TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Gyvenimo prasmė - dirbti mama

2014 05 03 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Žilagalvę senatvę jos sutiks apsuptos gausaus būrio vaikų. Tamsiaplaukių ir baltapūkių, baigusių aukštuosius mokslus ir pasirinkusių darbininkiškas profesijas. Išmyluotų, paguostų, išlydėtų į savarankišką gyvenimą. Kas, kad juos pagimdė kitos moterys.

Berniūkščiai buvo kaip berniūkščiai. Judrūs, smalsūs, labai kalbūs ir pasirengę bendrauti su kiekvienu palatoje gulinčiu vaiku ar jo aplankyti atėjusiu suaugusiuoju. Jau po kelių minučių visi aplinkui žinojo, kad jie broliai, kad abu peršalę, kad ligoninės maistas neskanus, bet tuoj mama atneš gardesnio.

Mama – vidutinio amžiaus daili moteris – tikrai atėjo ir atnešė, vaikus išbučiavo ir paskaitė knygelę. Suguldė miegoti, o kitoms savo mažylius slaugančioms moterims pasiguodė, kad negali likti per naktį, nes namie laukia dar penki vaikai. Palata ūžė visą vakarą ir dar kitą rytą: tik pamanyk, kas šiais laikais gali sau leisti susilaukti septynių atžalų ir dar taip puikiai atrodyti.

Vakarop, kai broliukų mama vėl pasirodė, drąsesnės tiesiai užklausė. „Aš jų negimdžiau. Esu SOS mama“, - nuskambėjo atsakymas.

Vilniaus SOS vaikų kaimas į gyvenimą jau išleido 109 vaikus, dar beveik šimtą augina.

Ne tik darbas

Jau 20 metų Vilniuje veikiančiame SOS vaikų kaime šiuo metu dirba 12 SOS mamų. Po kiekvienos sparnu – 5-7 įvairaus amžiaus vaikai: nuo visai mažučių iki paauglių, jau besirengiančių žengti savo keliu. Didžiosios dalies SOS vaikų kaimo globotinių ankstyvieji gyvenimo metai buvo sunkūs, kitų – ir baisūs. Kaip pasakojo SOS vaikų kaimo direktorius Gedas Batulevičius, SOS mamų paskirtis – suteikti vaikams saugumą, padėti įveikti sunkumus, kuriuos patiria, parodyti prasmingo gyvenimo kelią. Taigi – duoti namus ir šeimą, ko tikrieji tėvai suteikti nesugebėjo.

„Nei man čia ypač sunku, nei labai lengva. Bet gyvenimas toks prasmingas, kad net pačiai sunku suvokti. Iš tiesų lyg ir nedirbu, tiesiog esu mama“, - apie savo apsisprendimą „Lietuvos žinioms“ pasakojo viena jauniausių pagal darbo stažą – praėjusių metų rudenį SOS mama tapusi Giedrė Vaičiūnienė.

G.Vaičiūnienė žodį „mama“ iš penkių globojamų vaikų išgirsta šimtus kartų per dieną.

Anksčiau mokytoja Kaune dirbusi moteris į Vilniaus SOS vaikų kaimą atvažiavo prieš kelerius metus, perskaičiusi darbo skelbimą. Įdarbinti „mama“ niekas strimgalviais nepuolė: visoms pretendentėms kartais pusmečiui, kartais ilgesniam laikui skiriamas bandomasis – apsisprendimo laikotarpis, per kurį moterys susipažįsta su kaimelio tvarka ir gyventojais, lanko mokymus, talkina jau dirbančioms SOS mamoms. Kol organizacijos administracija nusprendžia, jog pretendentė tinkama, o ji pati - kad tikrai nori ir gali 24 valandas per parą dirbti, tai yra būti mama.

Tik tada naujajai SOS mamai skiriamas laisvas kaimelyje esantis namas ir buriama nauja šeima: apgyvendinami vaikų teisių tarnybų sprendimu iš šeimų, neprižiūrinčių savo atžalų, paimti ar našlaičiais tapę vaikai. SOS šeima gausėja, kol kartu apsigyvena maždaug penki globotiniai. Kartais jų atsiranda ir daugiau - tarkime, administracijai gavus žinią, jog vaiko tikri broliai ar seserys įkurdinti kur nors kitur. SOS vaikų kaimo iniciatoriai visada siekia, kad kraujo giminės gyventų kartu. Kartais šeima suburiama iš vos dviejų vaikų, nes jų praeities išgyvenimai tokie sunkūs, kad SOS mamai tiesiog neužtektų jėgų didesniam būriui globotinių prižiūrėti.

O toliau – viskas kaip kiekvienoje šeimoje. SOS mama verda ir kepa, tvarko namus, skalbia drabužius, išlydi vaikus į miesto darželius ir mokyklas, kartu su jais džiaugiasi ir liūdi, auklėja, paremia. Tiesiog būna mama. Tiesa, SOS mamoms talkina SOS tetos – nuolat su šeima negyvenančios pagalbininkės, išleidžiančios mamas laisvadienių, padedančios gaminti maistą ir pan.

„Pagrindinis kriterijus atrenkant SOS mamas – žmogaus vidinė stiprybė, motyvacija ir atjauta. Mes neieškome tiesiog darbuotojo, ieškome mamos. Juk darbuotojas gali pranešti, kad, tarkime, po dviejų savaičių išeina iš darbo. SOS vaikų kaime yra ne tik darbiniai, bet ir moraliniai įsipareigojimai vaikui“, - tvirtino G.Batulevičius.

Pasak SOS mamos, jos šeimos gyvenimas – toks pat kaip ir daugelio.

Tas saldus žodis

SOS mama G.Vaičiūnienė prisipažino ilgai galvojusi, kaip atsakyti, kodėl dirba SOS mama. „Manau, kai tau jau daugiau kaip 40 metų, norisi prasmės. Čia ji yra. Viskas, ką darau SOS vaikų kaime, ką daro kitos SOS mamos, turi prasmę: padėti vaikams ir nukreipti juos į gražų gyvenimo kelią. Jiems mama iš tiesų yra kažkas šventa. Didesnieji gal jau ne taip, bet mano mažieji (vienam treji metukai, kitam – penkeri), vos tik pareina iš darželio, vienas per kitą pakartoja „mama, mama“ gal po šimtą kartų. Regis, tas žodis jiems taip ilgai netartas, kad dabar vaikai tiesiog skuba jį pasakyti“, - kalbėjo G.Vaičiūnienė.

SOS mama tapusi moteris neslepia, jog apsispręsti imtis šios veiklos ją pastūmėjo sūnus, dabar jau 21 metų studentas. Vaikinas nesuabejojo, kad mama galės suteikti šeimos šilumą gyvenimo nuskriaustiems vaikams. Kitas svarbus dalykas, kurį G.Vaičiūnienė vadina galutiniu apsisprendimo tašku, buvo pernai į vasaros stovyklą lydėtų SOS vaikų kaimo globotinių – paauglių mergaičių – jai padovanota puokštė, pačių sukomponuota iš pajūrio viksvų ir šakelių, bei atvirukas su raginimu ar prašymu: „Jūs privalote čia dirbti.“

SOS vaikų kaimo direktorius G.Batulevičius sako, kad buvimas SOS mama – ne tik darbas, bet ir moralinis įsipareigojimas vaikams.

„Tada supratau - jei sutariu su paaugliais, su mažiukais tikrai susitvarkysiu. Rugsėjį pasakiau, kad lieku dirbti“, - aiškino SOS mama.

Praėjusį spalį jai buvo skirtas namelis ir pradėta formuoti šeima. Pirmieji atvažiavo vienuolikmetė mergaitė ir jos ketverių metų broliukas. Per Kūčias atkeliavo dar du mažyliai. Šį vasarį mamos Giedrės dukra tapo ir 12 metų paaugliukė. „Dabar jau esame laikomi tikra šeima. Vadinasi, augsim“, - neabejojo G.Vaičiūnienė.

Penkis vaikus auginanti moteris neslėpė, kad SOS mamos darbas – ne tik grožis ir gerumas. „Atvažiuoja naujas vaikas – lyg kubas, lyg žaislinė kaladėlė. Labai labai aštriais kampais ir briaunomis. Po truputį, pamažu tas kubas virsta labai gražiu spalvotu kamuoliuku. Paskui tą kamuoliuką tik parideni takeliu, ir vaikas keliauja į gyvenimą“, - sakė moteris.

Gražiausias dalykas - vaikai

Vis dėlto SOS mama labiausiai trokšta, kad susiimtų ir galimybę auginti savo atžalas susigrąžintų jos globotinių tėvai. Šiuo metu du šeimynos vaikus lanko jų tikrosios mamos, vieną – teta, pas vyriausiąją mergaitę ateina patėvis. Vienintelis niekieno nelankomas auga penkerių metų berniukas.

„Įdomu, kad būtent tas vaikas vienintelis čia atvažiavęs vadino mane vardu – Giedre. Kadangi mane vis aplanko sūnus, berniukas (kaip penkiametis stulbinamai protingas) vieną vakarą pareiškė: „Giedre, tu turi didelį sūnų, juo dabar nelabai reikia rūpintis. Ar nori turėti dar vieną sūnų?“ Atsakiau, taip, norėčiau. „Tai ar aš galiu būti tavo sūnus?“ - paklausė vaikas. Pasakiau, gerai, bet kaip išeina: tikrasis sūnus mane tai mama vadina. Tada jis nusprendė, kad namie mane ir toliau vadins Giedre, o darželyje – mama, nes vaikai kitaip nelabai supras. Prabėgus dar kuriam laikui berniukas pasitikslino, ar tikrai sutinku būti jo mama. Ir tik tada, kai patvirtinau, jis apsisprendė – „aš būsiu tavo sūnus, o tu – mano mama“. Nuo tada visi penki be pertraukos kartoja: mama, mama, mama, mama“, - pasakojo G.Vaičiūnienė.

Pasak SOS mamos, jos šeimos gyvenimas – toks pat kaip ir daugelio: patys tvarko namus ir aplinką, patys rūpinasi pietumis, skaičiuoja ir taupo pinigus, aptaria pirkinius. Mažieji konkuruoja dėl mamos dėmesio. Iš pradžių buvo ir ašarų, ir net muštynių, kuris pirmas įsikibs į ranką. Dabar, kai kartu gyvena beveik pusmetį, viskas rimsta, vaikai vienas kitą jau vadina „broliu“ ir „sese“. Jiems, įsikūrusiems SOS kaime, labai reikia artimų ryšių: kaip kartoti žodį „mama“, taip ir tarti „brolis“, „sesė“ - labai malonu.

„Be jokios abejonės, būti SOS mama yra ne darbas, bet gyvenimo būdas. Gražiausias dalykas, kurį čia radau, – mano vaikai. Užauginau vieną, o dabar turiu dar penkis. Likimas skyrė padėti jiems užaugti. Surasti savo kelią. Nukreipti tinkama linkme. Kiek mano jėgos, protas ir galimybės leidžia, tai darau“, - tvirtino G.Vaičiūnienė.

Vaikams, įsikūrusiems SOS kaime, labai reikia artimų ryšių.

. . .

Pirmasis SOS vaikų kaimas buvo įkurtas 1949 metais Austrijos mieste Imste Hermano Gmainerio iniciatyva. Visi Austrijos gyventojai paaukojo po grašį, kad atsirastų kaimas, kuriame augtų daugybė po Antrojo pasaulinio karo likusių našlaičių. Dabar SOS vaikų kaimai veikia net 133 šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Vaikai ir jaunimas globojami SOS vaikų kaimų šeimose bei Jaunimo namuose, jais rūpinamasi dienos centruose.

Labdaros paramos fondas SOS vaikų kaimai Lietuvoje įkurtas 1991 metais. Jis pirmasis šalyje pradėjo globoti vaikus, taikydamas šeimos modelį, kai kiekvienas vaikas turi nuolat juo besirūpinančią SOS mamą, su kitais globotiniais gyvena kaip broliai ir seserys. Kiekviena SOS šeima turi atskirą namą, kuriame su mama gyvena 5-6 vaikai, o visi namai sudaro SOS kaimo bendruomenę.

1995 metais Vilniuje buvo pastatyti nevyriausybiniai vaikų globos namai Vilniaus SOS vaikų kaimas. Šiuo metu jame yra 12 šeimos namų, kuriuose su SOS mamomis auga apie 70 vaikų. 70-80 proc. globotinių, užaugintų SOS kaime, pradeda sėkmingą gyvenimą. Per 20 veiklos metų Lietuvos SOS vaikų kaimai į gyvenimą išleido 109 vaikus.

SOS vaikų kaimas šiuo metu net 60 proc. finansuojamas iš aukotojų paramos, 40 proc. lėšų skiria valstybė. Padėti SOS vaikų kaimui užauginti vaikus turite galimybę ir jūs. Paaukoti galima skambinant trumpaisiais numeriais: 1890 – 2 litus, 1891 – 5 litus, 1892 – 10 litų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"