvažiavęs pamato girtus tėvus. Kartais siūlome vaikams pabendrauti ne tik su tėvais, bet ir kitais artimais giminaičiais. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, kai tie giminaičiai gyvena ne asocialų gyvenimą".

Nenori globos namuose gyvenančių vaikų lankyti ir jų tėvai. Vienas kitas užsuka pusvalandžiui ar valandai. Kajokas senojoje klebonijoje rodė keletą kambarėlių, įrengtų svečiams - vaikų aplankyti atvažiavusiems tėvams, tačiau per visus 7 globos įstaigos gyvavimo metus juose nebuvo apsistoję bent parai nė vienas iš tėvų.

Rūpi ateitis

"Mums svarbu, kad vaikas suvoktų ne tik savo gyvenimo, bet ir tikėjimo prasmę. Tačiau primygtinai katalikiškų dogmų niekas jiems neperša. Kviečiame vaikus apsilankyti Mišiose, susikaupti maldai, tai nėra koks religinis fanatizmas, nebrukame jiems tikėjimo tiesų, bet norime, kad jie žinotų, jog esama ir dvasinio gyvenimo. Tai tam tikros pamokos, kurios palengvina žemiškąjį gyvenimą. Mėginame jiems įdiegti tikrąsias žmogiškas vertybes, kurių jie negavo savo šeimose".

Pasak Kajoko, vienu metu jų globos namai gali priimti iki 20 vaikų. Tačiau dažniausiai gyvena apie 16. "Kai iš vaiko teisių apsaugos darbuotojų sulaukiame pranešimo, kad yra vaikų, kuriuos reikėtų apgyvendinti, nesirenkame, ką priimsime. Jei reikia ir jiems čia patinka, tampa mūsų šeimos nariais", - sakė kunigas. Tiesa, papuldamas į tokią šeimą, vaikas privalo prisiimti ir įsipareigojimų, kurių pagrindinis - jausti atsakomybę ir už save, ir už draugus. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, iš vaikų reikalaujama laiku grįžti į namus, ruošti pamokas ir mokytis.

Žinoma, kartais tenka vaikams ir griežtesnį žodį pasakyti. "Kai kada jie greitai supranta negerai pasielgę, kai kada pats suabejoji, ar pelnytai išbarei. Bet tai normalu. Taip ir turi būt šeimoje", - sakė pats daugiavaikėje šeimoje, tarp keturių brolių ir trijų seserų užaugęs Kajokas. Jis pripažįsta, kad ne visada jis pats ir jam pagelbstintys psichologai sugeba prisibelsti į socialiai apleisto vaiko sielą. Kunigas prisiminė vieną dabar laisvės atėmimo bausmę atliekantį jaunuolį. Ne kartą buvo su juo važinėta pas specialistus, kalbėtasi, tačiau jis taip ir nesiliovė vagiliauti.

Tiki Dievo apvaizda

Jau 11 metų Alvite klebonaujantis Kajokas kartais susimąsto, kas atsitiktų su vaikų globos namais, jei jį perkeltų kunigauti į kitą parapiją. Kol kas tokias mintis jis dar veja šalin. "Jau diskutavome apie tai su gana dažnai čia atvykstančiu Vilkaviškio vyskupu, ir su Vilkaviškio dekanu, kad ši veikla vis tiek būtų tęsiama, nes negalima visko, kas čia jau padaryta, atsisakyti. Nenorėčiau, kad šie vaikų globos namai kada nors būtų uždaryti".

Net pagalvoti apie tai sakė nenorinti ir Vilkaviškio rajono vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė. Ji teigė, kad šie globos namai rajone yra vieninteliai, kuriuose apgyvendintas vaikas jaučiasi tarsi tikroje šeimoje. "Niekuomet neskubame paimti vaikų iš tegul ir nelabai kokių šeimų. Jokia globos įstaiga neatstos vaikams šeimos. Tai kraštutinė priemonė. Gerai, kad rajone yra nors vieni tokie vaikų globos namai. Bet vis dėlto būtų gerai, kad tokių globos namų būtų kiekvienoje seniūnijoje. Tačiau apie tai galiu tik pasvajoti", - sakė Viltrakienė.

Kajokui, matyt, dar teks užsibūti Alvite. Mat neseniai Alvito parapija iš Vilkaviškio vyskupo sulaukė pritarimo atstatyti karo metais sugriautą bažnyčią. Todėl Alvito klebono čia dar laukia naujas išmėginimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"