TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Gyvenimo piligrimas, arba Atsivėrimas Didįjį šeštadienį

2007 04 07 0:00
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis laimina sugrįžusįjį.
Asmeninė nuotrauka

Šiandien Šiaulių katedroje Mišių aukoje bus atnaujintas Krikšto Sakramentas, šventinama ugnis ir vanduo. Kad auštantį rytmetį - kai varpų gausmas skelbs Prisikėlimą Viešpaties ir Žmogaus - pasitiktume skaidresni. Prieš ketverius metus Velykų varpai pirmąkart pasiekė mūsų pašnekovo širdį ir lėmė... gyvenimą.

Tegul taip ir bus: tik vardas - Ugnius. Vardas, kurį parinko jam tėvai tarsi lemties ženklą. Tarsi saulės diską, su aušra iššokusį virš dykumos ir riedantį laiko tėkmėje per beribę erdvę.

Ne dėl savęs

Kas atpažins Ugnių, tegul priima tokį, koks jis yra ir buvo. O kam bus smalsu dar labiau pažinti, tegul nelukštena svetimų nuodėmių ir neteisia. Juk ne žmogui žmogų teisti. Šiandienis Ugniaus atsivėrimas - tai ne noras pateikti save, o pasiekti tuos, kurie nebežino kur link eiti.

Jis gimė, užaugo ir gyvena Šiauliuose. Brendo tvarkingų inteligentų šeimoje ir valdingos močiutės glėbyje. Šalia sukiojosi jaunesnis brolis. Rudenį Ugniui sukaks tik 37-eri, o gyvenimo vingiai nesuskaičiuojami.

Paauglystės maištas

Šiandien Ugnius prisipažįsta, kad per trejus jo paauglystės metus mama pražilo, nes jis nebuvo eilinis padauža. Jis buvo truputį daugiau negu sunkiai auklėjamas vaikas.

Jį erzino bet kokios nusistovėjusios gyvenimo normos. Norėjo išmėginti viską: cigaretes, alkoholį, narkotikus. Pirmąkart išgėrė būdamas 14 metų. Per 15-ąjį gimtadienį - iki sąmonės netekimo. Tėvas skaudžiai prilupo. Nepadėjo. Dar po metų pradėjo valkatauti, tiesiog išėjo į gatvę ieškoti laisvės, namo grįždavo paryčiais. Tada jam atrodė, kad tėvų ir mokytojų diktuojamos tiesos - nesąmonė. O ir dabar Ugniui atrodo, kad iš tiesų, ką jis tuomet patyrė, buvo nesąmonė. Jam ir šiandien kyla klausimas, argi galima vien tik drausti ir bausti, peikti ir aiškinti, koks tu netikša - mokykloje ir namie, nekalbant jau apie policijos veiksmus.

"Manęs niekas niekados nepaklausdavo, kodėl aš šitaip elgiuosi? Mūsų šeimoje vyravo griežtos auklėjimo taisyklės ir šaltas santūrumas. Tikriausiai man norėjosi daugiau meilės, atjautos", - nedrąsiai aiškino vyriškis.

Ugnius noriai lankė Šiaulių vaikų dailės mokyklą, tik negavo jokio baigimo pažymėjimo... dėl blogo elgesio. Vidurinės mokyklos pamokų pakęsti negalėjo ir nuolat jas praleisdavo. Artėjant abitūrai jam grėsė dvylika dvejetų. Tada jis susigriebė ir vidurinio mokslo atestatą vis dėlto gavo.

Ugnius buvo talentingas maištautojas. "Nežinau kodėl, bet kartą mama sugalvojo mane pakrikštyti. Pasišiaušiau. Nieko nesupratau, nes augau netikinčioje šeimoje. Sunku pasakyti, kada mama pradėjo melstis ir tikėti Dievą. Tikriausiai, kai "prarado" abu sūnus", - svarstė Ugnius.

Pabėgėlių stovyklos

Jis kelis mėnesius mokėsi (o tikriau "juodai" gėrė) Kauno taikomosios dailės mokykloje. Buvo gavęs dekoratoriaus darbą Šiaulių dramos teatre. Bet tai - tik epizodai.

Kai šalyje prasidėjo politinis virsmas ir buvo atkurta nepriklausomybė, Ugnius su draugu pabėgo į Vokietiją laimės ieškoti. Beje, vėliau Vokietijoje atsidūrė ir Ugniaus brolis, o jų mamą ištiko baisus priepuolis.

Ugniaus galvoje ir kišenėse švilpavo vėjai. Teko prisistatyti į pabėgėlių stovyklą: vieną, antrą, trečią. Prasidėjo naujas, neragautas ir nepažįstamas gyvenimas tarp dviejų tūkstančių likimo brolių iš įvairiausių pasaulio kraštų. Būta visko, kol pagaliau jis gavo paskyrimą gyventi į mažą kaimelį netoli Frankfurto. Viename būste teko glaustis su arabais. Štai tada Ugnius atsivertė Šventąjį Raštą ir pradėjo gilintis į krikščioniškąsias tiesas, kad galėtų su kitų tikėjimų jaunuoliais ieškoti Dievo ir diskutuoti: "Aš pirmąkart gyvenime perskaičiau Kalno pamokslą ir man atrodo, tada jį suvokiau širdimi", - prisimena Ugnius. Jis gilinosi ir į Rytų filosofiją, o daugiausia tylėjo, vaikščiojo miškais ir tapė, tapė... Vieną jo paveikslą netgi to krašto grafas nupirko.

Taip praėjo dveji metai, ir atėjo laikas grįžti namo.

Klupta ir keltasi

"Grįžau į Šiaulius ir išsigandau. Atrodė, kad patekau į visišką chaosą. Mano draugai gėrė ir svaiginosi narkotikais. Nepaprastai sukrėtė penkių bičiulių mirtys - nuo alkoholio ir narkotikų. Nebeatsilaikiau. Buvo lengviausia plaukti pasroviui", - pasakojo Ugnius.

Kartą jo padangėje sužibo žvaigždė: sutiko merginą ir beprotiškai įsimylėjo. Susituokė Civilinės metrikacijos biure ir nutarė, kad jam būtina ištrūkti iš supusios aplinkos, to pašėlusio draugų rato. Prisiminęs Vokietijoje užmegztus ryšius, kurie buvo susiję su daile, Ugnius sukūrė patrauklų projektą ir su žmona išvyko jo įgyvendinti į jau pažįstamą šalį.

Deja, ir ten jie įklimpo į panašią pelkę, iš kokios mėgino išbristi gimtajame mieste. "Vargšė mano žmona, nežinau, kaip ji pajėgė visa tai ištverti", - vos įstengė ištarti Ugnius.

Kai pajuto, kad į pasaulį beldžiasi nauja gyvybė, pora kartu grįžo namo. Priešlaikinis gimdymas... Vos kelias dienas išgyvenęs sūnelis mirė. Abu užgriuvo klaikus skausmas. Tada atrodė, kad nelaimė juos suartino ir net išgydė: atsirado šeimos pojūtis ir atsakomybė.

Ugnius įstojo į Šiaulių universitetą studijuoti grafikos. Jam sekėsi, jo darbus vertino žinomi šalies dailininkai, jis gavo padidintą stipendiją. Juo džiaugėsi artimieji, šeimoje krykštavo dukrelė. Buvo surengta ne viena paroda.

Būtų galima ištarti: pagaliau... Bet iš menų duonos nevalgysi. Ugnius išvyko uždarbiauti į Švediją. Gyvenimas medžiotojų namelyje, maisto gaminimas ant laužo ir maudymasis tik jūroje iš šalies galbūt atrodo romantiškai. Bet jaunam dailininkui taip neatrodė. Norint užsidirbti, tekdavo "arti" keturiolika valandų per parą. Tai truko keletą mėnesių, po kurių šeimos biudžetas tikrai pasipildė. Tačiau grįžusį Ugnių užklupo fizinis ir dvasinis nuovargis. Atsispirti alkoholiui jis nepajėgė.

"Žmona pasiėmė dukrelę ir išėjo. Likau vienas, - atsiduso jaunas tėvas, - vėliau dar ne kartą taikėmės ir skyrėmės."

Kalėjimas be grotų

Kurį laiką Ugnius dar sugebėjo save kontroliuoti. Baigė magistrantūrą, surengė personalinę parodą ir sulaukė įvertinimo. Jį priėmė į Lietuvos dailininkų sąjungą. Ugnius labai stengėsi artimiesiems įrodyti, jog jis nesilpnas. "Tačiau visa tai buvo tik išorinė poza - viduje jaučiau absoliutų byrėjimą. Kartais norėjosi su kuo nors išsikalbėti kaip kažkada vaikystėje, tačiau negalėjau atsiverti, negalėjau peržengti savo ego. Nesugebėjau paprašyti pagalbos nei Dievo, nei žmonių", - prisipažino Ugnius.

Jis atsimena, kaip užsidarė savo bute, kuris buvo ir jo dirbtuvė. Tapė ir gėrė, gėrė ir tapė - ištisomis paromis. Tuomet dar "dirbo" mokykloje, iš kur netrukus buvo atleistas su negeru įrašu darbo knygelėje. Atsimena ir tai, kaip mama už rankos tarsi mažą vaiką vedė į Palendrių vienuolyną pas brolius benediktinus. Ten reikėjo šiek tiek palaukti. Nesugebėjo, pabėgo į parduotuvėlę ir "padarė gramą". Vienuoliai, pažadėję pasimelsti, pasiūlė grįžti namo. Pas juos Ugnius dar beldėsi du kartus - jau vienas, be mamos. Norėjo įrodyti, kad nėra toks prastas, turi diplomą ir t. t. Tačiau abu kartus ten nuslinko neblaivus ir sulaukė tokio pat vienuolių atsakymo.

Dabar toje įvykių sekoje Ugnius įžvelgia Dangaus ženklus: po pirmo apsilankymo vienuolyne jį visam laikui paliko žmona, po antro - išmetė iš darbo, po trečio - pametė savo magistro diplomą. Bet tada jam tai neturėjo jokios reikšmės. Gyvenimas skendo alkoholyje, kol galiausiai jis sau prisipažino: "Viskas. Esu dugne ir nebegaliu išsikapstyti."

Mano pašnekovas kurį laiką tylėjo, kol vėl galėjo tęsti pasakojimą: "Atsibudau, buvo gražus pavasario rytas. Iššliaužiau iš guolio ir panorau numirti. Neapkenčiau nei savęs, nei gyvenimo. Pradėjau ropštis ant dvylikaaukščio, kuriame gyvenau, stogo. Pamaniau, kad nušokus nuo jo, mirtis bus garantuota... Staiga išgirdau pravažiuojančio automobilio ūžesį ir per garsiakalbį sklindantį kvietimą švęsti Velykų. Sustojęs įsiklausiau ir mano ausis pasiekė atplaukiantis katedros varpų aidas. Taip suspaudė širdį... Purvinas, susivėlęs lėtai grįžau į savo nešvarų būstą. Užsidariau... Ilgam."

Dar apie pusmetį Ugnius kovojo su savimi, neprisileisdamas arčiau kitų žmonių, kol sugebėjo ištarti: "Viešpatie, gelbėk. Juk Tu vienintelis matai, koks esu bejėgis." Pirmą kartą jis atsidavė artimųjų valiai. Sutiko priimti Minesotos gydymo kursą.

Krikštas

"Grįžęs po gydymo pirmiausia nuvažiavau pas brolius benediktinus paprašyti atleidimo dėl savo ankstesnio elgesio. Jie pakvietė mane pasilikti penkioms dienoms. Išgirdau grigališkąjį giedojimą. Pirmą kartą pajutau Dievo kalbą tyloj. Pajutau prisilietimą prie žmonių, kurie šviečia vidumi. Pradėjau suprasti katalikiškas apeigas, maldos galią. Ir visa tai suvokęs pradėjau rengtis krikštui", - džiaugsmingai pasakojo Ugnius.

Kelias į krikštą nebuvo trumpas ir paprastas: teko susidurti su tam tikrais reikalavimais. Vienu metu pamanė, kad kai kurie dvasininkai jo krikštyti nesiryžta.

Ugnius dažnai nueidavo į katedroje aukojamas vyskupo Eugenijaus Bartulio Mišias, nes patiko klausytis Ekscelencijos pamokslų. Jie padrąsino būtent su vyskupu pasitarti dėl krikšto. Problemos nebeliko. Vieną vasaros rytmetį Ugnių pakrikštijo vyskupas.

"Aš pirmą kartą iš tiesų pasijutau laimingas. Lyg po sėkmingo šuolio parašiutu, - vyriškis nusišypsojo. - Dabar suprantu, kad be praktikos ir ryšio su bendruomene sunku. Suprantu ir rožinio galią. Jau metai, kai kas rytą jį kalbu. Labai svarbu jausti ryšį tarp tariamų maldos žodžių ir pirštais vedžiojamų karoliukų."

Šiandien Ugnius tiki savo prisikėlimo stebuklu ir nuoširdžiai džiaugiasi: "Man pačiam sunku patikėti tuo, kas įvyko. Juk prieš trejus su puse metų buvau save palaidojęs. Kartais reikia didelių sukrėtimų, kad galėtum suvokti, jog ne viskas yra žmogaus valioje, kad esi tik smiltelė begalinėje visatoje."

Jau treji metai, kai Ugnius blaivus, turi mėgstamą užsiėmimą, puikiai sutaria su artimaisiais, rūpinasi dukros auklėjimu.

Neseniai jis sugrįžo iš piligriminės kelionės po Šventąją Žemę - kupinas tikėjimo šviesos ir džiaugsmo. Paklausus apie ten išgyventus įspūdžius, tepasakė: "Dėkoju Dievui už viską, kas įvyko mano gyvenime, nes be Jo esame tik maži vaikai smėlio dėžėje."


Honorarą už rašinį skiriu Palendrių vienuolynui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"