TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Gyvuok, Tarybų Lietuva!

Vasario 22-osios taikus mitingas Simono Daukanto aikštės prieigose (į pačią aikštę žmonės nebuvo įleisti) pasibaigė taip pat ramiai, kaip ir prasidėjo, nepalikdamas nuosėdų ir šiukšlių. Tačiau šiukšlės pasipylė vėliau - ant organizatorių galvų. Atrodo, politinei klasei slysta žemė iš po kojų. Pečeliūnienės ir kitos liguistai blizgančiomis akimis moteriškės ėmė kliedėti apie "mūšius dėl prezidentės", partizaninius ir pilietinius karus, o menko išsilavinimo propagandininkai mitingą surengusius intelektualus pradėjo pravardžiuoti radikalais. Spausdiname daktaro D.Kuolio atsaką.

Kadaise dalyvaudamas Sąjūdžio veikloje mėginau atidžiau stebėti viešus sovietų santvarkos gynėjų veiksmus. Rūpėjo suprasti, kokiomis priemonėmis kovojama už tvarką, paremtą melu ir brutalia jėga. Kaip sovietų santvarka ginasi nuo žmonių, siekiančių laisvės, tiesos ir teisingumo? Tuomet nagrinėjau Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) spaudą, jos ir "visuomenės lyderių" pasisakymus apie disidentus, pirmuosius viešus visuomenės bruzdėjimus, Sąjūdžio mitingus. 

Pastebėjau, kad sovietų režimas, prieš imdamasis karinės prievartos, iš esmės gynėsi dviem būdais - nuolat didindamas vis rafinuotesnio melo dozes ir stengdamasis "perimti", kontroliuoti į viešumą iškylančius naujus ryškesnius asmenis. Priešintis tokioms priemonėms buvo įmanoma tik drąsiai, principingai ginant tiesą ir paprastu padorumu atsispiriant manipuliacijoms. Įžvalgesnio ir padoresnio žmogaus buvo neįmanoma paversti už virvučių tampoma sovietinio teatro lėle. 

Tiesa ir drąsus jos siekimas darė mus laisvus Sąjūdžio metais. Pagarba tiesai - mūsų atkurtos politinės bendruomenės, mūsų valstybės kertinis akmuo. Jį išjudinus, ima griūti sienos, skiriančios Lietuvos Respubliką nuo sovietijos, nuo LTSR.  

Šių dienų sankirtos

Ryškų ženklą, kad moraliniai valstybės pamatai suirę, 2006-aisiais mums pasiuntė Brastoje žuvęs pulkininkas Vytautas Pociūnas. Viešumoje vis minima Valstybės saugumo departamento (VSD) organizuota mafijos stiliaus jo pomirtinio šmeižto ir melo kampanija išties reikalauja ypatingo dėmesio. Ji buvo pribloškianti savo galia. Šioje kampanijoje dalyvavo didžiausi dienraščiai, visuomeninė televizija, net skandinavams priklausantis TV3 kanalas, kai kurie teisėtvarkos pareigūnai, dalis tuomečio Seimo narių. Tiesos paieškas gniaužė pats Respublikos prezidentas ir Konstitucinis Teismas. 

Po V.Pociūno žūties tiesą išsiaiškinti siekiantys žurnalistai buvo įspėti "viską baigti" ir gundomi gerai mokamomis autorinėmis laidomis Lietuvos televizijoje. Galimybę laisviau kalbėti, tęsti žurnalistinius tyrimus tada suteikė Lietuvos radijas, Bernardinai.lt ir stambesniam lietuviškam verslui priklausanti žiniasklaida - "Lietuvos žinios", LNK, žinių portalas Alfa.lt. Būtent jų ir kelių žurnalistų, VSD sekamų "vanagų", pastangomis tiesos siekio nepavyko užgniaužti. 

Žadėdami padėti žmonėms susigrąžinti valstybę, tiesą, teisingumą, ėjo į Seimo rinkimus Tėvynės sąjunga, kilo į prezidentus Dalia Grybauskaitė. Regis, radosi vilties bendromis pastangomis sutvirtinti pairusius mūsų Respublikos pagrindus. Deja, toji viltis greitai išblėso. Jokių rimtesnių permainų krašte negali tikėtis, matydamas, kokius silpnus, nesavarankiškus žmones mūsų Seimo ir prezidentūros politikai susodino į svarbiausių teisėsaugos institucijų ir slaptųjų tarnybų vadovų kėdes. 

Negali iš valdžios tikėtis atsinaujinimui būtinos pilietinės drąsos, regėdamas, kaip nuo rimtų klausimų sprunka Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos, Teisės ir teisėtvarkos komitetų pirmininkai, kaip tylėdama vis naujais kostiumėliais džiaugiasi krašto apsaugos ministrė, Tėvynės sąjungos Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkė. Tad nieko keista, kad dabartinei mūsų valdžiai tapo neįveikiamos nei Kauno pedofilijos, nei kitos skandalingos bylos.

Sveiki, sugrįžę

Vis dėlto buvo sunku nujausti, kad taip greitai pilką, purviną mūsų valstybės gyvenimą nutvieks ryški Tarybų Lietuvos saulė. Pakako tik piliečiams viešai užsistoti Vasario 16-osios išvakarėse iš pareigų atleistus FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą - vyrus, anksčiau tyrusius mafijos nusikaltimus, Medininkų žudynių ir V.Pociūno žūties bylas, pradėjusius narplioti šešėlinio verslo ir politikų ryšius. Vos paskelbus apie vasario 22-ąją prie Prezidento rūmų rengiamą pilietinę akciją už teisingesnę ir švaresnę valstybę, ėmė skubiai keistis krašto viešojo gyvenimo dekoracijos. Iš mūsų Respublikos griuvėsių staiga iškilo didingas Tarybų Lietuvos statinys. 

Prezidentė ir jos aplinka netikėtai pradėjo pusbalsiu gąsdinti piliečius, kad tokiomis akcijomis tarnaujama Rusijai ir Lenkijai, kad protestų pakirstą, pasitikėjimą valstybės vadove praradusią Lietuvą per artimiausius rinkimus užvaldysianti Lenkija. Prisiminkime: 1988-aisiais, pasisakydami prieš sovietų kariuomenės išvedimą, lenkų tankais lietuvių žurnalistus ir kultūrininkus baugino LKP CK vadovai Algirdas Mykolas Brazauskas ir Justas Vincas Paleckis. 

Artėjant piliečių mitingui, vasario 20-ąją pagaliau į viešumą žengė pati valstybės vadovė D.Grybauskaitė. Iki tol vien per spaudos tarnybą rėmusi keistus vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio veiksmus, dabar ji prabilo tiesiai iš žydrųjų ekranų: pasmerkė atleistus "nelabai gerai pasirodžiusius" FNTT vadovus, susiejo juos su konservatoriais ir paaiškino, kad vidaus reikalų ministras šioje istorijoje esąs "ne prie ko". Prezidentės žodžius tą pačią dieną sustiprino jos spaudos tarnyba, pareikšdama, kad D.Grybauskaitė buvusiam FNTT vadovui "ir betarpiškai, ir telefonu" jau anksčiau kėlusi tam tikrus reikalavimus. Taigi, nusivylusi statytinio gebėjimais, esamos santvarkos ginti savo autoritetu ir jėga stojo pati šalies vadovė. Ar atmename: nepriklausomybės priešaušryje visuomenei nušlavus sovietų statytinius Lietuvoje Rimgaudą Songailą, Nikolajų Mitkiną, Mykolą Burokevičių, sovietinės santvarkos krūtine pridengti Vilniun vyko pats Michailas Gorbačiovas? Išties dramatiškos įtampos kupinos atsikartojančios mizanscenos. Vis dėlto šį kartą žengta daug toliau: M.Burokevičius tik prašė M.Gorbačiovo tiesioginio prezidentinio valdymo, D.Grybauskaitė, Seimui ir Vyriausybei baugiai tylint, jį įvedė.

Šiame spektaklyje jau buvau pasigedęs senųjų tautos išminčių, įspėjančių naivius krašto gyventojus apie didį radikalizmo pavojų. 1988-aisiais toks vaidmuo buvo skirtas liaudies rašytojui Juozui Baltušiui, keikusiam pirmuosius Sąjūdžio žingsnius. Net palengvėjo, kai tiesos ir teisingumo reikalaujantį mitingą iš vakaro per vieną Lietuvos radijo stočių pagaliau pasmerkė vienas tautos patriarchų: tarsi akcijos rengėjas jis tėviškai paragino visus rinktis ne S.Daukanto aikštėje, bet "kurioje nors kitoje vietoje". Mitingo išvakarėse nuoširdžiai plušėjo ir prezidentės komanda. Iki vakaro patarėjai sėdėjo prie telefonų ir kvietė menininkus bei mokslininkus kitą rytą, mitingo metu, susitikti su prezidente. Mat svarbu visuomenei nusiųsti aiškią žinią: tuo laiku, kai blogieji gatviniai ir patvoriniai rėkauja prie prezidentūros, šalies vadovė rimtus klausimus aptaria su tikruoju tautos žiedu - su gerąja, lojaliąja kūrybine inteligentija. 

"Odiozinis mitingas"

Per daug nestebino ir tolesnė mitingo dienos režisūra. Tiesa, pirmąkart iš tautos buvo atimta S.Daukanto aikštė. To nedrįso padaryti nei Rolandas Paksas, nei Valdas Adamkus, vyriškai kentę pilietines akcijas po rūmų langais. D.Grybauskaitės komanda S.Daukanto aikštę pervadino "apsaugine zona" ir pavertė siena, skiriančia valdžią nuo tautos. Kiek netikėtas buvo į tūkstantinį mitingą atsiųstų provokatorių rangas: garsiausiai šūkavo ir atkakliausiai nekviestas ant pakylos ropštėsi generolas-rašytojas Mečys Laurinkus.

Kai prisimenu paprastą, menkai išlavintą rusų karininką Valerijų Ivanovą, "Jedinstvo" lyderį, kadaise Sąjūdžio renginiuose atlikdavusį pagrindinį provokatoriaus vaidmenį, širdį suspaudžia tautinio išdidumo jausmas: kokius iškilius kadrus per nepriklausomybės metus pavyko subrandinti Lietuvos saugumui.

Gana įprastos pasirodė šalies saugumiečių nurodymu į mitingą suneštos raudonos vėliavos. Šį kartą kiek margesnės - su juodais nacių kryžiais. Senas VSD įtakos karys, Lietuvių patriotų sąjungos vadas Visvaldas Mažonas, vis dairydamasis, ar paskui jį seka TV3 kanalo kamera, nacių vėliavą stengėsi išskleisti kuo arčiau mitingo pakylos. Anoniminio režisieriaus nuomone, tokios vėliavos fone nufilmuoti akcijos rengėjai turėtų būti deramai demaskuoti.

Tradicinis buvo ir pilietinės akcijos nupasakojimas spaudoje: pažangioji šalies žiniasklaida, kaip ankstesniais laikais "Tiesa", "Komjaunimo tiesa", "Vakarinės naujienos", "Pravda" ir valstybinė TV, pasmerkė "odiozinį mitingą". Per Lietuvos televiziją kalbėjęs generolas-rašytojas M.Laurinkus renginį vertino "neigiamai". Kaip kadaise V.Ivanovas, jis nusiskundė, kad mitingas buvęs nedemokratiškas, visuomenę skaldantis, užsienio jėgoms tarnaujantis. Skandinaviškas TV3 kanalas, nukreipęs kameras į nacių vėliavas, meistriškai atskleidė profašistinį akcijos pobūdį. Šio kanalo laidoje, žengdamas "Tiesos" rašytojų pramintu taku, mitingo rengėjus intelektualiai nuginklavo ir idėjiškai suniekino gabus jaunosios kartos propagandistas Vladimiras Laučius. Nevykėliams mitinguotojams jis šmaikščiai pasiūlė verčiau sėdėti namuose ir rašyti fantastinius romanus. Gerokai subtilesnė pasirodė Vladimiro Romanovo spauda: "Vilniaus diena" sutelkė dėmesį į baisią neapykantą, persmelkusią mitingo dalyvius, ir pabrėžė, kad jų reikalavimai - neteisėti.

Po daugelio metų vėl stebėdamas Lietuvos scenoje brandžiu tarybiniu stiliumi režisuojamą spektaklį, norėčiau paklausti visuomeninės LRT tarybos: ar tikrai LTV Naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis nėra pajėgus dirbti savarankiškai, be kasdienės seno bičiulio Dainiaus Dabašinsko idėjinės pagalbos?

Turėčiau klausti ir gero lietuvių draugo, vikingų palikuonio Jono Ohmano, ir Jų Ekscelencijų skandinavų šalių ambasadorių Lietuvoje: kodėl skandinaviškas TV3 kanalas mūsų krašte savo Žinių tarnybą vis patiki VSD žmonėms? Kodėl saugumo nurodymus uoliai vykdžiusią šio kanalo Žinių tarnybos vadovę Jolantą Butkevičienę pakeitė tiesiogiai D.Dabašinsko kuruotas VSD pareigūnas Sigitas Babilius, pagal saugumo užsakymus manipuliuojantis lietuvių viešąja nuomone?

Ar tai "geroji praktika", kuria kilnūs skandinavų pirkliai dalijasi su barbarais čiabuviais? Kodėl kai kurie vikingų verslininkai Lietuvoje kartais elgiasi kaip XVIII amžiaus keliautojai laukiniame krašte, kuriame civilizuoto gyvenimo normos nebegalioja? Ir dar viena pastabėlė Lietuvoje reziduojantiems Europos Sąjungos ir NATO šalių ambasadoriams: kai kitąsyk rašysite raportus apie viešus nacizmo proveržius šiandienos Lietuvoje, neužmirškite paraštėje pažymėti, kad juos režisuoja negrabi vietinio saugumo ranka.    

Intymios remarkos

Po mitingo prabėgus vos kelioms valandoms, prezidentė D.Grybauskaitė per artimą Briuselio laikų bičiulį, buvusį Lietuvos ambasadorių prie NATO Liną Linkevičių, dabartinį premjero patarėją, slaptųjų tarnybų kuratorių, mane įspėjo, kad tokios kritikos ji daugiau netoleruosianti, kad visas ribas peržengęs mano kalbėjimas Gintaro Aleknonio vedamoje Lietuvos radijo laidoje, kad VSD vadovai Gediminas Grina ir Romualdas Vaišnoras nesą tokie nevykėliai, kaip galvojama, kad jie dabar "parodys, ką gali". Lieka su atlaidžiu šypsniu pažymėti, kad šalies vadovui gąsdinti piliečius slaptosiomis tarnybomis, saugumiečių akivaizdoje keikti nepatikusius asmenis nėra nei protinga, nei atsargu. Niekada negali būti tikras, ar tavo užsiundytos tarnybos nepersistengs, ar per uoliai padirbėjusios nepuls tavęs šantažuoti. Buvusiam Ukrainos prezidentui Leonidui Kučmai kadaise toks neatsargumas baigėsi dideliais tarptautiniais nesmagumais. Kita vertus, dabartinio lietuviško spektaklio žiūrovų daugumai, regis, suprantama, kad panašiems reikalams sutvarkyti nei vestuvių generolui G.Grinai, nei realiam saugumo vadovui R.Vaišnorui ypatingų galių, didelio išradingumo nereikia. Pakanka tik droviai užsiminti verslo draugams ar strateginiams Rytų partneriams apie iškilusią mažą problemytę. Kaip liudija Lietuvos tikrovė, tiek pastangų paprastai ir pakanka. Šiuo atžvilgiu atgrasios yra ir aukšto VSD pareigūno Aidžio Meželio mano draugams siunčiamos užuominos, kad dera prisiminti turint seną motiną.

Tokie šviesaus Tarybų Lietuvos spektaklio užkulisiai. Kalbu apie juos ramiai. Žinau, kad tik pusprotis personažas šioje pjesėje dar kreiptųsi į Konstituciją ir įstatymus, skeryčiodamasis naiviai šnekėtų apie įstatymo viršenybę, žmogaus teises ir laisves, moralią politiką. Brutalios jėgos, visuotinio melo, gyvuliškos baimės ir abejingumo sukaustyta scena seniai diktuoja kitokias veikėjų elgsenas. Tad prisidėdamas prie valdinių choro nuolankiai prašau valstybės vadovų vesti mus toliau į energetinę "laimę ir galią". O į mylimą tėvynę kreipiuos nedylančiais Antano Venclovos žodžiais: 

Gyvuok per amžius, būk laiminga,              

Brangi Tarybų Lietuva!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"