TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Globaliame pasaulyje esame ne tik Lietuvai

2013 08 05 6:00
E.Atkočiūnas: „Valstybės reikalas svetur dirbančius gabius žmones pritraukti atgal į Lietuvą ar bent jau stengtis, kad jie nepamirštų, iš kur yra kilę.“ Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“ prezidentas Edmundas Atkočiūnas emigraciją vertina dvejopai. Tai, kad žmonės dėl ekonominių priežasčių yra priversti palikti gimtąją šalį, yra didelė tragedija. Tačiau dabartiniame pasaulyje nebepakanka manyti, jog esi tik lietuvis ir tik Lietuvai.

Suspenduoto kunigo E.Atkočiūno nuomone, visuotinė norinti būti Bažnyčia turi daug ką keisti, priimti iššūkius, kuriuos kelia mokslas ir plačiai nuskambėję skandalai. Jis apgailestauja, kad žmonės tyliai pasitraukia iš tradicinių konfesijų. „Tačiau Dievo jie nepalieka“, - interviu „Lietuvos žinioms“ sakė Edmundas Atkočiūnas.

Svarbu turėti tėvynę

- Prieš keliolika metų buvote vadinamas skandalinguoju ekskunigu, nes kunigystę iškeitėte į meilę moteriai ir šeimą. Tąsyk pasirinkote emigranto dalią. Emigracija jums daugiau davė ar atėmė iš jūsų?

- Dabar į šį klausimą atsakyti lengva. Kai reikėjo emigruoti, būta tik nuojautos, kad bus kažkas gera. Trylika metų gyvenome JAV. Kai jau esu sugrįžęs, galiu pasakyti, kad emigracija mums labai daug davė. Tai buvo puiki patirtis. Jos svarbu įgyti. Tam, kad žmogus gyventų, kurtų, stabiliai progresuotų, jam būtina turėti tėvynę. Žmogus turi aiškiai atsakyti į klausimą, kur ir kas ta tėvynė globaliame pasaulyje. Kiek ir ką svarbu paimti iš tradicinės tautinės tėvynės bei perkelti į pasaulio tėvynę, šiandien plačiai diskutuojama įvairiose konferencijose. Žinoma, kad į naują tėvynę turi persikelti klasikiniai doriniai socialiniai principai. Bendrus humanistinius principus kiekviena tauta turi savo ištakose.

- Kodėl prieš šešerius metus su šeima iš Kalifornijos grįžote gyventi į Lietuvą?

- Grįžome, nes kai kurios iliuzijos tenykščiame pasaulyje išsisklaidė. Žinoma, labai daug kas ten patiko, daug ką priėmėme, išmokome, parsivežėme į gimtąjį kraštą. Svetur mūsų sukaupta patirtis yra didelė ir Lietuva ją įvertino – žmona, baigusi verslo administravimo magistro studijas, sėkmingai dirba.

Dabartinis pasaulis juda daugiau ekonomine, verslo kryptimi. Turėdami tautinį užtaisą, norėjome plėtoti kultūrinę kryptį. To galima pasiekti mokantis, stabiliai ugdant, puoselėjant savo šaknis. Išvažiavome dėl vaikų – kad jie gimtų laisvoje šalyje, nejaustų diskriminacijos dėl to, jog jie yra vedusio kunigo vaikai. Grįžome, nes šie dalykai tapo nesvarbiausi. Norėjome perduoti vaikams savo kultūrinį paveldą: etiką, estetiką, pagarbą žmogui, holistinį mąstymą, kuris ypač svarbus mūsų tautai, daugybę metų buvusiai prispaustai, ieškojusiai kelių ištrūkti.

- Kaip sekėsi pritapti ir įsilieti į visuomenę vėl įsikūrus tėvynėje?

- Vaikams buvo labai sunku ir tebėra nelengva. Jie gimę Amerikoje, ją išgyvenę, svajoja apie ją, jos ilgisi. Mes su žmona net negalvojame, kad buvome palikę Lietuvą. Tarsi joje ir būtume gyvenę visą laiką. Nuolat domėjomės, kas vyksta, grįždavome namo, todėl mums nekilo jokių sunkumų.

Dėl Vakarų pasaulyje įgytos geros patirties tikėjomės, kad per 13 metų žmonės progresuos ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, mums labai sunkiai sekėsi išspręsti vaikų ugdymo klausimą. Amerikoje visai kiti pedagoginiai principai. Ieškodami vaikams mokyklos Lietuvoje, susidūrėme su dalykais, kurie jau seniai turėjo būti eliminuoti. Manau, auklėtojai, mokytojai, ugdytojai turėtų auklėti žmogų orientuodamiesi į klausimus: „Kas aš esu? Dėl ko gyvenu? Kodėl esu?“ Žinoma, jie skambūs, bet apie tai galvodamas žmogus pradeda ieškoti atsakymų įvairiose srityse. Kol kas to labai stinga. Daug spragų ir mūsų versle, politikoje. Vakaruose viskas šviesiau, skaidriau, o čia dar yra didelių problemų. Tai ir kelia diskomfortą.

- Ar nesigailite sugrįžęs?

- Gailėtis nėra ko. Dabar nėra nei kur išvykti, nei kur grįžti – pasaulis pasidarė globalus. Reikia keisti mąstymą, gal net ir tautinį. Kaip sakė Antoine'as de Saint-Exupery, Žemė – yra žmonių planeta.

Vienija buvusius emigrantus

- Esate lietuvių, gyvenusių užsienyje, visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“ prezidentas. Jos narių tikslas – padėti tautiečiams rasti kelią grįžti į tėvynę. Kaip to siekiate?

- Iš pradžių mūsų organizacija veikė kaip klubas. Jo iniciatorius – Mindaugas Kazlauskas, vadovaujantis įmonei „Remax“. Dar gyvendamas Vakaruose jis sumanė įkurti tokį klubą. Vėliau tapome visuomenine organizacija. Mes, sugrįžusieji, renkamės paskutinį mėnesio ketvirtadienį.

Buvęs Seimo narys Kazimieras Uoka yra sakęs, kad į Lietuvą iš emigracijos yra sugrįžę apie 15 tūkst. žmonių. Pas mus yra užsiregistravę kokie 300. Tarp jų daugiausia reemigravusiųjų iš JAV, Anglijos, Danijos, Švedijos, Norvegijos.

Orientuojamės daugiau į kultūrinę veiklą. Dalyvaujame gamtos tvarkymo akcijose, sodiname medžius, rengiame susitikimus su valstybės vadovais. Mūsų liaudies šokių grupė, vadovaujama Jurgos Matulienės, dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėje. Turėjome ir tokią misiją – keli mūsų organizacijos nariai, priešakyje su mokslininku Daumantu Matuliu, keliavo po Amerikos lietuvių bendruomenes ir pasakojo, kad galima grįžti, kaip jie įsikūrė Lietuvoje, kai reemigravo. Padedame ir grįžtantiems žmonėms. Pavyzdžiui, paaiškiname, kur susitvarkyti dokumentus, rekomenduojame mokyklas, duodame kitokių patarimų.

- Nors krizė baigėsi, pragyventi Lietuvoje gerokai sunkiau nei emigrantų pamėgtose valstybėse. Ar išvykę tautiečiai nori sugrįžti namo?

- Kalbėjau su kolega iš Londono. Parvykęs į Lietuvą atostogų, jis pasakojo, kad mielai sugrįžtų, jei, pavyzdžiui, valydamas patalpas uždirbtų 6 tūkst. litų. Retas kuris nesvajoja apie grįžimą. Didelė tragedija, kad dėl ekonominių priežasčių to padaryti negali.

- Emigracija mūsų šalyje vertinama nevienareikšmiškai. Vienų nuomone, tai – pozityvus reiškinys, nes svetur lietuviai gali įgyti naudingos patirties, praplėsti akiratį. Kiti nerimauja dėl šalies nykimo. Kokia jūsų nuomonė?

- Tauta, kokią ją turėjome ir matėme, kuri buvo stabiliai susikristalizavusi, nebeišsilaikys. Tautiniai šokiai, liaudies dainos jau tampa muziejiniais reliktais. Okupacijos laikotarpiu, kai dainuodavai dainą – tai iš širdies, tarsi galva bandydavai pradaužti tą akmeninę režimo sieną.

Los Andžele dalyvaudavome indėnų šventėse. Jose indėnai vienodai dainuodavo, vienodai šokdavo, įvairesnių niuansų neįžiūrėdavau. Galvojau, iš kur lietuvių tauta turi tiek dainų, tiek sutartinių, kolorito? Gal dėl to, kad lietuviai nebuvo sėslūs? Vytautas Didysis į Lietuvą kvietė karaimus, totorius, žydus, rusus. Tai, ką šiandien vadiname emigracija, egzistavo ir anksčiau. Ta nauja patirtis atsispindėjo mūsų architektūroje, dainose, aprangoje.

Mąstydamas apie emigraciją svarstau, kad galbūt nereikia nostalgiškai gailėtis tautos, bet būtina žiūrėti globaliai, kalbėti apie visą žmoniją. Žmonės turi pasisemti įvairios patirties. Gyvendami sėsliai neatrasime to, ką turi kiti. Būtina dalytis patirtimi. Nebepakanka manyti, kad esi tik lietuvis ir tik Lietuvai. Jeigu esi geras žmogus, esi naudingas visam pasauliui.

Emigracija – normalus dalykas. Žinoma, Lietuvos visuomenė dėl jos nemažai ką praranda. Todėl valstybės reikalas svetur dirbančius gabius žmones pritraukti atgal į Lietuvą ar bent jau stengtis, kad jie nepamirštų, iš kur yra kilę.

Reikia atsiliepti į pažangą

- Negaliu nepaklausti, koks dabar jūsų santykis su Dievu ir Bažnyčia?

- Esu suspenduotas kunigas – man neleista eiti pareigų iki tol, kol bus pakeistas Romos katalikų bažnyčios celibato administracinis potvarkis. Jeigu jis bus pakeistas, man bus panaikinta suspensa ir galėsiu dirbti. Bažnyčia mano santuoką laiko negaliojančia. Tačiau vaikams sulaukus pilnametystės, galėsiu prašyti Vyskupų Konferencijos grįžti tęsti pareigų, nes vaikai ir žmona bus savarankiški. Tokie tad mano administraciniai santykiai.

Mano požiūris į Bažnyčią labai pasikeitė. Visuotinė norinti būti Bažnyčia turi daug ką keisti. Žinoma, ji gali ir toliau laikytis celibato, kitų dogmų, bet tada turėtų sakyti, kad yra ne visuotinė, o tiesiog tradicinė Romos katalikų bažnyčia. Pretenduodama į visuotinumą ji turi priimti iššūkius, kuriuos atneša mokslas, taip pat plačiai nuskambėję su ja susiję skandalai. Galų gale ne paslaptis, kad dalis kunigų slaptai gyvena su šeimomis. Nemažai mano kolegų turi vaikų, jie nedrįsta pasakyti, kas yra jų tėvai. Nežinau, kodėl į tai užmerkiamos akys. Mano pozicija Bažnyčios atžvilgiu paprasta – ji turi keistis, atsiliepti į pažangą, pažinimą, pripažinti savo klaidas.

Tradicinių religijų yra labai daug. Daug kam kyla klausimas, kas yra tas Dievas? Mano tėvai, Romos katalikai, objektyviai suprato, kas yra Dievas. Jie gyveno sunkiu metu: buvo tremtys, lageriai, okupacija, priespauda, persekiojimas. Tokiu sunkiu metu Dievas mus išmokė apie jį mąstyti kitaip, netradiciškai. Kai kunigų seminarijoje mokiausi liturgijos, buvo aiškinama, kaip per mišias kunigas turi laikyti rankas, kur stovėti, kaip pasisukti – tik taip ir ne kitaip. Tačiau iš Sibiro sugrįžę kunigai pasakojo, kad mišias laikė ir gulėdami lovoje, neturėdami vyno iš razinų spausdavo sultis. Vadinasi, forma nėra pagrindinis dalykas. Tai davė tikrąjį Dievo supratimą, prie kurio buvau ir likau. Dievas yra manyje, jis yra didelis, dar nepažintas – jo pažinimas tęsiasi.

- Mūsų visuomenė sekuliarėja, bažnyčios daug kur tuštėja. Kodėl žmonės nusigręžia nuo tikėjimo?

- Žmogus niekada nenusigręžia nuo Dievo. Jis to negali padaryti, nes jeigu nusigręžtų, širdis nustotų plakti. Jeigu ji plaka – Dievas yra tavyje. Teologinė filosofija teigia: „Jeigu jūs įrodytumėte, kad nėra Dievo, tai jūsų nebūtų.“

Tačiau žmonės mato, kad ne tik Katalikų bažnyčia, bet ir kitos konfesijos nebeatsiliepia į pažinimą, lūkesčius. Kadangi į bažnyčias nebėra varu varoma kaip inkvizicijos laikais, žmonės tyliai pasitraukia iš tradicinių konfesijų. Tačiau Dievo jie nepalieka. Svarbu, kad būtų nagrinėjamas būties klausimas, susijęs su Dievu. Mąstymas, kalbos šeimose, mokyklose, universitetuose suteiktų impulsą ieškoti atsakymo. Ar aš lietuvis? Ar aš žmogus? O kas tas žmogus? Jeigu tokie klausimai dūzgentų galvoje, žmonės nebūtų tokie banalūs. Deja, palikę nuošalyje tradicines konfesijas, kurios neatsiliepė į jų lūkesčius, dalis žmonių nuėjo į niekur: prie alaus, cigarečių, narkotikų. Matome ne sekuliarizaciją, o asmenybės nykimą. Žmonės parūko, pageria, apkaušta, smegenys nebesivysto.

Gintaras Beresnevičius siūlė įvesti religijotyros pamokas. Manau, jog svarbu įvesti įvairių konfesijų pažinimo pamokas, kad vaikai susipažintų su visomis religijomis ir apsispręstų, kokiu keliu nori eiti, gilindamiesi į Dievo begalybę. Gal jie tai norėtų daryti kaip budistai, o gal jiems patiktų katalikų bažnyčioje. Vaikams nuo mažų dienų reikia užduoti klausimus, susijusius su būties egzistencija. Protas į juos stengsis atsakyti ir savaime užsisuks procesas, kad jie vystytųsi kaip asmenybės.

Kiekviena konfesija, kaip struktūra, nori išlaikyti narius. Kalbėkime atvirai, kiekvienas žmogus yra ir pajamų šaltinis. Kai Bažnyčia materialiai nepajėgia judėti, kuriami verslo planai. Matydamos, kad mažėja narių skaičius ir sunku išsilaikyti, įvairios konfesijos kuria verslo planus, iš kurių ir išsilaiko. Tai rodo, kad ankstesnis dvasininko supratimas, dvasingumo paveikslas keičiasi ir atsigręžia į realybę „nedirbsi-nevalgysi“. Šis procesas turi skatinti visas pasaulio konfesijas surasti bendrą kalbą, kuria prabiltų pasaulio žmonių visuomenei apie vieną Dievą, vieną religinį kelią.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"