TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Grįžtantys vaikai: savi ar svetimi?

2009 02 07 0:00

Po visą pasaulį išsibarstę lietuviai vis dažniau grįžta į tėvynę. Adaptuotis Lietuvoje sunkiausia vaikams. Jie būna gerokai primiršę gimtąją kalbą arba net visai jos nemoka, kenčia dėl to, kad yra išplėšiami iš įprastos aplinkos. Mokytis jiems taip pat nelengva: Lietuvoje mokymo programos kur kas sudėtingesnės nei daugelyje kitų šalių.

Tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo į Lietuvą pradėjo grįžti tremtiniai, kurių vaikai ar vaikaičiai beveik nekalbėjo lietuviškai. Šiuo metu kyla nauja grįžtančiųjų banga: į tėvynę keliauja tie, kurie buvo išvykę uždarbiauti. Prognozuojama, kad jų vis daugės. Specialistų tikinimu, jei vaikas daugiau kaip dvejus metus gyvena užsienyje, jo gimtosios kalbos įgūdžiai silpnėja. Lietuvių šeimose augantys mažyliai dažniausiai bendrauja lietuviškai, tačiau jų kalboje gausu svetimžodžių. Tokiems vaikams itin sunku pradėti lankyti mokymo įstaigą: būtinų dalykinių terminų jie dažniausiai nežino.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė lankėsi ne vienoje užsienio lietuvių bendruomenėje. "Pirmas norinčių grįžti emigrantų klausimas: "O kaip mūsų vaikai?" - tikina kontrolierė. Ji pripažįsta, kad Lietuvos įstatymai labiau nukreipti į mūsų šalyje gyvenančių užsieniečių vaikų integraciją. Tuo metu lietuviškas šaknis turintys mažyliai ne visada gali tikėtis reikiamos paramos.

Kalbos mokosi greitai

Vilniuje, Dzūkų gatvėje, dar 1990 metais įkurta vidurinė mokykla "Lietuvių namai". Iš pradžių ji buvo skirta tremtinių atžaloms, tačiau pastaruoju metu čia daugėja ir tokių vaikų, kurie iš Lietuvos buvo išvykę kartu su uždarbiauti išsiruošusiais tėveliais.

"Lietuvių namuose" mokosi 220 vaikų. "Tarp jų - dešimtmetė mergytė iš Islandijos. Čia atvykusi lietuviškai ji nemokėjo nė žodžio. Susidarė įspūdis, kad vaikas net nesuprato, kodėl pateko į jam svetimą šalį, pirmosiomis dienomis nuolat verkė. Tačiau dabar jau apsiprato", - LŽ pasakojo mokyklos direktorė Daiva Briedienė. Jos teigimu, vaikai apsipranta gana greitai, dažniausiai jau po pusmečio pradeda bendrauti lietuviškai.

Ignui šiuo metu šešiolika. Iš gimtojo Panevėžio į Ispaniją jis išvyko būdamas vos šešerių. Svetimoje šalyje gyveno beveik 10 metų. Paauglio tėvai tebėra Ispanijoje, tačiau artimiausiu metu žada grįžti į Lietuvą. "Parvažiuodavau pasisvečiuoti pas senelius, vėliau nusprendžiau, kad noriu gyventi Lietuvoje. Merginos čia gražesnės", - juokėsi LŽ kalbintas Ignas.

Iš Gruzijos atvykusi Teklė mokosi septintoje klasėje. Lietuviškai beveik nekalbėjusi mergina šiuo metu dalyvauja net meninio skaitymo konkursuose. Kazachstane užaugęs Dionisas Lietuvoje jau ketveri metai ir ketina čia pasilikti. "Nebus lengva, tačiau gyvenimo čia nedidelius minusus nustelbia dideli pliusai", - tvirtina Dionisas.

Reikia daugiau dėmesio

Vis dėlto ne viskas taip paprasta. "Lietuvių namai" gali priimti mokytis palyginti nedaug vaikų. Didėjant grįžtančiųjų srautui, priimti mokytis juos privalės visos bendrojo lavinimo mokyklos. Teoriškai tai įmanoma ir dabar. Tačiau ne visų mokyklų vadovai noriai priima tokius vaikus. "Siekiant, kad vaikai apsiprastų, integruotųsi į visuomenę, jiems reikia papildomo dėmesio, dažnai net psichologo pagalbos", - LŽ sakė R.Šalaševičiūtė. Jei vaikas to nesulauks, gali pakrikti jo psichika, toks mažylis niekada nesugebės jaustis savas. "Lietuvių namų" mokytojai prisiminė atvejį, kai mokytis buvo priimta mergaitė iš Zarasų rajono. Nadia (vardas pakeistas - aut.) dvejus metus lankė vieną Zarasų mokyklą. "Lietuvių namų" pedagogai nustėro, kai mergaitei atvykus į Vilnių paaiškėjo, kad ji visiškai nemoka lietuviškai. "Prarasti dveji gyvenimo metai. Akivaizdu, kad pamokose ji tiesiog "atsėdėdavo". Neabejotinai jautė psichologinį diskomfortą, neturėjo draugų", - sakė viena iš Nadią dabar mokančių pedagogių.

Pritampa ne visi

Grįžę vaikai pirmiausia supažindinami su artimiausia aplinka. "Organizuojame išvykas, ekskursijas. Vaikas pats turi pasijusti savas, suvokti, kad jis - lietuvis", - aiškino D.Briedienė. Tik atvykę vaikai mokomi paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, štai čia parduotuvė, kirpykla, ten Seimas, žuvusiųjų Sausio 13-ąją kapai. Labai svarbu palaikyti šeimą. Visos pastangos nueina perniek, jei tėvai negalvoja apie vaikus. Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko gimnazijoje mokosi keletas užsieniečių vaikų ir keli sugrįžę lietuviukai. Gimnazijos direktorė Gražina Gailiūnienė LŽ tvirtino, kad užsieniečių vaikai naujoje aplinkoje apsiprato palyginti greitai. Iš pradžių jiems net teko samdyti vertėją. "Dvi mergaitės makedonietės nuolat verkdavo, bet jau po kelių mėnesių padėtis pasikeitė. Dabar jos dalyvauja įvairiuose renginiuose, turi draugų. O štai lietuvis berniukas, devynerius metus gyvenęs Ispanijoje, iki šiol kalba, kad išvažiuos iš Lietuvos. Jo šeima probleminė, tėvai išsiskyrę. Manau, jie visiškai nemąstė apie sūnų, matė tik savo bėdas", - sakė direktorė. Penkiolikmetis iki šiol neturi draugų, mokytojai neabejoja, kad jam reikia rimtos psichologo pagalbos.

Didelis krūvis

Primiršę ar nemokantys kalbos vaikai paprastai paskiriami į vadinamąją išlyginamąją grupę. Čia pirmiausia ugdomi kalbos įgūdžiai, mokoma Lietuvos istorijos, geografijos. Vėliau, įvertinus žinias, jie gali mokytis paprastoje klasėje. Padėtį sunkina tai, kad įvairiose šalyse - skirtingos ugdymo programos. G.Gailiūnienė LŽ tikino, kad lietuviškos programos sudėtingos. Vienas gimnazijoje besimokantis berniukas, kuris Ispanijoje baigė penkias klases, teigė puikiai išmanąs matematiką. Tačiau patikrinus jo žinias paaiškėjo, kad berniukas nemoka net daugybos lentelės.

"Lietuvių namų" mokytojai pabrėžia, kad į Lietuvą grįžusiems vaikams tenka ne tik psichologinė našta, bet ir sunkus darbas. "Jiems dar rūpi žaidimai, pasilinksminimai, o čia iškart užgriūva mokslai, reikia prisitaikyti prie naujų programų. Vaikus apima vienišumo jausmas", - teigė viena mokytoja. Tačiau dauguma grįžusiųjų nebenori palikti Lietuvos. Daugelio jų tikslas - studijos aukštojoje mokykloje. "Gal ir negyvensiu visą laiką Lietuvoje, bet išsilavinimą noriu įgyti čia. Gruzijoje išduotas diplomas daug kur nepripažįstamas arba laikomas prastesniu už gautą Lietuvoje", - aiškino Teklė.

D.Briedienė neabejoja, kad "Lietuvių namų" auklėtiniai įsikabins į gyvenimą. "Jie čia tampa savarankiški, mokomi būti lyderiais. Vaikai supranta, kad tęsiant mokslą jiems niekas jokių nuolaidų nedarys", - sakė "Lietuvių namų" direktorė.

Ruoštis iš anksto

Planuojantiems grįžti į Lietuvą patariama iš anksto pasiruošti. Vilniuje veikianti Ozo mokykla vienintelė Lietuvoje gali pasiūlyti nuotolinį mokymą. Dabar joje yra apie pusketvirto šimto moksleivių, kai kurie jų dar užsienyje, kiti - jau grįžę į Lietuvą. Šioje mokykloje dažnai kartu mokosi ir vaikai, ir jų tėveliai. Užduotys jiems siunčiamos elektroniniu paštu.

Į Ozo mokyklą priimami tik turintieji septynių klasių baigimo pažymėjimą. Mokyklos direktorius Albinas Daubaras LŽ sakė, kad jau imtasi jaunesnio amžiaus vaikų ugdymo. Kelis mėnesius internetinėje erdvėje veikia lituanistinė mokyklėlė "Mes - Lietuvos vaikai". Joje gali registruotis 6-13 metų vaikučiai. Pasak A.Daubaro, lankytojų sulaukiama labai daug.

2007-2008 mokslo metais į šalies mokyklas atvyko arba iš užsienio grįžo 592 Lietuvos piliečių arba užsieniečių vaikai. 2008-2009 mokslo metų pradžioje sulaukta jau 683 mokinių, iš jų 378 - lietuvių vaikai, kurie buvo išvykę su tėvais į užsienį. Prognozuojama, kad netrukus gali kilti nauja grįžtančiųjų banga, tad mokyklos privalo tam ruoštis jau dabar.

Įvairių dalykų mokytojai turi suvokti, kad su tokiais mokiniais teks dirbti individualiai. Kai anglų kalbos pamokoje vienu metu sėdi ir berniukas iš JAV, kuris puikiai kalba angliškai, ir paauglys iš Irkutsko, kurio žinios lygios nuliui, vienodų užduočių nepaskirsi. Todėl ir mokinio krepšelis numatytas skirtingas. Iš užsienio grįžusiam mokiniui skiriama 35 proc. daugiau lėšų - šiuo metu 3624 litai. "Tačiau lėšos - dar ne viskas. Vaiką turi palaikyti ir mokykla, ir šeima, ir visuomenė", - pabrėžė R.Šalaševičiūtė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"