TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Gyvenimą pagerintų politinė drąsa

2014 01 03 6:00
B.Gruževskis Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvoje esama teigiamų pokyčių, tačiau ekonominių ir socialinių problemų vis dar daugybė. Dr. Boguslavo Gruževskio teigimu, jų mažėtų, jei politinių pastangų pakaktų ne tik darbo grupėms sudaryti, bet ir jose dirbusių specialistų siūlymams įgyvendinti.

Apie tai, kodėl Lietuvoje rizikinga liberalizuoti darbo santykius, kaip kelti minimalią algą nedidinant biudžeto išlaidų ir kaip sumažinti šalies žemėlapyje besiplečiančias menkai apgyvendintų teritorijų dėmes - „Lietuvos žinių“ interviu su Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriumi profesoriumi dr. Boguslavu Gruževskiu.

Dirbančių skurdžių fenomenas

- Kokių teigiamų pokyčių įžvelgiate 2013-aisiais?

- Vertindami praėjusius metus, galime išskirti tris teigiamus socialinius pokyčius. Pirmas - vidutinio darbo užmokesčio augimas, skirtingose srityse jis kilo nuo 5 iki 12 procentų. Žinoma, tam didelę įtaką turėjo minimalaus atlyginimo padidinimas. Kitas dalykas - mažėjo nedarbo lygis. Galima kritikuoti, kad šis rodiklis mažėjo nedaug, vis dėlto - tai teigiamas pokytis. Trečias teigiamas požymis - emigracijos mažėjimas. Padidėjo imigracija, nors apie 80 proc. tai grįžtantys emigrantai. Taigi socialinėje srityje jaučiamas šioks toks užtikrintumas, kurį sudaro darbo užmokesčio augimas ir užimtumas.

- Vis dėlto daug kam algos nedidėjo, o kainos nuolat kyla. Tad kai kurie žmonės gyvena vis prasčiau.

- Lietuvoje - didelė pajamų diferenciacija. Nesinori nuolat to akcentuoti, tačiau verta paminėti, kad padidinus atlyginimus teisėjams ir kitiems daugiau uždirbantiems tarnautojams tai turės įtakos vidutinio atlyginimo rodikliui. Akivaizdu, kad minėti rodikliai ne visai aiškiai parodo gyvenimo lygį, o visuomenei labai svarbu, kad atlyginimai didėtų ir iš „apačios“.

Jeigu žmogaus atlyginimas nedidėja arba didėja mažiau nei kitų darbuotojų grupių, santykinai jo padėtis darosi skurdesnė. Per kelerius metus susidaro ryškus skirtumas ir taip formuojasi dirbančių skurdžių fenomenas.

Pamirštamas padorumas

- Ar Lietuvoje didelis atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų? Kas jį galėtų sumažinti?

- Šis rodiklis Lietuvoje - vienas didžiausių Europos Sąjungoje (ES). Apie tai lyg ir kalbama, vadinasi, suvokiama, jog tai negatyvus dalykas, tačiau beveik nieko nedaroma.

Išskirčiau tris priemonių grupes, kas turėtų būti daroma. Pirma - progresyvumas mokesčių srityje. Dabar imame iš tų, kurie beveik nieko neturi, taip dar labiau mažiname jų vartojimą ir dar labiau didiname nepasitenkinimą. Šio nepasitenkinimo rezultatas yra emigracija. Apie 60 proc. išvykstančiųjų iš Lietuvos turėjo galimybę dirbti arba turėjo darbą, tačiau šių žmonių netenkino atlygis. 2012 metų duomenimis, ES šalyse vidutiniškai 26 proc. darbdavių nerado tinkamos darbo jėgos, o Lietuvoje - net 40 procentų. Žmonės randa galimybių kitur ir nenori grįžti į padėtį, kuri jų netenkino. Ilgainiui ši problema dar labiau didės.

Antra priemonių grupė - darbo apmokėjimo sistema, kurioje labai ryškūs skirtumai tarp daugiausia ir mažiausiai mokamų darbų. Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje skirtumas tarp direktoriaus ir sekretorės atlyginimų yra didžiausias, palyginti su Vokietija, Lenkija, Rusija. Lietuvoje darbo apmokėjimo sistema labai liberali. Pasaulinio ekonomikos forumo 2013 metų duomenimis, esame septinti pagal liberalumą iš 138 šalių. Tačiau kyla klausimas, ar tuo nepiktnaudžiaujama. Estai yra penkti, bet jų vidutinis atlyginimas neatskaičius mokesčių per krizę augo šešis kartus labiau nei Lietuvoje. Latviai sunkiai krizę išgyveno net trejus metus, bet ten šis rodiklis, palyginti su Lietuva, išaugo dvigubai. Rumunijoje - triskart daugiau nei Lietuvoje. Liberali sistema yra gėris, kai verslas gali labiau prisitaikyti prie realių gamybos sąlygų. Tačiau kai pamirštamas padorumas ir vadovaujamasi požiūriu, kad už durų laukia eilė potencialių darbuotojų, toks verslas mums nelabai reikalingas. Juk neigiamos socialinės pasekmės gula ant visos visuomenės ir šalies biudžeto.

Trečia sritis - socialinės paramos sistema, kai labai svarbu aktyvinti paramą gaunančius žmones. Šie piliečiai turėtų būti suinteresuoti dirbti ir gauti pajamų iš darbo. Viena priemonių galėtų būti nuostata, kad vos pradėjusiam dirbti žmogui paliekama dalis paramos ar pan. Taip pat galima būtų didinti neapmokestinamą pajamų minimumą dėl vaikų skaičiaus, kad vaikų auginimas būtų labiau remiamas per darbą nei per pasyvų nedalyvavimą darbo rinkoje. Tačiau tokių priemonių turime labai mažai ir labai nedrąsiai jas įgyvendiname.

Reikia politinės drąsos

- Daug kalbama, kad žūtbūt reikia liberalizuoti darbo santykius. Ar tai tikrai padidintų užimtumą?

- Nebenorime liberalizavimo, nes bijome, kad neteksime pajamų, kad mumis pasinaudos ir išmes. Šalys, kurios liberalizuoja darbo santykius, didina socialines garantijas ir sukuria priemones, padedančias žmogui greičiau grįžti į darbo rinką: mokymus, užimtumo rėmimą ir pan. Tačiau mes neturime nei vieno, nei kito. Neturime pinigų socialinei paramai didinti, taip pat turime labai ribotas galimybes remti užimtumo priemones. Tad apribojame darbdavius, kad jie neatleistų darbuotojų, o juos atleidę sumokėtų išeitinę kompensaciją, kad žmogus galėtų išgyventi, kol ras kitą darbą.

Liberalizavimas išties reikalingas, kad padidėtų verslo patrauklumas ir efektyvumas. Tačiau visuomenė, žmonės turi jaustis saugūs, gauti pajamų.

Darbdaviai yra skirtingi ir, mano nuomone, reikia siūlyti juos diferencijuoti. Galima fiksuoti bendrą įmonės vidutinį atlyginimą, mažiausią atlyginimo dydį ir kaip saugiklį pasiūlyti pasirašyti kolektyvinę sutartį. Tokiai įmonei būtų galima leisti lanksčiau taikyti darbo teisės normas - ir priėmimo į darbą, ir atleidimo, ir išeitinių kompensacijų. Juk dirbdamas įmonėje, kurioje mokamas 50 proc. didesnis atlyginimas, žmogus gauna neblogas pajamas, dalį jų gali kaupti ir, jeigu bus atleistas, galės be panikos ieškoti kito darbo. O įmonė įgaus konkurencinio pranašumo, galės drąsiau investuoti, priimti naujų darbuotojų. Tai siūlau įgyvendinti ne įstatymais, o eksperimento būdu. Bet tam reikia politinės drąsos.

Turime gerbti verslą, nes jis yra išgyvenimo variklis. Tačiau verslas turi būti ir socialinio stabilumo garantas, tad reikia stengtis didinti verslo ir visuomenės interesų suderinamumą. Kitaip Lietuva tuštės, visuomenė sens, tapsime vis labiau nusivylę, prarasime socialinę ateitį.

Ori alga ir laiminga senatvė

- Ar įmanoma, kaip jau užsimenama, netrukus dar didinti minimalią mėnesio algą? Ar to reikia?

- Minimalią algą reikėtų didinti etapais. Galbūt vertėtų pradėti nuo valstybės institucijų, nes jose yra didesni darbo užmokesčio skirtumai. Galima būtų didinti algas nedidinant užmokesčio fondo ir neatleidžiant žmonių, o mažinant algas kitoms darbuotojų grupėms. Antruoju etapu galima peržiūrėti visas kitas biudžetines įstaigas ir tik tada imtis privataus sektoriaus. Tai būtų galima įgyvendinti per metus. Dabar maži atlyginimai mus skandina dėl to, kad mažai vartojama ir mažai surenkama mokesčių.

Neabejotinai reikia tobulinti darbo apmokėjimo sistemą, atlygį už darbą priartinti prie realių rezultatų, o ne prie stažo ir pareigų. Tuomet jaunas žmogus, tik atėjęs į valstybės tarnybą, bet labai aktyviai dalyvaudamas konkrečioje veikloje, galėtų labai priartėti prie 20 metų darbo stažą turinčio departamento vadovo.

Valstybei tokios priemonės beveik nieko nekainuotų, bet pareikalautų vadovų išmanymo ir politinės drausmės.

- Ar Lietuvoje įmanoma ori ir laiminga senatvė?

- Žinoma. Mes turime švarią ir gražią gamtą, daug laisvos žemės. Jeigu žmogus atranda save, Lietuva yra visai tinkama šalis laimingai senatvei.

Tačiau žmogus jau nuo 30 metų privalo galvoti, kaip ji turėtų atrodyti. Trisdešimtmečių ar keturiasdešimtmečių daromi sprendimai - perkami butai, sudaromos sveikatos draudimo sutartys - kuria laimingą ateities senatvę. Viskas turi būti sutvarkyta iki 60 metų, tad jei pensinį amžių pasieksite be didesnių skolų, gana sveikas, turėdamas santaupų, galėsite puikiai projektuoti savo ateitį.

Beje, kalbant apie pensijų fondus, jie turi turėti ypatingą apsaugą, o tam reikėtų net įstatymo dėl finansinių išteklių naudojimo, nes šiais pinigais negalima rizikuoti.

- Akivaizdu, kad politikams tikrai yra ką veikti, bet Seime tokios veiklos pasigendama. Ar tai apsileidimas, o gal nuoširdus nesusipratimas?

- Ūkiniai dalykai, kuriuos ką tik pristačiau ir kurie nieko nekainuoja, reikalauja ryžto. Prisiminkime dabartinės valdžios mokesčių politikos užuomazgas: sudaryta darbo grupė, teikti siūlymai. Tačiau nepriimta jokio sprendimo.

Jeigu yra numatytas tikslas, turi būti numatyta ir jo įgyvendinimo procedūra. Negalima kurti darbo grupės tik tam, kad pažiūrėtume, kas čia bus. O dabar darbo grupėje dirbusių žmonių atliktas darbas virto tik „viena nuomonių“. Politikai išeikvoja daug tuščios energijos, tad nors problemų yra daugybė, viskas lieka kaip buvę.

Linkiu, kad 2014-aisiais daugiau progų džiaugtis turėtų ir verslas - darbdaviai bei darbuotojai, ir senatvės sulaukę žmonės, nes tam yra visos sąlygos. Deja, jomis kol kas nepasinaudojame.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"