TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Gyvenimas - misija, išėjimas - simbolis

2011 02 21 0:00
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Vasario žvarboje į paskutinę kelionę Lietuva palydėjo savo Poetą. Justino Marcinkevičiaus laidotuvės patvirtino - jo auditorija buvo ir tebėra didžiausia.

Tūkstančiai žmonių, gėlių kilimas, juodais kaspinais aprištos trispalvės, žvakės languose, ašaros, kurių nesivaržoma, Vilniaus varpai, jaudinančios kalbos bandant apibendrinti Just.Marcinkevičiaus gyvenimo ir kūrybos misiją... Poetas laidotas tarsi prezidentas. Tokia yra poezijos žodžio valdžia. Tokia yra moralinio autoriteto valdžia. Tokia yra meilė.

Rašytojas Kazys Saja pažymėjo: "Ačiū Dievui, Lietuva nėra nei apkurtusi, nei apakusi - Lietuva gedi."

Jau penktadienio vakarą sostinės Gedimino prospekte nusidriekė ilga eilė norinčiųjų atsisveikinti su poetu, pašarvotu Lietuvos mokslų akademijos salėje, kurioje 1988 metų birželį į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinktas ir Just.Marcinkevičius. Toje pačioje salėje pernai lapkričio 23-iąją nuskambėjo garsioji poeto kalba, kurioje jis išsakė tris norus: kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas; kad būtų išsaugotas lietuvių kalbos valstybingumas; kad būtų apgintas Tolminkiemis. "Šie jo norai - tarsi testamentas", - sakė profesorė Viktorija Daujotytė.

Ištikimas tautos Sūnus

Šeštadienio rytą šv. Mišias už poeto vėlę Vilniaus arkikatedroje aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas

Bačkis. Dar viena simbolinė sąšauka: savo dramoje "Katedra" Just.Marcinkevičius sukūrė didingą simbolį: "Aš prieinu prie Katedros esmės,/ Prie jos idėjos: Katedra - Tėvynė,/ Kuri kiekvieną priima, priglaudžia,/ Pažadindama darbui ir kančioms,/ Prikeldama palūžusią svajonę,/ Tikėjimą ir viltį." Katedros statyba reiškė ir valstybės statybą.

1991-ųjų sausį pagerbiant sovietų agresijos aukas Vilniaus arkikatedroje Just.Marcinkevičius sakė: "Prieš daugelį metų čia stovėjo Vytauto Didžiojo karstas. Dabar čia guli mūsų vaikai ir mes apraudam jų žūtį, suprasdami, kad jie jau priklauso istorijai. Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve." Savo atsisveikinimo kalboje tai priminusi V.Daujotytė tęsė: "Pasilenk, Lietuva, ir prie savo ištikimo sūnaus poeto Justino Marcinkevičiaus. Pasilenk savo tauriąja, šviesiąja dalimi, neapakinta neapykantos, neieškančia didžio poeto kūryboje, kas buvo silpna, netesėta."

Kardinolas A.J.Bačkis per pamokslą pabrėžė: "Žmonių meilė Just.Marcinkevičiaus poezijai byloja, kad jo žodis atitiko jutimus tų, kurie išgyveno baugius pokario, vėlesnius pilkus sovietmečio ir viltingus atgimimo metus. Tai liudijimas, jog poeto kūryba kėlė ūpą ir teikė paguodos."

1967 metais išleistoje rašytojų autobiografijų knygoje Just.Marcinkevičius savo tekste pasakoja, kad jo kūrybos užuomazgos -

iš religinių giesmių: vaikystėje su tėvu giedodavęs "kantičkas", "graudžius verksmus" - iš to ir pradėjęs dėlioti savo giesmes. Tėvai net buvo numatę leisti jautrų, "kitokį" vaiką į kunigus.

Prometėjiškas žygis

Mokslų akademijos Didžiojoje salėje vykusio atsisveikinimo pabaigoje aktorius Vytautas Paukštė skaitė "Mažvydo" finalą, kviečiantį sudėti ir kartoti žodį "Lietuva". Sovietmečiu šis finalas skambėjo Lietuvos teatrų scenose ir varstė žiūrovus šiurpuliukais.

Filosofas Bronislovas Genzelis tvirtino neįsivaizduojąs Lietuvos atgimimo be tokio žmogaus kaip Justinas, apskritai Lietuvos be jo: "Vargu ar tauta būtų patikėjusi Sąjūdžiu, jeigu jo priešakyje nebūtų mačiusi Just.Marcinkevičiaus. Be tokių žmonių neišgyventų nė viena tauta. Matau jį vienoje gretoje šalia Martyno Mažvydo, Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus, Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus."

Labai jaudindamasis rašytojas Romas Gudaitis priminė, kad ilgai nieko nežinojome apie dramatišką poeto patirtį Marijampolės saugumo kalėjime, nors galėjome nujausti iš to, kas pasakyta eilėraštyje "Šešiolikmečiai". Just.Marcinkevičiaus kūrybą jis vadino prometėjišku žygiu. "Niekada nesiekęs postų ar regalijų poetas šventai šios taisyklės laikėsi ir nepriklausomoje Lietuvoje. Tai jo paslaptis ir priesakas mums, gyviesiems, kaip nesiekiant valdžios užvaldyti širdis ir protus aukštesne už visas kitas valdžia - lietuviško žodžio valdžia", - sakė R.Gudaitis.

Profesorė V.Daujotytė kalbėjo, kad iš naujo turėtume perskaityti autobiografinį Just.Marcinkevičius esė "Taburetė virš galvos" (kol kas jo knygoje "Pažadėtoji žemė" paskelbti tik fragmentai) - iš ten daug kas atrodo kitaip. Poetas į nieką nemetė akmens, o mesto į jį - nesviedė atgal, daugeliui buvo moraline atrama ir padoraus gyvenimo pavyzdžiu. "Atsisveikiname su nacionaliniu Lietuvos poetu. Jis buvo uždėjęs ranką ant pačios Lietuvos širdies", - pabrėžė V.Daujotytė. Gyvenimas atliktas kaip misija, užbaigtas - kaip simbolis.

Vertybių pavyzdys

Išnešus poeto karstą iš Mokslų akademijos sugaudė Katedros varpai. Gedulinga procesija pajudėjo Antakalnio kapinių link. Automobilį, kuriuo buvo vežamas karstas, lydėjo kariai, tautiniais drabužiais vilkinčios merginos. Just.Marcinkevičiaus nuotrauką nešė jo anūkai Justinas ir Salomėja. Į paskutinę kelionę tautos dainių lydėjo šimtai paprastų žmonių. Jie nepabūgo žvarbaus žiemiško oro ir pėsčiomis ėjo iki kapinių.

Čia atsisveikinimo žodį poetui tarė prezidentė Dalia Grybauskaitė -neslėpdama akyse susitvenkusių ašarų, virpančiu balsu. "Just.Marcinkevičius visu savo gyvenimu teigė sąžinę ir dorą. Jis buvo ir liks šių vertybių pavyzdys - virš sistemos, virš politikos, su žmogumi", - sakė prezidentė.

Just.Marcinkevičiaus karstą dengusią Trispalvę premjeras Andrius Kubilius perdavė velionio našlei Genutei. Poetą jo paties pageidavimu palaidojo kunigas Gintaras Petronis. Amžinojo poilsio Just.Marcinkevičius atgulė greta Sausio 13-osios aukoms skirto memorialo. Jo kapas uždengtas iš žmonių atneštų gėlių "išaustu" kilimu. Laidojant tautos dainių skambėjo "Lietuva brangi", daina virtęs jo eilėraštis "Tai gražiai mane augino". Ceremonijos pabaigoje sugiedotas valstybės himnas.

Jo niekas nepakeis

Just.Marcinkevičius ėmėsi didžiųjų lietuvių kultūros asmenybių temos, parašė veikalus apie M.Mažvydą, Konstantiną Sirvydą, Kristijoną Donelaitį. Apie S.Daukantą - draminę apysaką "Daukantas". 1985 metais Valstybiniame jaunimo teatre ją pastatė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. LŽ kalbintas aktorius Vladas Bagdonas prisiminė, kad autoriaus pageidavimu jam teko pagrindinis vaidmuo: "Spektaklis to meto Lietuvoje buvo labai vertingas. Jau galėjome nujausti kylančius laisvės vėjus. Aktualus atsigręžimas į S.Daukanto figūrą, į lietuvybės sampratą. Pasibaigus spektakliui vykdavo rimtos diskusijos. Sunku buvo su juo skirtis."

Žinią apie Just.Marcinkevičiaus mirtį aktorius išgirdo būdamas Sankt Peterburge. "Nežinau, kas galėtų jį pakeisti, - nėra tokių žmonių", - tvirtino V.Bagdonas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"