TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Haitis: už kiekvieną vaiką

2014 08 07 11:01
Aktorė Virginija Kochanskytė Haityje. Organizatorių nuotraukos

Rugpjūčio 2 dieną į tolimą Lotynų Amerikos valstybę Haitį išvykę aktorius Giedrius Savickas, UNICEF Geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė ir „UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė ten lanko skurdžiai gyvenančius vaikus bei šeimas.

Misijos dalyviai siunčia dienoraščius ir įspūdžius iš trečiosios dienos, praleistos Haityje. Keliavusiųjų įspūdžius bus galima išvysti paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“, kuris bus rodomas spalio 10 dieną per TV3.

Virginija Kochanskytė: „Dauguma vaikų darbuojasi kauptukais, o ne rašikliais“

Šiandien mūsų misijos kelias, ilgai vinguriavęs siauromis miesto Port au Prince gatvelėmis aukštyn, nusidriekė į kalnus. Prisipažinsiu, kad vyliaus, jog bent ten toli nuo miesto grūsties ir dulkių išvysiu Gogeno prieš visą šimtą metų tapytų Haičio moterų bent blyškų atšvaitą kaimo moterų akyse, jų eisenoje, šypsenose ar bent plaukus puošiančiose gėlėse...

Galingi UNICEF džipai riaumodami ropštėsi vis aukštyn ir aukštyn kalnų perėjomis. Net kvapą baimė gniaužė! Bet užburiantys vaizdai išvadavo iš visų baimių ir širdis alpėjo nuo fantastiškų vaizdų. Žiūrėjau pakerėta ir iš atminties išniro rašytojo Antono Čechovo mintis pjesėje ,,Trys seserys“ įdėta į Barono lūpas: ,,Kokie gražūs medžiai aplinkui ir koks gražus turėtų būti gyvenimas šalia jų...“ Turėtų, bet buities realybė dažnai primyga vargšą žmogelį, neleidžia jam pakelti galvos ir pasidžiaugti būties realybe...

Lietuvių delegacija išvyksta į Haitį.

Po kelių valandų įtemptos kelionės kalnų keteromis pasiekėme medicinos punktą, prisiglaudusį siaurutėlėje aukštikalnėje. Medicinos punktas pastatytas UNICEF surinktomis lėšomis ir aptarnauja didžiulį regioną. Abipus kelio beveik statmenai žemyn laiptais leidosi išdirbtos žemės lopinėliai, viena kita trobelė. Šalimais trobelių bananų sodeliai, mango medžiai. Kai kur kapstėsi vištos, ganėsi pririšta kiaulė ar ožka... Kaip tiems žmonėms galvos nesusisuka ir kaip jie tų galvų nenusisuka toje statmenoje nuokalnėje mojuodami kauptukais?.. Betgi, kai norisi valgyti, kitos išeities neturi, kaip tik darbuotis išsijuosus. Aplinkui kalnas prie kalno, o už tų kalnų kiti kalnai... Va čia tai ir supranti, kad niekas tau negali padėti, tik tu pats. Ir dar tavo šeima. Taigi, kuo vaikų daugiau, tuo darbo rankų gausiau. Gal tada ir duonelės skalsiau...

Medicinos punkte jau nuo pat ryto būriavosi motinos su vaikais. Vienos jau tikrinosi, kitos dar ilsėjosi. Juk keliauti pėsčiomis teko kalnų siauručiais takeliais po ketvertą ir daugiau valandų. Net kelios seselės mikliai darbavosi – svėrė, matavo ir vaikus, ir motinas, naujus duomenis lygino su ankstesniais. Deja, daugumai trūksta visaverčio maisto, tad sutrinka jų ne tik fizinė, bet ir protė raida. UNICEF stengiasi visomis išgalėmis ateiti į pagalbą – šios organizacijos buvo sukurtas maistelis vaikams ,,Plampinatas“ (riešutų pasta), prisodrintas visų medžiagų, būtinų mažučio vaikelio visaverčiam vystymuisi. Pasta tekainuoja penkis litus. Pasirodo, kaip paprasta užtikrinti vaikui normalų augimą – kavos per dieną išgerti vienu puodeliu mažiau. O ir pačiam būtų sveikiau...

Atidžiai žvelgiau į suvargusių moterų veidus, jaunų merginų akis – gal kurios nors žvilgsnyje šmėstels Gogeno tapytų gražuolių gentainių kerinčių akių žvilgsnio šešėlis? Deja...

Paklausėme, ar vaikai eina į mokyklą. Atsakė, kad ne visi. Dairėmės – ir kurgi ta mokykla? Juk atvežėme mokyklai gaublį. Dar per praėjusią misiją į Tanzaniją, kai paklausti, iš kur mes atvažiavome, bandydavome paaiškinti, iš kur, vis tiek jausdavome, kad mes jiems atrodome, lyg būtume iškritę iš Mėnulio. Tai ir pamaniau, kad gaublys mokyklai būtų puiki dovana, juolab kad Tanzanijos kaime, lankydamiesi mokykloje, nematėme ne tik kompiuterio, bet ir paprasčiausio žemėlapio... Pasakė, kad mokykla kitoje kalno pusėje pačioje apačioje, iki jos reiktų eiti pėsčiomis keletą valandų. Kokio užsispyrimo reikia vaikams, kokio tikėjimo tėvams, kad jų vaikui tas mokslas duos ką nors gero (juolab kad mokslas mokamas), kad kasdien po keletą, ketvertą ar penketą valandų per karštį ir liūtį verstum vaiką pėsčiomis keliauti į mokyklą... O juk ir ūkyje darbo rankų gyvybiškai reikia. Tad dauguma vaikų darbuojasi kauptukais, o ne rašikliais...

Atsisveikinome su vietiniais, vis dėlto lengvesne širdimi negu vakar. Ir ne dėl to, kad gaivus kalnų oras vėsino... Bet labiau dėl to, kad buvo viltinga matyti kalnų šlaituose besidarbuojančius žmones.

Laura Blaževičiūtė: „Jei bandeles saugo vyrai su vinčesteriais, tai kas galėtų nutikti čia?!“

Haitis. Antradienis. Tiesiog mangų diena. Mangai pusryčiams, mangai pietums, mangai desertui. Pirkom 1 už 1 dolerį, bet gavome kokius 10. Nesusikalbėjome (angliškai praktiškai niekas nekalba). Po to pirkom bandelių. Kažkodėl visas bandeles ir vietos bistro saugo vyrai su vinčesteriais. Pajudėjome į kaimą kalnuose, kur įrengtas mitybos centras badaujantiems ir nusilpusiems vaikams. Čia moterys eina po 6-7 valandas, kad vaikams gautų specialius maisto davinį, užtikrinantį vaikų išgyvenimą ir augimą. Kai atvykstame, jau susidariusi eilė ir lauke moterys laukia, kol jų mažylius pamatuos, pasvers ir diagnozuos jų sveikatos būklę. Praktiškai visiems mano stebėtiems vaikams buvo diagnozuota kritinė situacija...

Laura Blaževičiūtė su Haičio gyventojais.

Kaime gerokai švariau, nepersekioja tas baisus kvapas, tvyrantis mieste. Kraštovaizdis – nuostabus. Tiesa, kelias tikrai priminė motokroso trasą. Mandri kaimiečiai važinėja motociklais su muzika. Bandžiau susitarti su vietinėm moterim, kad leistų man savo krepšius ant galvos panešt, bet jos sakė „no no“.

Pamaniau, kad galėčiau pralinksminti vaikus, laukiančius eilėje, todėl ėmiau pūsti balionus su šypsenėlėmis, kuriuos vežiausi iš Lietuvos. Prisidėjo ir Giedrius. Nemoku apsakyti, kas tuomet įvyko, visi kaip išprotėję puolė lupti tuos balionus iš rankų, net mamos. Viena mama išsilaužė vytelę ir ėmė kitas mamas pliekti, kad galėtų prasibrauti iki balionų. Bandžiau sakyti, kad leistų pačius mažiausius („petit, bebe“), bet tai nepadėjo, todėl su Giedriumi staigiai viską pripūtėme ir leidomės į kaimo gilumą atsipūsti. Sunkus darbas džiuginti...

Vakare paprašiau, kad režisierius Jonas palydėtų į turgų (viena nedrįsau). Labai norėjau nufotografuoti anglies pardavėjus. Kad viskas būtų kaip pridera, daviau dolerį, pasiruošiau fotoaparatą ir tuo metu staiga mane puolė kitos anglies pardavėjos, ėmė tempti į skirtingas puses... Gerai, kad buvo Jonas. Dėjome į kojas. Viena čia tikrai neisiu.

Buvo laiko iki vakarienės, todėl nusprendėme trumpam grįžti į lūšnyną nufilmuoti trūkstamų kadrų. Vėlgi už dolerį gavome leidimą užsikarti ant privačios lūšnos stogo. Atsivėrė nuostabi lūšnyno panorama. Klaidžiojome siauromis lūšnyno gatvėmis. Man buvo žiauriai nejauku. Jei bandeles saugo vyrai su vinčesteriais, tai kas galėtų nutikti čia?! Man ir vėl niekas nedavė pamėgint krovinio nešimo ant galvos... Beje, instruktažas, kurį gavome UNICEF, sako, kad vieniems baltaodžiams eiti į gatvę negalima, o jei pagrobtų, pataria nešaukti, atsipalaiduoti, gerti daug vandens ir valgyti, jei tik pagrobėjas duos.

Mano pirmasis futbolo kamuolys, atkeliavęs iš Lietuvos, jau patikimose rankose pas berniūkščius iš kaimo. Klausiau vyrų, ar Haitis, ar Lietuva geriau žaidžia futbolą, bet niekas negalėjo atsakyti.

Giedrius Savickas: „Šiandien man buvo labai sunku. Turiu daug apmąstyti“

Šiandien man buvo labai sunku. Aš turiu daug apmąstyti. Todėl šiandien daug nerašysiu, nes noriu pabūti vienas ir apgalvoti. Ar aš nesu per mažai saugus sau? Aišku, galima save visą atiduoti, bet reikia žiūrėti kas tave paims. Nes jeigu nesaugosi savęs, tai ir neišsaugosi. O jeigu neišsaugosi, tai kam tada tavęs reikia? Tada negalėsi niekam padėti.

Kodėl aš apie tai šneku? Ogi todėl, kad šiandien misijos lauke ant kalno man pavogė balionus. Nes aš nesaugau nei savęs, nei balionų. Balionai yra skirti vaikams, todėl tuo pačiu buvo pavogtas ir džiaugsmas. Bet kitų gerų žmonių dėka keturių metų vagis buvo pagautas. Su bizūnu. Ir atvestas ir balionai buvo atiduoti vėl man. Tada aš juos pripūčiau, atidaviau vaikams ir visi mes džiaugiamės ir jautėmės saugūs.

Bet dar buvome lūšnyne, kur šaudo žmones. Ten viskas normaliai. Nieko nepavogė. Ten tik šaudo. Šaudo, o po to vagia. Bet apie tai kitą kartą. Nes šalia yra UNICEF direktorė, nuo kurios gavau žiauriai velnių, todėl kad nesaugau. Savęs. Vaikams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"