TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Gyvenimo kryžkelė po mokyklos

2011 05 27 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Baigiasi mokslo metai ir abiturientams netrukus teks pasirinkti gyvenimo kelią. Kur stoti: į universitetą ar kolegiją, savo krašte ar užsienyje? O gal eiti dirbti? Arba darbą derinti su mokslu? Koks jauno žmogaus gyvenimo kelias Lietuvoje, baigus mokyklą? Ar jis įmanomas be jokių protekcijų?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas Vytautas Sinica, Mykolo Romerio universiteto studentė Joana Babrauskaitė, Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos studentė Laura Jankauskaitė, "Facebook" grupių "Partizanų istorija Lietuvoje", "Aukštasis mokslas Lietuvoje", "Tautinis krikščioniškas ugdymas" įkūrėjas Gediminas Zelvaras ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Universitetai, kolegijos ir profesinės mokyklos

A.Medalinskas. Ar baigę mokyklą ir stodami į universitetą ar kur kitur galėjote gauti informacijos, kad toje srityje yra poreikis ir po penkerių metų bus darbo vietų? O gal norėjote tik žinių, kurios lavina žmogų?

V.Sinica. Man tokia informacija nebūtų nieko lėmusi, bet turėti daugiau informacijos naudinga.

G.Zelvaras. Kartais žiniasklaidoje pateikiama tokia informacija. Bet kodėl kiekvienas suinteresuotas žmogus jos negalėtų rasti mokslo įstaigų interneto puslapiuose?

A.Medalinskas. Koks, jūsų manymu, yra mūsų aukštojo mokslo lygis? Universitetuose, kolegijose. Kiek tas lygis domina žmones, kurie studijuoja kartu su jumis Lietuvoje?

G.Zelvaras. Aukštasis mokslas šiandien moraliai nupigintas. Yra daug universitetų, o viešojoje erdvėje skleidžiama idėja, kad studijuoti yra "lygis", todėl žmonės ir studijuoja. Nors net nežino, ką veiks po studijų. Kiek paruošiama teisininkų, ir kiek jų yra darbo biržoje. Viešojoje erdvėje reklama skatina mitą, kad visiems reikia aukštojo mokslo, o universitetai tuo naudojasi ir gauna pelną. Net kyšiai suvešėję aukštosiose mokyklose.

A.Medalinskas. Kyšiai? Tai dažnas reiškinys? Girdėjau, kad vis dar populiaru rašto darbus rašyti pasitelkiant pagalbą iš šalies, bet kyšiai...

G.Zelvaras. Kai reikėdavo nusipirkti egzaminą, sumokėdavo kiekvienas po penkiasdešimt litų ir problemos nelikdavo. Prisimenu, prie manęs priėjo seniūnė ir paklausė, ar noriu išlaikyti logikos egzaminą. Jei taip, visi metamės po penkiasdešimt litų. Nebuvau tikras, kad išlaikysiu, bet iš principo nedaviau pinigų. Atėjus egzaminui dėstytojas sausio viduryje švenčių proga praleido visus, kam užteko penketo.

L.Jankauskaitė. Taip dažnai būna dėl penketų. Perlaiko ir visi išlaiko egzaminą.

A.Medalinskas. Bet gal ir dėstytojai mąsto: jeigu tau nereikia mokslo, ko man su tavimi kankintis?

L.Jankauskaitė. Bet dėl ko tada mokomės? Dėl diplomo ar dėl išsilavinimo?

A.Medalinskas. Daug jūsų bendraamžių, draugų studijuoja svetur. Ką suprantate iš pokalbių su jais? Ar ten studijų lygis aukštesnis nei pas mus?

J.Babrauskaitė. Negalėčiau teigti, kad Lietuvoje aukštojo mokslo lygis prastesnis nei kitur. Tik studentai ruošiami skirtingai. Mes gauname informaciją, ją suprantame. Jie labiau skatinami daryti prezentacijas, kitus įtraukti į savo veiklą. Taigi skiriasi būdai. Bet tikrai nemanau, kad lygis prastesnis ar svetur esančių vidutinio lygio universitetų diplomai labiau vertinami.

V.Sinica. Aš savo fakulteto lygiu patenkintas. Neįsivaizduoju, kaip yra kitur. Pasiūla turėtų priklausyti nuo paklausos. Ko gero, kokio lygio studentai, tokio lygio ir žinių bagažas bei sunkumas. Gal vienas nepatenkintas, o kitiems gerai. Bet vis dėlto galima pastebėti diplomo devalvaciją. Baigti aukštąją mokyklą - jau ne prestižas, o būtinybė. Minimumas. Normalus žmogus esi tik tada, jeigu baigei aukštąją mokyklą. Profesinę mokyklą baigti laikoma gėda. Man, kaip daugeliui žmonių, atrodo, kad aukštasis mokslas skirtas tiems, kurie nori kurti, kurie sau nekelia klausimo, kur dirbsiu, ką darysiu. Tie, kurie šia prasme ruošiasi dirbti, turi įgyti profesiją, tam ir reikalingos profesinės mokyklos. Čia būtina didžiulė permaina. Profesinė mokykla turėtų būti ne prasčiausiųjų, bet kone daugumos moksleivių tolesnė gyvenimo stotelė.

L.Jankauskaitė. Bet į profesinę mokyklą turėtų būti einama iš karto po vidurinės.

J.Babrauskaitė. Kažkas panašaus yra jau dabar, nes visos neuniversitetinės mokyklos, aukštosios ir kolegijos gauna didesnį finansavimą. Jose atsiranda ir daugiau vietų, bandoma pritraukti studentų. Bet nežinau, ar tai veiksminga, nes daugeliu atvejų jos yra antrasis prioritetas - į jas stojama tik neįstojus į universitetą.

G.Zelvaras. Dar vienas moralinis, politinis, teisinis mūsų aukštojo mokslo sistemos trūkumas, kad šiandien žmonėms nėra sąlygų realizuoti savo gebėjimus aukštosiose mokyklose. Kodėl? Po aukštojo mokslo reformos studentai moka daugiau pinigų. Menininkai, humanitarai moka daug daugiau. Žinant, kad Lietuvoje tokiems savarankiškiems žmonėms darbo vietų mažiau, atlyginimai mažesni, šis pabrangimas yra minusas. Šie žmonės studijų metu jau moka palūkanas, kurios, jei neklystu, po reformos viršija 10 procentų. O paskolų grąžinimo sąlygos tokios, kad grąžinti jas reikia praėjus metams po studijų baigimo. Man tai atrodo kaip genocidas.

A.Medalinskas. Kaip suvokiama kolegijų vieta Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje? Ar baigusiajam kolegiją reikia eiti toliau į universitetą?

L.Jankauskaitė. Kad gautum bakalaurą - taip. Nes kolegijos suteikia tik profesinį bakalaurą.

A.Medalinskas. Ar nepakanka kolegijos bakalauro?

L.Jankauskaitė. Kiekvienam skirtingai. Turintieji pinigų gali studijuoti, baigti magistrantūrą ir vis tiek nieko neišmanyti. Labai daug žmonių perka diplomus. Ypač kolegijose.

A.Medalinskas. Bet juk yra ir valstybės finansuojamų vietų.

L.Jankauskaitė. Mūsų kolegijoje yra stipendijos studentams iš daugiavaikių šeimų. Bet niekas nepagalvoja, kad jeigu tėvai nesugeba vaiko išmaitinti, jam padėti, jis turi pats apie tai galvoti, todėl savaime kenčia mokslo kokybė.

A.Medalinskas. O koks mokslo lygis kolegijose?

L.Jankauskaitė. Mano nuomone, nėra aukštas. Dėstytojai nesuinteresuoti išmokyti studentų, nes suvokia, kad žmonės ateina tik dėl diplomo.

J.Babrauskaitė. Dauguma studentų Lietuvoje labai apatiški, o dažniausiai žmonių abejingumas yra didžiausia kliūtis norint ko nors pasiekti.

A.Medalinskas. Iš kur kyla abejingumas? Lietuvoje jo daug, nes visi įsitikinę, kad nieko negalima pakeisti. Todėl bando tik prisitaikyti prie to, kas yra. Bet studentai - viena aktyviausių visuomenės grupių. Kodėl Lietuvoje studentai abejingi tiek savo mokslo kokybei, tiek tam, kas vyksta mūsų krašte? O gal aš klystu?

J.Babrauskaitė. Dauguma mokosi tik tam, kad gautų diplomą, ir jiems niekas daugiau nesvarbu. Tik kad galėtų baigti mokslus.

A.Medalinskas. Kiek procentų studentų ateina dėl žinių?

J.Babrauskaitė. Kokie 60 procentų.

L.Jankauskaitė. Man atrodo, kur kas mažiau. 30 procentų.

V.Sinica. Aš gal irgi į 60 proc. apeliuočiau.

G.Zelvaras. Aš manau, koks 40 procentų. Kas yra mokslas daugeliui? Tai privatus reikalas. Daugeliui studentų rūpi privatūs reikalai, nerūpi viešieji. Ką turime omenyje sakydami "žinios"? Vieni ateina dėl diplomo, jiems rūpi aukštasis mokslas, kitiems svarbios žinios ir kur jas galima pritaikyti. Yra dar viena nedidelė kategorija žmonių, kuriems apskritai rūpi pačios žinios. Jie galbūt ateityje nori būti daktarais, dėstytojais.

A.Medalinskas. O gal abejingumas kyla ir dėl kitų priežasčių? Kiek yra studentų, kurie įstoja ir mokosi Lietuvoje, galvodami tik tai, kaip po studijų išvažiuoti į užsienį?

J.Babrauskaitė. Tokių yra nemažai.

G.Zelvaras. Pagrindinis dalykas, manau, kad į viską žiūrima per individo prizmę. Buvo Vytauto Radžvilo komentaras apie mūsų visuomenę ir apie tai, kad ji nėra vieninga. Kiekvienas kovoja už save ir mato tik save. Pavyzdžiui, Anglija turi gilias bendruomeninio mąstymo tradicijas, o Lietuvoje penkiasdešimt metų buvome nelaisvi.

A.Medalinskas. Bet ar nelaisvė - pagrindinė priežastis? Kai kas nors laikina, tas jausmas ir yra abejingumo priežastis. Studentai visame pasaulyje yra bekompromisio požiūrio į gyvenimą žmonės, jie daug daro iš idėjos. O gal pas mus jau iš mokyklos ateinama išmokus neišsišokti, žinant, kad daug patogiau būti konformistu?

G.Zelvaras. Taip, visa tai ateina iš mokyklos. Yra studentų, kuriems svarbios žinios. Kai pats su tokiomis intencijomis atėjau į aukštąją mokyklą, supratau, kad į tokius kiti žiūri kaip į keistuolius. Pragmatizmas šiandien labai stiprus. Man rūpėjo žinios, o buvo tokių, kuriems rūpėjo diplomas, karjera. Mūsų buvo mažuma.

V.Sinica. Lieka tik pritarti.

L.Jankauskaitė. Žmonės stoja į aukštąsias mokyklas todėl, kad dabar ne prestižas neturėti bakalauro arba magistro. Toks žmogus šiandien visuomenėje yra bevertis.

A.Medalinskas. O ko reikėtų, kad žmogus stotų į aukštąją mokyklą siekdamas žinių?

G.Zelvaras. Socialinės sąlygos turi būti palankios. Žmogus, kuris nori studijuoti dėl žinių, neturėtų būti smaugiamas kaip šiandien, kai padidėjusios kainos, milžiniškos palūkanos. Kaip jis gali jas grąžinti? Jis eina dirbti. O kur? Į statybas. Kad užsidirbtų. Tačiau ten dirbant krinta mokslo potencialas ir gebėjimas gauti daugiau žinių.

Mokslas ir darbas vienu metu

A.Medalinskas. Darbas po mokslo yra ne mažiau svarbus. Vakaruose sudaromos neblogos sąlygos mokslą derinti su darbu. Jūsų studijos dieninės. Ar norėtumėte ir mokytis, ir dirbti?

J.Babrauskaitė. Teko tai daryti pirmame semestre. Tai tragedija. Neįmanoma suderinti.

G.Zelvaras. Nebent būtų taip, kad žmogus mokosi profesinėje mokykloje ir dirba. Arba studijuoja aukštojoje, tarkime, politikos mokslus ir toje terpėje dirba.

A.Medalinskas. Anglijoje, kai studijavau magistrantūroje, buvau nustebęs, kad beveik visi ne tik mokėsi, bet ir dirbo. Tai buvo magistrantūra, nors sakė, kad daugelis dirbo ir iš bakalauro studijų. Kodėl pas mus tie dalykai sunkiai suderinami?

J.Babrauskaitė. Dieninėse studijose tai suderinti tikrai sunku. Nė vienas iš mūsų, matyt, nenorėtų paaukoti savo vakarų ar savaitgalių vien darbui. Net dirbant puse etato, keturias valandas per dieną, tai labai sunku, net neįsivaizduoju, kaip tai būtų galima suderinti, neprarandant mokymosi kokybės.

A.Medalinskas. Ar draugai, išvažiavę į užsienį studijuoti, ten ir dirba?

J.Babrauskaitė. Tai priklauso nuo asmenybės. Žmonės, kurie yra savarankiški, ne tik išvažiavo mokytis, bet ir susirado darbą. Kiti, kurie nelinkę dirbti ir pripratę prie to, kad juos išlaiko tėvai, arba galbūt nėra pakankamai lankstūs, neturi darbo.

A.Medalinskas. Bet kodėl ten įmanoma suderinti darbą su studijomis, o pas mus - sunku?

G.Zelvaras. Ten žmogus nesunkiai gali užsidirbti mokslui dirbdamas ir puse etato. O pas mus ar gali žmogus, dirbdamas puse etato, ir už mokslus sumokėti, ir išgyventi? Gali dirbti, bet kiek gautų? O už mokslą kiek sumoka? Jei tėvai nėra apsirūpinę, tai kaip mokytis? Sutikčiau dirbti terpėje, kur dabar dirbu, ir dar studijuoti. Bet faktas, kad nors ir pasitempčiau, dirbčiau ir studijuočiau, netinginiaučiau, bet su pinigais situacija tokia.

A.Medalinskas. Ko reikėjo, kad būtum tęsęs mokslus?

G.Zelvaras. Dirbti su tuo susijusį darbą. Teisė ir valdymas. Darbą, kuris yra artimas arba kuriame bendraujama su žmonėmis. Aš dirbu, gaunu pinigus, sumoku. Bet buvo du minusai. Viena, darbas baigėsi ir nebeturėjau pinigų. Antra, darbą gavau statybose, o fizinį darbą su intelektualiniu suderinti labai sunku.

A.Medalinskas. Kokią išeitį matai? Kaip jaunuoliams, kurių tėvai negali išlaikyti, toliau siekti aukštojo mokslo ir suderinti tai su darbu?

G.Zelvaras. Anksčiau daugelis studentų atstovų yra siūlę padaryti tą patį, kas dabar yra Anglijoje. Studentas pradeda grąžinti paskolą tuomet, kai jo pajamos į rankas siekia, pavyzdžiui, 1000 litų. Kai jo pajamos tokios, jis jau gali grąžinti paskolą.

A.Medalinskas. O jei galėtum paimti paskolą, vis tiek dirbtum? Net jei tęstum dienines studijas?

G.Zelvaras. Dirbčiau.

V.Sinica. Aš negalėčiau suderinti mokslo ir darbo, nes mokausi dėl žinių. Jei nori pasiimti viską, ką duoda universitetas, tai suderinti su darbu sunku. Pas mus mokosi ir dirba mažuma, mes (likusieji) juos laikome "superherojais", nes nesuprantame, kaip jie telpa į 24 paros valandas. Kasdien reikia perskaityti ir suvokti po daugiau nei 50 angliškų akademinių puslapių - naiviai savęs klausiu ne "ar", bet "kada" dirbantys studentai tai padaro.

G.Zelvaras. Aš visada turėjau iliuziją, viltį, kad įmanoma studijuoti dienomis ir visiškai tam atsidėti, bet šiandienė situacija neleidžia taip manyti. Žmogus, kuriam rūpi žinios, turi tam dalykui visiškai atsidėti ir gauti paskolą iš valstybės. Neturiu labai gerų balų - negalėčiau visur nemokamai studijuoti. Nesu apsaugotas socialiai, nes turiu mokėti už mokslą, todėl negaliu tam dalykui atsidėti visiškai, nors ir turiu sugebėjimų.

A.Medalinskas. Vadinasi, jūs griaunate valdžios kuriamą mitą, kad kreditai reikalingi tik žmonėms, kurie jau studijuoja. Niekas neapskaičiuoja, kiek žmonių studijuotų, jei kreditų sąlygos būtų palankesnės. Nors kiti pasakytų, kad gal ir nereikia daug studentų. Kaip šį argumentą galima atremti? Daug studentų - gerai ar blogai? Jeigu valstybė apskaičiuoja, kiek vietų ji gali finansuoti, o kitiems suteikia palankias kreditų sąlygas.

V.Sinica. Čia jau vertybinių prielaidų klausimas. Mano nuomone, studentų turėtų būti nedaug, jie turėtų būti intelektualinis elitas. Tai leistų vietoj dabar studijų programoje esančių, pavyzdžiui, 125 žmonių priimti 40-50 ir juos mokyti nemokamai. Mokamos vietos apskritai yra antikonstitucinės - socialinė padėtis negali būti priežastimi negauti mokslo. Atrodo, viskas teisinga: aš daugiau gavau iš egzaminų, aš finansuojamas, o kitas gavo mažiau ir jis nefinansuojamas. Bet už tos ribos, kur prasideda mokamos vietos, veikia jau du kriterijai: tavo balas ir tai, ar tu gali susimokėti. Šito neturi būti. Apie paskolas ir apie apsimokėjimą derėtų šnekėti tik norintiesiems eiti į profesines mokyklas, kurios neturi būti gėda visuomenėje. Profesinės studijos yra trumpesnės ir jos leidžia jau po metų dirbti tai, ką mokaisi. Visa tai lengvai išsprendžiama.

L.Jankauskaitė. Ir aš, jei dabar turėčiau pasirinkimą, studijuočiau dėl žinių. Tačiau pasirinkimo nėra, nes tikrai ne visus gali išlaikyti tėvai, ne visi turi turtingas antrąsias puses. Aš save išlaikyti turiu pati.

A.Medalinskas. Ar, tavo suvokimu, galima suderinti mokslą vakare ir darbą dieną?

L.Jankauskaitė. Sunkiai. Nespėčiau, nesugebėčiau atsiduoti mokslui ir gerai atlikti savo darbo, savo pareigų. Bet džiaugiuosi, kad gaunu praktikos, ją galėsiu taikyti ateityje. Ir kartais pamanau, kad tai gal net geriau nei teorinės žinios, nors jų taip pat labai reikia. Bet lygiai taip pat reikia ir praktikos.

Darbas po mokslo

A.Medalinskas. Pakalbėkime apie darbą po mokslo. Jūs dar pirmuose kursuose, bet gal bendraujate su vyresniais, o gal ir patys apie tai pagalvojate. Ar jaučiatės saugūs dėl to, kad baigę universitetą pateksite į darbo rinką? O gal apie tai dar nesusimąstote?

V.Sinica. Svarstai praktikos galimybes ir mąstai apie tai kaip apie atsarginį išėjimą. Aišku, reikia pasitikėti savimi, žinoti, kad gerai pasirodysi, o ne bijoti, kad tavęs niekas nepriims. Man nesvarbu, kiek pelningas bus mano darbas, bet jei jis man leis daryti kokius nors lemtingus valstybei sprendimus, bus puiku. Todėl tas klausimas, ką veiksiu, iš ko valgysiu duoną, kyla dar nedažnai.

J.Babrauskaitė. Nemėgstu šito klausimo, bet atsakysiu. Nežinai, ar turėsi darbą, susijusį su tuo, ką gavai, ar ne. Bet labai nesmagu, kai kalbiesi su bendrakursiu ir paklausęs, kodėl čia studijuoja, išgirsti atsakymą, kad jis turi pažįstamą ir šis yra pasakęs, kad baigęs kažką su politika ar finansais, arba teisę, jis jau turės darbą tokioje ar tokioje ministerijoje.

A.Medalinskas. Norite pasakyti, kad yra tokių, kurie ateina į pirmą kursą jau žinodami, kad vėliau geri dėdės jiems duos darbą?

J.Babrauskaitė. Taip. Ir tada pasidaro pikta. Tu mokaisi sąžiningai, stengiesi, bet neturi tėvų, kurie tave prastumtų, dėl to nepatenki į poziciją, kurios norėtum, kurioje išnaudotum savo gebėjimus. Bet patenka kiti, kurie turi tas galimybes, nors gal visai tokio darbo nenori ar jam netinka. Kaip tokiu atveju galima kalbėti apie pokyčius valstybėje.

A.Medalinskas. Kokius saugiklius reikėtų įdiegti, kad jaunam žmogui nebūtų baisu išeiti po mokslų į savarankišką gyvenimą ir jis turėtų perspektyvų atsiskleisti čia, Lietuvoje, o ne mąstytų apie emigraciją?

L.Jankauskaitė. Turi būti suteiktos sąlygos kurti. Aš dabar dirbu ir galvoju, kad turiu susikurti ką nors savo. Sukurti daugiau darbo vietų žmonėms ir gerinti Lietuvos ekonomiką. Bet atsitrenkiu į sieną, nes mokesčiai beprotiški. Jauniems žmonėms galėtų būti taikomi visai kiti mokesčiai, nes jie per dideli, norint pradėti verslą. Dabar tai beveik neįmanoma. Verslas turi ciklą, jis turi atsipirkti per maždaug penkerius metus. Kaip jis gali atsipirkti per tiek laiko, kai tu per 50 proc. sumoki valstybei? Už ką?

A.Medalinskas. Valdžia sako, kad jie kuria jaunų žmonių įdarbinimo programą, duoda kreditus, parengia verslo planą. Ko dar reikia jaunam žmogui, kad galėtų pradėti verslą?

L.Jankauskaitė. Mokesčių sistema turi būti visai kitokia. Būtent jauniems žmonėms.

A.Medalinskas. Ar galvoja apie savo verslą studijuojantieji finansų ekonomiką? O gal labiau apie darbą jau sukurtoje kompanijoje arba valdiškoje įstaigoje?

J.Babrauskaitė. Mes labiau rengiami kaip analitikai vyriausybinėse ir nevyriausybinėse įmonėse, privačiuose sektoriuose.

A.Medalinskas. Kokia tikimybė jaunam žmogui būti pastebėtam, jei nėra protekcijos? Ar teisybė, kad daugelis eina į partijas, taip tikėdamiesi būti pastebėti?

V.Sinica. Politikos moksluose tokių turėtų būti dauguma, bet taip nėra. Mes turime, rodos, tik vieną žmogų, kuris priklauso partijai.

A.Medalinskas. Man atrodo, dauguma dirbančių Seimo narių yra baigę arba Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, arba Mykolo Romerio universitetą.

V.Sinica. Bet jie nebūtinai yra partiniai žmonės.

A.Medalinskas. Gal vėliau Seimo nariai juos įtikina, kad tokie taptų.

G.Zelvaras. Svarbu, kad pačiuose universitetuose būtų sudaromos sąlygos likti ir ten darbuotis. Sukurti terpę žmogui veikti universitete ir kartu ką nors gauti.

A.Medalinskas. Bet universitetuose pasilikti gali vienetai. Ten nėra labai daug vietų.

J.Babrauskaitė. Galbūt reikėtų lankstesnio darbdavio požiūrio. Yra įstatymas, pagal kurį darbdavys, įdarbinęs žmogų be patirties, moka mažesnius mokesčius. Tačiau jei ateina žmogus, turintis patirties ir jos neturintis, paprastai įdarbinamas patyręs. Trūksta požiūrio, kad ne tik jau dirbęs žmogus gali ką nors išmanyti. Apmokius jauną žmogų, iš jo galima išugdyti profesionalą. Esmė - ir darbdavių požiūris. Reikia keisti mąstymą.

L.Jankauskaitė. Bet nežinia, kada jis pasikeis. Dabar, norint dirbti administratoriumi, reikalaujama trejų metų patirties. Čia yra pirmas laiptelis. Kolegijoje gauname praktikos. Mėnesį ar tris. Niekas jos nelaiko normalia praktika. Kažkas pasirašė, kažkur nunešė lapelį - ir žmogus įgijo praktikos. O darbdavys tik tokius ir ima, nors jei aš turėčiau galimybę samdyti žmones, rinkčiausi be praktikos, bet gerus specialistus, kurie siekė žinių. Kad galėčiau juos išsiugdyti, išmokyti, kad dirbtų taip, kaip man norisi.

V.Sinica. Reikia skatinti žmones taip daryti. Prievartiniai apribojimai baisiai skamba, bet jaunas žmogus visada turi įsidarbinti ilgesniam laikui, nei trunka jo apmokymai. Įsivaizduoju, jog daugelis darbdavių bijo, kad jauną darbuotoją apmokysi, o jis išeis.

J.Babrauskaitė. Bijoti nėra ko. Yra teisiniai dalykai, sutartys ir nebūtinai būsi apgautas.

G.Zelvaras. Todėl ir sakoma, kad žmonės, baigę aukštąsias mokyklas užsienyje, nelabai turi ką veikti Lietuvoje. Jau anksčiau esu girdėjęs, kad tokiems žmonėms sunkiau rasti darbą. Dažnai būna taip, kad patriotiškai nusiteikę jaunuoliai dėl įvairių aplinkybių išvyksta studijuoti svetur, bet nori grįžti į Lietuvą ir čia pritaikyti savo žinias. Tačiau to padaryti negali, nes čia visur pažintys, protekcijos ir sunku gauti normalų darbą.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"