TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Grėsmė Lietuvai: ar netapsime Europos sąvartynu?

2010 10 26 0:00
Alinos Ožič nuotrauka

Atliekų surinkimas ir tvarkymas - ne vien ekologinė problema. Tai brangiai kainuojantis procesas, tačiau tuo pat metu kai kam didelį pelną sukuriantis verslas. Ar vis dar besiginčijant, kas ką turi nuveikti, nekyla grėsmė visai mūsų šaliai tapti sąvartynu?

Tęsiasi elektros ir elektroninės įrangos gamintojų, importuotojų ir perdirbėjų bei valdžios institucijų diskusijos apie tai, kad atliekų surinkimo procesas neskaidrus ir nekontroliuojamas, nevykdomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės užduotys surinkti ir perdirbti atitinkamą kiekį elektros ir elektroninės įrangos atliekų ir t. t. Kol sprendžiama, kas kaltesnis, gyvenimas nestovi vietoje. Atliekų vis daugėja, nesant aiškios sistemos, buitiniai prietaisai, kurie netelpa į paprastą šiukšlių kibirą, neretai išmetami į kiemus, pamiškes, pakeles. Ilgai laukti netenka - išmanantieji, kurias dalis išardžius parduoti, palieka riogsoti tik aplinkai ypač kenksmingus jų "griaučius"...

Atliekų surinkimas ir tvarkymas - ne vien ekologinė problema. Tai brangiai kainuojantis procesas, tačiau tuo pat metu kai kam didelį pelną sukuriantis verslas. Ar vis dar besiginčijant, kas ką turi nuveikti, nekyla grėsmė visai mūsų šaliai tapti sąvartynu?

Apie tai padiskutuoti susirinko Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Jonas ŠIMĖNAS, Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma KAROSIENĖ, Ūkio ministerijos Pramonės, paslaugų ir prekybos departamento direktorius Kęstutis STRAIGIS, AB "Snaigė" generalinis direktorius Gediminas ČEIKA, Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorius Giedrius MIKULSKAS, Vilniaus regiono atliekų tvarkymo centro vadovas Osvaldas MARKEVIČIUS.

Kas moka už atliekų tvarkymą?

- Europos Sąjungos (ES) direktyvose numatoma, kad elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai atsako už savo parduotos įrangos atliekų sutvarkymą, tačiau esate kaltinami, kad nevykdote prievolių - šiuo metu surinkti ir perdirbti iki 44 proc. atliekų skaičiuojant procentais nuo išleistos produkcijos svorio. Kas trukdo? Gal norite sutaupyti ekologijos sąskaita?

G.Mikulskas. Viešojoje erdvėje girdėti dvejopų kaltinimų: pirma, nepakankamai rūpinamės, kad parduodamos įrangos atliekos būtų sutvarkytos, ir antra, visais būdais stengiamės sutaupyti pinigų, kuriuos paėmėme iš vartotojų už parduotos įrangos atliekų sutvarkymą. Taigi norime atsakingai akcentuoti, kad tų pinigų mes nepaimame iš anksto, nes nėra tokios sistemos, kad paimtume pinigus, o paskui už juos tvarkytume nusidėvėjusią įrangą. Mūsų tvarkomos atliekos - tai dažniausiai įranga, kuri parduota daugiau kaip prieš dešimt metų. Iš tikrųjų atliekų tvarkymas apmokamas mūsų veiklos sąnaudų sąskaita. Tai pirma. Antra, iki šiol mes naudojomės atliekų perdirbėjų arba tvarkytojų paslaugomis, pirkome iš jų vadinamąsias pažymas apie perdirbtas atliekas. Dabar norime nustoti tai daryti ir pradėti pirkti realius atliekų surinkimo ir perdirbimo darbus, nes prekyba pažymomis išvirto į savotiškas varžybas, kas daugiau surinks ar netgi supirks atliekų, kad paskui mums parduotų pažymas. Be to, manome, jog Lietuvoje nepakankamai tiksliai apskaitoma, kiek atliekų susidaro. Juo labiau kad dalis elektronikos atliekų perdirbimo atsiperka pardavus perdirbimo metu išgautas antrines žaliavas, tai yra dalis, kuriose yra vertingųjų metalų. Niekam ne paslaptis, kad vos tik neveikiantis šaldytuvas ar skalbyklė pastatomi gatvėje, jie momentaliai išdraskomi, ir į oficialias Elektros ir elektroninės įrangos perdirbimo asociacijos arba savivaldybių atliekų surinkimo aikšteles pakliūva tik lūženos ir duženos. Kompresoriai ir kitos dalys, kuriose yra spalvotųjų metalų, perdirbėjams dažniausiai patenka per nelegalių ardytojų rankas.

- Aplinkos ministerija siūlo Vyriausybei kitąmet užduotį elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimą ir perdirbimą padidinti iki 56 procentų. Ar tai bus įmanoma įvykdyti ir kas grės neįvykdžius?

V.Karosienė. Taip. ES direktyvos užduotis - surinkti ir perdirbti 4 kg elektros ir elektroninės įrangos vienam gyventojui per metus. Visoje Lietuvoje tai būtų apie 13 tūkst. tonų. Absoliučiais kiekiais ta užduotis nesikeičia. Procentas kinta pagal išleidžiamos įrangos kiekį.

- Vadinasi, jeigu "Snaigė" pagamina ir išleidžia į rinką 100 šaldytuvų, tai privalės 56 vienetus nebeveikiančių surinkti ir perdirbti. Ar tai įmanoma "Snaigei", kuri kapstosi iš nuostolių? Ar vartotojams teks brangiau mokėti už šaldytuvą?

A.Čeika. Be abejo, šaldytuvas pabrangs, kaip brangsta ir dėl kitų - sertifikavimo, garantinio serviso išlaidų ir t. t. Kai buvo reikalaujama surinkti ir perdirbti 27 proc. atliekų, susidarė 15 litų pabrangimas, surenkant 44 proc. - 37 litų, kitais metais vienas šaldytuvas pabrangs 47 litais, tai yra apie 5 proc. galutinės gaminio kainos. Mes turime tikslą sutvarkyti dalį anksčiau išleistos technikos ir užtikrinti dabar parduodamos technikos tvarkymą ateityje. Manėme, jog tai - laikinas pereinamasis laikotarpis, per kurį visi vartotojai turėtų mokėti, kad praeities "paveldas" būtų sutvarkytas. Bet taip nėra, nes nežinoma, kiek tos įrangos atliekų dabar susidaro, žinoma tik, kiek jos išleidžiama. Sutinku, kad reikia sutvarkyti viską, kas surenkama, bet reikia ir apsispręsti, kiek lėšų turime sukaupti įrangai surinkti ir perdirbti ateityje, kaip kaupiame, tarkime, fondą garantiniam servisui.

Nesuprantu ES ir mūsų Vyriausybės nurodymo, kiek atliekų reikia surinkti ir perdirbti. Kas gali nurodyti vartotojui išmesti naudojamą šaldytuvą ir pirktis naują? Atliekų rinkimas - visai nebūdinga gamintojams veikla. Nejaugi mes imsime rengti akcijas, kad surinktume pakankamą kiekį atliekų? Svarbu apsibrėžti, kam skirti tie pinigai - ar dabartinėms atliekoms tvarkyti, ar kaupti ateičiai, dabar išleidžiamai ir parduodamai įrangai tvarkyti.

- Kokią dalį rinkoje užima ne vien nauja ir oficialių gamintojų bei importuotojų parduodama buitinė technika, bet ir fizinių asmenų įvežama, taip pat internetu užsisakomi naudoti buities prietaisai, kurių naudojimo laikas tikrai trumpesnis? Kas įpareigotas pasirūpinti jos surinkimu ir perdirbimu?

V.Karosienė. Lietuvoje yra didelių sunkumų dėl visokių naudotų daiktų, ypač dėl transporto priemonių. Mūsų krašte atliekų susidaro kur kas daugiau, negu įrangos pateikia juridiniai asmenys - gamintojai ir importuotojai. Apie 95 proc. įvairaus senumo transporto priemonių į Lietuvą patenka per fizinius asmenis. Dėl elektronikos prietaisų - ne ką geriau. Ir tas procesas plečiasi. Mums lieka atliekos... Džiaugiuosi, kad apie tai kalbama.

Ir dar - G.Mikulskas sako, kad gamintojai ir importuotojai iš vartotojų neima mokesčio. "Snaigės" direktorius tvirtina, kad šaldytuvai brangsta. Jeigu apskaitoje neišskiriama eilutė, tai nereiškia, kad pinigai nepaimami, ir nereiškia, kad taip neturi būti. Gamintojai siūlė Aplinkos įstatymo pataisose įrašyti, jog gaminių apskaitoje privaloma numatyti procentą atliekoms tvarkyti.

A.Čeika. Kai kurių šalių gamintojai gaminio etiketėse nurodo sumą, kurią pirkėjas moka už atliekų tvarkymą.

V.Karosienė. Pagal įstatymą tai turi būti daroma ir Lietuvoje.

Kokia Ūkio ministerijos nuomonė dėl tų 56 procentų? Girdėjome kaltinimų, kad perdirbimo verslas sukasi kelių įmonių rankose, o gamintojai ir importuotojai priversti pirkti pažymas. Tą kiekį nustato Lietuvos Vyriausybė, todėl perdirbimo įmonėms tai yra garantuotas verslas. Tačiau ar skaidrus?

K.Straigis. Reikia atkreipti dėmesį, kad gamintojai bei importuotojai nėra įpareigoti kreiptis būtent į Lietuvos perdirbėjus. Jie gali išvežti ir į užsienį, ir ta konkurencija, kuri įvardijama kaip per maža tarp keturių Lietuvoje esančių perdirbėjų, gali būti didesnė. Mūsų nuomone, tai geros įmonės, kurios galėtų dirbti ir didesniu pajėgumu. Jeigu perdirbėjams nereikėtų patiems susirinkti, iš jų būtų perkamos tik perdirbimo paslaugos, tuomet būtų vienaip. Dabar jie, jeigu neturi pakankamai žaliavos, patys bando užtikrinti savo įmonių veiklą.

Apie teises ir pareigas

- Lietuva kaltinama, kad prastai panaudoja pinigus, kurie skiriami aplinkosaugai. Kaip yra iš tikrųjų?

V.Karosienė. Kai kalbame apie atliekas, reikia klausti, kur prasideda ir baigiasi vartotojų pareiga. Atliekos - tai mūsų gyvenimo veidrodis, mūsų suvokimo apie savo gyvenamosios aplinkos apsaugą atspindys ir akivaizdžiausias įrodymas. Tai, kas negražu, nefunkcionalu, išmetame ir jaučiamės ramūs: kas nori, tegul susirenka... Mums dar mokytis ir mokytis, kad įsisąmonintume, jog atliekos susidaro dėl mūsų veiklos, ir mes patys atsakingi už jas. Valstybės pareiga - sukurti atliekų tvarkymo sistemą ir pasakyti kiekvienam vartotojui, kaip jis galėtų teisingai elgtis, kad būtų saugoma gyvenamoji aplinka, kiek jam kainuos, atsižvelgiant į tai, kokio lygio paslaugomis jis norės naudotis. Tarkime, jeigu žmogus atliekas rūšiuoja, tai jis mokės vieną kainą, jeigu jis tik išmeta nereikalingą daiktą, vadinasi, privalo susimokėti už tolesnį jo kelią iki perdirbėjų. Savivaldybės pagal įstatymą turi organizuoti visų komunalinių atliekų surinkimą ir perdavimą tvarkytojams. Elektros ir elektroninės įrangos atliekos turėtų būti surenkamos didžiųjų atliekų surinkimo aikštelėse. Jų statybai savivaldybėms skiriama parama iš ES lėšų. Kokia padėtis yra Vilniaus regione, kuris atsilieka?

O.Markevičius. Buvusioje Vilniaus apskrityje, kurią mes dabar vadiname regionu, numatyta pastatyti 17 stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelių. Tarp jų Vilniaus mieste iš ES lėšų numatyta pastatyti 5 aikšteles. Taip pat įvairiose savivaldybėse numatyta uždaryti 13 vietinių sąvartynų ir įrengti 6 žaliųjų atliekų kompostavimo aikšteles. Dabar procesas vyksta pagal tiksliai numatytą grafiką. Jau baigėme numatytą pirkimo procedūrą, kuri, kaip žinote, yra labai sudėtinga. Realiai lapkričio mėnesį jau galėsime paskelbti, kokios įmonės statys stambiųjų atliekų surinkimo aikšteles. Vienos aikštelės įrengimas kainuoja nuo 1 iki 2 mln. litų. Tos aikštelės turėtų pradėti veikti kitų metų pabaigoje.

- Kas galės eksploatuoti, tarkime, Vilniaus regiono atliekų tvarkymo aikšteles?

O.Markevičius. Konsultavomės su teisininkais, atsakymas - Atliekų tvarkymo centras turės skelbti viešą tų aikštelių eksploatacijos konkursą. Verslininkai galės dalyvauti tame konkurse, bet jie tik prižiūrės, kad elektronikos atliekos būtų tinkamai saugomos, kol bus išvežtos perdirbti.

Atsakymai - naujoje Atliekų tvarkymo įstatymo redakcijoje

- Ar LR teisės aktai užtikrina elektronikos atliekų surinkimo ir perdirbimo proceso skaidrumą? Ar dabartinė sistema, kai elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai perka iš atliekų perdirbimo įmonių pažymas apie perdirbtas atliekas, yra skaidri? Ar ji nesukuria palankiausių sąlygų perdirbėjams? Ar naujoji Atliekų tvarkymo įstatymo redakcija išspręs šias problemas ir padės sukurti šiuolaikinę sistemą?

J.Šimėnas. Esu nusivylęs Aplinkos ministerijos politika. Dvejus metus prašėme pateikti atliekų tvarkymo sistemą, tačiau jos nėra ir šiandien. Dabartinę reikia statyti nuo galvos ant kojų, ir ji taps labai paprasta. Dabar ministerija tik keičia užduotis, o kaip jas įgyvendinti, nepasirūpina. Kad sistema veiktų, reikia taikyti pagrindinį gyvenimo principą, kuris tinka visur - mūsų tarpusavio santykiams, politikoje ir pramonėje. Tai darnumo principas, kuris atspindi visų interesus - ir gamintojų, kad jie būtų suinteresuoti sutvarkyti, ir vartotojų, kad šie sugebėtų nupirkti tą paslaugą, ir aplinkosaugos, kad aplinka nebūtų teršiama. Kaip sudėlioti? Vėl veikia tas pats principas - kad atliekos tvarkomos arčiausia jų susidarymo vietos. Moka teršėjai, tai yra gyventojai. Ko jie negali sutvarkyti, padeda savivaldybė. Jeigu gyventojas turtingas, pats nieko nenori tvarkyti, tai savivaldybė jam pristato šiukšlių dėžių, jis moka. O jeigu jis nori tvarkytis, atliekas rūšiuoja, jas veža į regioninę aikštelę, kompostuoja, tai už ką mokėt? Sistema turi būti tokia, kad skatintų žmones gyventi tvarkant atliekas. Dabartinė visiems vienoda rinkliava to neskatina. Yra dalykų, kurių savivaldybė irgi negali padaryti, tarkime, perdirbti elektronikos atliekų. Atiduodam į regioną. O paskutinis dalykas - tai esame valstybė, turime susitarti, kaip tvarkytis, kaip pasidalyti atsakomybe, kad būtų galima gyventi žmoniškai ir tvarkingai, pagal darnos principą.

- Kas atsakys, kad sistema veiktų?

J.Šimėnas. Kokia valstybės užduotis? Mokesčiai. Investicijos. Investicijoms pinigų turime. Naujų mokesčių nenorėtume. Pasiaiškinau, kiek sveria PET buteliukas. Nuo 0,25 iki 100 gramų. Kilogramas PET kainuoja 2 litus, tai litrinis PET butelis kainuoja apie 15 centų. Be abejo, prekybininkai tai yra įskaičiavę į gaminio mokestį. Tegul jie sumoka tą mokestį, ir atsiras pinigų, kuriuos galėsime panaudoti sistemai palaikyti. Kainuoja atliekų rūšiavimas ir surinkimas. Perdirbimas jau nekainuoja, nes jis atsiperka. Teko matyti daug tokių atliekų perdirbimo įmonių pasaulyje. Aišku viena, kad iš jau rūšiuotų ir skirtų perdirbti atliekų dar apie pusė perdirbti netinka. Tai ką su jomis daryti? Tik vienas kelias - deginti. Žiūriu į Aplinkos ministeriją. Dėl įvairiausių ginčų neturime deginimo įmonės. "Akmenės cementas" sako: "Gerai, deginsime, bet užmokėkite." Bet už ką? Juk jiems duodame kurą. Taigi iš tų 450 mln. litų, kurie skirti atliekų tvarkymo sistemai sukurti, privalome pastatyti bent vieną komunalinių atliekų deginimo įmonę. Joje bus galima sudeginti ir kai kurias elektronikos atliekas.

Neseniai teko lankytis Liuksemburge. Valstybė - kaip Vilniaus miestas. Ten yra trys atliekų surinkimo aikštelės - angarai, į kuriuos žmonės gali atvežti visokias atliekas. Netgi keičiasi daiktais. Vienam jie nereikalingi, o kitam - praverčia. Sudarykime žmonėms galimybę bendrauti - jie ir bendraus, ir patys galvos, kaip tvarkytis. Reikia tik sukurti atliekų surinkimo sistemą, kuri gyventojams būtų priimtiniausia.

G.Mikulskas. Gamintojai, importuotojai neegzistuojant savivaldos atliekų surinkimo sistemai priversti kurti savo sistemą. Tie, kurie turi didesnius sandėlius arba aikšteles, skatinami jungtis prie surinkimo sistemos kūrimo, tačiau vėl susiduriame su nelegalaus atliekų ardymo problema. Oranžiniai konteineriai, kurie jau asocijavosi su atliekų surinkimo vietomis ir buvo prie "Akropolio", prie "Senukų", patraukti, nes buvo naktimis išlaužiami, vertingos atliekos išplėšiamos, vėliau vertingos dalys parduodamos perdirbėjams.

G.Čeika. Manau, kad svarbiausia - sukurti efektyvią surinkimo sistemą. Mes galime finansuoti efektyvią ir skaidrią sistemą, kuriai esant nešvaistomi ES ir mūsų pačių milijonai. Manau, kad valstybės funkcija yra mokesčiai ir investicijos bei piliečių informavimas, kad priartėtume sąmoningumu prie tų šalių, apie kurias kalbame, - Liuksemburgo ar Švedijos. Gamintojai vargu ar turėtų pirkti reklamą spaudoje ir TV ir aiškinti gyventojams, kaip švariai gyventi švarioje Lietuvoje. Ko gero, ne. Mes turime finansuoti efektyvią atliekų surinkimo sistemą, perdirbimą. Gerai, kad bus sukurti įstatymai, kad bus nurodoma gaminių etiketėse, kiek tenka mokėti už jų perdirbimą. Pasirodo, jog sistemos nebuvimas kerta mums per kišenę smarkiau negu vakariečiams, kurie seniai tokią sistemą susikūrę.

V.Karosienė. Naujas įstatymas tai nustatys. Valstybė turi įvardyti kiekvieną sistemos dalyvį, nurodyti jo vietą, pareigas, ką jis turi daryti ir kas bus, jeigu nedarys. Pagal dabar galiojančius teisės aktus atsakomybė sukurti sistemą nustatyta gamintojams. O juk jų pareiga - kitokia. Be to, kiekvienas atskirai sistemos nesukurs. Turime tartis ir kurti bendrai.

J.Šimėnas. Buvau Anykščiuose, įsitikinau, jog regioniniams atliekų tvarkymo centrams negalima išdalyti lėšų, reikia palikti ir mažesniems, kad patys gyventojai galėtų dalyvauti surinkdami atliekas ir jausti už tai atsakomybę. Turi veikti tokia sistema, kad gyventojas, teisingai išrūšiavęs atliekas, už jas nemokėtų jokia forma. Savivaldybė privalo tam tikru laiku susirinkti atliekas, kad gyventojai galėtų atiduoti elektroniką, baldus, antrines žaliavas. Tokie reikalavimai yra ir dabar, bet kodėl to nedaroma? Vėl reikia teisės aktų dėl rinkliavų diferencijavimo...

G.Mikulskas. Naujoji įstatymo redakcija, prie kurios dirbome ir mes, numatanti gamintojų ir importuotojų atsakomybę sutvarkyti atliekų surinkimą, turėtų išspręsti ir daugelį kitų problemų, išskyrus vartotojų sąmoningumą. Mes sutinkame pirkti perdirbimo paslaugas pagal konkursą, bet ne pažymas. Tačiau gyventojų švietimą reikėtų laikyti ne tik mūsų, bet ir valstybės pareiga.

- Kokios sankcijos laukia gamintojų ir importuotojų, kurie nesurinks numatyto atliekų kiekio?

G.Mikulskas. Jau žinau, teko patirti. Jeigu tai asociacija, ją gali išformuoti arba atimti licenciją, o jeigu tai individualus gamintojas arba importuotojas, vadovui gresia bauda nuo 25 iki 50 tūkst. litų asmeniškai. Tai dabar pasakykite, ar nesame verčiami pirkti pažymas?

Tvarkos įgūdžiai - nuo vaikystės

- Pakalbėkime apie gyventojų sąmoningumo ugdymą. Iš pradžių - sužlugusi (ar sužlugdyta) buitinių atliekų rūšiavimo sistema. Kas iš to, kad kai kur dar stovi konteineriai, skirti stiklui, popieriui ir plastmasei, jeigu jie laiku neištuštinami arba ištuštinami visi į vieną šiukšlių mašiną? Ko tada vertos visos paskaitos ir pamokėlės mažiesiems?

O.Markevičius. Atsiremiame į dvi sąvokas. Sistema be gyventojų sąmoningumo neužsikurs. Teko gyventi Vokietijoje, jie irgi prie tos sistemos ėjo apie dvidešimt metų. Tenka pripažinti, jog mes esame tiek nuo jų atsilikę... Mūsų krašte visi mąsto, jog sumokėjau, tai tuo viskas ir pasibaigė. O juk kiekviena išmesta ant žemės baterija - tai didžiulė ekologinė katastrofa tame žemės plotelyje. Tik mes to kol kas nesuvokiame. Vokietijoje nuo mažens vaikai mokomi atliekas rūšiuoti, ir mums taip pat to reikia mokytis. Privalome sukurti ne tik atliekų tvarkymo, bet ir profesionalią švietimo sistemą.

K.Straigis. Svarbu užtikrinti susikalbėjimą ir finansavimą. Kol mes teoriškai kalbame, kad elektroninės įrangos atliekos turi būti tvarkomos, o gyventojas neturi jų kur dėti, tai ir lieka tik kalbėjimu. Kai bus sukurtos sąlygos, tuomet ir sistema pradės veikti.

G.Čeika. Nematau susipriešinimo tarp perdirbėjų ir gamintojų. Mes sutinkame finansuoti ir gyventojų švietimą, jeigu veiktų tinkama sistema ir surenkami pinigai būtų efektyviai naudojami.

V.Karosienė. Reikia žinoti, ką visuomenei pasakyti ir kas tai turi sakyti - kokią informaciją pateikti gamintojai, kokią - savivaldybė, kokią - pradinukų ar vyresniųjų klasių mokytojai. Atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje dar tik kuriama. Buvo bėgama griūvant, stengiantis perkelti ES direktyvos nuostatas. Tas etapas baigėsi, sukursime sistemą. Aš tikiu, kad ateity mūsų vaikai žinos, kaip elgtis, kad atliekos nesimėtytų pamiškėse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"