TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Grįžę menininkai pasijuto nereikalingi

2013 10 22 6:00
Menininkų Svajonės ir Pauliaus duetas, pasaulyje atpažįstamas iš santrumpos S&P Stanikas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Rugsėjį lankęsi Liubline, sukūrę didelių matmenų instaliaciją „Diena. Naktis“, menininkai Svajonė ir Paulius Stanikai grįžo į Vilnių – rengti parodos „Dvigulė lova“. Deja, nebuvo lemta.

Prieš pusantrų metų Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje sostinėje planuotas Kultūros ministerijos paramą gavęs renginys praėjusį penktadienį, spalio 18 dieną, neįvyko. Namas buvo išnuomotas amerikiečiams filmo kūrėjams. Lietuvių eksponatai liko už durų. Parodą S. ir P.Stanikai tikisi surengti vasarį.

Šiandien pora vėl Paryžiuje, mieste, kuriame gyvena. Į Lietuvą grįš jau seneliai: lapkritį už italų kilmės argentiniečio ištekėjusi dukra Dalia žada jiems padovanoti anūkę.

Menininkų duetas, pasaulyje atpažįstamas iš santrumpos S&P Stanikas, 2002 metais atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje. Dalyvavo Liverpulio, Maskvos, Pekino bienalėse. Savo kūrybą rodė Georges'o Pompidou centre. Juos galima mėgti, jie gali nepatikti, tačiau menininkų nuostatų nepaneigsi – viskas nuoširdu, pajausta, iškentėta. Pasikalbėkime su jais.

Ir pasislėpęs, ir centre

– Istorija, šaltojo karo figūros labai svarbios jūsų kūrybai. Atrodo, kai kurias asmenybes esate kaip reikiant išstudijavę.

Svajonė Stanikienė (toliau – S.S.): – Nuolat ir gyvai stebime pasaulio įvykius.

Paulius Stanikas (toliau – P.S.): – Ir mėgstame pasidomėti jų priežastimis praeityje. Mums tai labai įdomu.

– Žinau, apie kūrybą nemėgstate daugžodžiauti.

P.S.: – Kaip kuriame? Vaizdžiai tariant, naudojame raides, iš kurių kuriamas tekstas. Pavadinimas ir vaizdas, tamsa ir šviesa, spalva ir ženklas. Taip ir atsiranda. Sugretinęs ženklus gauni naują sakinį, naujų prasmių. Tai mūsų kalba. Jaudina tai, ką matome pasaulyje, kas vyksta Europoje, Amerikoje, Lietuvoje. Matome savo gyvenimą, matome kitų žmonių gyvenimus. Mus domina žmogaus būsena, būvis. Per tarpsnį nuo gimimo iki mirties. Semiesi iš to, ką matei, ir dėlioji savąją mozaiką. Vieni menininkai naudoja gėlę, medį ar peizažą ir pasako tą patį, ką mes - per istorines detales.

– Šimtus kartų jums girdėtas klausimas: kaip atsidūrėte Prancūzijoje, Paryžiuje?

P.S.: – Prancūzijoje atsidūrėme sėkmingai susiklosčius aplinkybėms. Norėjosi gyventi ir kurti dideliame mieste. Taip jau atsitiko, kad tuo miestu tapo Paryžius. Mums Europoje yra tik du didmiesčiai – Londonas ir Paryžius. Niekur kitur gyventi nenorime.

S.S.: – Gerai jaučiamės didmiesčiuose.

P.S.: – Dar yra Maskva ir Niujorkas. Pirmosios nelabai mėgstame, o Niujorkas – per toli. (Juokiasi.) Didmiestyje lengva paskęsti, pasislėpti. Esi sau vienas, o kartu – su visu didžiuoju pasauliu. Ir pasislėpęs, ir centre.

S.S.: – Išvežk mus į kaimą trims dienoms – iškart depresija, liūdesys. Nieko nesukurtume. O dideliame mieste viskas verda, žinai aplink esant kaimynus, jautiesi saugus. Tai mane ramina.

P.S.: – Supa ne tik žmonės, bet ir kultūra, meno įvykiai.

Rugsėjį Liubline pristatytas S. ir P.Stanikų darbas „Diena. Naktis“. / Asmeninio albumo nuotrauka

Balkonas

– Sakote, kaimas. Gamtos motyvų jūsų kūryboje išties neaptiksi. Aišku, ryški žmogaus – gamtos dalelės – tema. Tačiau labiau „maitinatės“ istorijos ir kultūros paveldu.

P.S.: – Kalbant apie gamtą, kartą per metus dviem savaitėm užsimanome jūros, smėlio ir karščio. Regis, Baltija šiais laikais jau gali tai suteikti. Anksčiau man ji atrodė kur kas vėsesnė, svajodavau, kad, be visų minėtų dalykų, būtų ir palmių. (Juokiasi.)

– Iš Paryžiaus šiltos jūros tikriausiai labiau pasiekiamos?

P.S.: – Atostogaujame Egipte arba važiuojame į Žydrąją pakrantę.

S.S.: – Atostogaudami prie Raudonosios jūros vykstame prie pat Sudano sienos. Ne į masinius kurortus.

P.S.: – Ten, kur dykuma ir vos vienas viešbutis.

S.S.: – Visai smagu per Prancūziją keliauti...

P.S.: – Svajonės gamta – balkonas Paryžiuje, pačiame miesto centre, šeštame aukšte. Pro langą matome Šv. Martyno kanalą (Canal Saint-Martin). Jaučiamės kaip Venecijoje. O balkone Svajonė užveisė bananmedžių, palmių, pušų, bambukų. Tai – Svajonės gamta, ji ten kapstosi. Svajonės lysvė.

– Svajonės svajonė.

S.S.: – Ne, ne, atvirai sakant, man nepatiko vaizdas, pamaniau, užmaskuosiu bambukais.

P.S.: – Bet dabar knisiesi tame balkone kaip išprotėjusi... Ten tavo kaimas.

S.S.: – Tik dėl estetikos.

Niekas nepakeis

– Kad ir kaip suktume, grįžtame prie kultūros?..

P.S.: – Norisi didmiesčio, nes čia – kultūros koncentratas. O mums jos reikia. Teatro, muziejų, parodų, Luvro, Orsė muziejaus. Vis einam į juos. Tektų dažnai palikti Vilnių, kad pamatytume tai, ką matome dabar.

S.S.: – Štai draugai Lietuvoje vis nori kur nors važiuoti – į Vokietiją, Angliją, Italiją ar Kiniją. O mes sau sėdime Paryžiuje, ir nėra poreikio keliauti pasižiūrėti. Ramu.

– Kultūra pati ateina...

P.S.: – Bet grįžti į Lietuvą kaskart traukia. Čia – be jokių kalbų. Esame lietuviai ir nesijaučiame iš jos išvažiavę. Niekada jos nepaliksime.

S.S.: – Tris, keturis kartus per metus į Lietuvą grįžtame, pabūname po mėnesį.

P.S.: – Mano dėdė, tėvuko brolis, šešiolikos pasitraukė į Vakarus, Vokietiją, paskui – į JAV. Jam tuoj devyniasdešimt. Bet jis man pats tikriausias lietuvis. Ir niekaip nepasidarys amerikonas. Jam skauda dėl Lietuvos, ir baigta. Man atrodo, to jausmo neįmanoma sunaikinti. Kaip ir tėvų niekas negali pakeisti.

S.S.: – Kai lietuviai krepšininkai žaidė su prancūzais, mūsų klausė: „Tai jūs turbūt už prancūzus sergat?“ Na, koks gali būti klausimas?!

Visa istorija

P.S.: – Net mūsų dukra, ten užaugusi, Prancūzijos pilietė... iš jos tos lietuvybės neišmuši. Va, dabar laukiame anūkės lapkritį...

Menininkai grįžo į Vilnių rengti parodos „Dvigulė lova“. Deja, ji įvyks galbūt vasarį. / Asmeninio albumo nuotrauka

– !!! Esate jauni tėvai. Kaip jums perspektyva tapti seneliais?

P.S.: – Nežinau, žiūrėsim.

S.S.: – Dukra – o! – visa istorija.

P.S.: – Ne prie meno visai.

S.S.: – Finansų analitikė.

P.S.: – Ir gana gera.

– Įdomu, iš kurio paveldėjo tą polinkį?

P.S.: – Aš esu baigęs ekonomiką.

S.S.: – Mano tėvas - irgi ekonomistas.

P.S.: – Ačiū Dievui, kad ne menas.

– Kodėl?!

P.S.: – Žinai, sunkus gyvenimas tų menininkų. Man atrodo, finansų analitikams lengviau.

S.S.: – Ji mūsų finansinius reikalus tvarko.

P.S.: – Nes Prancūzijoje labai daug visokių biurokratinių reikalavimų... Regis, tas menininkų poros finansinis ūkis visai nedidelis, bet tvarkymo – tiek ir tiek. Mokesčiai ir šiokie, ir tokie. O jei dar kūrinį parduodi...

– O kokie mokesčiai?

S.S.: – Tarkim, menininkas privalo turėti įregistravęs įmonę.

P.S.: – Mes esame dvi įmonės.

– Jums taip patogu?

S.S.: – Kitaip negalima.

P.S.: – Dukra sakė, kad taip geriau. Bet šiaip Prancūzijoje labai gera. Veikia daug visokių fundacijų, menininko statusą turintiesiems valstybė dengia pusę išlaidų perkant įrangą.

S.S.: – Popierių, regis, reikia daugiau, bet viskas lyg ir lengviau. Ir švariau, nes sena demokratinė valstybė. O Lietuvoje tos korupcijos vis tiek daugiau.

P.S.: – Ta mafijos struktūra kultūrinėje terpėje turbūt todėl, kad tai truputį apleista sritis. Užsistovėjusiame liūne tokie dalykai klesti. Man regis, taip yra ir teatre, ir kine, ir dailėje. Bet pastarojoje tas mėšlas užrūgęs stipriausiai.

Senos ambicijos

– Gal todėl čia nerengiate parodų? Bent jau esate tuo kaltinami...

S.S.: – Rengiame kiekvienais metais, nuolat.

P.S.: – Visus kaltinimus galiu paneigti. Mes labai dažnai būname Lietuvoje ir labai norime čia rodyti savo kūrybą. Tačiau nerengiame parodų matomose scenose. Buvome tarptautinėje parodoje Klaipėdoje („Prestižas: šių dienų fantasmagorija“, Parodų rūmai), „Vartų“ galerijoje, du kartus Jono Meko vizualiųjų menų centre. Taip pat dažnai dalyvaujame lietuviškuose projektuose. Pavyzdžiui, Paryžiuje Chapelle Petits-Augustins su Antanu Sutkumi, Ramune Pigagaitė ir Deimantu Narkevičiumi ar „Estetika vs. Informacija“ Maskvoje.

– O kodėl mažiau matomose?

P.S.: – Nes labiau matomos, tarkim, Šiuolaikinio meno centras ar Nacionalinė dailės galerija mūsų nėra kvietusios į jokį renginį. Net į tuos, į kurios sukviesdavo toliausiai gyvenančius išeivijos dailininkus. Kurie Lietuvoje nesilanko dešimtmečius. O mes į Lietuvą grįžtame kas antrą mėnesį. Senos ambicijos „groja“ iki šiol. Esame visiškai ignoruojami šių dviejų meno institucijų.

S.S.: – Nesame kviečiami ir dėstyti. Prancūzijoje – kas kita, galime būti ir reikalingi, ir naudingi. Dėstėme Bjarice, vienoje geriausių aukštųjų Prancūzijos meno mokyklų (L’ecole superrieure d’art des Rocailles ).

P.S.: – Ten dirbo garsi kuratorė, šiuolaikinio meno parodos „documenta“ direktorė Catherine David, menininkas Pierre‘as Huyghe, filosofas George'as Didi-Hubermanas. Patekome tarp garsių pavardžių. Teko dėstyti ir Le Fresnoy, Studio National des Arts Contemporains. O Lietuvoje mūsų patirties nereikia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"