Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Griūvantis kalnas – interesų apgultyje

 
2016 12 17 6:00
Nors valstybės simboliu laikomą Gedimino kalną kuruoja dar kelios institucijos, pirmiausia - Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas, tai neapsaugojo kalno nuo griūties.
Nors valstybės simboliu laikomą Gedimino kalną kuruoja dar kelios institucijos, pirmiausia - Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas, tai neapsaugojo kalno nuo griūties. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuriam patikėta Gedimino kalno priežiūra, vadovė Birutė Kulnytė įsitikinusi, kad šio mūsų šalies simboliu tapusio objekto šeimininku turėtų būti ne Kultūros, o Aplinkos ministerija. Pasak jos, nepaskyrus vieno griūvančio kalno šeimininko, įvairios institucijos ne planuoja darbus, bet ieško kaltųjų, o pastaruoju metu atpirkimo ožiu bandoma paversti jos įstaigą.

Kultūros ministerijos žinioje esantis Lietuvos nacionalinis muziejus, vadovaujamas kultūros istorikės B. Kulnytės, jo teritorijoje esančio Gedimino kalno priežiūrą perėmė 2013 metais. Nors šį valstybės simboliu laikomą objektą kuruoja dar kelios institucijos, pirmiausia – Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas, tai neapsaugojo kalno nuo griūties. Kai šių metų vasarį ant Gedimino kalno buvo didelė nuošliauža, o spalio pradžioje – dar viena, pulta ieškoti nelaimės kaltininkų.

„Dėl Gedimino kalno visi turi įvairių vizijų, kurios neretai prasilenkia su tikrove. Labai gerai pasakė prezidentė Dalia Grybauskaitė: šliaužiantis Gedimino kalnas tapo mūsų valstybės simboliu. Aš žinau: kai nebelieka aiškumo, reikia ieškoti ko nors negero. Veliami nepabaigiami procesai. Deja, dėl visų tų dalykų ieškoma kaltininko, ir juo bandoma paversti Lietuvos nacionalinį muziejų. Dalis mūsų „draugų“ to aktyviai siekia“, – interviu „Lietuvos žinioms“ sakė Birutė Kulnytė.

Nelaimių dar gali būti

– Gedimino kalnas Lietuvos nacionalinio muziejaus žinion buvo perduotas 2013 metais. Kokia tuo metu buvo situacija?

– Pasakoti apie Gedimino kalną visada pradedu nuo jo viršuje atstatytos gynybinės sienos: jai sumūryti į viršų buvo suvežta labai daug akmenų, neapskaičiavus galimų apkrovimų. Projektą vykdė tuometinis Paminklų restauravimo institutas, matyt, realizuodamas Aukštutinės pilies atkūrimo viziją. Jie sumūrijo gynybinę sieną, o tada pamatė, kad kalnas tokio svorio neišlaiko, 2000-aisiais aplink mūrą pradėjo ręsti betoninių įtvirtinimų žiedus, vadinamus rostverkus. Įtvirtinimai, pasirodo, statyti be jokio projekto, maža to, iki galo net nebaigti. Su laiku rostverkų armatūra, spaudžiama šlaito viršuje esančios sienos ir dumbančio grunto, pradėjo skilinėti, ir šiais metais kalno šiauriniame šlaite būta didelių nuošliaužų.

Įtakos tam turėjo ir kiti dalykai. Jau 2013 metais buvo matyti, kad įgriūva po kalnu nuo Antrojo pasaulinio karo likę tuneliai – nemanau, kad jie buvo labai sąžiningai supilti. Kadangi kalne drėgmės daug, greičiausiai supuvo rąstai, kuriais tuneliai buvo išgrįsti, ir pradėjo labai sėsti gruntas.

Birutė Kulnytė
Birutė Kulnytė

Pirmosios pavojingos įgriuvos susiformavo kalno viršuje. Būtent ten iš karinių tunelių buvo išvesta šachta – alsuoklis. Ji traukė lankytojus, ypač vaikus. Pirmiausią užpylėme ją. Tokiems darbams būtina archeologo priežiūra, tačiau dėl to pasigirdo kaltinimų, kad kalne vykdome archeologinius tyrinėjimus. Man tik įdomu, kad ieškoti kaltųjų pradėta tada, kai, suaktyvėjus destrukciniams procesams, 2013 metais kalnas buvo perduotas Lietuvos nacionalinio muziejaus žinion.

– Geologai įspėja, kad Gedimino kalnui gresia dar viena nuošliauža?

– Kalno gruntas sėda nuolatos. Ne kartą jį taisėme. Bet, kaip dabar išsiaiškinome, kalno nuošliauža buvo užprogramuota. Pastaraisiais kartais nušliaužė užpiltinis gruntas. Yra grėsmė, kad nučiuožti gali ir rostverkai.

Negeri procesai vyksta ir kalno šlaite, besileidžiančiame į Vilnios pusę. Ten žmogus irgi daug pasidarbavo. Atkurtųjų griuvėsių nekokybiškas mūras skyla. Nereikia nė specialistų – akivaizdu, kad ten statiniai net be pamatų – mūras iškeltas tiesiai ant pievos. Be to, statant Valdovų rūmus buvo nukasta dalis kalno šlaito. Ta vieta dabar apklijuota kiauryminėmis plytelėmis, per jas teka vanduo. Ankstesnė neprotinga žmonių veikla lėmė tai, kas dabar vyksta.

– Ar tai reiškia, kad griūtis gresia ir gynybinei sienai?

– Gali visko būti. Gali nuslinkti dalis gynybinės sienos su aikštele.

Ieško kaltųjų

– Muziejui priekaištaujama, kad 2012 metais buvo iškirsti Gedimino kalno medžiai – esą nelikus gruntą stiprinančių šaknų, prasidėjo nuošliaužos.

– Geologijos tarybos vadovas Jonas Satkūnas labai aiškiai pasakė, kad tuos medžius jau seniai reikėjo pašalinti. Juos planuota iškirsti dar iki Nepriklausomybės, bet bijota žmonių. Tiesą sakant, ir man būdavo gražu, kai ten tada augantys klevai rudenį geltonuodavo.

Bet iš tiesų ant piliakalnio niekada neaugo tokie dideli medžiai. Be to, buvo padaryta didelė klaida, 1954 metais kalną apsodinant siauralapiais klevais. Kaip istorikė medžių sodinimą sieju su ta data: mirus Stalinui, Sovietų Sąjungoje buvo vadinamasis atšilimo laikotarpis, taigi Lietuvos simbolį, tuo metu apaugusį brūzgynėliais, norėta papuošti. O tie klevai auga aukšti, turi plačią lają ir labai negilias šaknis, be to, greitai sensta. Taigi ant kalno pastaruoju metu augo sunkūs medžiai, juos nukirtus paaiškėjo, kad jų visų vidus jau pajuodęs. Mažai kas matė, bet kitoje kalno pusėje jau buvo ir medžių išvartos.

– Ar to, kad kalnas gali pradėti slinkti, niekas neįžvelgė?

– Kai mums buvo priskirtas Gedimino kalnas, šioje teritorijoje jau veikė Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas. Jis ir turėjo užsiimti tyrinėjimais bei prognozėmis, taip pat ir kalno saugumo. Rezervatas turėjo kaupti ir dokumentaciją, kas ir kaip buvo vykdoma kalne, bet tai nebuvo daroma.

Jau anksčiau mes su architektais kreipėmės į Seimą, kad šioje teritorijoje turi būti ne Pilių rezervatas, bet Vilniaus pilių nacionalinis parkas, veikiantis prie Aplinkos ministerijos bei jos žinioje esančios Valstybės saugomų teritorijų tarnybos, turinčių ir išmanančių specialistų, ir lėšų. Tą patį pakartojau praėjusią savaitę lankydamasi Seimo Kultūros komitete. Jo pirmininkas Ramūnas Karbauskis pritarė, kad ne Nacionalinis muziejus turėtų būti atsakingas už Gedimino kalno tvarkymą.

Manau, ir dabar ne vėlu tai padaryti, kad baigtųsi tokia keista situacija, kai yra devynios auklės, o vaikas – be galvos. Tačiau dabar viskas kreipiama į tai, kad neliktų Lietuvos nacionalinio muziejaus. Mūsų adresu pasigirdo keisti kaltinimai – kitą dieną po apsilankymo Seime socialiniuose tinkluose pasirodė Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojo Arūno Gelūno paskelbta žinia, paremta neįvardytais šaltiniais, esą Nacionalinis muziejus kalne slapčia vykdė archeologinius tyrinėjimus, dėl to slenka šlaitai (Gruodžio 8-ąją socialiniame tinkle „Facebook“ A. Gelūnas pasidalijo įrašu: „Tik gavau informacijos (šaltinio nenurodysiu, nes jis gali nukentėti), jog ant Gedimino kalno Nacionalinio muziejaus užsakymu buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai ir renčiamos kaži kokios mūrinės konstrukcijos kaip tik prieš nuslenkant šlaitui ir kaip tik visai prie nuslinkusio šlaito. Panašu, jog reikia rimto tyrimo apie tai, kas ir ką vykdo ant mūsų vargšo kalno“, – red.). Į tokias kalbas nesinori net reaguoti, nes taip akivaizdžiai siekiama sukelti skandalą.

Sugrąžinti piliakalnį

– Kol kas esate atsakingi už Gedimino kalno likimą. Kaip planuojate jį gelbėti?

– Gedimino kalno tvarkybos darbų dokumentacija buvo išbarstyta po įvairius archyvus. Mes aiškiai pasakėme: nedarysime darbų, kol negausime projekto ir atsakymų, kur ir kas anksčiau atlikta. Visus dokumentus surinkome patys, jau įvyko konkursas. Labai džiaugiuosi, kad jį laimėjo žmonės, jau tvarkę piliakalnius – mažoji bendrija „Virmalda“ ir bendrovė „Rekreacinė statyba“.

Pirmiausia reikia sutvarkyti betono atramas – rostverkus, nes kalnas jų akivaizdžiai „nemyli“, spjauna į paviršių. „Rekreacinė statyba“ nusprendė, kad betono juostas reikia parišti, kad pavasario polaidžio metu jos nepajudėtų žemyn. Paskui, tvarkant šlaitą, jos būtų sutvirtintos kapitališkai. Tik pagerėjus orams ir įtvirtinus atramas, toliau bus tvarkomas šlaitas. Visą kalną teks apjuosti specialiomis juostomis. Nuošliaužą ketinama sutvarkyti ateinančiais metais. Tačiau žolę ant naujo grunto specialistai rekomenduoja užsėti tik 2018 metų pavasarį, nes, jų teigimu, tai padarius rudenį, laukiamo rezultato nebus. Toliau darbai, manau, vyks sparčiau.

– Iki šiol girdėti siūlymai, kad ant Gedimino kalno reikėtų atkurti Aukštutinę pilį. Ar tam pritartumėte?

– Nors prie šios idėjos grįžtama iki šiol, Aukštutinė pilis būtų lyg tortas iš sausainių: ten net autentiškų griuvėsių mažai belikę, nes maždaug 1995–2000 metais jų siluetas buvo iškeltas, siekiant pavaizduoti, jog tai yra tarsi Vytauto Didžiojo laikų gotika.

Esminis dalykas, jog niekas nenori galvoti, kad Gedimino kalnas – tai piliakalnis. Lietuva – piliakalnių kultūros kraštas. Jų net Latvija neturi. Piliakalniai yra tik Lietuvos kunigaikštystės branduolyje – mūsų šalyje ir vakarinėje Baltarusijos dalyje. Mūsų laukia didelis darbas, jį laikau garbės reikalu. Sutvarkyti kalną kaip piliakalnį, nelendant į giliuosius sluoksnius. Pakeisti užpiltinį sluoksnį, suformuoti velėną ir galbūt vėliau įveisti vieną kitą sumedėjusį krūmą, – kukmedį ar kitą lietuvišką augalą.

Gedimino piliakalnis yra viso komplekso dalis, ant jo nieko nebereikia statyti. Jį tik būtina gražiai sutvarkyti: vadinamasis Gedimino bokštas jau restauruotas, griuvėsiai vizualiai sutvarkyti, o daugiau statinių ten negali būti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"