TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Gražiausių Vilniaus griuvėsių rinkimai

2011 02 17 0:00
Įėjimas iš Užupio gatvės į "Jono Meko skersvėjį", kurį supirko A.Zuoko ir "Rubicon" bendrovės.
Alinos Ožič nuotrauka

"Esu menininkas, nekalbėkit su manimi apie pinigus", - sako Artūras Zuokas, klausiamas apie griuvėsius sostinės centre.

Su "Fluxus ministerijoje" reziduojančiu menininku, kuris prieš rinkimus rengia pasivažinėjimus oranžiniais dviračiais ir švaros akcijas prie griūvančio "Lietuvos" kino teatro, susiję nemažai pastatų vaiduoklių gražiausiose Vilniaus vietose. Vienus jų kandidatui į Vilniaus savivaldybę ir galbūt į sostinės merus padeda supirkti įmonė "Rubicon".

Kaip A.Zuokas pirko skalbyklą iš "Rubicon"

Užupiečiai jau daug metų spėlioja, kam priklauso Užupio g. 24 numeriu pažymėti keli griuvėsiais virstantys pastatai ant Vilnios kranto. Vieta ten graži - laipteliai iš Užupio gatvės veda upės šlaitu žemyn Dailės akademijos, Bernardinų vienuolyno ir Sereikiškių parko link.

Skersgatvį, kuriame stovi šunų ir girtuoklių pamėgti namai vaiduokliai, savivaldybė neseniai pavadino "J.Meko skersvėju", o vietos gyventojai šnabždasi, kad čia blaškosi Abonento dvasia. Tačiau šią legendą laikas patikslinti - "J.Meko skersvėjį" yra apsėdusios ne tik Abonento, bet ir "Rubicon" dvasios.

Tuo pačiu 24 numeriu įregistruoti keli apleisti pastatai. Du iš jų A.Zuoko bendrovė "BNA grupė" įsigijo dar iki 2001 metų, o trečias, kuriame kadaise buvo archyvas, priklausė savivaldybei ir buvo privatizuotas A.Zuokui jau tapus meru. Galima spėti, kad planai supirkti kuo daugiau Užupio - vienas iš mero prioritetų.

Aukcionas, per kurį buvo parduotas šis 332 kv. m ploto ir 700 kv. m žemės sklypą turintis pastatas, įvyko 2001 metų kovo 23-iąją. Turbūt dėl to, kad į pirkinį pretendavo A.Zuoko bendrovė, jo valdoma savivaldybė į apšiurusio archyvo privatizavimo sąlygas įrašė tokius reikalavimus, tarsi būtų parduodamas valstybinės reikšmės kultūros objektas: "Per 7 mėnesius nuo sandorio sudarymo atlikti pastato ir žemės sklypo architektūrinius, istorinius-archeologinius ir žvalgomuosius tyrimus", "per 18 mėnesių nuo sandorio sudarymo atlikti visus objekto statybos ir rekonstravimo darbus, pritaikant jį visuomeninei-kultūrinei veiklai, t. y. įrengti konferencijų salę, dailės galeriją ir patalpas vaikų užklasinei veiklai", "10 metų nuo veiklos pradžios nekeisti objekto paskirties ir veiklos pobūdžio".

Tokie rafinuoti reikalavimai, matyt, turėjo atbaidyti visus galimus A.Zuoko konkurentus, bet netikėtai atsirado toks pilietis Andrejus Jakuševas, kuris išdrįso ateiti į aukcioną ir pasiūlyti už namą

711 122 litus - beveik dvigubai daugiau negu A.Zuoko įmonė. Tad aukciono organizatoriai buvo priversti jį paskelbti laimėtoju.

Archyvuose likę A.Jakuševo savivaldybei adresuoti raštai, liudijantys, kad jis dar bandė nusikratyti įpareigojimų kosminiu greičiu atlikti archeologinius tyrimus ir pastatyti daugiafunkcį kultūros centrą: "Esu įsitikinęs, kad keliant tokias neįgyvendinamas ir nerealias papildomas privatizavimo sąlygas, sąmoningai siekiama apriboti galimų pirkėjų ratą, o vėliau, nesuradus pirkėjų, perleisti objektą suinteresuotiems asmenims pusvelčiui."

Po šių audringų įvykių jau dešimtmetį skersgatvyje tvyro griuvėsių ramybė, kurią retkarčiais sutrikdo asocialūs lankytojai, sandėliuojantys buvusiame archyve išgertų gėrimų tarą.

Paslaptį apie dabartinius "Jono Meko skersvėjo" šeimininkus praskleidė vienas savivaldybės dokumentas. Jame įrašytos dvi turto Užupio g. 24 savininkės - paties A.Zuoko bendrovė "BNA grupė" ir kažin kokia UAB "Movestas".

Rasti šią įmonę, kaip ir dera griuvėsių šeimininkei, nėra lengva. Telefonas pasikeitęs, o naujas neskelbiamas. Bet faksus "Movestui" internetas siūlo siųsti "Icor" numeriu, t. y. buvusiam "Rubicon". Adresai internete nurodyti du: ne tik Užupio g. 24, bet ir - koks sutapimas! - Konstitucijos pr. 7, taigi ten, kur dangoraižyje šalia savivaldybės įsikūręs "Icor".

Bandome laimę - skambiname į "Icor" ir prašome UAB "Movestas". "Kokiu klausimu?" - nenustemba "Icor" atstovė. Paaiškinus, kad dėl nekilnojamojo turto Užupyje, maloniai sujungia su namo vaiduoklio savininke. "Užupio g. 24? Kiek žinau, ten yra keli pastatai", - dalijasi žiniomis "Movesto" darbuotoja, bet sužinojusi, kad skambina žurnalistė, meta ragelį.

Ar gali būti, kad "Rubicon" nupirko A.Zuokui rūpinčius griuvėsius? Skambiname kitam abonentui. "Movestas? Nieko apie tai nežinau. Kaimynais nesidomiu. Turiu esmingesnių užsiėmimų", - nukerta A.Zuokas. Amnezija jį dažniausiai ištinka tada, kai klausiama apie įmonę "Rubicon".

Tačiau redakcija gavo patikimų žinių, kad buvusį archyvo pastatą, kurį įžūlus pilietis A.Jakuševas kadaise paveržė iš A.Zuoko bendrovės, jau 2003-iųjų kovą įsigijo "Rubicon" grupė - iš pradžių antrinė įmonė "Arkoveta" (ji netrukus dalyvavo skandalingame privatizavime, kai už savivaldybės skolas "Rubicon" buvo pusvelčiui parduotos savivaldybės patalpos Odminių g. 3, priešais Katedros aikštę), o paskui ką tik įsteigta UAB "Movestas". Sprendžiant iš to, kad buvusio archyvo griuvėsiuose iki šiol neveikia nei konferencijų salė, nei dailės galerija, nei patalpos vaikų užklasinei veiklai, A.Zuoko valdytos savivaldybės reikalavimai, taikyti piliečiui A.Jakuševui, "Rubicon" negalioja.

2004 metų pabaigoje UAB "Movestas" A.Zuoko nusižiūrėtuose griuvėsiuose iš jo valdomos savivaldybės įsigijo dar vieną pirkinį - 30,78 kv. m skalbyklos patalpas. Tikrasis jų savininkas, kuriam, kaip galima numanyti, įmonė "Rubicon" padarė paslaugą padėdama supirkti griuvėsius, paaiškėjo visai neseniai - 2010 metų kovo mėnesį UAB "BNA grupė", kurioje A.Zuokas turi kontrolinį akcijų paketą, perpirko skalbyklą iš UAB "Movestas". Gerai, kad kandidatas į Vilniaus savivaldybę neįregistravo šios įmonės savo bute.

A.Zuokas prieš Vilniaus pilis

"Esu menininkas, nekalbėkit su manimi apie pinigus. Tokiais žemiškais dalykais nesidomiu. Jūs man nenurodinėsite, kuo domėtis", - atsako A.Zuokas, paklaustas, kiek jo bendrovė "BNA grupė" moka už sklypo nuomą Gedimino kalno papėdėje.

Projektas, kurį A.Zuokas įgyvendino Vilniaus pilių valstybiniame kultūriniame rezervate, ypač gerai atspindi savitą šio menininko braižą. Čia taip pat dvelkia griuvėsiais.

Supuvę, avarinės būklės laiptai į slenkantį Bekešo kalną, sudarkyti ir toliau dūlantys Kirdiejų rūmai nesutvarkytais langais, jau dvidešimt metų apleista vilniečių kadaise mėgstama kavinė "Rotonda", skylanti Katedra, apverktinos būklės karališkasis mauzoliejus - akis badantys Vilniaus pilių rezervato skauduliai. Jo darbuotojai kuopia šiukšles aplink grafitais nutepliotus pastatus, priklausančius savivaldybei, patys rengia tvarkymo projektus ir yra priversti prašinėti nemokamos specialistų pagalbos. Bet kol nėra teritorijos patikėtiniai, kaip aiškina Vilniaus pilių rezervato direktorė Audronė Kasperavičienė, negali gauti lėšų net būtiniausiems tvarkymo darbams.

Pagrindinė kliūtis - sklypai, Gedimino kalno papėdėje išdalyti privatiems asmenims, tarp jų ir A.Zuoko bendrovei "BNA grupė". Tuo metu rezervatui, įsteigtam dar 1997 metais, žemės sklypas iki šiol nėra suformuotas ir perduotas valdyti patikėjimo teise.

Sereikiškių parke esančius teniso kortus, kuriems skirtas galvos skausmą rezervato tvarkytojams keliantis sklypas, A.Zuoko bendrovė "Bajorų gūžta" (vėliau pakeitusi pavadinimą į "BNA grupė") įsigijo tais pačiais 1997 metais. Tai chrestomatinė istorija apie išparceliuotą profsąjungų turtą. Joje randame ir Algirdo Mykolo Brazausko aplinkos žmogumi vadinto tuomečio Lietuvos sporto draugijos "Žalgiris" prezidento Vytauto Nėniaus, ir UAB "Bajorų gūžta" valdybos pirmininko A.Zuoko, ir dabartinio sveikatos apsaugos ministro, o tada A.Zuoko verslo kolegos Raimondo Šukio parašus.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę kortai, kaip ir daug kitų vertingų objektų, atiteko buvusių sovietinių profsąjungų sporto draugijai "Žalgiris", pervadintai Lietuvos sporto draugija "Žalgiris". 1997 metų gruodžio 31-ąją, Naujųjų išvakarėse, įvyko neeilinis UAB "Bajorų gūžta" akcininkų susirinkimas. Per jį nuspręsta padidinti įmonės įstatinį kapitalą, išleidžiant 212 paprastųjų vardinių akcijų, kurių bendra vertė 212 tūkst. litų, ir parduoti tas akcijas Lietuvos sporto draugijai "Žalgiris" už turtinį įnašą - teniso kortus. Taigi "Žalgirio" draugija atidavė teniso kortus už maždaug 4 proc. A.Zuoko bendrovės akcijų.

Perėmus už akcijas teniso kortus beliko "susitvarkyti" sklypą. Praėjus vos keliems mėnesiams, kai Seimas 2002 metų balandžio 23-iąją nustatė Pilių rezervato ribas ir plotą, tuometis Vilniaus apskrities viršininkas socialdemokratas Gediminas Paviržis pasirašė nuomos sutartį, kuria A.Zuoko bendrovei "BNA grupė" išnuomojo teniso kortų žemės sklypą. Jo paskirtis įrašyta "kita", t. y. leidžianti imtis statybų.

Paprastoms vargo pelėms kelią į rezervatą būtų užkirtę Lietuvos įstatymai, aiškiai nurodantys, kad rezervatų žemė - išimtinė valstybės nuosavybė, kurią patikėjimo teise valdo ir naudoja rezervatų direkcijos, ir negali būti jokios kitos paskirties,

išskyrus konservacinę.

Paslaugą A.Zuokui padarė ir kitas socialdemokratas - buvęs komjaunimo vadovas, o vėliau milijonierius ir apskrities viršininkas Alfonsas Macaitis. 2008 metų spalio 9-ąją jis pasirašė įsakymą, kuriuo sumažino Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato plotą - išėmė iš jo abonentiniais metodais suformuotus sklypus. Rezervato teritorija turėjo sumažėti net 10 hektarų.

Kai A.Macaitis pasirašė įsakymą, liko sutvarkyti paskutinę smulkmeną - gauti tautos išrinktųjų pritarimą verslo projektui įgyvendinti. Todėl 2009 metų sausio 27 dieną Vilniaus miesto savivaldybės administracija kreipėsi į Seimą ir paprašė pakeisti rezervato ribas - atriekti A.Zuokui bei jo bendraminčiams rūpinčius sklypus.

Bekešas be laiptelių

Šiuos plačius užmojus sustabdė tik Generalinė prokuratūra. Ji kreipėsi į teismą ir pareikalavo panaikinti įstatymus pažeidžiančius valdininkų sprendimus, sklypų registravimą bei nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartis.

Nors praėjo jau beveik dveji metai, kai prokuratūra kreipėsi į teismą, įspūdingas kolektyvas - Vilniaus apygardos teismas, Kultūros ministerija, Seimo Audito komitetas ir kiti - iki šiol narplioja kelių privačių asmenų apetito valstybinei žemei klausimą. Įdomi smulkmena: "BNA grupei" teisme atstovauja advokatas Jovitas Elzbergas, buvusi dešinioji A.Zuoko ranka savivaldybėje. Jis išgarsėjo gebėjimu rasti teisinį būdą, kaip padovanoti "Rubicon" milijonus kainuojantį sklypą Vilniaus centre.

Tuo metu rezervatas tebėra bežemis, nors sklypo formavimo klausimą jo naudai jau išnagrinėjo keli teismai, kurių sprendimai yra seniai įsiteisėję. Vilniaus apygardos administracinis teismas dar 2005 metų gruodžio 28-ąją savo sprendimu įpareigojo Vilniaus savivaldybę per vieną mėnesį nustatyti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijai perduodamo žemės sklypo duomenis. A.Zuoko juristai, vadovaujami to paties J.Elzbergo, į tai atsakė skundu teismui, kad ši užduotis neįvykdoma, nes esą neįmanoma gauti duomenų apie išnuomoto nekilnojamojo turto ir sklypų savininkus...

"Jie tiesiog nubraukia galimybę tvarkyti teritoriją ir gauti tam lėšų. Nėra juridinio pagrindo skirti mums pinigų teritorijai, kurios nevaldome patikėjimo teise, tvarkyti", - sako rezervato direktorė A.Kasperavičienė.

Kad gautų lėšų per tą laiką supuvusiems ir pavojų gyvybei jau keliantiems laipteliams į Bekešo kalną sutvarkyti, direkcija pasitelkė net Vengrijos ambasadą. Direkcijos architektė parengė projektą ir visa delegacija kartu su ambasados atstovais nuėjo graudinti savivaldybės. Pasėdėjo šalia Vengrijos ir Lietuvos vėliavėlių, išgėrė kavos su dviem merais, bet nesugraudino nei Juozo Imbraso, nei Viliaus Navicko. Taip ir liko Bekešas be laiptelių.

Užglaistyti plyšiai tautos šventovėje

Savivaldybei priklausančių Kirdiejų rūmų, kurių pastatas ir sklypas išnuomotas UAB "Magreira", istorija dar bjauresnė. Kadaise šiuose rūmuose gyveno žymus Lietuvos mokslininkas, botanikas Stanislovas Bonifacas Jundzilas, kurio rūpesčiu Vilniaus universiteto botanikos sodas Sereikiškėse buvo išplėstas ir tapo vienu turtingiausių botanikos sodų Rytų Europoje.

"Kai tik buvo įkurta direkcija, mes, apimti entuziazmo, parašėme raštą savivaldybei - kokia turtinga šio pastato praeitis, kokie garsūs žmonės gyveno. Tačiau buvo pasakyta: "O mes čia įrengsime viešbutį." Taip šviesiai tiesiai ir parašė", - prisimena direkcijos darbuotojai A.Zuoko raštą. Netrukus prasidėjo architektūros paminklo rekonstrukcija į viešbutį. UAB "Magreira", net nederindama projekto su rezervato direkcija, sudarkė vertingą klasicistinį paminklą - sugriovė vidaus struktūrą ir užrioglino Vilniui nebūdingą "barokinį" stogą, po kuriuo paslėptas verslui reikalingas papildomas aukštas. O juk pirmuosiuose projektiniuose siūlymuose nurodyta, jog pastato paskirtis turėtų būti kultūrinė muziejinė. "Prisiminkime, kad Vilnius - pasaulio paveldo miestas - iki šiol neturi savo muziejaus", - atkreipia dėmesį A.Kasperavičienė.

Vis labiau bado akis ir Katedros problemos. Per remontą, darytą 2006 metais, užglaistyti sienų plyšiai vėl žiojasi, ir net ne specialistui

aišku, kad jai reikalinga skubi pagalba. Architektūros konstrukcijų ekspertės Jelenos Parasonienės atlikti tyrimai rodo, kad pastato konstrukcijų būklė yra pavojinga. Tačiau jokių rimtesnių tyrimų nėra atlikta dar nuo lenkų laikų, kai 1931-ųjų pavasarį Vilniuje ištvinę Neries ir Vilnios vandenys apsėmė Katedrą ir jos būklė tapo kritiška - suskeldėjo sienos, įdubo šv. Kazimiero koplyčios grindys, - tad buvo skubiai sukviestas Katedros gelbėjimo komitetas. 2005 metais rezervato direkcija parengė Katedros būklės tyrimų projektą, kad būtų nustatyta, dėl kokių priežasčių skeldėja sienos ir kokių priemonių reikia imtis. Tačiau projektas ir jo darbų sąmatos iki šiol renka dulkes stalčiuose - nors sumos atrodo juokingos, palyginti su auksinių Valdovų rūmų tualetų kainomis.

Neįgyvendinti liko ir karališkojo mauzoliejaus tvarkymo programos pasiūlymai, o Pilių rezervato teritorijos stebėseną direkcija atlieka kviesdama aukštos kvalifikacijos specialistus padirbėti iš entuziazmo.

Kaip gali turtiniai kelių privačių asmenų interesai trukdyti darbus pačioje Lietuvos istorijos širdyje? "Anksčiau, kai nebuvo tos pinigų visuomenės, buvo kiti prioritetai - ir kultūra, ir nepriklausomybės siekis. Smegenys visai kitaip buvo "užsuktos". Dabar čia jau yra pinigai, verslas. Jeigu nebūtų buvęs įsteigtas Pilių rezervatas ir po aštuonerių metų - rezervato direkcija, Gedimino kalno papėdė jau galėjo būti užstatyta privačiais viešbučiais ir apartamentais", - įsitikinusi A.Kasperavičienė.

Portretas griuvėsių fone

Griūvantis "Lietuvos" kino teatras - dar vienas projektas, kurį būsimasis menininkas A.Zuokas, tada dar dirbęs Vilniaus meru, įgyvendino kartu su rimtais partneriais iš "Vilniaus prekybos". Tai ne tik kelių dešimtmečių gyvenimo tradiciją turėjusios kultūros erdvės, bet ir ją gynusios bendruomenės naikinimo istorija.

Savo autografą A.Zuokas padėjo pačioje šios istorijos pradžioje - 2000-ųjų lapkričio 16 dieną pasirašydamas Vilniaus miesto tarybos sprendimą, kuriuo didžiausias Lietuvoje ir paskutinis sostinės senamiestyje "Lietuvos" kino teatras buvo įtrauktas į papildomą privatizuojamų objektų sąrašą. Sprendimas parduoti vieną svarbiausių sostinės viešųjų kultūros erdvių priimtas neatsiklausus miestiečių ir nepaisant protestų.

Nustatyta pradinė akcijų paketo kaina - tik 2,4 mln. litų. Schema, kaip ir kitais panašiais atvejais, banali - pusvelčiui nupirkus pastatą užvaldyti Vilniaus senamiestyje 0,4052 ha valstybinės žemės sklypą, kuris buvo skirtas išimtinai kino teatrui eksploatuoti. Žemės sklypo vertė į pradinę akcijų kainą neįskaičiuota.

2002 metų gegužę įvyko pirmasis aukcionas. Jį laimėjo "Vilniaus prekybos" verslininkai, pasiūlę už akcijas 6,7 mln. litų. Tačiau po kelių mėnesių jie, sumokėję 100 tūkst. litų užstatą, atsisakė pirkinio. 2002 metų rugsėjo 12-ąją vykusiame antrajame aukcione buvo užsiregistravusi jau tik viena dalyvė - antrinė "Vilniaus prekybos" įmonė. Ji įsigijo akcijas už perpus mažesnę nei pavasarį kainą - 3 mln. litų. Vienintelis įpareigojimas įmonei: 3 metus nekeisti kino teatro paskirties.

Tuo pat metu, kai buvo aiškinama apie tariamą "Lietuvos" nuostolingumą miestui, nors kino teatras jokių dotacijų iš savivaldybės niekada nėra gavęs, A.Zuokas pasirašė kelis dokumentus, liudijančius apie nuoširdžią būsimojo menininko paramą "Lietuvos" pirkėjams. 2003 metų vasario 5 dienos Vilniaus tarybos sprendimu kino teatrą ką tik įsigijusiai UAB "Regiono investicija" valstybinės žemės mokestis buvo sumažintas 17 544 litais, o UAB "Amžiaus vingis", taip pat "Vilniaus prekybos" įmonei, - 41 416 litų. "Amžiaus vingiui" mokestis sumažintas už sklypą garsiajame Laurų kvartale, kuriame vėliau įsikūrė prekybininkams artimų asmenų rezervatas.

2005-ųjų rugpjūtį, artėjant "Lietuvos" uždarymui, pranešta apie projektą, pagal kurį išimtinai kultūrinei veiklai išnuomotas valstybinės žemės sklypas turėjo būti užstatytas daugiabučiu, turinčiu požeminius garažus ir dvi kino salytes pirmame aukšte.

Tuo metu protestai prieš "Lietuvos" griovimą įgijo masinį pobūdį. Pradėjo veikti menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų organizuota "Protesto laboratorija", 2005 metų festivalio "Kino pavasaris" dienomis daugiau negu 7000 žmonių pasirašė už "Lietuvos" išsaugojimą, o filosofas Vytautas Radžvilas "Lietuvos" problemą įvardijo kaip simptomą - kuriama "oligarchinė sistema (verslas daromas mokesčių mokėtojų pinigais), ne itin besiskirianti nuo sovietinės: sovietinis monstras norėjo panaikinti Katedrą, dabartiniai berniukai mielai ją paverstų lošimo namais".

2005-ųjų pabaigoje "Vilniaus prekybos" įmonė atsikratė galvos skausmą keliančio pirkinio ir pardavė "Lietuvos" kino teatro pastatus, žemės nuomos sutartį ir parengtą projektą UAB "Rojaus apartamentai" - už 5 kartus didesnę sumą, negu sumokėjo per privatizavimą.

2005 metų liepos 11 dieną 7000 piliečių dar kartą pasirašė peticiją už kino teatro išsaugojimą. Joje pabrėžiama, kad UAB "Rojaus apartamentai" projektas galutinai sunaikintų "Lietuvą" kaip viešąją kultūros erdvę, o pasiūlymas įrengti dvi kišenines kino sales pirmame daugiabučio aukšte yra neadekvatus, lyginant su tuo, kas būtų prarasta. Vilniaus meras A.Zuokas į tai atsakė pasiūlymu 7000 peticiją pasirašiusių piliečių "susimesti" ir išpirkti "Lietuvą".

2006 metų gruodžio 29-ąją Vilniaus apskrities viršininkas A.Macaitis patvirtino teigiamą išvadą dėl UAB "Rojaus apartamentai" parengto detaliojo plano, nors buvo net neišnagrinėjęs piliečių skundų dėl nepagrįstai atmestų pasiūlymų ir "atsakęs" į juos atgaline data.

Judėjimo "Už Lietuvą be kabučių" nariams Jūratei Markevičienei, G.Urbonui, Vytautui Damaševičiui ir Tomui Bakučioniui, kurie dėl tokio A.Macaičio sprendimo kreipėsi į teismą, UAB "Rojaus apartamentai" iškėlė ieškinį - apkaltino juos "neteisėtais veiksmais" ir pareikalavo areštuoti turtą. "Neteisėtais veiksmais" bendrovė vadina tai, kad piliečiai kreipėsi į teismą skųsdami valdžios atstovo sprendimą. Šiuo metu ieškinys siekia 1 067 260 litų 92 centus.

Prokuratūrai, Kultūros ministerijai ir kitoms institucijoms nusiplovus rankas, judėjimas "Už Lietuvą be kabučių" buvo paliktas vienas tąsytis teismuose ir įrodinėti, kad teisę skųsti valdininkų sprendimus piliečiams garantuoja Konstitucija.

Kai visuomeninių organizacijų pastangomis buvo iš naujo į lietuvių kalbą išversta Orhuso konvencija ir ištaisytos vertimo klaidos, ribojusios visuomenės galimybes ginti viešąjį interesą, Vyriausiasis administracinis teismas atnaujino bylą, kurioje 4 judėjimo "Už Lietuvą be kabučių" nariai prašo panaikinti A.Macaičio sprendimą.

Iki pat 2008-ųjų birželio galiojo valstybinės žemės nuomos sutartis, pagal kurią "Lietuvos" kino teatrui suformuotą sklypą buvo galima naudoti tik "ūkinei komercinei veiklai, susijusiai su kino teatro paskirtimi", nenumatant galimybės šią sąlygą keisti. Sutartį A.Macaitis "sutvarkė" tik prieš pat detaliojo plano tvirtinimą.

Visą tą laiką Vilniaus valdžia "nematė" griūvančio pastato ir neįpareigojo savininkų jo tvarkyti - galbūt nujautė, kad reikės fono talką per rinkimus surengusiam A.Zuokui, į kurio vadovaujamą "visuomeninį" judėjimą sulindo ne vienas visuomenininku persidažęs partijos narys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"