TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Gerovės valstybė – dar tolima vizija

2014 05 31 6:00
Rimantas Rudzkis Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Rudzkis ragina beatodairiškai neplanuoti tolimų strategijų, kokia valstybė turėtų būti po keliolikos ar keliasdešimties metų, o pradėti spręsti gyvybiškai svarbias šiandienos problemas. Jo teigimu, pirmaeilis tikslas – užtikrinti spartų ekonomikos augimą, kad neišsilakstytų jaunimas.

R. Rudzkio nedžiugina dabartinis šalies ekonomikos augimo tempas. „Ką reiškia šaliai, kurioje atlyginimai penkis kartus mažesni nei pirmaujančiose Europos Sąjungos (ES) valstybėse, augti tik po 3 procentus? Tai labai lėtas augimas. Pasižiūrėkime, kaip auga Kinija ar Singapūras“, - interviu „Lietuvos žinioms“ sakė profesorius Rimantas Rudzkis.

Gyvenimui gerėti būtinos investicijos

- Valdžia garsiai giriasi ekonomikos augimu, didėjančiomis gyventojų pajamomis, mažėjančiu nedarbo lygiu, mąžtančiu emigracijos mastu. Ar iš tiesų gyvenimas Lietuvoje gerėja?

- Apskritai reikėtų sakyti, kad gerėja. Netvirtinu, kad Lietuvoje jau yra aukštas gyvenimo lygis ar stipri perkamoji galia. Toli gražu. Labai atsiliekame nuo pirmaujančių Europos valstybių. Tačiau šiuo metu dinamika yra akivaizdžiai teigiama. Tikriausiai ryškiausiai tai pasireiškia nedarbo lygio mažėjimu. Tai atsispindi ir „Sodros“ pajamose - ir šiemet, ir pernai jos gerokai didesnės, nei buvo prieš kelerius metus. Tai reiškia, kad didėja oficialūs atlyginimai ir auga dirbančių žmonių skaičius.

- Tačiau pagal vidutinį darbo užmokestį, pensijas, socialines išmokas velkamės Europos Sąjungos (ES) šalių uodegoje. Šiuo požiūriu už mus turtingesni net estai ir latviai. Kodėl gyvename santykinai skurdžiai?

- Skirtumas tarp mūsų ir latvių simbolinis. Estų pranašumas susideda iš dviejų dalių. Šios šalies valstybės institucijos dirba geriau. Reikia pripažinti, kad ten ir mokesčių surinkimas geresnis, mokestinė sistema paprastesnė, korupcijos mažiau, daugiau tvarkos, reformos įvykdytos gerokai anksčiau. Antra priežastis, susijusi su pirmąja, - estai pritraukia daug daugiau užsienio investicijų. Tiesioginių užsienio investicijų kiekis vienam gyventojui Estijoje yra maždaug tris kartus didesnis nei Lietuvoje. Su užsienio investicijomis susijusios vadinamosios geros darbo vietos, kur atlyginimai didesni. Štai ir Lietuvoje jeigu imsime vidutinį darbo užmokestį ir pažiūrėsime į užsienio investuotojų įmones, matysime, kad atlyginimų vidurkis ten yra gerokai didesnis. Jeigu pas mus būtų tiek skandinaviškų įmonių, kiek jų atėjo į Estiją, irgi būtų gerokai daugiau didesnius atlyginimus gaunančių žmonių.

Norint greičiau pavyti tokias šalis kaip Vokietija, Švedija reikia sutelktų visuomenės pastangų. Vienas iš būdų, kaip pasiekti spartesnį ekonomikos augimą, - investicijų skatinimas. Užsienio investuotojų dėmesio Lietuvai nestinga, įmonės domisi mūsų šalimi dėl žmonių darbštumo, palyginti neblogos infrastruktūros, geografinės padėties. Jei investicijų, taip pat ir vietos kapitalo, būtų daugiau, ir augtume sparčiau. Tačiau tam reikia tam tikrų veiksmų – Lietuva turi būti kuo nors pranašesnė už konkurentes: Latviją, Estiją, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją. Koordinuotų veiksmų verslo sąlygoms gerinti yra labai nedaug. Kalbama, kad pas mus per didelis biurokratizmas, per lėtai gaunami įvairūs leidimai, pernelyg daug reikalaujama iš įmonių, bet konkrečių žingsnių nežengiame. Galų gale reikia ne tik valdžios, bet ir visuomenės supratimo. Pavyzdžiui, aiškinti, kad Lietuvoje reikia liberalesnės darbo rinkos. Dauguma žmonių stoja prieš tai, nors patys gavę žaliąją kortą išvažiuoja į JAV, kur darbo rinka yra nepalyginti liberalesnė. Kadangi ji laisvesnė, ten daug lengviau kuriamos naujos įmonės, gerokai didesnis darbo užmokestis.

- Po sunkmečio atkūrus algas viešajame sektoriuje, vėl žioji praraja tarp aukštas pareigas einančių ir paprastų valdininkų atlyginimų. Minimumą vos viršija kultūrininkų, bibliotekininkų, muziejininkų algos. Nedideliu darbo užmokesčiu skundžiasi policininkai, gaisrininkai. Ar matote čia problemą?

- Matau didelę problemą. Tikrai stebina maži policininkų, ypač patruliuojančių gatvėse, atlyginimai. Tai sunkiai suvokiama. Atlyginimų sistema valstybinėse įstaigose reikalauja pertvarkos ir labiau sisteminio požiūrio. Tai turėtų apimti ne tik akivaizdžiai biudžetines pareigas, bet ir valstybės kontroliuojamų įmonių vadovų atlyginimus. Manau, valstybinio sektoriaus atlyginimų sistemoje yra daug neoptimalumo, spragų.

Dar didesnė problema nei atlyginimai yra atskaitomybės reikalai valstybės tarnyboje. Puikiai žinote, kad jeigu valdininkas bus maksimaliai pasyvus, tai yra neduos beveik jokios naudos, jo atleisti iš tarnybos bus beveik neįmanoma. Tačiau labai lengva atleisti žmogų, kuris energingai dirba, bet pridaro klaidų. Viešojoje erdvėje daugiausia minime Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI). Tačiau apklauskime verslininkus, kokia valstybės institucija padarė didžiausią pažangą per pastaruosius dešimt metų. Visi pasakys – VMI. Viešojo sektoriaus sistema yra nelanksti ir nespėja žengti koja kojon su besikeičiančiais Lietuvos poreikiais.

Proveržio nematyti

- Politikai deklaruoja siekį, kad ateityje mūsų šalis prilygtų Skandinavijos valstybėms. Ar manote, kad netolimoje perspektyvoje Lietuva galėtų tapti socialinės gerovės valstybe?

- Neturime statyti vežimo priešais arklį. Pirmiausia būtina kelti ekonomikos lygį, kad pagal vidutines pajamas priartėtume prie Skandinavijos šalių. Tačiau jeigu su mažomis pajamomis pradėsime kopijuoti Skandinavijos šalių mokesčių, valstybės sektoriaus struktūrą, iš mūsų pradės trauktis kapitalas ir aukšto lygio specialistai.

Pirmas mūsų uždavinys – sumažinti atotrūkį. Pagal vidutines pajamas, bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui turime priartėti prie pirmaujančių šalių. Tik tada po truputį bus galima keisti visą valstybės sistemą didesnio perskirstymo link. Nors nesu tikras, ar tai reikia daryti. Matome skandinavus, kaip jie gerai gyvena, bet dar reikia pamąstyti, ar jie taip gerai gyvena dėl to, jog turi tokią sistemą, ar tiesiog sistema galima todėl, kad jie taip gerai gyvena.

Nepulčiau beatodairiškai planuoti tolimų modelių „2020“ ar „2030“. Kam mums taip toli numatyti, jei priešakyje - gerokai aktualesni tikslai: užtikrinti spartų ekonomikos augimą, kad neišsilakstytų jaunimas. Tai mūsų pirmaeilis tikslas. Nors emigracija metai iš metų mažėja, deja, ji dar gana didelė. Jaunimo mažėja, prarandame gyvybingiausią, energingiausią visuomenės dalį. Būtina užtikrinti tvarų, spartų ekonomikos augimą, kad šie neigiami reiškiniai išsisemtų, neprasidėtų kapitalo traukimasis.

Kol kas džiaugiamės, kad viskas gerai. Tačiau augame viso labo po 3 proc. per metus. Tuo galime didžiuotis tik dėl to, kad kitur Europoje dar blogiau. Ką reiškia šaliai, kurioje atlyginimai yra penkis kartus mažesni nei pirmaujančiose ES valstybėse, augti tik po 3 procentus? Tai labai lėtas augimas. Pažiūrėkime, kaip auga Kinija ar Singapūras.

Žengę reikiamus žingsnius valstybės lygiu – sukūrę geresnę verslo aplinką, investicinį klimatą, pertvarkę švietimo sistemą, teisėtvarką, kuri yra gremėzdiška, gana neefektyvi, įvykdę reformas - augtume ir po 6-8 procentus. Tada jau ir jaunimas nustotų išvažiuoti.

Dabar mūsų augimas yra akivaizdžiai per vangus. Taigi mums dar per anksti galvoti apie gerovės valstybę. Tai – daug tolimesnis uždavinys.

- Įveikus bene didžiausią krizę per Nepriklausomybės laikotarpį, politikai kalba dedantys pamatus ilgalaikiam ir tvariam mūsų šalies ekonomikos augimui. Ar iš tiesų matote pastangas, konkrečius darbus, kad nepasikartotų 2009-2010 metų scenarijus?

- Šioks toks judėjimas yra, tikrai mėginama. Kažką daro Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija svarsto, kad yra per daug disproporcijų. Tačiau kol kas tikrai negalima sakyti, kad priimti sprendimai bus proveržis tinkama linkme. Proveržio nėra nei švietimo sistemoje, nei darbo santykiuose, nei apskritai verslo aplinkoje, nei garsiajame Teritorijų planavimo įstatyme, nors jis šiek tiek pagerintas.

Euro pliusai ir minusai

- Premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad nuo kitų metų minimali mėnesio alga (MMA) turėtų didėti. Kiek ji galėtų augti?

- Reikia ne atskirai spręsti, kiek turėtų augti MMA, o apsispręsti, kokį procentą nuo vidutinio atlyginimo tas minimumas turi sudaryti. Europoje šis rodiklis vidutiniškai siekia apie 40 procentų.

Pasitvirtinę procentinį dydį, galėtume daugiau nesukti galvos – kylant bendram vidutiniam atlyginimui, kartais reikėtų didinti MMA. Tai yra susiję dalykai, negalima vieno dydžio atitraukti nuo kito. Jeigu minimalią algą kelsime daug sparčiau, nei kyla vidutinis darbo užmokestis, visiškai išsikreips darbo santykiai, žmonėms visai neapsimokės kelti kvalifikacijos, tai bus visos ekonomikos stabdys. Kita vertus, jeigu nekelsime MMA, ji praras prasmę dėl infliacijos, bendro atlyginimų augimo.

- Kalbama ir apie mažiausių pensijų augimą, tam tikrų socialinių išmokų, pavyzdžiui, nedarbo, grąžinimą į prieškrizinį lygį. Kaip vertinate tokius siūlymus?

- Tai daryti tikrai galima. Mūsų socialinio draudimo įmokos yra vienos didžiausių Europoje. Mokėdami jas, atsitikus bėdai turėtume gauti išmokas. Dabar įsivaizduokite aukštas pareigas einantį žmogų, įmonės vadovą, daug metų mokantį 34 proc. siekiančias socialinio draudimo įmokas. Įmonę uždarius, jis netenka darbo. Kokią jis gaus nedarbo draudimo išmoką? Visos išmokos kartu sudėjus nesieks jo vieno mėnesio atlyginimo. Tai pasityčiojimas! Vadinasi, nuo nedarbo jis praktiškai neapdraustas. Koks čia socialinis draudimas? Visiškai akivaizdu, kad nedarbo pašalpos yra per mažos.

Atlyginimai, pajamos pakilo, pagal proporcijos principą, galima kalbėti apie pensijų didinimą. Nelabai suprantu, kodėl kalbama tik apie mažiausių kėlimą. Apskritai viskas turi būti didinama proporcingai. Mūsų pensijos, vertinant pagal santykį su BVP, yra mažiausios iš aplinkinių šalių. Pažiūrėkite į Lenkiją, ten BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei pas mus, o pensijos – didesnės.

Jei kelsime tik mažiausias pensijas, dar labiau padidinsime atotrūkį tarp įmokų į „Sodrą“ ir gaunamų išmokų. Šiuo metu ir taip Lietuvos pensijų struktūra yra tokia, kad žmonės, mokantys dideles įmokas, gauna neproporcingai mažai. Jei bus keliamos tik minimalios pensijos, visuomenei bus pasakyta, kad žmogui nenaudinga mokėti socialinį draudimą. Jam tai geriau nuslėpti, gauti atlyginimą vokelyje. „Šešėlis“ tik didės.

- Nors dar laukiama Europos Komisijos išvadų dėl euro įsivedimo, beveik neabejojama, kad nuo kitų metų turėsime naują valiutą. Kaip euro įvedimas pakeis kasdienį žmonių gyvenimą?

- Mes to beveik nepajusime. Tikrai legenda, kad euro įvedimas ves prie kainų šuolio. Kruopšti analizė rodo, kad įsivedus eurą kainos beveik nepakyla. Pirmus du mėnesius būna tam tikras šoktelėjimas, bet paskui viskas stabilizuojasi. Todėl eilinis žmogus tiesiogiai beveik nieko nepajus. Tik psichologiškai bus kiti skaičiai ir pan.

Netiesioginis poveikis, žinoma, bus: teigiamas ir neigiamas. Neigiamas poveikis bus susijęs su valstybės įmokomis į Europos stabilizavimo mechanizmą. Mūsų biudžete atsiras papildomų išlaidų eilutė. Jeigu nebus naujos euro zonos valstybių krizės, įmokos nebus skausmingos. Jeigu ateis nauja krizės banga, įnašai į mechanizmą gali gerokai padidėti, mūsų biudžetui tai būtų gana skausminga. Euro pliusai – atpigs ilgalaikis skolinimasis valstybei, įmonėms, bankams, gyventojams, dings valiutos konvertavimo išlaidos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"