TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Gražiausi paminklai statomi širdyse

2006 06 26 0:00
Tėvas Stanislovas mus paliko prieš metus.
LŽ archyvo nuotrauka

Paberžės bažnyčia paminėjo prieš metus amžinatvėn išėjusį Tėvą Stanislovą. Jam skirtas paminklas - medinis didelis kryžius, besistiebiantis pranokti bažnyčios bokštą. Vietos žmonės, nenorėdami peikti skulptoriaus meno, vis dėlto pasišnabžda, kažin ar Tėveliui toks paminklas patiktų?

Prieš metus Tėvo Stanislovo laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių iš visos Lietuvos. Tie, kuriuos kunigas vienuolis labiausiai mylėjo ir vadino "grytelnikais", pilkaisiais žemės grumstais, tenkinosi paskutinėmis eilėmis gausioje susirinkusiųjų minioje. Priekyje, kaip įprasta, buvo valdžios žmonės. Tiesą sakant, ne taip ir svarbu, kur minioje glaustis. Kur kas svarbiau, ar yra paminklui vietos širdyje?

Prisimindami didžiojo sielų žinovo, kunigo Mykolo Algirdo Dobrovolsko pamokymus ketiname pasvarstyti, kokius paminklus ir kodėl statome didžiausios pagarbos nusipelniusioms asmenybėms.

Tėvas Stanislovas - apie kapines

Tėvas Stanislovas ne kartą išsakė savo mintis apie kapines ir paminklus. Tereikia prisiminti jo pirmuosius darbus Paberžėje, kur jį, atbuvusį politinių kalinių lageryje, paskyrė dekanas ir Religijų reikalų taryba. Rado čia Dievo ir žmonių pamirštą kampelį su nuskurdusia bažnytėle. Artimiausia gyvenvietė - už keturių kilometrų. Sykiu kunigas čia aptiko didžiausią lobį - turtingą krašto istoriją. Pažinęs ją, pradžiugo ir pradėjo veikti. Pirmiausia - tvarkyti Paberžės, o po to - Žibartonių kapines. Štai ką 1993-1994 metais Tėvas Stanislovas pasakojo kolegei žurnalistei Teresei Pažūsienei. "Tvarkant kapines man labai rūpėjo sugrąžinti į jas mūsų senąją etnografiją. Prieš akis nuolat stovėdavo Čiurlionio nutapytosios "Žemaičių kapinės". Ir aš sukau galvą: nejaugi nieko panašaus, kad ir miniatiūriško, aš negaliu padaryti? O juk, kaip žinote, akmenų skaldykla tuo metu jau veržte veržėsi į kapines.

Taip ir pradėjau - vienas koplytstulpis, antras koplytstulpis. Kartais prašyte prašydavau žmonių, kad leistų ant jų artimųjų kapo pastatyti koplytstulpius - bet kur tau! Geriau už 4 tūkstančius rublių ritina akmenį, bet nesutinka.

Tačiau kapinėse buvo palaidota ir ubagėlių. Ubagėliai mirdavo, nepalikdami jokios giminės, tai aš drąsiai ant jų kapo statydavau koplytstulpius. Arba tiesiog šiaip statau: kampuose, pakaruokliams statau, užmirštiems, negrįžusiems."

Pasak Tėvo Stanislovo, koplytstulpis neslegia kaip tas akmens luitas. Jis buvo pastebėjęs, kad mūsų protėviai prie koplytstulpio net vardų ir datų nerašė - "tiesiog pilnos kapinės gyvų".

Paminklą drožė dievadirbys

Medinį kryžių, perjuostą trimis mazgais, išdrožė skulptorius Rimantas Idzelis, Tėvo Stanislovo pavadintas dievadirbiu. Kai jau po Lietuvą pradėjo sklisti garsas apie nepaprastą kunigą Tėvą Stanislovą, vienas draugas pakvietė Rimantą nuvažiuoti į Paberžę.

Po to važiavo ir vienas, ir su savo kolegomis. "Pamenu, viešėjome Paberžėje, o kolūkiečiai atvežė papuvusį ąžuolo rąstą. Jį reikėjo tuoj pat čiupti ir apdoroti. Gerai nepamenu, bet regis per keturias ar penkias dienas keliese su draugais rąstą išskaptavome. "Jėzus iš Nazareto" buvo įkastas kapinėse. Tėvas Stanislovas jau iš anksto žinojo, kur stos šis paminklas", - papasakojo menininkas Idzelis. Tad, matyt, ne atsitiktinai jam buvo patikėta išdrožti paminklą Tėvui Stanislovui. Po gero dešimtmečio grįžęs iš JAV į Lietuvą, Idzelis pasinėrė į darbą. Nesutiko jis atskleisti savo sumanyto išdrožti kryžiaus paslapties, - lai kiekvienas suvokia taip, kaip mato ar jaučia. Jis prisiminė kartą girdėjęs Tėvelį sakant, kad norėtų, jog ant jo kapo atsidurtų tas numintas akmenėlis, ant kurio nuolat pasilypėdavo įeidamas į zakristiją. Prie Idzelio išdrožto kryžiaus bus ir akmuo, ant kurio išskaptuoti vardas, pavardė, gimimo ir mirimo datos.

Menininkas girdėjo įvairių atsiliepimų apie paminklą. Vieni giria, kiti peikia. Sakė, kad daugiau kritikuoja vietiniai žmonės.

Atminčiai - katalogas

Ilgus metus bendravusi su Tėvu Stanislovu Panevėžio kolegijos pedagogė Jolanta Antanaitienė išsakė savo nuomonę apie paminklą Paberžės bažnyčios šventoriuje. "Man paminklas labai patiko. Jis tikrai atitinka Tėvelio dvasingumą, atskleidžia jo, vienuolio gyvenimo, esmę. Trys mazgai - trys didžiausios vertybės: klusnumas, neturtas, tyrumas. Girdėjau ir krituojant. Sako, kodėl toks didelis tas kryžius. Bet juk ir Tėvelis buvo didelė asmenybė", - sakė Jolanta. Ji dažnai vargonavo Paberžėje ir Dotnuvoje, šiltai bendravo su kunigu. Būtent jis paskatino Jolantą domėtis senovės žibintų kolekcija.

Tėvas Stanislovas rūpestingai rinko procesinius ir kitokius senovinius žibintus, rastus palėpėse, šiukšlynuose. Meistrai restauravo žibintus, o dailininkė Jolanta juos nuspalvindavo. Ji dažnai pasikalbėdavusi su Tėveliu, kad reikėtų visas kolekcijas įforminti, surašyti visus eksponatus, išleisti katalogą. Tam labai pritarė Tėvelis, bet to padaryti nesuspėjo. Tad dabar Jolanta kartu su menotyrininke Dalia Bernotaite-Beliauskiene parengė didžiulį katalogą, kuriame surašyti visi žibintų kolekcijos eksponatai. Unikali ir pirma tokia knyga Lietuvoje - tai irgi paminklas Tėvui Stanislovui.

Neturto įžadas

Tėvas Stanislovas buvo kapucinų vienuolis. Jų atributą - rudos spalvos abitą su gobtuvu Tėvelis dėvėjo visur ir visada. Abitas būdavo sujuostas virve, kurios galuose - trys mazgai. Jie reiškė tris duotus įžadus - neturtą, skaistybę, klusnumą. Būtent šių vertybių laikėsi Tėvas Stanislovas, pašventęs savo gyvenimą neturtui, tačiau palikęs mums neįkainojamus turtus. Tačiau sulig jo išėjimu pradėjo byrėti ir kapucinų vienuolija. Kadais Dotnuvos vienuolynas buvo paskirtas kapucinams ir ten gyveno broliai vienuoliai. Jų Lietuvoje buvo kelios dešimtys. Dabar belikę šeši vienuoliai kapucinai, turintys vienintelę bažnyčią Petrašiūnuose, Kaune. Neturto įžadą sunku ir priimti, ir sąžiningai jo laikytis. Beje, Petrašiūnų kapinėse einant link Panteono, yra vienuolių brolių ir seserų kapai. Jokių paminklų. Visiems - vienoda lentelė su vardu ir pavarde. Čia palaidoti ir keli kunigai. Kaip mums sakė Petrašiūnų bažnyčios kunigas, kapucinų vienuolis Juozas Šumskis, neseniai palaidotam jų broliukui artimieji pastatė paminklą. Tokia buvo jų valia.

Tiesa, Petrašiūnų kapinėse matome ir kitokių paminklų. Tragiško likimo kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius pagerbtas didžiule skulptūra, kuri kone užgožė kuklų paminklinį poetės Salomėjos Nėries siluetą. Bet tai - kito pokalbio tema.

Sovietmečio reliktai

Luomo saistytų didžių žmonių atminimo įamžinimas tampa didele problema. Suvokiama, kad asmenybės, atlikusios daugybę gražių ir gerų darbų, priklauso tiek visuomenei, tiek artimiesiems. Jų supratimas, kaip reikėtų pagerbti asmenybes po mirties, dažnai nesutampa. Skulptorius Stasys Žirgulis pastebėjo, kad didelius darbus nuveikusių asmenų kapviečių ženklinimas neretai būna keistas. Pasak jo, pačios asmenybės būna kuklios ir santūrios. "Mes juos mėginame išaukštinti memorialiniais paminklais. Manau, didelės skulptūros pasiteisintų norint pažymėti istorinį įvykį, istorinį faktą ar net istorinę asmenybę. Tokiems memorialams - ne vieta kapinėse", - išdėstė savo nuomonę skulptorius. Jo žodžiais, dvasininkams ypač būdingas kuklumas. "Tas jų profesinis kuklumas turėtų atsispindėti ir kapvietėje. Bet paprastai paminklo užsakymą lydi dideli pinigai. Kaip dažnai nemokama mylėti šalia esančio žmogaus. Jam išėjus stengiamasi kompensuoti tą nemeilę dideliais paminklais. Man nepatinka ta pompastiška estetika kapinėse. Svarstau: gal tai sovietmečio palikimas? Bet pastebiu ir tebevykstančias varžytuves. Jų būta tada, netrūksta ir dabar", - apibendrino Žirgulis.

Kapinių paminklų estetika dar dirbdamas sostinės vyriausiuoju dailininku domėjosi Vilniaus dailės akademijos profesorius Algimantas Mačiulis. "Tai sudėtinga problema. Juk susiduria daugybė interesų: tiek visuomenės, tiek individų, tiek specialistų, pavyzdžiui, gaminančių paminklus ir jų vertintojų", - sakė profesorius, pasukęs kalbą apie kitą laidojimo būdą, kuris vis dar neprigyja Lietuvoje. Vieninteliai Europoje neturime krematoriumo ir nesteigiame naujų kapinių kolumbariumų, kur laikomos urnos su mirusiųjų pelenais. Tačiau šįkart su profesoriumi aptarėme tradicinių laidotuvių vietą - kapines bei statomus paminklus. "Buvome apriboję statomų paminklų aukštį. Visi norėjo didžiulių akmenų, tad aukštis ir plotis vis didėjo. Žmones sunku įtikinti atsisakyti stereotipų", - komentavo profesorius. Jo manymu, kapvietei tiktų mažoji kapinių paminklų forma.

Vilniaus dailininkų sąjungos vadovas skulptorius Vaclovas Krutinis pastebėjo, kad Vilniuje ir Kaune kapinės turi savo panteonus, kur laidojamos išskirtinės asmenybės. Bažnyčios šventorius irgi išskirtinė vieta, kur laidojami dvasininkai. "Dideliems paminklams paprastai reikia didelės erdvės. Man neteko matyti drožiamos skulptūros Tėvui Stanislovui, bet manau, kad mastelis pasirinktas pernelyg didelis. Antkapinė plastika turi įamžinti asmenybės gyvenimą. Kiekvienam žiūrinčiajam turi būti aišku, kam skirtas paminklas. Kapvietė - labai privati vieta, kur ateinama prisiminti. Tad tokia vieta turi būti jauki, kukli, paprasta", - sakė skulptorius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"